Rašyk
Eilės (73667)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Konfliktas ir santarvė su pasauliu

2007-08-03
I

Maždaug prieš tris dešimtmečius, kalbėdamas Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, V. Kubilius neatsargiai mestelėjo frazę: mes visi galime pasakyti, koks turi būti geras eilėraštis, bet niekas negali pasakyti, kaip jį parašyti. Į pirmakursio pakaušį tai trenkė kaip kūjis: tik pasakykit, kas yra geras eilėraštis, o parašyti jį – jau juokų darbas... Jei šiandien išgirsčiau a. a. profesorių taip neatsargiai juokaujant, pirmiausia paklausčiau, kokia įkvėpta jėga jam leido patikėti, kad apskritai kas nors žino, kas yra geras eilėraštis, ir kokiais, kieno žodžiais jis nusakomas? Iš ko tik nebuvo „daromi“ geriausi pasaulio eilėraščiai: iš buities, religijos, politikos, iš prostitucijos, bet lygiai iš tų pačių dalykų iki šiol „daromi“ ir patys prasčiausi eilėraščiai. Ir jei laikas šiek tiek koreguoja pačios poezijos išgyvenimus, aktualizuojamus klausimus, jis visiškai neveikia poezijos esmės. Taigi jau tūkstantmečiai, kaip niekas negali ir negalės atsakyti, kas yra poetinis išgyvenimas ir pati poezija. Tad tai, apie ką šįsyk kalbėsiu savo rašinyje, tėra tik šios dienos aktualija. Niekam neprivaloma ir net neturinti būti aktuali.

Tuo metu, kai V. Kubilius ištarė garsiąją frazę, poezijos diskusijų lauke tebuvo dvi temos: lyriškos ir vitališkosios, ekspresyvios pasaulėjautos poezija bei tradicijos pasekėjai ir jos griovėjai. Poezijos paskirties, prigimties tema tuomet atrodė išspręsta visiems laikams: tai susilietimas su transcendencija, tai poeto būties įprasminimas ir įforminimas, ir jei poetas rašo buities kategorijomis (kaip A. Mikuta), tai jis tą buitį vis tiek matuoja būties kategorijomis. Anuomet niekam net nebūtų atėję į galvą, kad išauš epocha, kai poetai savo eilėraščiuose apraudos, atpasakos savo girtus naktinius žygius (tiesiog – be formos ir nuogai, be antrojo plano, be „antrojo stogo“), savo nuotykius lovoje ir savo santykius su tėvais. Kitaip tariant, vienintelis „kasdienybės poetas“ tuomet buvo A. Baltakis, bet transcendentinį metmenį jam garantavo preciziška ketureilio instrumentuotė, o muzika jau savaime kasdienybę paverčia nekasdienybe. Tuo metu niekam nebūtų atėjusi į galvą ir šio straipsnio idėja: esu pasiryžęs kautis už tai, kad eilėraštis neturi linksminti ir guosti, o kaip tik varyti į susimąstymą ir savirefleksiją. Anuomet visiems buvo aišku, kad eilėraštis rašomas tam, kad žmogus jį skaitydamas mąstytų, ieškotų paslėptų ir nepaslėptų jo prasmių. Pramogai buvo rašomos estradinės dainos (joms žodžius kūrė ne tik V. Bložė, bet ir A. Bukontas, R. Skučaitė ir kt.), vis dėlto jie į savo knygas estradinių dainų tekstų netraukdavo. Šiandien populiarūs dainų atlikėjai savo banalius tekstus su malonumu leidžia kaip eilėraščių knygas.

Ilgai nesupratau, kodėl su tokiu nepasitikėjimu žiūriu į jaunų kritikių poezijos knygų recenzijas. Pagaliau viską paaiškino L. Čekauskaitės recenzija apie G. Aleksos knygą „Giedantys rupūžys“, vieną geriausių pastarojo meto poezijos rinkinių: „G. Aleksos rašymo forma ganėtinai sunkiasvorė, eilėraščiai neretai labai siužetiški, proziški, su atpasakojamomis ilgomis istorijomis, veikėjais, įvykiais, o vietomis apskritai sunkiai suprantami (...). Pasaulis niūrus, tamsus, (...) žmogus tame pasaulyje be galo vienišas ir nelaimingas, nužmoginama jo emė, o siela išverčiama tarsi kojinė ir virsta pigia, parsidavinėjančia kekše. Labiausiai pasigedau rinkinyje pozityvaus prado, šviesos, išėjimo ieškojimo, bent mėginimo ieškoti“ („Literatūra ir menas“, birželio 22). Nesiimsiu diskutuoti su „sėkmės kartos“, „pinigų kartos“ atstove, kad šiandienė situacija yra globalios žmogaus vienatvės situacija, kad šiandieninė civilizacija žmogų išties nužmogina, nuasmenina, kad apskritai globalizacija nukreipta prieš žmogų, jo esmę, jo šerdį ir kad apie tai kalba bemaž visi akyliausi šiandienio pasaulio filosofai, nes vis vien nieko neįtikinsiu. Pasakysiu tik tiek: jei S. Nėris galėjo būti tragiškos, bet iš prigimties šviesios pasaulėjautos, jei Just. Marcinkevičius galėjo būti tragiškas, bet labai skaidrus, tai šiandienis tikras, autentiškas poetas privalo būti tragiškas ir sunkus. Ir sudėtingas. Nes jis gyvena estradiniame, pop šou pasaulyje. Tie, kuriems užtenka popdainų nešamos šviesos, į poeziją nesikreipia, jos neieško. O tie, kurie jos ieško, turi poezijoje surasti tai, ko šiandienėje populiariojoje aplinkoje nėra. Tai yra skaitydami turi būti nutvilkyti būtiškojo gelmens.

Tiesą sakant, skaitydamas L. Čekauskaitės recenzijos įžvalgas pasijutau gal ir asmeniškai įžeistas, tiesiog nenorėčiau, kad ir mano eilėraščius skaitytų „sėkmės kartos“ žmonės. Gal todėl, kad nepripažįstu bent jau šiandienės amerikiečių kultūros privalumų, o visa mūsų ideologija kreipiama būtent ta linkme. Užtat, reikia prisipažinti, ir antiamerikietiškų argumentų kartais ieškau gal labiau sau, o ne savo kultūrai. Tiesiog kaip dieviškieji aliejai ant žaizdos man pasirodė esto dvasininko, visą gyvenimą pragyvenusio Vakaruose, A. Šmemano apmąstymai „Šiaurės Atėnuose“ ( gegužės 19): „Europa – tai kultūra, šaknys, o Amerika – laisvė (bet ir neišprusimas, šaknų neturėjimas ir pan.). Tai lėkštas požiūris, o jei tiesiau – neteisingas. Šiek tiek pasvyravęs, ryžčiausi tarti taip: Amerikoje yra viskas, kas yra Europoje, o Europoje – beveik nieko iš to, kas Amerikoje. Traukia, tiesą sakant, ne tiek į Europą, kiek i š Amerikos“. Visiems, trintiems laiko, siūlyčiau susirasti šį seną „Šiaurės Atėnų“ numerį su A. Šmemano „Išpažinčių dienomis“. Tai puikus fonas mąstyti ir apie šių dienų lietuvių literatūrą.

Beje, kad paskui nereikėtų grįžti, iškart pasakau, kad H. Kunčiaus „gamybinėje pjesėje“ „Dirbtinis pluoštas“ kuriamas postmodernizmas nėra anas amerikietiškai destruktyvus postmodernizmas. Pjesę du kartus girdėjau per radiją (žurnalinis variantas, regis, šiek tiek skiriasi) ir likau – su visais savo realistiniais prielankumais – labai patenkintas („Naujoji Romuva“, nr. 2). Gerai padarytas darbas, o geram produktui etiketė nieko nereiškia.

II

Ir gegužės (nenuostabu, nes vis dar vyravo Poezijos pavasario nuotaikos), ir birželio mėnesiais užderėjo daug ir tikrai geros poezijos, ir įdomiausia, kad šįsyk be klasikų ar pripažintųjų pagalbos. Nors ir nederėtų „Nemune“ pernelyg gerai kalbėti apie „Nemuną“, bet savigarba neleidžia nepriminti, kad šįkart per du mėnesius būtent „Nemunas“ nepaskelbė nė vienos grafomaniškos publikacijos, tad šis sakinys tebus suprastas kaip tradicinis paskutinysis apžvalgos sakinys apie įspūdingiausius per laikotarpį išspausdintus tekstus: tai bemaž visos „Nemuno“ poezijos publikacijos. Stilistę labai prašau šio ilgo sakinio netaisyti: „Nemunas“ keturis kartus čia paminėtas ne todėl, kad autorius neturėtų kalbinės klausos, o todėl, kad autorius turi ir šiokią tokią poetinę klausą ir žino, kas yra stilistinis pakartojimas.

Iš visų garbintinųjų garbintiniausias man pasirodė G. Latakas („Nemunas“, birželio 28 - liepos 4). Jo neįsprausi nei į lengvą, nei į „sunkiasvorę“ poezijos konotaciją, bet šita „niekieno žemė“ kažkaip netikėtai tampa „tavo žeme“. Norėtųsi daug cituoti, bet nėra vietos, ir sunku kitaip parodyti, kaip G. Latakas kuria savo pasaulį. Jis naudojasi „poetinėmis klišėmis“, bet prieš jas panaudodamas iškart praneša: „iškirsiu“. Ir tuoj pat jungia naują „poetinę klišę“. Nepasakysi, kad jis ironiškas. Nepasakysi, kad jis atsainus, nors puikiai sužaidžia netgi banalių popdainelių citatomis („Žiema, snaigės veidą bučiuoja, / man taip gera širdy“). Ir jei taip ir lieka neaišku, iš kur tas jo poezijos jaukumas, gal ir liudija talento paslaptį? Antrasis iš pagarbintinųjų būtų V. Stankus („Nemunas“, birželio 7 – 13, jau minėtoji „Naujoji Romuva“), nors mano trigrašio čia gal ir nereikia: jį jau pagarbino redakcija per Poezijos pavasarį. Ir ačiū Dievui. Nes kalbėti apie jį man būtų kol kas sunku. Jaučiu sugestiją, įtaigą, bet kol kas nesurandu žodžių, kuriais apie jį galėčiau kalbėti. Gal trikdo pirmojoje straipsnio dalyje aptarta kolizija: žmogus kalba lyg ir iš savo kasdienybės, buities, bet pauzės, nutylėjimai kuria poeziją. Toks kelias irgi patikimas. R. M. Rilkę kūrė ne tik filosofija, bet ir filosofinės pauzės. Daug daugiau abejonių kelia, regis, irgi talentingas, autentiškas V. Dinstmanas („Nemunas“, gegužės 24 – 30, „Naujoji Romuva“). Pasirinkus tokį kalbėjimo ir teksto struktūravimo būdą, labai nesunku nuvažiuoti į bet kokios kontrolės nevaldomą kalbėjimą. Maždaug paskui D. Zelčiūtę arba J. Jekentaitę („Literatūra ir menas“, birželio 22). Ypač tai pamatai, kai tą patį eilėraštį perskaitai dviejuose leidiniuose, dviejose aplinkose. (Štai čia jau niekaip negaliu suprasti: jauni poetai teturi parašę tik po dešimt eilėraščių, kad tuos pačius kaišo po visus įmanomus leidinius? Profesionalai net „Poezijos pavasario“ sudarytojams atsako: atleiskit, dabar naujų, įsidėmėkit, naujų tekstų neturiu.). Ir vaizdinė faktūra neatrodo labai originali. Išgelbėti ją galėtų intensyvesnė kalbėsena arba – abstrakčiai kalbant – kažkas, kas sukurtų individualią intonaciją, tarseną, kurios su niekuo nesupainiotum. Šioje vietoje vieną sakinį norėtųsi tarstelti V. Kuodytei („Literatūra ir menas“, gegužės 25): taip, tai įtikina, tai ganėtinai savita. Ir matoma jau visos poezijos kontekste.

Kada nors norėčiau plačiau pakalbėti apie R. Stankevičių, poetą, ateinantį su tradicija ir iš tylos („Nemunas“, gegužės 31 – birželio 6; „Literatūra ir menas“, gegužės 4). Ir vien todėl sunkiai pastebimą. Net skaitydamas jo knygas suklusdavau (iš pirmo karto) ties dviem trim eilėraščiais kiekviename rinkinyje. Dabar suklusau ties eilėraščiu „Vietoj fleitos“ („Literatūra ir menas“), skirto taip nelemtai gaisre žuvusiam draugui, ir kažkodėl man atrodo – poetui užtenka trijų, penkių tokių eilėraščių, kad jis būtų poetas. Atrodo, V. Sventickas mėgsta sakyti: šita knyga pajėgi keisti vertybinę sistemą ir pan. Aš dabar sakyčiau, kad jei ne R. Stankevičiaus „Vietoj fleitos“, vos ne ditirambais kalbėčiau apie J. Kelero eilėraščių publikaciją („Nemunas“, birželio 14 – 20), ilgai ir nuobodžiai svarstyčiau, kaip, kodėl taip netolygiai tai pakyla, tai atslūgsta V. Stulpino talentas („Nemunas“, gegužės 17 – 23), dar labiau – ant kokių rizikos briaunų šiandien vaikšto S. Stacevičius („Šiaurės atėnai“, birželio 16). Bet nebekyla ranka ir nebeapsiverčia liežuvis. Tikras eilėraštis priverčia nutilti ir tylėti.

Iš gausybės prozos tepaminėsiu vos dvi publikacijas: trumputį, bet kaip reta skaidrų ir stilistiškai vientisą, tiesiog virpantį nuo įtampos N. Meškausko „Sodininką“ („Literatūra ir menas“, birželio 29) ir M. Lideikio novelę „Kartuvės“ („Nemunas“, birželio 28 – liepos 4). Visa kita (tarkim, A. Vaseris spausdinosi net du kartus dviejuose leidiniuose) – be kalbos, be stiliaus, be dvasios. Gal tik man. Tepadeda Dievas šiems kūriniams literatūros keliuose ir be mano palaiminimo.


III

Grįždamas prie pirmosios straipsnio dalies, nebesirengiu nei teoretizuoti, nei diskutuoti, nei agituoti. Tiesiog siūlau dabar kiekvieną savaitę atidžiai skaityti paskutinįjį „Šiaurės Atėnų“ puslapį. Jame mums visiems demonstruojama, kokia turėtų būti šiandienė literatūra. Nekomentuosiu. Skaitykite patys.


Valdemaras Kukulas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-07 08:37
flamingas
nžn. apie "kurį" Valdą kalba Maria,-
bet Valdemaras vis tas - ir jam,- vis skauda,
rašau jam Esė nuo "Kranto" laikų:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-04 11:09
Mari_Poisson
Na, ir gerai. Taip ir turi būti. Visi keičiamės savaime,- pasaulis kinta be mūsų pagalbos ir daro mums stulbinančią įtaką. Bet, žmogau, kaip kinta Valdas,- tiesiog nesugebu išreikšti;))) Paieškojau tikslesnio žodelio... paieškojau... paieškojau... ir... atradau tarp savo eilėraščių ir novelikių. Kažkur esiukų  pašonėje;))) Jis išties įspūdingai kinta, tas mūsų Valdas... Trūksta žodžių...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą