Rašyk
Eilės (72717)
Fantastika (2185)
Esė (1498)
Proza (10267)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 42 (7)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Gundymai, arba Plautas ir Erotas Charles’io Baudelaire’o ir lietuvių „vidinės“ emigracijos poezijoje

2007-04-10
Charles’io Baudelaire’o (1821–1867) poezijos modernumas susijęs su romantinėmis emocijomis, dėmesiu kalbai. Baudelaire’as kaip retas kuris kitas jaučia koegzistencijos su pasauliu inteligentiškumą bei tamsius ir dviprasmiškus žmonių santykius. Marginalijomis poetas perteikia veiksmažodžio substanciją, išreiškia prasmės ir dvasios įkarštį. Jis kuria remdamasis daugybe fantazmų ir svajomis bei vaizduote. Bodleriškas „kitur“, poeto paralyžiuojantis tylėjimas, jausminės reminiscencijos, justiciniai knygų atakavimai perteikia jo sukauptą patyrimą. Erotinis paauglystės gaivalas, kartais neapleidžiantis svetur pasitraukiusių poetų iki senatvės, gali būti apmąstomas siurrealistinių šv. Antano gundymų tapybiška bibline terminija (meno hermetinė kritika), gali būti ieškoma poetinių jungčių ir apibendrinančių leksinių įrankių bendražmogiškai patirčiai poezijoje įvardinti (plutokratija). Tai simbolizmas, tremtis, diaspora, egzilis, vidus, išorė bei visos ekstrapoliuotos patirties galimybės.

H. Nagys perteikia merdinčios žemdirbio poezijos įvaizdį („mūsų ugnis užgęsta verkdama“). Jaunystės pasaulio branda Nagio piešiama taip pat kaip bitės, puolančios iš avilių „tamsybių saulėn“. Nagio „Ūkininko mirtis“ siejama su debesų – šviesių ėriukų bandos vizijomis. „Pergalės šventė“ jo eilėraštyje išreiškiama simbolistiškai ir estetiškai – kaip įrašai medžio kryžiuose „raidėmis kreivomis“. Nagio ir Baudelaire’o epitafijos primena V. Mačernio kartos poetų lemtį. Nagys, neužsidaręs savo pilyje, regi, kaip miręs jo „saulės laikrodis miega ant smėlio“, nepaliestos spindi durų rankenos. Jo germanistinės kultūros ir filosofijos eilėraštis „Tvenkinys“ dešifruojamas kaip lelijų ir maurų žiedais bei šaknimis papuoštas keistas ropojantis vėžlys drėgnais šarvais, amžinai visur suvėluojąs. Nagio „Pradžios mokykla kaime“ skaitytoją supa „juoko vėjuje“, o medinio laikrodžio „kukū“ ritmingai sūpuoja švytuoklės ritmu žinias. Mergaitės šmėžuoja su auksiniais generolais. Siurrealistinis Nagys kloja į knygas medžių „trupančius lapus“. Jo pavasario kariuomenės pasitinka „ateinančius medžius“ su „tūkstančių kaštonų uždegtų žvakių“.

Nagio dekadentiškoje simbolikoje matome agonijos temą, kaip brandos ilgesį ir sakalo prisijaukinimą apibendrinamą „Rekviem“ ir budistinės „Nirvanos“ įspūdžiais. Pavasario fuga – tarptautinis temų repertuaras. Savęs atidavimo stebuklas ir komunija Nagiui yra nesibaigiantis žodžių potvynis, kai gamtinė nebūtis reiškiasi sniego metamorfozėmis. Traklio „Alpių“ “keturi duobkasiai“ taip pat žemininkiški. Nagio „Lapkričio naktų“ epifaniškos elegijos ir karstai taip pat susiduria su germaniškos filosofijos nyčeistine estetika ir susitapatinimais (Kristus, Dionisijas). Saulėlydžio valanda poeto lapkrityje klaidžioja sniego lavinomis po trobeles.

Išeivijos lietuvių literatūra jungiama buvusio žemdirbio tapatybe. Į savo epochą jie reaguoja kaip buvę ūkininkai, atsidūrę tremtyje. Kai kurie reaguoja branda, kviesdami pirma mirti žodį. Kiti bręsta žaisdami vakarietiškomis literatūros srovėmis ir transparantišku žodžiu. Kiti lyrikai, dramatikai, epikai laukia žodžio galutinio įforminimo amžinybės požiūriu. Kovojama vien prieš prasmę. Dvasinės pastangos priešinamos tingumui ir savisaugos instinktui. Poetų rende-vous su mirtimi įprasminami kaip elegijos ar baladės. Galų gale vengiama rausvosios idilinės arkadiškos fata morgan, pasisako tiesa poetų lūpomis (Nagys apie Kėkštą, Bradūną). „Saulės laikrodžių“ ir „sniego balandžių“ Nagys pateikia vaivorykštinių ardymo ir smėlio dykumos vienišumo vizijų.

Nagys pateikia poetinę Schopenhauerio germaniškosios pasaulėžiūros tautų jungtuvių pesimizmo kritiką. Pasak Škėmos, kritika apie „Saulės laikrodžius“ jau pabėrė nemažai žodžių. Saulės laikrodžių ekfrastinėse paralelėse matome paraleles su paneux apokaliptine tematika. Žemininkai kreipiasi savisaugos į baroką arba to atsisako. Suakmenėja poezija, mokslas, arba užtrunka išmiklintas žaismas žodžiais. Eilėraščiai ir persmeigia, ir mūrija mažąją Kinijos sieną. Tautinis lietuvių pesimistinis misticizmas gali sulaukti ir optimistinės priešpriešos. Nihilistai Rousseau arba Solovjovas įžvelgia sudėtingą kartų santykį Čiurlionio drobėse. Bombonjerinio rausvumo vaikiškos nebrandos Nagys ketina atsisakyti. Jo monotoniški draminių atsisveikinimų lamentoso kartojasi kaip romantiškų simfonijų finalai. Katastrofiška nebūties juoda žaidžia su vidine požiūrio prizme. Lakštingalos ir karstai, priklausą infantilios poezijos repertuarui, kviečia nepalūžti ir atsisveikinus su romantizmu. Kritikai ragina vengti fašistinio literatūros prieskonio. Todėl paplitęs poetinės trandies įvaizdis. Akiduobių įkvepianti nebūtis skatina regėti melancholiškai arba satyriškai vaisių ar grūdų animizuotą brandą, imtis administracinės moziškos pranašo pozos. Sacharinas sau ir kitiems praradimo pesimizmą išsako pesimistinėmis siurrealizmo drobėmis. Nei traukinio, nei mokytojo vaizdinys nesugniuždo epigono mokinio.

Kėkšto „etapus“ Nagys analizuoja tremties požiūriu. Klupimas, kėlimasis, kalėjimai perteikia kataklizmus ir hiperbolizuotas dimensijas, su kuriomis susiduria beteisiai žmonės. Ilgos lavonų eilės poeto-kareivio dienoraštyje primena Céline’o „Kelionę į nakties pakraštį“. Ieškoma intymumo detalių liudininkų. Tiriamas intelektinis ir kultūrinis kūrybos kontekstas. Okupacijos toli nuneša lietuvišką žodį. Jo epifanijas, fenomenus ar užsidarymą daiktuose tyrinėja Nagys kritikas. Visa tai perteikia vidinio emigranto būseną, svetimumą savoje aplinkoje, diasporiškus „ornamentuotos kalbos“ generacijos pojūčius. Dėl vienos literatūros nevienalytiškumo atsiradusi poetika gali būti aptariama egzilio vaizduotės terminais.

Protėvių žemynos kultas, vystytas mūsų senolių, verčia kurti išsiliejančią iš krantų peizažinę lyriką. Bausmės laukiama iš pačios žemės arba stichijų. Kelionė iš nakties ten į naktį čia ar sniego prie židinio tirpimas tampa išeivių poezijos dominantėmis. Biblinės lamentacijos primena išėjusį iš pragaro Orfėją ir jo nenorą atsigręžti – pusiau teologinė, pusiau filosofinė mistifikavimo pozicija. Archetipas, mitas lietuviams atkaklus kaip raudų refrenas. Naikinanti unifikacija sulaukia poetinės opozicijos. Žemdirbių gesimas – vienas agonijos aspektų Nagio poezijoje. Biblinis žmogus nei sėja, nei pjauna. Vietoje žemiškos traukos – prabangi eschatologija arba pakibimas tragikomiškoje pseudoerdvėje.

Semeniškių (Jonas Mekas) terenas Nagiui primena užnuodytą korį. Laisvų asociacijų siurrealistinė diplomatiška peteliškė. Vitališkas kūniškumas perteikia milieu. Noras grįžti atgal į vaikystę, nepaisant vaikystės ar jaunystės agonijos, vis viena skatina kiekvieną lietuvį poetą grįžti prie jos aspektų.

Nebūtis ištirpinama ir personalijos išgarinamos protestantizmo arba katalikybės terpėse. Išminties ir religijos santykis. „Benamis“ Nagys, keliaujantis „šlamančiais“ žingsniais, kartoja germanofiliškus arba germanofobiškus „mėlyno sniego“ įvaizdžius. Apeliuoja į vokiečių teologinius poetus (Rilke, Traklis, Celanas).

Nagys perteikia poeto grįžimo namo etapus. Medžiai vaizduojami kaip atėjūnai, o pasikartojantys baltų debesų simboliai, šaknų dirvožemyje būtis prašosi tautosakinės raiškos. Subjekto neįvykdyti įsipareigojimai lieka kaip jo būsenos. Neatsitiktinai Niliūnui medis – išdavystės simbolis, susijęs su durų parabole („Išduotas medis“). Internalinis fokusavimas, simbolizmas, padidinti matmenys, apersonalinis menas, įtampos poetika – teoriniai literatūrinio komponavimo pagrindai.

Ar galima semiotiškai palyginti Nagio agonijos temą su G. de Maupassant’o novelėse plėtojama baimės tema? Ar gynybinio „skėčio“ naujuoju režimu tema pritaikoma lietuvių kultūrai prancūzų ir amerikiečių zonose? Kaip reiškiasi Vakarų literatūros įtaka moderniajai Egipto literatūrai? Kokie dekadentizmo ir amžiaus pabaigos ligų gundymai (tentation de la décadence de la mal fin-de siècle) Nagio poezijoje? Kaip Nagys derina formos, universalijų, idėjų, stiliaus ir technikos ekspresiją?

Henriko Nagio emigracijos universalija iškyla rinkinyje „Lapkričio naktys“. Tokios nuotaikos persmelkia skaitant eilėraščius „Benamiai paukščiai“, „Kaimai žiemos naktį“, „Vėjų šventė“, „Beržas mieste“. Juodos ir raudonos spalvos rembrantiška šviesokaita užkoduojama Nagio eilėraštyje „Žemę praradęs žemdirbys“. Čia skaitome apie „drumstą kraują bokštuos purvinuos“. Desadiškas arkangeliškas dangiškumas Nagiui vaidenasi kaip „mirštanti juoda širdis“. Šiame eilėraštyje dėmesys sutelkiamas į juodų ąžuolų viršūnių vaizdus ir žemės kvapo ritualus, o širdis kaip Edgaro Allano Poe pragariškose novelėse „vis labiau spaudžiama akmenų“. Didžiojo Molno rauda „pasiskolinta“ iš Alaino Fournier[1]. Nagio „Didysis Molnas“ pasakoja nevykusias kaimo moterų istorijas, norėdamas prajuokinti kitus. Galantiško švilpesio ir besikapstančių vištų sugretinimai, neturtinga šalis (dans ce pays pauvre) su turgaus labirintų vingiais (dédales d’objets de bazar) tampa poetiniu atspindžiu. Skrybėlių „kambariai“ turguje Alainui Fournier, kaip ir Nagiui, primena grupines mokyklines fotografijas (groupes scolaires). Smalsios sodietės aptaria „keistus ekipažus“ (drôle d’équipage). Knygoje tvyro aventure manquée, patirto nuotykio nuotaika. Intriguojančios alkovos su rekreacijos pagundomis perteikia tamsos augimą ir norą kitu negu vingiuojantis upeliukas keliu patraukti Stoties link. Fournier pensionatų gyventojų pašlovinimai (éloge) apsiriboja vakarinių pamaldų (vêpres) atmosferos perteikimu. Stebuklingos Molno vaikystės romanas su geidžiamais peizažais beviltiškai konstatuoja kiekvieną persikėlimą (déplacement).

Nagys primenančiu Fournier ir jam dedikuotu dekadentišku stiliumi perteikia „pavasario audringas naktis“, aprašo „apsvaigusių plaštakių“ keistą ilgesį, patiriamą vienišo žmogaus. Svetima moteris poetui – „liūčių kapojama lelija“. Lopšinės paletė, stendališkai raudona ir juoda („man kraujas juodas“), – lyg artistiška hierarchiško kilimo karjeros laiptais „giljotina“. Vargingos lūšnelės, apie kurias poetiškai pasakoja Nagys, turi daug bendra su simbolistine stilistika. Didžiulės vaško žvakės, bažnyčių bokštai, sodybos ir piemenys primena vaikystės krištolinius regėjimus, turinčius milašiškos poetikos prieskonį[2]. Literatūrologė V. Balsevičiūtė Nagio erotizmą, kurio šaknys slypi simbolizme, apibūdina Jono Griniaus žodžiais – „eteriška, nostalgiška“. Šešėlio, žmogaus, „mirtiną“ išėjimą į šviesą, spalvingą pasakos mirguliavimą bei sparnuotos sielos plevenimą galima palyginti su mačerniška žemininkiškos poezijos lemtimi.

Fournier pasakoja, kaip „besvajojant užeina naktis“[3], o Nagio herojus panašiai komentuoja patafiziško, apie ontologiją filosofuojančio „normaliečio“ išgyvenimus. Lietuviai išeiviai, gyvenę su knygomis ir tarp knygų, su jomis ir keliavę, primena įkvepiančius archyvinius literatūrinės geografijos pėdsakus[4]. Rojaus tema su plačiojo pasaulio vilionėmis primena nerangaus jaunuolio virtimą galantišku vaikinu, tartum iš lėliukės kokono išsiritusią peteliškę, kokių gausu Collett kūryboje. Nepažįstamasis vagabundas tartum Alfonsas Niliūnas arba J. Kaupas iš romantinės istorinės pasakos bando sugrįžti į namų realybę. Vaizdų struktūra panaši į Collett herojės Klodinos mokyklinius išgyvenimus.

Taigi Nagys rašo ne vien kaip Baudelaire’as, Fournier. Jo lietuviška vaikystė primena ir kitą merdinčios peteliškės literatūrinį mitą, parašytą Collett (1873–1954). Collett atpasakojama vaikystė kaime simbolizuoja feministinės laisvės siekius. Meilė akcentuojama kaip laimės raktas. Filosofiškai traktuojamas jautrumas gamtos daiktams. Vyro „karalystės“ žlugimas veikia disharmoniškai. Moteriška išmintis gali pelnytai pasmerkti vyrą, remdamasi švelnumu ir savigarba. Jos preciziškas artistinis ištaigingumas būdingas erotizuotai rašančiojo plunksnai, kuri kartkartėmis prisiminimais „pabarsto“ refleksijas apie laimės „prielaidas“[5]. Collett mokyklinės vizijos primena poetinės ir žmogiškosios brandos siekimą. Atsisveikinimas su jaunatviška meile kartais įtraukia į senatviškos beprotybės pasaulį. Poetai siekia išsaugoti vidujybės logiką.

Nutremtųjų arba savanoriškai tremtyje atsidūrusių kūrybai būdinga romantinė stilistika[6]. Metrikos virtuozai, susikūrę nedalijamą ir nematomą laimę, perteikė savo literatūrinį skonį baladėmis, elegijomis, sonetais. Pasijų „amputacijos“ arba balansavimas tarp marionetiškų gignol bei spleeno paženklino lietuvių išeivijos Empirėjų. Net ir pačios „lengviausios“ (leger, legère) literatūros limitai (lengvabūdiškumas, neatsakingumas, palaimingumas, kuklumas, melavimo kurtizaniškumas) nebuvo peržengti (desadiškumo restrikcija ir moderantizmas).

Vytautė Žilinskaitė savo satyrose rašė apie robotą ir peteliškę, perteikdama „didžiojo makabros“ žavios paauglystės mitą. Nagio–Baudelaire’o herojus primena princą Hamletą, susitikinėjantį su maištaujančiais aktoriais, įsimylėjusiais meną. Jie – lyg orfėjai, įsimylėję mirtį. Operos premjerų parfumerija, traukianti tremties traumuotą poeto „alter ego“, maitinasi filantropų laikraštininkų naujienomis ir cituoja Bažnyčios Tėvus. Didysis Molnas – robotas peteliškė – priemiestyje nori likti nepasiekiamas policijos. Vis dėlto vakarietiško modernizmo ugdytiniai žemininkai nesiekia „siausti tuštumoje“. Bodlerišką įtaką dvasinėje tremtyje patiriantys poetai metafizikai orientuojasi į Manet ir Wagnerį, o jų meilės miražai įgauna šėtoniško geidulio (la volupté satanique, dérision de l’amour), pasipriešinimo pozą, pašiepiančio destruktyvumo bruožų.



_________________________________

[1] – Alain Fournier. Le Grand Meaulnes. – Paris: Fayard, 1983.
[2] – Virginija Balsevičiūtė. „H. Alain Fournier romano „Didysis Molnas“ atspindžiai poetų žemininkų kūryboje“. – Komparatyvistika šiandieną. – VPU, 2000, p. 101- 107.
[3] – Alain Fournier. Didysis Molnas. Į lietuvių kalbą vertė Viktoras Miliūnas. – Vilnius: Vaga, 1997.
[4] – André Coutin. „A la recherche du pays secret du Grand Meaulnes“. – Geo. N 201. Novembre 1995.
[5] – Bernard Lecherbonnier, Dominqiue Rincé, Pierre Brunel, Christiane Moatti. Littérature XX siècle. – Paris: Nathan, 1992.
[6] – Nicloe Warusfel-Onfroy, Ferdinand Egéa, Dominique Rincé, Olivier Got, Bernard Valette. Histoire de la littérature française. XVIII, XIX, XX. – Paris: Nathan, 1988.


Elina Naujokaitienė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą