Rašyk
Eilės (73107)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Apie poeziją: ji nenustoja būti ir tada, kai jos nėra

2007-05-19
Donaldas Kajokas dviem bandymais („Grožio strėlės greitis“, „Tarpinė būsena, o gal kas kita“) „Nemune“ pradėjo pokalbį apie poeziją. Koks grožio strėlės, įsimintinos F. Nietszche’ės  metaforos, greitis? F. Nietszche’ėmanė, kad grožio strėlė lėta... Internetinė (ar internautinė) poezija mėgina strėlės greitį didinti, apeidama grožio problemą. Antrasis klausimas: „Ar iš tiesų mūsų poezija šiuo metu yra kažkokiame sunkiai apibūdiname taške? Gal mes laukiame Poeto? O gal tik jo neįžiūrime, neatpažįstame?“

Pradėsiu iš toli. 2002-ųjų vasario pradžioje minėjome Alberto Zalatoriaus septyniasdešimtmetį – jau be jo. Savitai kalbėjo Leonardas Gutauskas – iš Amerikos per kelias rankas, per grandinę, kurioje paskutinis buvęs A. Zalatorius, jam (svarbia proga) buvęs perduotas Henriko Radausko eilėraščio autografas; įrėminęs jį kaip paveikslą. Ir atsidusęs – pieši pieši, rašai rašai, o paėmei lapelį su rašmenimis, parašais, įrėminai – ir paveikslas... Taip, bet lapelį, kuriame H. Radausko ranka parašytas eilėraštis; kažkas su alyvom, – kaip ištarė L. Gutauskas. Atsiprašau abiejų autorių, jei suklysiu, bet gal tai „Stebuklas“:

Pralaužę pasenusią tvorą
Alyvos išskrido iš sodo
Ir skrenda per čiulbantį orą
Ir nuogos erdvėj pasirodo.
Jos baltos ir jaunos kaip deivės,
Jos žemę apakusią veda
Į rojų, ir verkia praeivis,
Ir skersgatviui užima žadą.
Tarnaitė, stebuklo sulaukus,
Surikusi šoka į dangų.
Jai krenta alyvos pro plaukus
Ir tirpsta tarp drebančių rankų.


Moralas – jau po citatos – paprastas: reikia skaityti eilėraščius, prasisunkusius pro laiką, išlikusius. Skaityti, kad išliktų žodžio skonis burnoj, melodija ausyse. Kad suvoktum – poezijos lygis yra; galima išbūti ir žemiau, bet tą reikia ir suvokti, nesiplėšti į priekį ir nesiplėšyti. Rašyti, bet ir skaityti, kas parašyta. Grįžtant prie įspūdžio, nuo kurio pradėjau: reikia būti L. Gutausku, geru dailininku ir geru rašytoju, kad įrėmintame lapelyje matytum, justum kūrinį. Kad atpažintum. Manau, kad daug lietuvių kalbos poezijos iš tiesų nuteka į užmarštį neatpažintos.

Norime būti lygūs, bet trokštame, kad tarp mūsų būtų tokių, kuriuos išskirtume kaip didesnius, pripažintume jų autoritetą. Atrodo, kad lygiava žmogaus sąmonei jau pabodusi. Pernelyg banalu tikėti, kad visa, kas yra, vienodai reikšminga ir vienodai nereikšminga. Kad eilėraščiai gali būti tokie ir kitokie. Ir kad jų gali visai nebūti. Poezija yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Alyvose ar H. Radausko autografe, įrėmintame L. Gutausko. Arba Kazės Zimblytės monotipijose – jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio: vaizdo ir žodžio suartėjimas, susiliejimas, beveik atsitiktinė frazė, virstanti eilėraščiu. Bet reikia pamatyti, išgirsti.

Atskaitos taško problema. Autoriteto problema. Humanistika remiasi autoritetais. Kai keičiasi autoritetai, keičiasi ir moksliniai diskursai. Ir ne todėl, kad jie būtų išsisėmę, kad jau nieko nebūtų galima pasemti, kibirą pagramzdinus giliau. Ne todėl; dėl autoritetų kinta humanistikos pasaulis. Taip neseniai vykusioje Lietuvos MA sesijoje kalbėjo Arvydas Šliogeris, Aleksas Girdenis. Pritariu jiems – ir filosofija, ir literatūros mokslas savo pagrindines linijas brėžia pagal autoritetų punktyrus. Įsiveržia kitoks mąstymas, kitos minties struktūros ir ima valingai keisti tai, kas daryta ligi tol. Ir kurį laiką atrodo, kad kitaip negalima, kad mąstytina būtent šia linkme. Ar dabar autoritetų turime? Tikriausiai, tik sunku įmatyti, įžiūrėti, kol nesusidaro laiko distancijos, kol nepraskaidrėja drumzlės, dulkių sūkuriai, besisukantys apie kiekvieną autoritetingesnę asmenybę. Autoritetai veikia ir nepripažinti. Autoritetų yra ir tada, kai atrodo, kad jų nebėra.

O literatūra, poezija? Kai žvelgiame atgal – bent iki Maironio, matome poetus, užimančius pagrindines vietas. Maironis lietuvių poezijos tradicijoje yra vienvaldis, neatšaukiama, kas ištarta Tomo Venclovos: „Laimė, Maironis“. Bet neužmirštinas ir Julijonas Lindė-Dobilas, aukščiau už Maironį kėlęs Antaną Vienažindį, artojėlio dvasios reiškėją. J. Lindė-Dobilas, pirmasis intuityvus mūsų fenomenologas, turėjęs prigimtinę poeto dvasią, lyriko. Gal ir keistai atrodys mintis, bet jo „Blūdas“ savo lyriniais pasažais ruošė kelią ir vietą moderniesiems neoromantikams – Jonui Aisčiui pirmiausia. Bet ir Salomėjai Nėriai, jos poetinei erezijai.

Dvi poetų kartos yra gavusios ne itin taisyklingus, bet turiningus pavadinimus: pomaironinė ir poaistinė. Gal ir poputininė – jei mąstysime apie Janiną Degutytę, Justiną Marcinkevičių, kitus šios kartos poetus. Ne tik poetus: Vytautas Kubilius „Dienoraštyje“ (2006) į Putino mirtį reagavo kaip į didelę netektį: „Tai buvo didysis ir vienintelis žmogiškumo kriterijus toje sunkioje epochoje. Pagal jį matavai savo veiksmus, rašymus, pagal jį galėjai jausti savo menkumą ir visos literatūros ubagystę. Šis kriterijus užgeso. Paskutinė didžioji mūsų literatūros asmenybė“.

Taip mąstyta ir kalbėta apie autoritetą. Paskui ir V. Kubiliaus požiūris keitėsi, komplikavosi, bet esmė, išryškėjusi palyginti dar jauname literatūros tyrėjo amžiuje, išliko. Autoritetų labiausiai reikia jauniems, jaunystėje patirtas autoriteto veikimas itin svarbus – ne tik atramos, bet ir to, nuo ko atsispiriama, reikšme.

Šiandien jau įžiūrimi ir pogedinės kartos kontūrai. Sigitas Geda yra daręs įtaką jauniems kūrėjams – ne tik poetams. Įspūdingiausia jo ankstesnėje, labiausiai aktyvioje poezijoje buvo modernioji archaika. Bet šie kartų brėžiai per daug nuoseklūs, lyg vienas po kito. Poezija yra zigzagas, kardiograma. Patį S. Gedą ir jam artimesnius prisieitų sieti su Kaziu Binkiu. Yra ką sieti ir su Just. Marcinkevičiaus takoskyra, pakankamai ryškia ir reikšminga. Manytina, kad rimstantis laikas padės geriau suprasti Eduardo Mieželaičio vaidmenį lietuvių poezijos istorijoje.

Štai išėjo Liūnės Sutemos poezijos knyga „Tebūnie“. Privertė ne vieną mūsų suklusti, nustebti; geriau nei Valdas Kukulas ir nepasakysi: „Yra knygų, kuriomis reikia tik stebėtis. Ir grožėtis. Kaip gali viso gyvenimo skausmas virsti tokiu poezijos grožiu?“ Kaip gali? Kaip tai įvyksta? Lėta ar nežmoniškai greita šio grožio strėlė? Bet ar pasakysime, kad Liūnė Sutema tapo poezijos autoritete? Ir ar tokio pasakymo kam nors reikia?

Apie tai, kad dabartinei poezijai stinga autoritetų, vedlių, galima kalbėti iš kelių skirtingų pozicijų. Postmodernioji, juolab postpostmodernioji epocha lyg ir nepripažįsta autoritetų; tarp lygių neturėtų būti lygesnių už lygius; kiekvienas dydis sąlyginis; vertybės tik pasirenkamos arba dėl jų susitariama. Bet gyvenime nėra visai taip: bibliotekininkai, daugiausia bibliotekininkės, mūsų svarbiosios kultūrininkės, prašo – tegu atvažiuoja į mūsų rengiamą vakarą kas nors ryškesnis, didesnis, kad žmonės tokio poeto ar poetės bent vardą būtų girdėję, o tai niekam neįdomu, nesusirinks. Mokytojai taip pat tikisi susitikti su rašytoju, kuris bent ką galėtų įdomiau, ryškiau suformuluoti, kurio koks posmas įstrigtų ir moksleivio galvoje, į gera pakreiptų jo mąstymą. Būtų gerai, kad nenusigertų... Kad nesikeiktų...

Kultūrai, jos kasdieniam gyvenimui, kuris vis dar vyksta, reikia žinomų vardų. Reikia autoritetų. Reikia, kad viešai kalbėtų žinomas, lyg patikrintas žmogus, kurio būtų verta klausyti, verta išgirsti. Tikėtina, kad žinomas vardas yra ir geras poetas, nes juk kitų argumentų nebėra – jokia partija, jokia nomenklatūra, jokios juodosios technologijos, sėkmingai gaminančios politikos ir masių kultūros „žvaigždes“, žymių poetų gamyba dar neužsiima. Ir vargu ar užsiims. Neapsimoka ir neapsimokės. Nors gal dar ir neišnaudoti iš poetų pagamintų politikų resursai. Bet prisiminkime Vladą Šimkų, jo kandžią Vladimiro Majakovskio parafrazę: „Tačiau, detaliau apgalvojus šią mintį, / ar verta vinis / iš poetų gaminti?“ („Skaitymo pasekmės“).

Apie autoritetus kalba ir poetai, kurie patys yra ir autoritetai, bet to nežino. Kūryboje negali būti autoriteto, kuris žinotų esąs autoritetas.

Apie autoritetus galima kalbėti ir iš pozicijų tų, kurie jaučiasi esą (ir iš tiesų taip yra) stiprūs, geri poetai, bet jiems stinga pripažinimo, garbės. Maždaug keturiasdešimtmečiai, iš kurių į priekį prasiveržė Kęstutis Navakas. Jų nepasitenkinimas teisėtas. Paskelbiama gerų eilėraščių, išleidžiama dėmesio vertų knygų, o tyla, jokio atgarsio. Kaip reikėtų pasakyti, kad geri Stasio Stacevičiaus eilėraščiai (kas publikuota ir po „Juodosios“, tokia įdomi poklaustukinė, pošauktukinė stilistika, garsūs skyrybos ženklai, o eilėraštis tylus). Kad yra poetinės jėgos ir Rimvydo Stankevičiaus eilėraščiuose, kad nustebino stipriu grįžimu Valdas Daškevičius. Kad įdomu skaityti Daivą Čepauskaitę. Reiktų pasakyti ir Vytautui Stulpinui, jog eilėraščiuose, kurie paskelbti šių metų kovo „Metuose“, yra daugiau tikrumo negu anksčiau, jog reikia ilgai žiūrėti, kol iš tiesų pamatai, kad „Kalvų šlaitai / spinduliuoja šiaurės erdvybę“. Reikėtų sugrįžti prie V. Kukulo knygos „Judas taipogi danguj“: jis labai sutankino sintaksę, tad ir prasmės tinklus. Susidomėjusi skaičiau Gasparo Aleksos „Giedantį rupūžį“: yra gyvenimo, yra eilėraščių – „gailesčio pėstininkų“. Daug kam reiktų pasakyti gerą žodį, sustiprinti pasitikėjimą. Tarpus tarp eilėraščių turi užpildyti kalbėjimai apie poeziją. Jie išryškintų ir autoritetus.

Bet galinčiųjų ką nors pasakyti apie poeziją belikę mažai, pajėgesni kritikai užimti kokiu darbu ar [iI]projektais. Mūsų humanistikai reikia projektų, kurie pagausintų literatūrai, apskritai humanistikai dirbančių žmonių skaičių. Reikia investuoti į lietuvių humanistikos ateitį. Reikia projektų ar programų, kurios apimtų literatūros magistrantus, jų baigiamuosius darbus derinti su literatūros tyrimais ir gyvąja kritika, ugdyti ne tik literatūros tyrimo sugebėjimus, bet ir savarankiško darbo galimybes. Tai jau žodžiai į šalį, iš kitos problemos. Bet kultūroje visi indai yra susisiekiantys.

Krizės (ar tik tarpinės būsenos, kaip formuluoja D. Kajokas) jausmas kyla ne iš pačios poezijos (tikrai, yra gerai rašančiųjų), bet iš padėties, kurią poezija šiandien užima, iš poezijos statuso visuomenėje. Poezija šiuo metu nepajėgia būti reikšminga, reikšmių laukas pasislinkęs priešinga linkme. Pasąmone poezija atsimena ir laiką, kai pačių poetų gretos buvo tankesnės; net ir neberašantis Vladas Šimkus buvo svarbus poezijos savimonei, jis skaitė, lyg tikrino. Svarbi buvo jo nuomonė. Poetinio amato ribas saugojo Judita Vaičiūnaitė. Tikėjau, kad XX a. pabaigos žymiausia poetė bus Nijolė Miliauskaitė. Tikrų, retai teparašomų paskutinių eilėraščių paliko Jurga Ivanauskaitė, tik sunku dar juos aptarinėti, bet jie yra, egzistuoja, kaip kadaise apie savo elegijas pasakė R. M. Rilke’ė. Senokai negirdėjome ir neskaitėme Onės Baliukonės – jos ir Gražinos Cieškaitės palaikomas metafizinis skliautas poezijai svarbus. Pokalbis su G. Cieškaite „Kauno dienoje“, mano požiūriu, reikšmingas – atvirumas laisvins jos kūrybingą sielą, gydys.

Poezija – tai toks laukas, kuriame savo grūdus sėja gyvieji ir mirusieji. Gali būti, kad nuojauta, lyg mūsų poezija būtų išsekusi, sietina su skaudžiu gyvųjų gretų praretėjimu. Su netikrumu – išsivažinėsime, pasikeisime pavardes, ir niekas nebegalės pasidžiaugti, kad mažlietuvių Ilzė labai tinkamas vardas poetei, netgi, kaip atrodo, gabiai (turiu galvoje Ilzę Butkutę). Ar pastebėjome, kokią principinę reikšmę įgavo žodis „sėslus“? Talentingas dailininkas drįsta pasakyti netrokštantis pasivažinėjimų, netikintis keliauninkų pasaulyje sulesiotais atradimais. Giedrė Kazlauskaitė, viena įdomiausių savo kartoje, tvirtina: esu labai sėsli... Lyg alternatyva bėgantiems, lekiantiems, keičiantiems vardus ir pilietybes – tikėti senamadiškumu, konservatyvumu, sėslumu. Tikėti savimi. Savo kalba. Lėta grožio strėle.

Gal niekada dar poezijoje (apskritai kūryboje) nebuvo tokios sunkios ribos, kuri dabar išryškėjo tarp profesionalių, savo vidiniam pašaukimui (ar balsui) ištikimų menininkų ir tarp tų, kurie tekstais, akcijomis žaidžia, šokiruoja, provokuoja, nebeprisiimdami atsakomybės, nebetikėdami, kad (pagal M. Martinaitį) už žodį reikės atsakyti kaip už daiktą. Padėčiai parodyti (įrodyti kūryboje nieko negalima) pasitarnaus tai, ką dabar turiu po ranka, – balandžio pradžios „Nemunas“. Dailininkas Rimvydas Kepežinskas („Kaip taksas Nikas įkvėpė namisėdą Rimvydą“), tikrai vienas įdomiausių dabarties kūrėjų, atkakliai tvirtina: kuriant svarbiausia – būti sąžiningam sau, neįdomūs važinėjimai, keliauninkų pasaulyje sulesioti atradimai, ėjimas paviršium; menas ties sunaikinimo ir išnykimo riba...

D. Kajokas („Grožio strėlės greitis“), susipažinęs su internete skelbiama kūryba (ji man, deja, mažiausiai žinoma), pastebi: „karštligiškas noras neišmokus amato pagrindų brautis į dailės salonus, į viešąsias erdves, parodų sales, tėvų lėšomis leisti knygas – pusfabrikačius (...). Atsirado dar viena mada, gal net manija: vizitinėje kortelėje be skrupulų rašyti – menininkas“.

Taip – menininkas ir „menininkas“; juos skiria ir aukštoji (talento), ir žemoji (amato) riba. Jonui Aisčiui sunku buvo parašyti apie save – poetas... Iš savo patirties: telefono skambutis – esu rašytoja, jau išleidau tris meilės romanus, trūksta dar vienos rekomendacijos į Rašytojų sąjungą...

Ar galima atsilaikyti? Ar galima išlaikyti taisykles, galiojančias ne tik amatui, bet ir laikysenai, kūrėjo orumui, padorumui? Tik išsilaikant tiems, kurie kitaip negali. Kurie žino, kad poezija yra ir tada, kai atrodo, kad jos nebėra.

Nenorėčiau teigti, kad takoskyra eina tarp vyresnių ir jaunųjų. Ne, ne visada. Yra jaunų žmonių, kurių sielos atrodo brandžios, pasirengusios kūrybai, – tokią galimybę visiems laikams paliudijo jauniausias mūsų literatūros klasikas Vytautas Mačernis.


Viktorija Daujotytė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-21 16:39
velione
Ačiū autorei, man tokių žodžių seniai reikėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-19 19:23
Madness
taip, ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-19 19:13
Madness
vien pavadinimas ko vertas, teksto nereikia, bet, žinoma, perskaitysiu, ačiū Tau, Viktorija
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-19 16:00
penktadienis
"...esu rašytoja, jau išleidau tris meilės romanus, trūksta dar vienos rekomendacijos į Rašytojų sąjungą..." -
kai rašoma sąjungai, partijai ,- tai ir turim ką turim.
Inteligentiškas V.D.esė rašančiajam,- pasidėsiu po stiklu tą "Nemuną", įsirėminsiu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą