Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Poezija, poetai, demonai ir kiti angelai, arba žongliravimas magija kasdienybėje

2004-06-14
Ar poezijos pasauly realiai egzistuoja kasdienybės sąvoka? Ar atlieka ji svarbesnį vaidmenį poeto gyvenime ir kūryboje? Tokie klausimai galėtų nuskambėti retoriškai, jei nuolat nesukeltų diskusijų ir aršių ginčų tarp pačių poetų. Ši tema kuriančiajam yra skausminga, nes gretina tokius nesuderinamus dalykus kaip nepaaiškinamas dvasios slėpinių atsivėrimas, įgalinantis pajusti dieviškumo arba demoniškumo dvelktelėjimą, ir apibrėžianti žmogaus galių ribas kasdienybė. Norėdamas rasti aukso vidurį, poetas dažnai bando gudrauti. Vienas slapstosi už kūrybos teorijų, glausdamasis vienminčių būreliuose, kitas gūžiasi vienkiemiuose, tolimų kraštų ar kalnų prieglobstyje, trečias gausiai svaiginasi "ambrozija", laukdamas naujo praregėjimo. Dažnas bando prisijaukinti kasdienybę, plačiai atverdamas duris ir įsileisdamas jos detalių vaizdus į kūrybą. Atradęs savąjį "tiesos" kelią, poetas jį karštai gina ir propaguoja, neretai su atvira panieka žiūrėdamas į kitaip manančius.

Tasai, kuris iš kasdieniškų elementų – daiktų, jų detalių, buitinių situacijų konstruoja savo poetinį tekstą, įrodinės, kad būtent kirvių, peilių, cigarečių pakelių, kompiuterinės technikos, fiziologinių veiksmų vaizdavimas ar pasitelkimas jų kaip vaizdinių ir yra tikroji poezija, o pakylėti meditacinių patirčių aprašymai – tik estetikos atžvilgiu nukaršusi atgyvena. Tačiau, skaitant meditacinį arba "išgyventą" eilėraštį, neišvengiamai taip pat tenka susidurti su kasdieniškos buities atributų įvaizdžiais, o nepakylėtame virš kasdienybės realijų tekste – su giliomis filosofinėmis įžvalgomis.

Žvelgdama į šaukšteliu maišomą kavą puodelyje, pastebiu, kaip sąmonė pamažu ima grimzti į rūkų pasaulį, o nematomasis mano aš ima keliaut ryškiaspalviais pasąmonės labirintais: šaukštelio dzingėjimas virsta bažnyčių varpais ar sieninio laikrodžio dūžiais, kava – juoda bedugne ar šėlstančio vandenyno gelme, puodelis – stichijų kalėjimu arba, atvirkščiai, jaukaus prieglobsčio simboliu. Vėliau mėgindama šiuos jutimus ir vizijas užrašyti, matau, kaip prieš tai iškilę vaizdiniai transformuojasi į visai kitus, kartais jokio sąlyčio neturinčius su ką tik regėtais. Rašantys tai vadina inspiracija arba įkvėpimu, bet juk tokį poetinio teksto gimimą galima būtų pavadinti kerais arba magija – tam tikru sakraliniu virsmu, neturinčiu logiško paaiškinimo, todėl įgaunančiu antgamtinę prasmę. Paprastoje buitinėje situacijoje kasdieniškas veiksmas pavirsta magišku ir paradoksaliu, kadangi viena iš daugelio kasdienybės akimirkų transformuojasi į nekasdieniškumo simbolį – eilėraštį. Skaitytojas čia, žinoma, neatpažins poeto įkvėpimo šaltinio, tačiau į jo pasąmonę neišvengiamai įsiverš puodelio ąselė, kavos aromatas ar pajuodęs šaukštelio melchioras.

Žymaus rusų kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filme "Stalkeris" regime ištisą pačių kasdieniškiausių ir neestetiškiausių daiktų paradą. Ekrane pasirodo surūdijusios karo amunicijos detalės, tvarsčiai, panaudoti švirkštai, sugedę telefonų aparatai, pasidygėjimą keliantys angarai, purvinas vanduo, stiklo šukės ir visa kita, ką paprastai vadiname atliekomis arba tiesiog šiukšlėmis. Žmonės čia taip pat primena atliekas – išsekinti savigraužos, ambicijų, nuoskaudų. Beveik galima užuosti rūdžių, puvėsių ir srutų tvaiką. Tačiau sykiu tai – viena poetiškiausių kino juostų, kurias kada nors yra tekę matyti. Kasdienybės elementus menininko vaizduotė čia paverčia filosofine poezija, prie kurios esmės prisilietus pagaulaus žiūrovo siela nuklysta į atsiveriančius dvasinės begalybės tolius, ir jis turi progą medituoti tokias sąvokas kaip sąžinė, būties trapumas, tikėjimas, meilė, viltis, abejonė. Galima sakyti, kad pagrindinis filmo herojus Stalkeris čia atspindi kiekvieno poeto lemtį ir jo egzistencijos dramą kasdienybės atliekų sąvartyne. Neapsieita ir be aliuzijos į Atpirkėją. Braudamasis pro aštriabriaunius ir grėsmingus daiktus, aukodamas fizinę ir psichinę ne tik savo, bet ir šeimos sveikatą, jis beldžiasi į sotumu nepaženklintas sielas, lydi per šventą, nors ir šiukšlėmis užgriozdintą zoną link švenčiausiojo kambario, kurį pasiekusiajam suteikiama galimybė pažvelgti į savo dvasios gelmes ir jas pažinti. Kelionės metu vedlys psichiškai ir fiziškai išsenka, patiria skausmą bei kartėlį. Stalkerio pastangų ir jo egzistencijos prasmė neapčiuopiama – nė vienas iš atvestųjų nedrįsta pasinaudoti pažinimo privilegija. Jie verčiau linkę visai sunaikinti gundymo šaltinį.

Taigi čia galima būtų brėžti paralelę tarp Stalkerio šventojo kambario ir eilėraščio iki kurio prasmės gelmių poetas braunasi per buities detalių sangrūdas, dvasios ir kūniškumo konfliktą, socialinio žiaurumo apraiškas. Tačiau nors kasdienybė dažnai gviešiasi sunaikinti poetą fiziškai, jis it koks magas–žonglierius jos spaudimą transformuoja į tai, kas yra nekasdieniška – į poeziją arba, kitaip tariant, menine forma išreikštą filosofiją.


Sonata Paliulytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą