"Juk aš, kaipo skaitytojas, privalau reikalauti nuo kiekvieno poeto laiško, kad jų eilės užburt mane savo magiška galia, kad aš nesivaizdinčiau jokiu paveikslu, tik sieloj skaidrų virpėjimą ugdyčiau.

Kitaip turiu pilną teisę nublokšt poetui jo dainas ir tart: kas man darbo! kas man darbo, tėpliau, dėl tavo sielvartos ir skausmo – tokių ir nuosavų turiu".

Iš B.Sruogos laiško (1915 m.)

Šiuo XX a. pradžios tekstu norėčiau pasiremti, kalbėdama apie platų magijos termino vartojimą. Magijos pasireiškimo poezijoje nenutversi ir nepaaiškinsi. Magija yra, arba jos nėra. Magiškoji transformacija įvyksta arba ne.

Šių dienų eilėraštis vis stipriau įsitvirtina buitinės kasdienybės erdvėje. Aprašinėjant aplinką, savo kūną, buitį magiško aspekto poezijoje tarsi atsisakoma, dėmesys sutelkiamas į kasdienio gyvenimo apraiškas.

Beje, toks buities ritualizavimas, kasdieniškų patyrimų konkrečioje erdvėje aprašymai buvo priskiriami moterims, tačiau šiandien toli gražu taip nėra. Fiziologija, sekso reikalai, kasdieniška šneka, žargonas vis dažniau atsiduria tiek poečių, tiek poetų eilėraščiuose ne kaip ornamentas, žaismė, bet kaip pagrindinė kūrinio linija. Ikonizuojama kasdienybė su visom, dažnai brutaliom ir agresyviom realijom. Galima įtarti, kad magiškojo aspekto ne atsisakoma, tiesiog jis perkeliamas į erdvę, kurioje mes miegam, valgom, prausiamės, sergam ir taip toliau.

Tačiau ar įmanomas maginio aspekto perkėlimas į dažnai pilną nešvaros kasdienybę? Iš esmės manau, kad įmanomas. Nes kaip kasdieniškoj, purvo ar šokiravimo estetikoj glūdi ir žemiausi, ir aukščiausi siekimai, taip ir aukščiausiuose dvasios pasireiškimuose slypi žmogaus gamtiškasis pradas bei instinktai.

Bet ar magiškoji transformacija kasdienybės erdvėje įvyksta? Juk magiškasis veiksmas neatliekamas bet kur ir bet kaip. Reikalinga ne tik tam tikra erdvė, bet ir, pavyzdžiui, tam tikro ilgio elnės plaukas, elnės, atsivedusios pirmą jauniklį per pilnatį, ir taip toliau. Tai yra magija reiškiasi tam tikroje erdvėje nuosekliai laikantis griežtų taisyklių. Maginio ritualo neįmanoma atlikti, pavyzdžiui, sėdint tualete, kur kai kas gal ir įvyksta, bet ne magiškas vyksmas. Deja, taip dažnai atsitinka ir poezijoje: kažkas tame poetiniame šnekėjime tikrai yra, bet kur ta skaidraus virpėjimo energija?

Ir ne tik netinkama erdvė trukdo transcendentiniam veiksmui įvykti, dažnai ji pasirenkama visai padori. Pati literatūra savo esme ir tradicijomis, matyt, neleidžia magijai reikštis, kai išsitrynė grožio–bjaurumo, švaros–purvo ir t.t. ribos, t.y. ir grožis, ir bjaurumas tapo literatūra, ir švara, ir purvas – taip pat literatūra, formos laikymasis ir jos nepaisymas – literatūra.

Keisčiausia, kad šiame kontekste literatūrologija itin budriai saugo savas tradicijas. Literatūrologinis darbas turi griežtą struktūrą, kalbėseną ir visą taisyklių rinkinį, kurio laikytis privaloma, prabilti kitaip, eksperimentuoti yra neįmanoma, būsi nubaustas, arba tai nebus literatūrologija, o esė, beletristika arba niekas. Kartais atrodo, kad literatūrologija vystosi paraleliai, silpnai veikdama literatūros procesą. Bet gal ne kasdienybės estetika, o pagal taisykles vis labiau filosofuojanti literatūrologija šiandien liudija transcendencijos ilgesį?

Enrika Striogaitė

„Literatūra ir Menas“