Poezija tarp natūralios ir imituojamos magijos

Taip ir įsivaizduoju ją sėdinčią tarp virtuvės puodų ir magijos reikmenų, įsikandusią ilgą kandiklį su smilkstančia cigarete. Suprantu, jog tema skatina kalbėti apie kasdienines, lengvai atpažįstamas situacijas poezijoje ir jų iškraipymus, siekiant paveikti suvokėją. Tačiau lengvai suprantami žodžiai dažnai tokie esti tik iš pažiūros.

Populiariose knygose apie magiją teko skaityti, kad labai svarbu žinoti objekto, kurio atžvilgiu norima atlikti magiškus veiksmus, vardą. Kasdienybė – tai joks vardas. Vardas yra jos įvardijimas. Tad magija čia veikia priešinga kryptimi. Veikia suvokėją (o pirmasis suvokėjas yra pats autorius) primesdama vardą jo kasdienybei ir su magijos pagalba priversdama juo patikėti. Kas yra kasdienybė? Vaizdiniai, sudėlioti į kultūros suformuotą matricą. Panašu, kad matrica serijinės gamybos, o vaizdiniai kur kas individualesni. Sąmonės uniformos, kurią vadiname "adekvačiu santykiu su tikrove", taip pat nevertėtų laikyti visiems bendra kasdienybe, nes kai kam ji gali būti visai ne "kasdieniška" ir be jokios magijos.

Kas galėtų būti suprantama kaip poezijos magija? Magija – tai pagal tam tikras taisykles atliekamas veiksmas, siekiant paveikti asmenis, dvasias ar gamtos jėgas. Poezija užsiimdavo magija nuo pat atsiradimo. Dar daugiau – ji pati buvo magija. Kitkas jai tiesiog nerūpėjo. Bent jau toks įspūdis susidaro skaitant apie "primityvių" bendruomenių ritualus. Tad, išlaikydama ryšį su magija, poezija išlaiko ryšį su savo šaknimis.

Bendriausia ir banaliausia prasme šiandien magija pavadinčiau tai, kas išskiria poetinį diskursą iš kitų. Tai, kas veikia skaitytoją teksto "poetinėmis priemonėmis" bei emocine įkrova. Tuomet poezija negalėtų būti "tarp". Ji visa tarsi leidžiama pro magišką poeto rutulį ar dar ką nors tokio. Kasdienybė poetiniame tekste tampa magiška, bent jau šiuo atžvilgiu. Arba tekstas nėra poetinis. Juk esama ir nepoetinių tekstų apie kasdienybę. Tiesa, poezija gali orientuotis tik į poveikį skaitytojui, tik užkalbėti, žavėti, veikti, nesistengdama vaizduoti, atspindėti ar mąstyti. Ir atvirkščiai. Tuomet galima kalbėti apie poeziją "tarp" šių dviejų intencijų, duodančių kiek skirtingus rezultatus.

Sunku kalbėti apie šiuolaikinės poezijos tendencijas šiuo požiūriu. Minėtų dviejų intencijų esama tiek vyresnių, tiek pirmąsias knygas leidžiančių autorių kūryboje. Su kasdienybe kiekvienas turime savo sąskaitų, ir, atrodo, nė vienas nemėginame jos išvengti. Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad esama tiek kasdienybių, tiek tikrovių, tiek jų suvokimo plotmių, kiek poetų ir suvokėjų. Magijos atmainų turbūt irgi tiek pat. Tačiau turbūt esama natūralios ir imituojamos magijos. Natūrali būtų tokia, kuri randasi tarsi savaime, poetui išlaikant tam tikrą emocinį ryšį su tuo, ką jis sako. Sakau "tam tikrą", kad nereikėtų sakyti "estetinį" ar dar kaip nors, dėl ko reikėtų ilgai aiškintis. Bet, pavyzdžiui, sunkiai galiu įsivaizduoti eilėraštį, paremtą ir tiesiogiai perteikiantį pavydo, pykčio, godumo emocijas. Imituojama magija būtų tokia, kurią bandoma suvaidinti tekstą surašant eilutėmis, siekiant savitikslių grafinių efektų, be vidinio poreikio griebiantis aktualių temų, konstruojant abstrakčias intelektualines šaradas ir panašiai. Tokios pseudomagijos pilna šiuolaikinių poetų ir jų nerūpestingų vertėjų gaminamuose tekstuose. Šių magijų skirtumai suvokiami grynai intuityviai, todėl konkrečių tekstų vertinimai gali labai skirtis. Magija apskritai yra painus dalykas.

Mūsų kuriama poezija visada atsiduria "tarp" natūralios ir imituojamos magijos. Nes realybė visada būna "tarp" išprotautų abstrakčių sąvokų. Biblinis žaltys melavo, sakydamas: "Būsite kaip dievai".