Žodžių pardavėjai

Jei paklausi rašytojo: "Kam, kodėl, kokiais tikslais jūs, gerbiamasai, rašote?", sulauksi anaiptol ne visai paprastų atsakymų. Koks nors akiniuotas įmitęs "rašytojas", baigęs du universitetus, užvers tokia uraganine vietinės ir užjūrio kilmės žodžių lavina, kad beliks tik supratingai palinksėti galvą ir tykiai spūdinti šalin. Kitas kažką mekens apie dvasią, jos kūrybiškumą, savo pašaukimą, misiją, lemtį ir kitokius miglotus dalykus. Nieko nepaaiškės ir patikslinus klausimą, t.y. tiesiai šviesiai pasiteiravus: "Brangusis poete, Tamsta rašai dėl garbės ar dėl pinigų?" Tada poetai kažkodėl ima jaustis nepatogiai, būtinai primena savo gerus altruistiškus darbus, padejuoja dėl nykių buities sąlygų ir visada nuneigia: "Ne, ne, rašau tikrai ne dėl to, kad trokštu būti garsus ar turtingas!"

Taigi iš rašytojų nieko doro neišpeši, nieko nepaaiškins ir protingos knygos apie kultūrą bei kūrėjus. Todėl imsiu ir keliais žodžiais pats priminsiu visiems gerai žinomas vadovėlines tiesas, kurių dabar mokomasi jei ne gimnazijoje, tai bent kiekvienoje save gerbiančioje aukštojoje mokykloje. Imsiu ir trumpai bei aiškiai išdėstysiu visuotinai priimtą šiuolaikinės visuomenės požiūrį į rašymą, į rašytojus bei poetus.


1. Viskas, kas supa žmogų, yra prekė.

2. Prekė yra pats žmogus.

3. Prekės yra ne tik daiktai ir žmonės, kaip daiktai tarp daiktų, prekės yra ir idėjos, žmonių mintys bei jų svajonės.

4. Visos užrašytos idėjos, mintys bei svajonės yra prekės.

5. Tas, kuris jas užrašo, irgi yra prekė.

6. Rašytojo vardas ir pavardė – šios prekės ženklai.

7. Kuriantys prekę užsiima verslu.

8. Rašymas – tai verslas, kuriuo siekiama naudos.

9. Rašytojai siekia pelno.

10. Rašytojai siekia pinigų bei garbės.

11. Garbė anksčiau ar vėliau virsta pinigais.

12. Siekdami pelno, rašytojai kuria tai, kas perkama.

13. Perkama tai, kas populiaru.

14. Paklausu būti populiariu rašytoju.

15. Populiarus rašytojas teigia savo populiarumą.

16. Populiaru tai, kas įteigiama.


Šį teiginių sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Prirašyti dar šimtus punktų, kurie bylos apie tą patį. Bylos apie mūsų kasdienybę ir nė vienu žodžiu neužsimins apie visokias magijas, metafizikas bei mistikas. Bylos tiesą. Tiesą apie mus pačius, apie mūsų visuomenę, kurioje gyvename, tiksliau tariant, esame priversti gyventi. Apie visuomenę, kuri virto rinka, o rinkoje, kaip visi žinome, svarbiausias mokslas bei išgyvenimo menas yra rinkodara. Rinkodara, kurią dabar studijuoja tūkstančiai aukštųjų mokyklų studentų, o netolimoje ateityje ją išmanys ir snarglėti pypliai.

Todėl man nuoširdžiai gaila poetų, tų paskutinių mohikanų, kalbančių apie ypatingą poezijos misiją, apie poezijos galią, poetinio žodžio magiją, pašaukimą būti poetu. Šių dienų poetas – daugių daugiausia copyrighteris, t.y. reklaminių tekstų kūrėjas, "piaro", t.y. ryšių su visuomene specialistas. Šiandieninis poetas – ne taurios dvasios ir gilių minčių žmogus, pats sau vienas tyliai medituojantis būties trapumą ar mirties neišvengiamybę, ne, šiandien reikalingi poetai, kurie garsiai rėktų apie vieno ar kito daikto ar reiškinio būtinybę, kurie siūlytų, patartų, įsakytų ir pardavinėtų. Reikalingi šaukliai: visos tautos šaukliai, tautinių mažumų šaukliai, tam tikrų socialinių grupių šaukliai, ideologinių krypčių bei visokių iškrypimų šaukliai. Reikalingi tokie, kurie būtinai siektų tapti Nobelio premijos laureatais, kurie įneštų didelį indėlį į visos visuomenės gerovę bei suklestėjimą. Reikalingi socialiai angažuoti žodžio meistrai, kurie nuolat reikštų aktyvią pilietinę poziciją ir tuo prisidėtų prie tam tikros valdžios stiprinimo arba jos nuvertimo.

Šiandien išgyvens tik tokie "poetai". Išliks tie, kurie taps savęs ir savo idėjų, kaip prekės, siūlytojais, o svarbiausia – svetimų idėjų, minčių bei valios, kaip prekės, pardavėjais. Kaip inkstai taukuose vartysis įvairaus plauko rūmų dainiai, giedantys ditirambus šio pasaulio galingiesiems, neužmiršti bus ir karalių juokdariai, rašantys švelniai pamokomas eiles.

Poezija, kaip ir visi kiti menai, jau tapo arba tuoj pat taps nežymia šou biznio dalimi. To verslo, kuris skirtas poilsiui, atsipalaidavimui, šiaip laiko praleidimui, entertainmentui. Skirtas tam, kad, pailsėję ir pasilinksminę, visi galėtų vėl kibti į darbą, kovoti dėl savo būties ir vėl pardavinėti, pardavinėti, pardavinėti... Pardavinėti visus ir viską į kairę ir į dešinę.

F.Nietzsche, visą savo gyvenimą kūręs apoteozę antžmogiui, baisiai nemėgo poetų. Savo garsiojoje poemoje "Štai taip Zaratustra kalbėjo" jis rašė:

Įgriso man poetai, senieji ir naujieji: visi jie man yra lėkštybės ir jūros seklios.
Jų mąstymas gilus nebuvo niekad, todėl ir jausmo jiems gelmių pasiekti nepavyko.
Šiek tiek gašlumo, nuobodybės krislas: štai ir jų mąstymo viršūnė.
Lyg koks vaiduoklių dvelksmas, tylus jų šnaresys yra man tas klanksėjimas jų arfų; ką jie žinojo iki šiol apie mus įkvepiančių tonų darną!
Dorumo jiems taip pat, man regis, trūksta: jie drumsčia savo vandenis visus, kad tie gilumo įspūdį darytų.
Ir tuo mielai poetai save sutaikytojais laiko: bet man jie lieka tarpininkai, maišytojai ir pusininkai, taip pat nedorėliai baisiausi!
Beje, esu savus tinklus mėginęs į jūras jų užmesti, norėdamas gerų žuvų pagauti; bet visada ištraukdavau tik kokio seno Dievo galvą. (Vertė A.Tekorius)


F.Nietzsche pranašiškai garbino savo "antžmogį" – šiuolaikinį verslininką, ūkininką, bankininką ir politiką. Poetų jis nekentė. Tegul džiūgauja "baltaplaukės bestijos" – šiandien jų laikai.