Rašyk
Eilės (72705)
Fantastika (2185)
Esė (1497)
Proza (10267)
Vaikams (2484)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Poezija vis dar rašoma?

2006-10-31
Paprašytas paruošti pranešimą pagalvojau, kad tokia tema parašyti labai paprasta, bet prisėdus, laužant galvą, teko pripažinti, jog tai yra painus reikalas, nes nesu matęs, kaip poetas rašo eilėraštį. O gali būti, jog poezija jau neberašoma, o visi poetai savo eilėraščius parašė, pavyzdžiui, 1980 metų pirmą spalio savaitę, o dabar tik traukia iš pastalčių ir surinkę kompiuteriu publikuoja. Košmaras. Vienu žodžiu, kad poezija teberašoma, galiu pamėginti atsakyti tik už save, nes niekad gyvenime nesu nė minutės skyręs pagalvojimui, kodėl rašau.

Poezija pas mus, kaip ir visame normaliame pasaulyje, neapsimoka net finansiškai, tačiau atsiranda, kas rašo. Nemeta rašyti net tada, kai įsitikina, jog rašydamas netgi neišgarsėsi. Maža to, jei rašai eilėraščius, tai negali turėti normalaus darbo, pats patyriau. Gali pradėti „karjerą“, bet ilgai neištversi.

Rašau prisidengdamas slapyvardžiais į vieną laikraštį kultūros apžvalgas, gaunu atlygį, už kurį galiu pragyventi Vilniuje. Straipsnius dažniausiai prisėdu rašyti vakarais, tačiau užuot rašęs, ką reikia, kiaurą naktį gaminu poetinius juodraščius. Ir nieko čia nepadarysi: kol visko iš galvos neišguldai – nieko neišeis pradėti dirbti. Taip atsiranda eilės. Ir vis dėlto, kodėl jos atsiranda?

Nesitikiu rasti teisingų atsakymų, kodėl rašoma poezija (kodėl aš rašau), bet pabandysiu.

Poetai nebėra būtini sistemai, kad rimuotų ditirambus ūkio plėtrai ir liberalizmui, tačiau netikiu ir tuo, kad mano eilės galėtų būti gyvybiškai svarbios kokiai nors dvasingų žmonių sektai pogrindyje besitikinčių pergyventi pasaulio pabaigą per katarsį ar estezį. Nesmagu prisipažinti, bet per rutiną išspausti straipsniai tėvynei yra akivaizdžiai reikalingesni, nei visa ta bemiegėmis naktimis nugludinta grožė, nes leidybos verslas, kurio du puslapius kas savaitę užkemšu, sukuria pridėtinę vertę, o poezija yra dėlė, kuri, kitaip nei prašmatnus miuziklas ar „AXX“ saviveikla, yra neeksponuotina viešai, socialiai nepadori.

Poezija yra dvasinis striptizas, o gal net prostitucija. Nesunku palyginti, gyvenu Sodų gatvėje, kasdien per langą matau prostitutes, sutenerius ir narkomanus – mano balkonas virš kavinės, kur jie visi spiečiasi.

Vieną gražią dieną, maždaug prieš metus, po mano langais suteneris daužė klientui fizionomiją ir reikalavo sumokėti 50 litų. Tiksliai nežinau, kiek iš viso už paslaugas reikia mokėti prostitutei, bet tie garsiai išrėkti 50 litų man pirmiausia asociavosi su honoraru už eilėraščių publikacijas kultūrinėje spaudoje. Pagalvojau, jog redaktoriai yra panašūs į sąvadautojus.

Paauglystėje atmintin įsirėžė Tomo Arūno Rudoko romano pavadinimas „Poetas ir prostitutė“. Eilėraščiai tada dar nerūpėjo, ir to romano, tiesą pasakius, rankose nelaikiau, tačiau šis žodžių junginys omeniuose pavirto sustabarėjusiu, suaugusiu semantiniu tandemu „poetas prostitutė“.

Marijaus Šidlausko knygoje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (p. 14) radau baisų Karlo Marxo nuosprendį, jog „visi poetai, net geriausieji, iki tam tikro laipsnio – kurtizanės – jiems reikia meilikauti, norint priversti juos dainuoti“.

Poetui priskirti prostitutės atributus yra už ką – pigiai (nors ir dvasiškai) parsiduoda. Nes kokia ta eilėraščio kaina? Kiek gauni grąžos, jei per daug parašai? Pavyzdžiui, kam taip nenutinka, parašai eilėraštį mylimajai, įdedi į knygą, kuri šimtą metų dūlės M. Mažvydo bibliotekoje ir kuris nors iš universiteto atsiųstas filologas laborantas ar šiaip koks budulis skaitydamas vaipysis iš to, kaip čia viskas „įvairiai“ parašyta. Mylimoji gal net neperskaitys.

Kelis vakarus skaičiavau, kiek yra profesijų iš P raidės ir ar nėra tokios P grupuotės, kuri neparsidavinėja? Politikai, prokurorai, pedagogai, partiniai, policininkai, psichologai, patricijai, plebėjai. Visi dažniau ar rečiau savaip parsiduoda, bet tik poetai ir prostitutės parsiduodami nejaučia malonumo. Gal klystu?

Dabar ramiai apsvarstykime sutenerių bylą.

Tikėsit tuo ar ne, bet poreikio publikuoti nejaučiu. Visad žinau, jog dar galima ir būtina pataisyti – palaukus keletą mėnesių ar metų. Gal visai perrašyti. Nemanau, kad publikuoti yra būtina. (knyga yra visai kitas dalykas – joje išsižadi savo tekstų, atsikratai, kad nebereikėtų taisyti, ir palengvėja). Eiles atiduodu tiesiai į konkretaus redaktoriaus rankas, jei jis prašo, ir tikiu, kad jam asmeniškai įdomu. Pavyzdžiui, kai paskambina Alvydas Šlepikas ir paprašo eilėraščių, visad prižadu atsiųsti – net tais atvejais, kai dar neturiu pabaigtų. Netikiu, kad „Litmenio“ skaitytojams reikia mano eilėraščių. Nematoma auditorija yra abstrakcija Aš juos duodu draugui A. Šlepikui, kai jis paprašo, ir tuo pačiu nesu prieš, jei juos išspausdins savo laikraštyje, jei jam reikia.

Arba paskambino gerb. Valentinas Sventickas ir sako – atnešk rankraščius, išleisim knygą. Ir nešu. Jei skambina, vadinasi, jei ne jam, tai bent leidyklai reikia. Dabar sėdžiu naktimis, atrinkinėju, verčiu savo juodraščius ir neišsipildžiusias svajones į eiles, kol išeis knyga. Man patinka, kad bent su poezija taip paprasta, lengvai einasi, nes sudėtingų dalykų ir taip diena iš dienos pasitaiko į valias.

Su tais eilėraščių nešimais į redakcijas yra tas pats, kas padėti kaimynui šieną vežti už ačiū ar pusbutelį naminės, kurią su tuo pačiu kaimynu geri susiraukęs – tik iš mandagumo.

Sodų gatvėje beveik kasdien ir kasnakt po langais chuliganai daužo butelius ir bokalus, ir visa tai man primena mano eilėraščių kiltis: vaikystę ir kitus ekstremalius nuotykius iš vėlesnių laikų.

Vaikystėje butelių daužymas būdavo vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Kai kino salėje, kur kas vakarą sėdėdavau, nes toks mano likimas, filmas nesudomindavo, o draugai žaisti slėpynių neateidavo, nes lydavo ar šiaip būdavo žvarbi diena, bastydavausi vienas aplink „kultūrkę“, kolūkio kontorą, garažus, krautuvę, po Paškevičiaus parką ir padaužydavau butelius. Porą dienų parinkęs ir nunešęs reikiamą butelių kiekį supirktuvėn, nusipirkau savo pirmą „Ereliuką“ už 52 rublius. Tokios neįtikėtinos nesąmonės ir yra didumos mano eilėraščių pradžios, kurios nereguliariai išlenda bet kuriuo paros metu.

Paskutinįsyk butelius daužiau iš įniršio ir apmaudo: nusivylęs pasauliu bendrabučio kambary iš visų jėgų visus eilės tvarka svaidžiau į sieną. O vienas nesudužo – jame buvo naminėje įmerkta dievamedžio žievė – tuo antpilu kambariokas iš Telšių gydėsi kojos uždegimą. Visi prieš tai mesti sudužo į smulkiausias šukes, o butelis su dievamedžio žieve atšoko nuo sienos tarsi guminis – kamštelis nuo smūgio atrodė tarsi susilydęs aukštakrosnėje.

Būtų nusikaltimas neužrašyti stebuklų, kuriuos kažkas man nuolat atsiunčia, nors rezultatas galiausiai primena lengvosios atletikos varžybų reportažą: chronometru fiksuoji savo lyrinių subjektų, bėgančių įvairaus ilgio naratyvines distancijas, šokinėjančių per diskursyvinių figūrų kliūtis, rezultatus.

Norint rimtu veidu rodyti publikai tokius abejotinus tekstinius fokusus ir pokštus šiais pažangiųjų technologijų laikais, reikia turėti švento ar buko naivumo. Nereikia aukštosios matematikos, kad apskaičiuotum apytikrį savo eilių auditorijos skaičių, numerius tų, kurie ištveria ir džiaugiasi, kai jiems švelniai meluoji.

Atiduodant publikuoti, kyla dvejonių, nes akivaizdu, jog didesnioji dalis skaitytojų (iš tų kelių šimtų ar poros tūkstančių, sekančių šiuolaikinę lietuvių poeziją) yra ne mažiau pasikaustę, ne mažiau jautrūs (tai yra, filologiniai ekspertai), ir taip pat rašo arba yra gana išmoningi, kad galėtų parašyti sau ne blogiau. Ir jie, anoniminiai skaitytojai, nusipelno paminklų labiau nei rašantys, nes skaitymas būna didesnis darbas už rašymą, nes eilėse dažnai nėra palikta jokių orientyrų.

Galbūt yra taip, kad rašau sau ir dar kokiems septyniems jums nematomiems žmonėms, kurie su manimi yra susiję ir apytikriai gaudosi mano eilėse, po to yra pora dešimčių kolegų, su kuriais esame surišti abipusio smalsumo saitais – kas ką yra parašęs – tarp jų yra keletas redaktorių, kurie tam tikra prasme yra agentai ar minėtieji suteneriai ir kurie prikalbina paviešinti, ką nauja esu parašęs.

Rašymas – proga pasitikrinti savo santykį su abstrakcija, tikėjimo forma, išpažinimas, meldimas atleidimo, kartais – netgi mėginimas pateikti savo versiją, kad situacijose, už kurias, numanai, gali būti nubaustas, tikiesi spėti pasiteisinti, gauti išrišimą, sušvelninti bausmes.

Poezija, žiniasklaidos ir kai kurių poetų gražaus pavyzdžio dėka, visuomenėje asocijuojasi su asocialumu. Tam yra dar vienas paaiškinimas: kuo mažesnė, kuo uždaresnė grupuotė, tuo įtartinesnė. Priklausymas ezoteriniam poezijos vartotojų rateliui (arba tiksliau būtų pasakyti – rateliui tų, kuriuos vartoja poezija) suteikia visai ne pranašumus, o minusus. Poezija yra per sunki ir neįkertama didesniajai visuomenės daliai, kuri a priori įsitikinusi, jog poetai yra nepataisomi, nenaudingi dykinėtojai. Jei ir įkinkai tokį kurti pridėtinę vertę – tai neilgam, žiūrėk po kelių mėnesių jau ir bėga iš firmų, iš redakcijų.

Niekad neatsipirksiančių tekstų rašymas ir kūrybinių išteklių eikvojimas nereikalingiems tekstams yra kerštas pridėtinės vertės mašinerijai. Geras eilėraštis gali būti akibrokštas ir įrodymas, jog svarbi ir įtakinga persona nesupranta lietuviškai. Simbolinis kaltinimas visiems tiems, kurie negerbia gimtosios kalbos. Užsitikrindamas panieką, atstumtumą tik išloši, nes tai ir yra vienos universaliausių ir patikimiausių stiprios poezijos prielaidų.

Rašymas turi ir sportinį aspektą. Pavyzdžiui, azartas įveikti tuštumą. Arba – ekstremalus žodžių sportas – pateikti nematytų triukų, atsiplėšti nuo žemės, nuo savo patirties ir atlikti 720 laipsnių apsisukimą aplink savo ašį. Paskui nusileisti eilėrašty ir, suklaidinus žiuri ir publiką, prastumti savo suklastotą biografiją.

Dar rašymas yra alchemija. Pažeri ant lapo saują žodžių, atsiranda trintis, ir nusitęsia iki paralelinių galaktikų. Arba sėdi (šventai pasipiktinęs) rašyti apie tai, kaip viskas sumauta, vien pelkių rūda aplink, perstumdai žodžių molekules, pridedi keletą dvasinių spec. efektų – ir matai, kad visai nieko, šioks toks auksas, net jei ir nežėri.

Į priekį retkarčiais pastumia ir solidarumo jausmas. Lietuvoje yra kelios dešimtys poetų, kurių kūrybą seku ir būtų nykoka, jei jie rastų svarių priežasčių, valios ir stiprybės neberašyti. Geriausia būtų paruošti anketą ir apklausti, kodėl jie rašo (ar išvis teberašo), nes kai tik aš pats pamėginu apie juos (kurių ne vienas yra mano artimas bičiulis) ir jų eiles rašyti, išeina kažkaip dirbtina, su patosu, išaukštinta, žodžiu, persistengiu turbūt dėl to, kad stengiuosi, jog analizė ar recenzija išeitų ne blogesnė nei eilės, kurios man patinka.

Kalbėti apie poeziją ir pasakyti ką nors konkretaus apie jos reikalus ir esmę man lengviau būtų pavyzdžiais kitų neliteratūrologinių mokslų, pačias eiles aplenkiant. Apie poeziją, jei ją mėgsti, kalbėti išeina kaip kokiam laukinės gamtos tyrinėtojui National Geogra¬phic kanale, su meile pasakojančiam apie liūtus, kurie tuo metu fone drasko gazeles į gabalus, arba pagavęs už uodegos dvimetrinę nuodingą gyvatę apiberia ją deminutyvais, o ši nedėkingoji tuo pat metu taikosi tam entuziastui įkąsti. Apie poeziją kalbėdamas jaučiuosi tarsi ekstazės apimtas fizikas, giedantis ditirambus nano dalelėms, kurios yra 80 000 kartų mažesnės nei plauko skersmuo, ir jų stebuklingoms savybėms, nano technologijoms, kurių poveikio patys mokslininkai nedrįsta prognozuoti. Ir tų dalelių niekas nepamatys, jos yra tokios mažos, kad net žiūrėdamas per galingiausią mikroskopą jų neregėsi, jei neturi vaizduotės.

Patys naujausi mokslo atradimai, praplečiantys žmogaus supratimo apie pasaulį ribas, arba kažką atkapsto, arba išgalvoja naujus, jokia akimi neįžiūrimus, makro/mikropasaulius, ir primena gerą poeziją jau vien tuo, kad dėl jų vertės ar būties neįmanoma susitarti, nes jie neįtikėtini.

Negalėčiau pasakyti kaip ir kodėl, bet nujaučiu, kad poezija tebėra rašoma ir bus rašoma amžinai.

Rašant šį pranešimą netikėtai pavyko rasti primityvų apibrėžimą, kuris mane tenkina ir pats sau dabar visada tiksliai galiu atsakyti, kodėl rašau. Eiles rašau tam, kad įtikinčiau save, jog pasaulis yra geresnis, nei jis man atrodo.

PRIEDAS NR. 1

Parašiau, perskaičiau. Rodos, nieko. Jei būčiau tuo metu buvęs iki galo sąžiningas, turėjau spjaut į visus eksperimentus ir rašyti apie Meilę.

PRIEDAS NR. 2

Devyni amatai, dešimtas pašaukimas

Sienose saulės šakų
šešėlių paveikslai
atsirandantys savaime
niekuo netapau

2006-09-30



_____________________________

Šis tekstas buvo perskaitytas PDR diskusijos „Poezija teberašoma?“ metu.


Donatas Petrošius
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-31 22:59
Novodvorskis
Įvertinus LT rinką, ko gero, užuot rašius poeziją, prasmingiau būtų parinkti butelių. Tuščių. Ir vis dėlto sukasi - poezija, rinka ir butelys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-31 19:58
ir kiti
"O vienas nesudužo – jame buvo naminėje įmerkta dievamedžio žievė" -> geriausia teksto vieta. kilo noras viską paaiškinti racionaliai (taigi kamščiu atsimušė, juk taip sulamdytas buvo). bet kam? juk čia poezija.

dabartės yra nanopoezijos amžius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-31 14:03
Juzė Erelickas
neklysti, Donatėli, neklysti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-31 13:05
de Sobieski
PDR...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-31 11:08
shiogas
šmaikštus toks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą