Grožio strėlės greitis

Grožio strėlė – F. Nietzsches metafora. Bet norėdami nustatyti tos strėlės greitį žengtelėkime truputuką į šalį.

Sovietmečiu egzistavo tokios jaunųjų rašytojų sekcijos. Suprantama, ant jų buvo uždėta budri ideologinė letena, tačiau sykiu jos egzistavo ir kaip klubai: kūrybos analizė, rankraščių, naujų knygų aptarimai, amato abėcėlės mokymasis, literatūros vakarai, diskusijos, trumpai tariant – panašius pomėgius turinčių žmonių sambūris.

Ne taip seniai Kauno rašytojai pabandė vėl suburti jaunuosius miesto literatus, tačiau pastangos buvo ne itin sėkmingos. Kodėl? Iš dalies, matyt, todėl, kad dabar jaunieji buriasi interneto svetainėse, kurios ir atlieka andainykščių sekcijų funkcijas. Ten irgi vieni kitus moko, vertina, pataria, veda. Tiesa, kartais tai gerokai primena Bruegelio „Akluosius“, bet panašiu būdu jauniesiems tenka klaidžioti bemaž visais laikais. Kas be ko, toje virtualioje erdvėje pamažu mezgasi literatūrologų dar neįspėtos meninės tendencijos, kurios galų gale irgi turės puikius kūrinius, savo klasiką, nors ir niekas nežino, anot Cz. Miloszo, kokią plytą civilizacija rytoj pasiims savo rūmo statybai. Nevertėtų pamiršti, kad naujovės, virtusios radikalaus, žūtbūtinio originalumo siekiu, visuomet užprogramuoja savyje daug didesnę riziką prašauti. Ir vis dėlto po jomis, naujovėmis, slypi neįsisąmoninta pastanga taisyti kelią tam, kuris ateis vėliau – talentingesniam, gyvybingesniam, galingesniam. Ganėtinai graži pastanga būti jo gizeliu. Tikint, kad ir esi tasai talentingasis.

Sykiais glumina kitkas. Štai pokalbis internete: „Ar skaitei X-o knygą?“ – „Ne. Juk aš jo nepažįstu!“ Paprasta ir aišku: eilėraščio rašymas – bičiulių ar šiaip pažįstamų bendravimo priemonė, bet ne noras siekti meninės kokybės. Man nereikia aukšto lygio poezijos, man reikia tik tokios, kokią aš pats sugebu rašyti. Dar: patapšnojimo per petį, pasiguodimo, greitos reakcijos. Kai ką pasiskolinsiu iš virtualaus kaimyno, šis kai ką pasivogs iš manęs (iš manęs, be abejo, vagia), va ir naujas bendras klonas – eiliuotas tekstas. Reitinguokit, kolegos!

Kitas sakinys iš interneto: „Jei nori kam parodyti savo kūrybą, nenešk jos į LM, „Nemuną“, „Šatėnus“ – ten pernelyg rimti žmonės sėdi...“ Nuskaustojo balsas? Ką jis nori pranešti? Iš vienos pusės – tie stuobriai nesupras mūsų minčių, intencijų, superavangardinės formos niuansų (dažniausiai, deja, jau prieš gerą šimtmetį, tarkim, kokioj Prancūzijoj žaistų ir peržaistų), iš kitos pusės – mes čia tiktai linksminamės, kvailiojam, smagiai leidžiame laiką, nepretenduojam į poetus; literatūra, tiesą sakant, mums – kaip šuniui penkta koja, o tie „rimti žmonės“ kažkodėl reikalauja būtent jos!

Toliau dar gražiau. Užtenka rašytojui gauti rimtesnę premiją, būti įtrauktam į kokią nors komisiją – ir internete jis jau plėšomas į gabalus. Su sarkazmu vadinamas „kanonizuotu“. Taip nutinka netgi vakarykščiams stabukams. Premija internetinių svetainių publikai atrodo tarsi gėdos įdagas. Bet paradoksas – patys internautai vertindami vieni kitų kūrybą ne sykį mesteli: tam – Jotvingį, o anam – Nacionalinę...

Kita vertus, ima ryškėti ir kita, kone priešinga, pradedančių kūrėjų problema – karštligiškas noras neišmokus amato pagrindų brautis į dailės salonus, į viešąsias erdves, parodų sales, tėvų lėšomis leisti knygas-pusfabrikačius. „Poezija remiasi suplanuotu atsitiktinumu“, – rašė Novalis. Ką tai reiškia? Ganėtinai paprastą tiesą: amatas be talento – nulis (lieka vien tai, kas stropiai suplanuota), bet ir talentas be amato – ne ką mažiau apvalus nulis (lieka tik retas atsitiktinumas).

Atsirado dar viena mada, gal net manija: vizitinėje kortelėje be skrupulų rašyti – menininkas. Dažniausiai tai reiškia: šiek tiek įgudau piešti, naudotis kompiuteriu, fotografuoti, filmuoti, pats pramokau režisuoti, aktoriauti, kompiliuoti, siūti, dažyti, virinti, kalti... Bet ničnieko – profesionaliai, tik apgraibomis. Tada visas savo pastangas atsainiu judesiu sumetu į krūvą ir še tau – „suplanuotas atsitiktinumas“. Tie, kurie nenori jo įsileisti į parodų ar koncertų sales, į leidyklas ar kultūros leidinių puslapius – retrogradai, pavydūs atsilikėliai ir šiaip „pernelyg rimti žmonės“. Žodžiu, mafija.

Bet jaunimas jaunimu. Vyresnieji irgi ne iš kelmo spirti.

Susitikimas su garbaus amžiaus provincijos miestelio literatais. Svečio, poeto iš Kauno, šeimininkai klausia:

– Kiek jūsų mieste rašytojų?

– Maždaug penkiasdešimt.

– O mūsų būrelyje vien poetų per šešiasdešimt...

Po kiek laiko vėl:

– Kiek knygų esate išleidęs?

– Penkias.

– O mūsų būrelyje yra ir tokių, kurie išleidę jau po dešimt...

Ir nieko tu jiems, brolau, neįrodysi, nenuginčysi. Ir neverta. Juoba kad jie to ir nenori, nelaukia. Tiesiog dėl kitko jie čia susibūrė.

Teisus Giedrius Kuprevičius – dažnas miesčionis šiandien turbūt yra aukščiau menininko. Mat miesčionis turi amatą, o menininkas pamažu jo jau atsisako. Ignoruoja. Laiko atgyvena, nebūtinu ar nemadingu šalikėliu. XXI amžiuje visko turi būti daug, be to – greitai ir dabar. „Sunkus darbas apmokamas vėliau, tinginystė – iškart“, – šmaikštauja amerikiečiai.

Grįžkime prie F. Nietzsches metaforos. Šių dienų kontekste F. Nietzsche turėtų atrodyti prastokai, nes būtent jis ir rašė: „Lėta grožio strėlė“.