Tarpinė būsena, o gal kas kita?

Kadaise, gal aštuntajame dešimtmetyje, kai Algimantas Mikuta globojo Kauno jaunuosius rašytojus, atsimenu, vieno pokalbio metu iškilo klausimas – koks poetas šiuo metu nekvestionuojamas tiek rašytojų, tiek skaitytojų? Jaunieji poetai kone choru ištarė Justino Marcinkevičiaus pavardę. Algimantas gudriai nusišypsojo, išlaikė deramą pauzę ir atsakė: „Ne. Tik Paulius Širvys“.

Bet kalba ne apie tai. Įdomu, kad tais laikais buvo kelios pavardės, kurios be didelių dvejonių reiškė – Poetas. Neabejotinas lyderis, kurio kūryba kelia pagarbą, kone šventą virpulį.

Kiek siekia mano atmintis, lietuvių poezija visada turėjo savo lyderį (arba jų grupelę, talentingai balansuojančią ant to meto kalbos keteros). Iš pradžių buvo ant kojų besistojančios mūsų poezijos „ledlaužio“ Eduardo Mieželaičio era, vėliau – Just. Marcinkevičiaus, dar po kiek laiko – Sigito Gedos, Jono Juškaičio, Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio. Pamažu neoficialiais lyderiais tapo keli Antano A. Jonyno kartos poetai, dar viena bangelė – Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Kęstutis Navakas... Ir stop?!

Kai pašneki apie tai su vyresniais kolegomis, dažnai išgirsti: nežinau... esu sutrikęs... gal dabar nėra lyderio... Įstrigo ir Valdemaro Kukulo pastebėjimas: šiandien vadinamieji „antrojo ešalono“ poetai kartais parašo įdomesnius tekstus nei vakarykščiai autoritetai.

Taigi – laikotarpis be lyderio? Be Poeto? Juk visais laikais šalia keliolikos gerų poetų buvo ir vienas ar keli Poetai, kurie turėjo minias epigonų, tačiau net ir jie puikiai suvokė – taip, kaip tie meistrai, nė vienas jų neparašys, net nepriartės prie savo dievukų lygio. Tie Poetai tarsi susiurbė savin prieš juos buvusius poetinius atradimus ir pridėjo dar šį tą savo, savito, vien jų talentui būdingo. Žodžiu, iš literatūros, iš kalbos, iš savo patirties iškėlė tai, kas nepamėgdžiojama, nors bandymų buvo šimtai, jei ne tūkstančiai.

Kokioj situacijoj, kokiam taške atsidūrė naujausia mūsų poezija? Mano galva, visuma lyg ir neprasta, didelio nerimo nekelianti, tačiau Poeto stygius lyg ir egzistuoja. Apie tai byloja ne tik mąžtantis net ištikimiausių skaitytojų ratas, bet ir patys plunksnos broliai, kone visa rašytojų bendrija. Tai ne bandymas skambinti pavojaus varpais (įdomių, amato paslaptis perpratusių, ieškančių jaunų poetų nestinga – nuo Rimvydo Stankevičiaus iki Aušros Kaziliūnaitės ar Ilzės Butkutės), tik maga paklausti: ar iš tiesų mūsų poezija šiuo metu yra kažkokiame sunkiai apibūdiname taške? Gal mes laukiame Poeto? O gal jo tik neįžiūrime, neatpažįstame? Gal tasai talentas visapusiškai išsiskleis poryt ar po kokio dešimtmečio?

Tarpinės būsenos sindromas. Kita vertus, gal jis sveikintinas ar netgi labai naudingas? Tarkim, jauniems, eiliuoti beįgundantiems drąsuoliams joks gyvas autoritetas neužstoja saulės, neperbėga kelio, nesukuria vienkrypčio traukos lauko. Bet vėl – kas tasai autoritetas? Ar mes nepradėjome vadovautis televizijos įpirštomis „žvaigždžių fabrikėlio“ taisyklėmis? Juk autoritetas nebūtinai turi trukdyti, trikdyti, kelti profesinį ar mitinį finansinį pavydą, jis gali (net privalo?) būti ir tuo, kam jaučiame gilią pagarbą, prieš kurį norisi nukelti kepurę, kurio šiandienine kalba parašytus tekstus skaitome vienumoje dar ir dar kartą, skaitome, kai mums iš tiesų nelengva, kai pradedame labai ilgėtis to, ką gali suteikti vien poezija. Ne filosofija, ne religija, ne mąslūs straipsniai, ne kiti menai – vien poezija. Dabartinė, dar nevirtusi klasika.

Keldamas mūsų poezijos tarpinės (ar kokios kitokios) būsenos klausimą, jaučiuosi truputį nejaukiai – gal nuklydau į lankas, visiškai „nugrybavau“? Džiaugčiausi, jei įvairių kartų kolegos mane pataisytų, paprieštarautų spontaniškiems mano samprotavimams. Arba juos pratęstų, pagilintų, patikslintų. Pasakytų savo nuomonę.

Tiesa, prisiminiau dar vieno puikaus poeto situaciją, kuri netiesiogiai, bet vis dėlto siejasi su šio rašinėlio tema. Vasarį minėjome Kazio Bradūno devyniasdešimtmetį. Pristatydamas jo eilėraščių rinkinį „Paberti grūdai“ K. Navakas rašė: „Net keista, kokios muziejinės dabar atrodo K. Bradūno eilės. Nebūtinai blogąja prasme, lietuviški ginklai Karo muziejuje nėra blogi, tik tiek, kad nebenaudojami“. Ir dingtelėjo: koks nenuspėjamas kartais būna net ir geros poezijos likimas. Deramai „neįsirašiusi“ į Lietuvoje gyvenančių skaitytojų sąmonę, labai trumpai pabuvusi aktyvioje šiandienės literatūros „apyvartoje“, ji tapo lyg ir kokia praeities vertybe.

Panaši, beje, ir Antano Kalanavičiaus poetinių „atčaižėlių“ lemtis.

Dramatiškas, neteisingas toks poezijos virtimas klasika.