Poezijos pavasaris: kartų susitikimai

Viename šių metų Poezijos pavasario renginyje, klausydama, kaip prozininkas Andrius Jakučiūnas skaito savo eiles, staiga supratau, kaip reikia skaityti eilėraštį. Mano kartos rašytojai darosi nuobodūs, nuolat apsimetinėdami, kad į renginį pateko netyčia (arba per prievartą atvaryti) ir su skaitomu kūriniu neturi nieko bendra. Tokia savo paties teksto perskaitymo interpretacija yra galima ir visai įdomi, jei nebūtų tapusi masiniu mano kartos reiškiniu. Po poetų pranašų ir poetų nihilistų kartų mums, norint išlikti savitiems, belieka poetų (rašytojų) nevykėlių vaidmuo. Ir tas vaidmuo nėra nei toks jau lengvas, nei taip mums patinkantis. Tiesiog su juo lengviausiai ištverti šitą chaotišką, agresyvų laikmetį. Nevykėlių vaidmenį mes perėmėme intuityviai, nesusimąstydami. Ir įdomiausia yra akimirka, kai pradedi įsisamoninti šį kartos bruožą, suvoki jo kilmę ir raidą, su juo sutampi, o paskui atsitrauki ir pasižiūri į save iš šalies. Nevykėliai tampa sąmoningi. Čia atsiranda autoironija ir savotiškas tragikomiškumas, nuskambėjęs Andriaus Jakučiūno beveik teatralizuotame pasirodyme.

Minėtame renginyje labai aiškiai pajutau tą amžiną ir turbūt privalomą prarają tarp senosios ir jaunesniųjų rašytojų kartų. Greičiausiai atsainus ir ignoruojantis požiūris į „jaunimą“ kyla ne iš priešiškumo, o iš senatvinės inercijos. Bet vis tiek siutina ir žeidžia, kai, nė nepamėginus paanalizuoti mūsų kūrybos ir laikmečio aplinkybių, esame nurašomi kaip kokia „šiuolaikinių menininkų“ mutantų padermė, kuri gyvena nežinia kokiais poreikiais ir vadovaujasi antivertybėmis. Argumentai, kad mes srebiame pasekmes tokio pasaulio, kokį mums paliko vyresnieji, kad mėginame išgyventi bei ką nors sukurti tokiomis sąlygomis, kokios yra šiandien, pasiklysta kaip aidas.

Jaunas kūrėjas, kad ir koks atrodytų chamas, nihilistas, „avangardistas“ ir girtuoklis, iki tam tikros ribos yra linkęs perimti senųjų patirtį. Bėda ta, kad senieji nelabai nori ja dalintis. Jie lyg tikisi, kad perimsime dramatišką laikyseną ir pranašo toną, bet yra iš anksto mumis nusivylę ir iš esmės mumis nesidomi.

Gali susidaryti įspūdis, kad šiuolaikiniams menininkams teko geresnės sąlygos kūrybai, bet iš tiesų tariama kūrybos laisvė tėra gražiai apipavidalintas kalėjimas. Kiekvienas esame atsidūręs prieš dilemą: parsiduoti brangiems užsakovams ir tapti kūrybine marionete arba rašyti tik literatūrą ir maitinti savo šeimą atliekomis iš artimiausio konteinerio. Dauguma pasirinko kompromisinį variantą, kuris, turiu pasakyti, išsekina psichiškai. Anuomet valdžia idėjinį išprievartavimą kompensuodavo skirdama rašytojams butus ir solidžius honorarus, tuo tarpu „šiuolaikinio parsidavėlio“ padėtis toli gražu nėra tokia stabili.

Dabar pasidomėkime, kur gyvena ir kuo minta talentingas šiuolaikinis prozininkas Andrius Jakučiūnas? Valdžia jam nedavė buto, ir joks bankas nesuteiks paskolos už tą kuklų honorarą, kurį jis gauna uždarbiaudamas kultūriniame savaitraštyje ar mokytojaudamas gimnazijoje. Niekas jam nemoka tikros kainos už parašytą eilutę, abejoju, ar jis turi padorų rašomąjį stalą ir kampą jam pastatyti. Nepaisant visko, užuot kurpęs sekso detektyvą, scenarijų teleserialui ar realybės šou, jis atsigula į išklibusią tikro Lietuvos menininko lovelę ir parašo romaną „Tėvynė“, kuris – komentuoju dar neskaičiusiems – taps įvykiu mūsų literatūroje. Jo pasirinkimas yra beprotiškas ir vertas pagarbos.
Arba kitas minėtame renginyje dalyvavęs ne mažiau talentingas poetas ir truputį prozininkas Alvydas Šlepikas. Apie Šlepiko kūrybą žinoma pagyvenusi vaikų rašytoja, užkopusi ant pakylos, pareiškė, kad jo proza esanti geresnė už jo eiles. Tai prilygo viešam prisipažinimui, jog: arba ji nieko neišmano apie poeziją, arba Šlepiko dorai neperskaitė. Vėl tas gyvo klasiko atsainus požiūris į jaunesnį ir gyvesnį. Pati poeziją vertinu visų pirma kūnu – arba verkiu, arba lieku abejinga. Nuo Šlepiko dažniausiai verkiu. Ir nė trupučio nesmerkiu jo už „Nekviestą meilę“ – nuo jos nepablogėjo jo eilėraščių kokybė. Šlepikas turi Dievo dovaną, moka diferencijuoti – kur keps popsą, kur kurs poeziją. Ir moka taip padaryti, kad nuo vieno alptų visa Lietuva, nuo kito – suklustų jautresnių apsukų publika. Tik jeigu už eiles jo vaikai gautų pavalgyti ir apsirengti, galbūt daugiau turėtume Alvydo, kaip poeto.

Ne visi jauni parsidavė popsui. Bet tiems, kas neparsidavė, niekas nepaskyrė kabinečiuko ir nedavė dešros. Ir už laisvę rašyti literatūrą mes mokame esmine kaina: gyvenimu beveik skurde, be optimistiškų ateities prognozių. Mūsų vaikai kaip čigonai kas pusmetį trankosi iš vieno nuomojamo buto į kitą. Ir kai dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje jauna rašytoja visą naktį prabudi prie savo kūdikio lovelės saugodama jį nuo žiurkių, – nes neįstengia išsinuomoti padoresnio buto, o ir iš šito šeimininkė ją gali bet kada išmesti, – tai yra jos pasirinkimas. Rašyti kraupioje laisvėje, nevergauti nei biurui, nei popsui, netaupyti pensijai. Štai iš kur atsiranda tikra šiuolaikinė poezija ir proza. Štai kodėl ji tokia šiurkšti, neskani, nepatogi.

Poezijos pavasaris suburia visas kartas, visokias galimas poezijos formas. Gal ir per daug purkštauju – vyresniesiems tai turbūt vienintelė proga vėl susitikti, metų šventė. „Nevykėliai“ tam tikrai netrukdo. Tik kasmet darosi vis įdomiau – o kas ateis po mūsų?