Apie:
Antanas Škėma – vienas žymiausių katastrofinio modernizmo atstovų, vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros novatorių.
Antanas Škėma gimė 1910 m. (pagal gimimo liudijimą 1911 m.) lapkričio 29 d. Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Iki pirmo pasaulinio karo šeima ten ir gyveno, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje, kur Škėma iš arti susidūrė su revoliucijos meto žiaurumais. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Antanas Škėma mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Aušros gimnazijoje Kaune. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, 1931 m. perėjo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į V.Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Dar būdamas joje, Škėma jau buvo priimtas į Kauno Valstybės teatrą. Ten vaidino nuo 1936 iki 1940 m., 1940-1944 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus Valstybės teatre. A. Škėma vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, dirbo įvairius fizinius darbus (fabriko darbininkas, lifto aptarnautojas), vaidino ir režisavo išeivijos teatrų trupėse, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, rašė meninę prozą, dramaturgiją bei literatūros kritiką. 1960-1961 m. dirbo Vienybės redakcijoje. Žuvo autokatastrofoje 1961 m.
Škėmos kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima išvysti paties rašytojo bruožus, dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur A. Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. Baltos drobulės pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir pats Škėma. Jo kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, alogizmas, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijom, sapnais) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko, erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jo gali pasirodyti tai tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus, į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Todėl norint suprasti Antano Škėmos kūrybą, reikia nemenkos erudicijos. Rašytojo kūryboje jaučiama vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja S.Freudo ir C.Jungo teorijos, I.Stravinskio ir B.Bartoko muzika, P.Picasso ir S.Dali tapyba, A.Rimbaud ir E.Poundo poezija, F.Kafkos ir A.Camus proza.
Škėmos knygos pirmiausia buvo išleistos Vakaruose, o tik daug vėliau Lietuvoje, nors pirmoji jo drama Julijana buvo parašyta dar Vilniuje. Vienintelis romanas Balta drobulė susilaukė didelio populiarumo jau šiais laikais.
Bibliografija:
Nuodėguliai ir kibirkštys : novelės. - Tübingen : Patria, 1947 (Kirchheim-Teck : A. Gottliebs a. J. Osswaldas Buchdruckereien). - 128 p.
Šventoji Inga. - Chicago : Terra, 1952. - 226 p.
Žvakidė : dviejų veiksmų vaidinimas. - Brooklyn : Darbininkas, 1957. - 101 p.
Balta drobulė : romanas. - London : Nida, 1958. - 192 p.
Apokaliptinės variacijos. - Čikaga, 1970. - 45 p.
Raštai. - Chicago : A. Škėmos raštų leidimo fondas, 1967-1985. - 3 t.
Rinktiniai raštai / [parengė Algirdas Landsbergis... [et al.]. - Vilnius : Vaga, 1994. - 2 t.
Saulėtos dienos: [apysaka]. Vilnius: Baltos lankos, 2003. 92 pp.
Nuorodos:
Biografija:
http://www.antologija.lt/texts/58/autor_l.html
Balta Drobulė (visas romanas):
http://www.antologija.lt/texts/58/turinys.html
