Kūno problematika: identifikacija ir tapatybė  A. Škėmos „Izaoke“

* * *
„[Mylimasis] `nei žino, ką jis patiria, nei sugeba tai nustatyti, nes panašiai kaip užsikrėtęs nuo kito akių liga, jis negali suprasti jos priežasties, mat jis užmiršta, kad savo mylinčiajame tarsi veidrodyje jis mato pats save.“
Platonas „Faidras“

„Ar žinai, Andriau? Noriu verkti lyg mažas vaikas. Tokiu kvailu, sentimentaliu verksmu. Lyg tasai mano protėvis, kuris norėjo papjauti savo sūnų ant aukuro. Andriau, mylimasis! Prisimink, aš maldauju tavęs, kurią ranką tau pasisekė išlaisvinti?“
A. Škėma „Izaokas“

* * *

Filosofinė tradicija – nuo Platono raštuose aptiktos marginalios minties , Descarteso, Leibnizo, Feuerbacho, Fichtės, Hegelio, Heideggerio, Sartre'o, Husserlio, iki Buberio, Levino, Deleuzo, Derrida – nuolat kelia ir sprendžia Kito problemą. Pagal Kito ir Aš santykio traktavimo pobūdį išskiriamos trys sąlyginės Vakarų (kaip pasakytų O. Spenglleris – „fizionominės“) filosofijos erdvės(1). Paskutinioji nepaneigia psichikos reikšmės, todėl psichoanalitiniu J. Lacano Kitu kaip instrumentu naudojamasi interpretuojant tekstą. Į savo kūno atpažinimą tik per kito kūną žvelgiama iš pačių bendriausių fenomenologijos, psichoanalizės ir dekonstrukcijos pozicijų. Žiūros taškas pasirinktas kaip įrankis, nekvestionuojant metodų ir jų samplaikos problemų. Taip pat naudojamasi V. Podorogos kūno kartografija, J.P. Sartre'o, M. Merlou – Pounty, M. Foucault, G. Deleuze terminologija.

Identifikacija ir tapatybė tekste tyrinėjamos remiantis kūno vaizdinių funkcionavimu ir kalbos konkrečiame šnekos akte vartojimu.
Kafkiškasis identiteto klausimas, reprodukuojamas nuolatinio socialinio bei egzistencinio susiskaidymo būklės, būdingas visai moderniai Vakarų kūrybai. Šis klausimas ekshibicionistiškai eksplikuojamas per segmentines erdves, gimdo metanaratyvus.
„Izaoko“ hipertekstas suponuoja minėtų Ego ir Kito santykių kūniškumo analizę jame, ideologijos ir kūno koegzistavimų, atminties ir tapatybės ryšio problematikos veiklos aikštės – kūniškųjų diskursų – interpretacijas.
Kultūros priklausomybė vienam ar kitam identitetui gali būti nusakoma pagal jos literatūroje interpretuojamą „pamatinį“ tekstą bei pačios kultūros „tūrį“, kuris yra greitos reakcijos į Kitą kultūrą sąlyga bei pasekmė. Lietuvių literatūroje tokiais mito-simbolines „pamatinio“ – šiuo atveju Šv. Rašto - teksto struktūras (re)konstruojančiais tekstais laikytini A. Vaičiulaičio „Valentina“, kone visa A. Škėmos kūryba, dalis A. Nykos-Niliūno poezijos, T.S. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ ir dar keli kiti kūriniai. Lietuviškasis identitetas rašymo tradicijos formuotas /-jamas „nuosavos“ kalbos pagrindu. Tokia situacija presuponuoja stereotipiškai apribotą interpretacinę reakciją į Kitą kultūrą, o tai nurodo į talpaus komunikatyvumo impotencijos paslėptis. Šiuo atveju galima kalbėti apie falogo-provincialumą bei trūkumo nukreiptis - Lietuvos istorijoje apsireiškusias nuolatine priklausomybe vienai ar kitai kultūrai - kaip apie galimybę trūkumo cenzūros pagrindu išsaugoti kultūrinius istorinių riktų branduolius.

* * *

Škėmos „Izaokas“, paradoksaliai suvaldydamas veržlų kanoninės lietuvių  kultūros cenzūruojamų kūniškųjų vaizdinių dauginimąsi, tuo pat metu atpalaiduoja nuo logofobijos ir, atimdamas iš signifikato jo suverenumą, įgalina įvykio(2) matmens grąžinimą lietuviškajam stygiaus  diskursui.

Diskursas nuolat (į)vyksta kaip užgrobimas. Kalbos kilmė visuomet yra sąlygota Kito trūkumo. Kitas kaip nuojauta, nuolat stokodamas pavidalo, inspiruoja refleksiją (daiktų kaitą). Diskursas - tai nuolatinė kova su Kitu; čia tiek Garšva, tiek Izaokas tampa tobulais to Kito serijų (su)rinkėjais. Garšva apversto Porfyrijaus medžio principu keliauja balansuodamas tarp kalbos užgrobimo ir garsažodžio iki šizofreniškojo patirčių rezonavimo, kuomet tampa neįmanomas (iš)raiškos formoje įkūnytas savęs (at)statymas - užgrobimas. Skausmingai kontrdikciškai besiironizuojančio Izaoko atveju nenuorgazminamų Kito (pa)tirčių visuma suponuoja dekonotuotojo „aš“ perkeitimą tekste. Nuolatinis Kito perteklius sutvenkia paradoksalųjį herojų.

Netikėtumas traktuotinas kaip „avarija“, kur daiktai ir reiškiniai (noemos), apvalyti nuo kinestetinių nuorodų, išnyra prieš psichodelinės ramybės įglobtą sąmonę. Įprastinio mąstymo metu imanentizavimas vyksta per samonės įvaldomą patirtą esamybę, jos principų tematizavimą, įdabartinimą. Tai įmanoma tik per atkartojimo struktūras. „Sąmonės pasyvumas – tai jos negalėjimas visko iki galo aktualizuoti, prisiminti, atkartoti, sugrąžinti.“ (E. Levinas) Psichiatrinėje norima atlikti kankinimų kartotė neįmanoma, nors skausmas ir leidžia prisiliesti prie dalinio esaties įdabartinimo. Psichoanalizė šiuo atveju kalbėtų apie patirtą, bet iki galo neįsisąmonintą psichikos traumą; išstumtos į pasąmonę patirties iškėlimas į sąmonės šviesą, traumos išgydymas būtų jos tikslas. Savasis kūnas (corps propre; Merleu-Ponty), skendintis Kito pertekliuose, ekstatiniu judesiu liaujasi projektavęs savo ex-ist kaip Rūpestį (Sorge), dekonstruodamas šį intencionalumą iki rizomiškumo. Tokiu būdu Garšva kaip textas dekonstruojamas į Izaoką: pastarasis tęsia įvykį, absorbuodamas pirmojo (pa)tirtis. Kito judesių serijos virsta rizomų tankme. Teksto telktis diseminacijos link - nuolatinė Izaoko būklė.

Gluosnio Da-Sein, kaip nuolatinės savo potencijų netekties baimė, per išraišką (orgazmo vengimas, Živilės pasisavintas poezijos skaitymo būdas) pagimdo Ego kaip minėtąjį perkeitimą tik serijiniams pasauliams (ST, NT, Živilės, Izaoko, Gluosnio, Julės etc.) praskleidus savo bendrumą (G. Deleuze ) ir dividui radus savęs, kaip kinestetiškojo kūno, tęsinį Kito (ap)raiškose. O tai (re)prezentuoja Būtį-kitaip ir leidžia paradoksaliam nirvaniškajam intencionalumo negalimumui (impotencijai) realizuotis per išraišką it taip pat paradoksaliai režisuojamą netikėtumą, atspindintį Būtį-myriop. Baltos drobulės / Garšvos siužetas naratyvinis, agrikultūriškai lineariškai ex-ist-uojantis kaip užgrobimas, - tuo tarpu Izaoko pagrindinė teksto konstravimo priemonė - paradoksas, judantis nuo mažesnės prie didesnės diferencijacijos, ir abiem šiomis kryptimis veriantis grėsmingai pasvirusias Babelio bokšto / kalbines prasmes. Gluosnio / lietuvio – Garšvos / poeto – Izaoko / žydo identitetai tekstiniai. Nuolatinės nuorodos į kitus tekstus konstruoja pagrindinį naratyvą. Žydiškajam identitetui būdingas religinio ir istorinio judaizmo nutikimo (aventure) – žmogiškumo nutikimo artimumas (E. Levinas).  Pasak J. Derrida, būti žydu taip pat sunku, kaip ir rašyti, nes rašymas reiškia tą patį laukimą, tą pačią viltį, tą patį jėgų išsekimą. Izaoke skleidžiamas egzodo-nomadinis lietuviškumo - žydiškumo santykis. Pastarojo identitetas, niekuomet nekonstruotas kalbiniu, bet -  visuomet - tekstiniu-simboliniu pagrindu, turint omenyje holokausto išžiestą tapatumo reformą, - kaip absoliučiai polimorfiškas, koreliuoja su lietuviškuoju „avariniu“ identitetu.

Kontekstualumas Izaoke nuolat (į)reikšminamas rutiniškos kūno kontrolės negalimybe / kompetencijos stygiumi. Šis stygius kelia grėsmę ontologinio saugumo karkasui (A. Giddens). Panoptizmo (M. Foucault) prarastis kompetencijos atžvilgiu ir jo realizavimas - per ironiją - stebėjimo atžvilgiu perkeičiami Izaoko - Andriaus komunija, kur asmens ir jo vardo santykis - tai santykis tarp situacijos ir vietovės, o tekstas  - į nuorodas dekonstruotų erdvės ir laiko paradokso nomadiškumo vieta. Izaoko (pažado) vardas tekste tampa galimybe manipuliuoti atviromis, o Andriaus (atpažįstančiojo) – užvertomis / impotencinėmis (reikšminėmis) teritorijomis. Tapatybėje kaip idem centrinė problema – pastovumas laike, kur kalbant apie save disponuojama dviem modeliais – charakteriu ir tesėtu žodžiu. Charakteris ryškėja įpročių pasikartojimu laike, kur savastis pasireiškia kaip idem. Gluosnio tapatybė kaip  ipse (sugebėjimas nurodyti į save patį; „pats sau tiek, kiek kitas“, pasireiškusi Užrašais), Izaoko – atpažįstamo atminties / įvykio užrašuose – kaip žodžio tesėjimas kitam – savęs laikymasis, kuris yra iššūkis laikui ir kitimui.

Izaoke (est)etinė identifikacija / anagnarosis (atpažinimo momentas) (į)vyksta ironizuojamiems kūnams pratęsiant save per žudymo įnagį (kastuvėlį). Gluosnis, žudydamas Izaoką, susitapatina su baudžiančiuoju kūnu („<…> aš juk buvau garbiniuotais plaukais ir dailus kaip šventas Kazimieras. <…> Į ką panašus šventas Kazimieras. Galbūt į homoseksuališką angelą, anot 30-ųjų metų generacijos poeto, o gal į mano dukterį. <…> Ir esesininkas, <…> šviesiaplaukis angelas, laikąs akordeoną, garsiai nusikvatodavo.“ – Izaokas). Regimas „negyvas“ kūnas ritualizuojamas: „Izaokas įžiebė žvakes. Liepsnelės sumirgėjo salėje, ir praskrido rausvi šešėliai, mojuodami begarsiais sparnais. Aš pastačiau žvakides abiejose misterio White galvos pusėse. Jis gulėjo visame savo juodame grožyje. Atrodė, jis neturi kaulų ir jo ezoterinis kūnas pasirengęs skristi kartu su rausvaisiais šešėliais. Jis įgavo tąjį pavidalą, kurį suteikia amžinybės dievai. „Gražu“, pasakiau.“ – Izaokas.

Asmens tapatumo, pasak A. Giddens, reikia ieškoti ne elgesyje, ar, nors ir labai svarbiose kitų reakcijose, o sugebėjime tęsti savo asmeninį naratyvą. Būtent tokio naratyvo kūrimas tekste motyvuotas su taip vadinama išvengta gėda(3). Ji skiriasi nuo Sartreo gėdos sampratos tuo, kad nėra juntama vien tik prieš dabartyje Kito užgrobiantį kūną žvilgsnį, bet gali būti nuolatinė, gelminė afekto, kurį įžiebia kitiems matomi jos simptomai, forma. Gluosnio paieškų ir atkartojamo nužudymo motyvacija – „pamatinė emocinė būsena“ (Giddens), susijusi su ankstyvaisiais pasitikėjimo klausimais, apimanti nesąmoningas afekto formas bei sąmoningiau patiriamas kančias ir paskatas – ir esanti minėtoji gėda. Tai vieša nerimo būsena, susijusi su ontologinio saugumo klausimais, kurią sudaro baimė, kad kad „asmeninio tapatumo naratyvas neišlaikys gniuždančio spaudimo jo nuoseklumui arba socialiniam tinkamumui“. Esesininko komentaras apie „švarų kirtį“ kastuvėliu į Izaoko galvą laikomas metafiziniu melu, o skepetuotos bobulės - stebinčios minios atstovės klausimas „ar atkeršijai? Ar gali atkeršyti, vaikeli?“ nurodo vidinę nuosavo naratyvo kryptį, nes patiriama jau minėta grėsmė, sumišusi su nepripažinta kalte – Kito poreikių patenkinimo impotencija.  Izaokas ir Gluosnis per pirmykštį nudobimo judesį įgauna asmeninį identitetą („Mudu puolėme į glėbį ir aistringai pasibučiavome. „Štai ir atkeršijai, vaikeli“, skepetuota bobulė buvo laiminga ir nebereikalaujanti.“). Nors tai įvyksta jau po galutinio iškūnijimo (Izaoko žudymas kastuvėliu pratęsia „platoniškąjį“ Garšvos veiksmą „Baltoje drobulėje“: „Buvau gryna siela, kai skaldžiau ruselio galvą“; šiuo intencionuotu veiksmu įgyjama savojo kūno (corps propre) pajauta kaip turėjimas (vs trūkumui)) – mėginimo transcenduoti pavojus ir jaustis saugiam -, kuomet disocijuoja Aš ir kūnas (tokią būseną šizoidai ar buvusieji nacių koncentracijos stovyklų kaliniai apibūdina kaip „panašią į sapną“, į „vaidmenį pjesėje“, „nerealią“) („Kas yra sapnas? Kas yra tikrovė? Štai klausimas, kuris mane kamuoja. Aš nebeskiriu kai kurių dalykų. Ir netekau vilties atskirti. Ir man įgriso abstrakčios spekuliacijos. Aš suradau Izaoką. Ar sapne, ar tikrovėje,- koks skirtumas?“ – Izaokas),- suradimas, abiejų vyrų meilė ir esąs „nuosavo naratyvo“ (Giddens) tęsinys. Laiškas, kurį nešiojasi Gluosnis, Izaoko puoselėjamas kastuvėlis bei kankinimo adatos traktuotini kaip Kito aptikimo, o tuo pačiu ir minėtojo naratyvo kūrimo galimybės, pažadai - pėdsakai, Gluosniui kompensuojantys falo trūkumą ir cirkuliuojantys kaip intencijos bei indikatoriaujantys bendrininkai (Gluosnio potencijos nebuvimas su Jule ir atsiradimas su Živile; randas Izaoko galvoje - Gluosnio geismo / agresijos Izaokui apraiška; kastuvėlis kaip leidimas susitikti psichiatrinės - neatsakomoje erdvėje ir situacijos identifikavimo ženklas). Pasak J. Lacan'o, nežinojimo būsena, kurioje subjektas yra savo geismo (desire) atžvilgiu, yra ne tik nežinojimas, ko jam reikia, bet ir nežinojimas, kur jis geidžia. Izaoke krypties nuoroda tampa laiškas, kurio pagalba geismas nuolat tampa tenkinamu simboliniais to, ko jis niekuomet negali turėti, pakaitalais.

Atkartojamo žudymo ritualu veikėjai įsimbolinami („Mylimasis! Tavo rankos buvo ženklas į galutinę paslaptį. Balsas iš dangaus, amžinos meilės ženklas. Mylėdamas kankinau tavo rankas, nes neturėjau tavęs viso. Dabar mudviem nereikia akmeninio aukuro. Abraomas ir Izaokas bandė atkartoti Kaino ir Abelio istoriją. Bet - - - paliko gyventi mylėdami. Ar tu supranti? Juk avinėlį, Dievo avinėlį juodu papjovė. O mudu pasigailėsime net avinėlio (turimas omenyje save vadinantis Paaukotuoju(4)). Sunaikinsime tą, kuris vykdo įsakymus. Misterį White. Juk tai progresas, ar ne, Andriau?“). Kad taptų savimi, dividas „privalo siekti atpažinimo, reikalaudamas, kad kitas pripažintų jo geismą“ ar bent jau daiktavardį (jo vardą) kaip (gramatiškai) teisėtą pagrindą“. Tiek Gluosniui, tiek Izaokui pasireiškia vadinama tapatumo bendroje pasąmonėje būsena, kai tas pats pasąmoninis kompleksas, pasireiškiantis dviem žmonėms vienu metu, sukuria nepaprastą emocinį efektą, projekciją, sukeliančią abipusę trauką(5). Dividas privalo pasisavinti savo paties kitybę - kas ir įvyksta Izaoko užrašų pabaigoje, - o ne tik žinoti ją esant (pažado - laiško gavimas ir  nešiojimasis). Gluosnio - Izaoko bendrininkavimas bei (iš)gyvenimo paslaptis, - tai sandoros (į)gijimas, presuponuotas homoletiškosios teksto kaip kalbos / pasąmonės stuktūros būklės. Tapatybė / nukreiptis čia įgaunama tik per maksimaliai funkcionalų tapatumą (ritualizuotą paaukojantį nudobimą).

Nuolat reprodukuojamas Apreiškimas kaip įvykis chromosominiais archetipų rinkiniais įsiskverbia į kultūrą, „maloniai“ pažįstančią Raštą, ir eschatologiškai „šaukiasi įraštinimo“; rašymas (į)vyksta kaip nuolatinis aistruojantis bėgimas Kito pėdsakais. Izaoko tekste tai - kaip  struktūrinė galimybė - Gluosnio „pažįstančio kūno“ užrašai; lietuvių literatūros procese - visa A. Škėmos kūryba (šv. Inga, Apokaliptinės variacijos, Ataraxia, Izaokas) Škėmos stilius, kaip ir stilius, pasakojantis apie Kristaus veiklą bei mokymą, - sermo humilis, ištrūkęs iš komedijos (antikine prasme) ir satyros stilių (D. Čiočytė).

Analogiškai Biblijos tekstui, naratyvai Izaoke kuriami rūpinantis paradoksalia estetine kerigma; toks rūpinimasis suponuoja stilių dichotomiją įveikiančią formą.

Izaokas redeskripuoja Kaino mitologemą. Liptzinas tokių interpretacijų įvairovę motyvuoja istorinių Vakarų kultūros epochų akcentais. Vyraujanti neteigimo poetika hiperboliškai įtvarsto arbitralumo pojūtį. SS homoseksualusis / est-etiškasis angelas ir akordeono nusikaltimai pinasi visuotinio karnavalinio juoko (M. Bachtin) polifonijose. Karnavalo įteisintas ekscentriškumas tekste suponuoja koliažinį lygiavertį intertekstų dėliojimą. Škėmos kūryba sprendžia A. Rimbaud pradėtą jausti ego tapatybės rekonstrukcijos problemą. („Esu gamtos perprodukcija. Išrauk akį, nukirsk ranką-siūlo šventraštis. Kurią akį,kurią ranką? Esu aplipęs akimis ir rankomis. Esu  šimtaakis ir šimtarankis.“ - Garšva). Ši kūryba reprezentuoja moderniosios (pasak S. Malarmé) literatūrinės savimonės bruožus, kai visa rašymo tematika sukoncentruojama į vienintelę - mirties problemą. Pastaroji daugelyje rašytojo tekstų sprendžiama pagal G. Bruno receptą: „Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti gyvą.“ - Balta drobulė. „Balta moteris paaiškino: nejusime jokios baimės. Skausmą – taip. Tačiau, jos nuomone, vaistų ir ugnies mišinys sukurs ekstazišką stovį, kur skausmas, gyviems bedegant, jau nėra gyvuliškas skausmas, o kažkas labai artimo fiziniam susijungimui, kai dvasia ir kūnas galutinai triumfuoja. Degsime apsikabinę, sudegsime mylėdami. Ši įstaiga yra pati humaniškiausia visoje žemėje, nes tik joje praktikuojamas gailestingasis nužudymas.“ – Izaokas)

Giesmių giesmės medumi klijuojamos Izaoko / Gluosnio (Andriaus) - Dievo paveikslų reprodukcijos, prižiūrimos baltų psichiatrinės angelų. Rojaus hierarchija „pasitikima“ ir apibūdinant esesininką („Jeigu jį apvilktų tradiciniais angelo rūbais - - - Mėlyna tunika, baltutėliai sparnai, auksinė aureolė virš galvos, labai panašu, labai“,- scena kieme). Rūbai, jų spalva, kiti atributai įsimbolinami, vaizduotė iškūnijimo procese itin suaktyvėja, o jėgos / valdžios turėtojai – baudžiantiems kūnams priskiriamas fenomenologinis estetinio pasigėrėjimo įspūdis.

Kūno / galios teritorija manipuliuojama per ST kaulo įvaizdį („Tu mano kūnas ir kaulas“ - ST; „Tik tas yra šventasis Kaulas, kurio negraužiau, kurio niekad negraušiu“ - Izaokas; taip pat: dantų / saugos atėmimas, precizija „reinkarnuojančios amebos“ link; „bekaulės kalbos“ negalimumas; seniai mirusi motina, skaičiuojanti savo kaulus, - Izaokas). Kaulo, kaip tapatumo / kintančios halografijos galimybės, metafora reprodukuojama ir A. Škėmos poezijoje („Ir teliks išblizgintų kaulų vaikiškas tyrumas / ir neplautų lėkščių keraminis purvas.“ - eil. Transcendencija).Gluosnis Izaoke tuo tarpu užsiiminėja perversiška meilės / aistraties / tęstinumų archeologija („Paskutinės žiburių dėmės yra riba, o už jos - tikroji naktis, į kurią gali įskristi lėktuvai ir laivai, kuriuose nėra mūsų, kuriuose maži vaikai kaukolinėmis galvutėmis“ < ... > „Mano kiaušas netaisyklingas, su gaubūriukais pakaušyje“.
Pasak M. Foucault, jėgos rašo savąją tiesą ant kūnų. Izaoko randas galvoje, minėtasis Gluosnio, jaunojo Živilės karžygio, kiaušas - lyg reinkarnavusio Garšvos paralelinės neurastenijos įrašas kūne (čia regimas Škėmos tekstų polifoniškas išsitęsimas). Beprotybė, ištikusi Garšvą, - kaip maištaujančių  žodžių pergalė save atskleidžiančiam subjektui susiskaldant ir atsiveriant (J. Derrida), - perteikiama per kaukolės / kalėjimo metaforą („Skausmo nėra. O kamuolys didžiulis. Jis nebetelpa smegenyse, ir jis negali išsiveržti pro galvos kaulus.“ - Balta drobulė). Kaukolė, skalpas nurodo ir į valdžios santykius  („Kažkodėl realybė mėgsta mane mušti per viršugalvį: pres-papje, kumščiu. O aš kertu atgal.“ - Balta drobulė).

Kalba, kalbėjimas – vienas iš valdžios (ne)turėjimo ženklų, suteikianti tapatumo garantą, tiesiogiai siejama su nuosavu kūnu, kurio ir naratyvinio vaizdinio atitikimas – tai galimybė būti identifikuotam Kito: „Dabar pajutau. Mane nori apiplėšti iki paskutiniųjų. Kad būčiau nemalonus iki neatpažinimo. Kad gaminčiau švokščiančius garsus kaip degeneruotas gyvulys ir kiekvienas mano prasižiojimas dar kartą įrodytų, koks svarbus yra orumas, o jo medžiaga – kaulas. Tegul ir dirbtinis, porcelianinis, pageltęs. Bet - - - pabandyk pasakyti bekaulę kalbą. Pabandyk įrodyti, kad Dievas tikrai yra ar nė velnio nėra. Pabandyk be dirbtinių kaulų įrodyti, kad kaulas – pagrindinė bet kokio metafizinio klausimo oralinė priemonė“ ( -Izaokas). Rašymas – Aš paslėpimo būdas kuriant metanaratyvą Kitiems („Aš bijau pradėti, nes galiu niekad nebaigti. Ir man vaidenasi – koks siaubas, kai mirdamas nutrauksiu rašymą ne ten, kur nutariau, o kur tetrūko keleto sakinių, kurie užslėptų, kas iki šiol pernelyg buvo aišku.“ – Izaokas). Ontologinio saugumo jausmams gyvybiškai svarbu, pasak Giddens, tai, kiek galima „normalią“ išvaizdą išlaikyti tokią, kad ji derėtų su (in)divido biografijos naratyvu.

Izaoke Izaoko-pažado-laiško (ST) ir Andriaus – žvejo – apaštalo / klajoklio (NT) kūnai susiveja broliškuoju geismu-mirčiai, reprodukuodami analeptinę holokaustiškosios ugnies / Apreiškimo neišvengiamybę, įglobtą psichodelinės ramybės drobulėn. Izaoko pažadas „susitikti pragare“ - pažadėtojoj Dantes Inferno žemėje, kur nuolat kartojami (ne)padarytieji koegzistencinio asmens / tautos išlikimo nusikaltimai (pavyzdžiui, mirties galimybė (holokaustiškoje) ex-tatinėje ugnyje (7)). Kūnai naudojami kaip egzekucijos aikščių erdvės (M. Foucault), kur „viduramžiškai“ susiveja auka-budelis („Izaokas apkabino mane, neužkliudydamas kastuvėlio, ir mudu susijungėme ilgame pabučiavime.“ – Izaokas). Vieša bausmė atliekama kaip ceremonija, kurioje vyksta betarpiškas reikšmių perkodavimas. Kūnas paskiriamas absoliučiai įtampos valdžiai („Aplinkui stovėjo esesininkai, automatais ginkluoti. Jie stovėjo tylūs ir atidžiai sekė kiekvieną ropojančiojo judesį“ <…> „Ir jis matydavo, kaip nerūpestingai laikomą automatą sugniaužia rankos, o vamzdis nusikreipia į jo kūną.“ – Izaokas). Baudžiamieji kūnai spinduliuoja baudžiančiųjų jėgos ženklus smalsulio pagautai – taigi, dalyvaujančiai – miniai. Bausmės trukmė, ištęsimas ne tik padaro budelių - aukų paklusnius kūnus absoliučiai priklausomus vienus nuo kitų (sekamas kiekvienas menkiausias paklusnumą patvirtinantis gestas bei išraiška), bet tuo pačiu čia ir dabar organizuoja karnavalinį įvykį. Pastarojo metu trinama skirtis tarp atsimenamo mirštančio kūno, mirties įsimbolinimo, sąmonei bandant suvaldyti pasąmonės krūvį, rablėjiško juoko hiperbolėmis tušuojant mirties zonos aktualumą. Ginklas pratęsia disciplinos atstovo paklusnų baudžiantį kūną ir atstoja už tapatybės turėjimą baudžiamojo fantominį organą, tuo pat metu pratęsdamas mirties vaidinimo improvizacijų galimybes. Mirtis tiek Įvade, tiek Užrašuose traktuojama kaip „metafizinis melas“; kūno koliažas dėliojamas į trūkčiojančios perfekcionistiškai-perversuojančios estetikos kolje: „<...> kokiomis siūlėmis, bus susiūtos visos skylės, o gal teliks duobės, švelnia oda aptrauktos kaip po hirosimos bombardavimo <...>“. Fiziologija kaip žmogiškoji mėsa dar nėra „kūnas“; pastarasis gali būti atpažintas kaip toks tik turint tam tikrą mėsos konfigūracijų, priskiriamų kūno sampratai, atmintį. Kūno suvokimas įmanomas tik per kito kūno patyrimą kaip pasikėsinimą, kuomet kito žvilgsnis objektyvizuoja / žudo mano kūną. Kūno vaizdinys – tai nuolatinis tokio santykio procesas. Fiziologinis melas - tam tikra gintis nuo žudikiškai funkcionalios objektyvizacijos - (tuo pačiu - viena iš mirties formų – impotentiškas falocentrinis mažasis Gluosnis, kurio genitalijos – „skudurinis mėsos gniužulas“ negali būti funkcionaliai identifikuotos). Jis, kaip kintanti galios-valiai išraiška tekste apsireiškia  ostrauskiškai personifikuotos bobutės įkyrumu: „Ar gali atkeršyti, vaikeli?“ - „Ar atkeršijai?“ (- Izaokas).

Kerštas, kaip esminis ST elementas („Tai ką aš darysiu, bus kerštas“, - ištaria Gluosnis, žengdamas žudyti Izaoko), potencialiai realizuojamas tik substanciškai susijungus abiems – Izaoko / pranašiškai besijuokiančio pažado ir  Andriaus apaštalystės - diskursams naujosios Apreiškiminės kristologijos intertekste. Keršijimas funkcionalus ir meilės, aistros pažado – Živilės atžvilgiu („Aš neapkenčiu Živilės ir savo mintyse esu ją kankinęs daugelį kartų! Naktimis, kai pabundu ir negaliu užmigti (o taip dažnai atsitinka), esu ją net pasodinęs ant skruzdėlyno; tokios ypatingai skaudžios ir rajos skruzdės, kažkur Afrikoje, ir esu žiūrėjęs, kaip skruzdės lenda į skylę užpakalyje ir graužia išeinamosios žarnos gleivinę. Tada panorėdavau onanizuotis, bet aš nemoku, neišmokau vaikystėje, todėl pavartydavau saujoje genitalijas ir vėl palikdavau ramybėje: tegu ilsisi sau, jos jau senos, jos jau išsekusios!“). Ego nemigos būsenoje „budi“, - tai atitinka tapatybės skilimą, savotišką „taškinės būties sužlugdymą“, kuomet suardomas savyje izoliuotas „Aš“. Gluosnis būdrauja su daliniu atminties intencionalumu (retrocendencija – E. Levinas), todėl savimi tik iš dalies pakeičia Kitą asmenį. Būdraujant sąmoningai keliaujama savo kūnu bei esaties atmintimi iki pakartotino impotencijos aptikimo. Gluosnio sąmonei tekste būdinga būdravimo ir miego kaita; jos metu Ego atsiduria už imanencijos kartu jai visiškai priklausydamas kaip skirtis „išlikimo-tuo-pačiu“ - vidinio laiko trukmės (įlaikinimo) - atžvilgiu ar „savęs-suradimo-kaip-vis-to-paties“ – išgyvenimo trukmės – atžvilgiu. Retrocendencijos metu aptinkamas genitalijas, sutapatinamas su Van Gogho ausimi, norima paaukoti muziejui, „vienu peilio švystelėjimu“ sugriaunant Froido teoriją: ST, Gluosnio manymu, turėtų būti suprantamas tiesiogiai („<…> ne per didžiausia perversija, jei organas netinkamas, paaukoti jį dievams, kuriems to organo trūksta<…>“). Užrašų forma legitimizuoja tokio necenzūrinio pobūdžio teksto atvirumą. Kalba ir mąstymas suteikia tapatybės atradimo galimybę, nes, pasak E. Levino, mąstant užvaldomi daiktai / kūnai / pasaulis, kas užtikrina esaties tapimą dabartimi, o mąstomas dalykas reiškiasi / atsiduoda suteikdamas pasitenkinimą bei trūkumo kompensaciją. Garšvos svarstymai – nuolatinės identiteto paieškos - apie A. Bergsono intuityvizmą taip pat tapatinimasis su nyčiškuoju ant (lemtingasis vertimo riktas) žmogiu, orientuojančiu į filosofo sesers inicijuotą rasistinį jo filosofijos supratimą, turėjusį įtakos genocidui, ir yra viena iš Kito pėdsakų rinkimo (8) trajektorijų.
 
Stebuklas Izaoke - teksto sukeistinimo priemonė. („Muštynės kilo staiga, nes įvyko stebuklas. Jie buvo išrankioję viską ir netikėtai du pastebėjo kokių trijų colių vinį“). Pradžios Žodis tampa Paskutiniuoju (Keiksma)žodžiu, užgožiamu žaismingos priešmirtinės malonaus juoko agonijos. („Ir saugotojai, ir ieškotojai juokėsi bendru, draugišku juoku. Šaunus būrys, nutaręs pasilinksminti. Drebėjo žydiškos barzdos ir rankos; drebėjo esesininkų pagurkliai ir uniforminiai diržai. Kurį laiką neegzistavo nusikaltimas ir bausmė, antžmogių idėja, šimtmetinis geto skausmas, siaurų gatvelių ir tvankaus tikėjimo mišinys, skaudi ir smalsi mirtis. Juokas aidėjo garažo kieme, už tvoros, Vytauto prospekte, pamirštų lakūnų kapuose. Juokas - primenąs išsilaisvinimą, gerą apetitą, jaunuolių krykštavimus. Kone vaikiškas juokas, kurį sukėlė populiarusis išeinamosios žarnos pavadinimas.“) Čia juokas atlieka at(si)ribojimo funkciją; (nyčiškoji) minia „ištroškusi“ ir geidžianti regėti-užgrobti pletkinišku (heideggeriškai šnekališkuoju) smalsumu / smalsuliu (ex-ist) diskurso erdvę. Gluosnis antriniame įraštinto teksto sluoksnyje - aktorius stebėtojas, režisuojantis savo / (Izaoko?) užrašus. „Kuo mažiau Stanislavskio, kuo daugiau autoriaus“ – Izaokas). Intertekstualieji užrašai, kuriais manipuliuoja Garšva, Izaoko atveju kelia įtarumą, jog tai tėra trūkumo fikcijos realizacija. Kafkiškasis identiteto procesas diseminuoja Įvado atžvilgiu ir panaikina už savęs nuorodų pėdsakus.
Giminė (gender) Izaoke kuriama tam tikra vaidyba (performance), todėl homoseksualumo (est)etika išgyvenama per įpratimą kaip kito veido / kūno prezentacijas, kurioms taikoma froidiškoji seksualinė represija. Buvimo  „vyru“ ar „moterimi“ skirtis, priklausanti nuo nuolatinės kūno kontrolės ir kūno gestų, Gluosnio prarandama kartu su kūno kompetencijos prarastimi.

Išvados

Škėma įtekstina egzistencinę karo (pa)tirtį, nebūdingą lietuvių literatūrai apskritai. Ši patirtis atskleidžiama per  esminę saviidentifikacijos problematiką bei atminties anemiškumą. Tekstas – nuosava veikėjų biografija atlieka autoterapijos funkcijas, iškeldamas pamatines ontologinio saugumo prarasties ir mėginimų jį susigrąžinti nesugebėjus socializuoti problemas. Saugos / tapatybės kodo ieškoma pasitikint kalba. Garšvos perfrazuotas A. Schoppenhauerio „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“ kodas Škėmos įrašomas cenzūruojamame lietuvių literatūros kūne, o „istorijos motto: eddem sed aliter“ tampa nuolatiniu moderniu teksto / tapatybės ir identiteto ieškos įvykiu.

1. kitas kaip to paties veidrodis – tradicija iki XIX a.; įskilęs veidrodis, arba kitas kaip tarpininkas – XVIII a. pabaiga – XIX a.; kitybė šiapus veidrodžių  - XX a. tendencija mąstyti kitą bei kitybę anapus ontologijos ir jo suponuojamų būties, esmės, pažinimo klausimų. – Žr.: Nijolė Keršytė. Kitas veidas. In: E. Levinas. Apie Dievą, ateinantį mąstymą, Vilnius: Aidai, 2001
2. „Į-vykti – pirmapradiškai reiškia: įsižiūrėti, pasikviesti žvilgsniu, įsisavinti“ (Heideggeris M. Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis. 1992). Tapatybė visuomet yra reikštis (plg. – skirtis); jos mąstymui būtini du – tas, kuris pasikviečia žvilgsniu, ir tas, kuris pasikviečiamas.
3.Tai Helen Lewis terminas; ji skiria dvi bendras gėdos rūšis – „atvirą,  nediferencijuotą“ ir „išvengtą“ gėdą.
4. Išrinktumo kategorija čia esanti svarbiausia. Pasak E. Levino, „nešvarios sąžinės“ kaltė ir „skola“ kitam asmeniui / Kitam turi būti aiškinama per pamatinį paskirtumą jam: kaltė paradoksaliai reiškiasi kaip „išrinktumas, išskirtinumas, pašauktumas“, o jos augimas adekvatus „šventumo“, išrinktumo augimui. „Būti išrinktam“ – tai būti nepakeičiamam Kitam. Todėl, nesant galimybės pakartoti tuos pačius kankinimo ir nužudymo aktus, užmušamas disciplinos, jėgos įsimbolinimas – „tobulas“ psichiatrinės prižiūrėtojo kūnas, iš kurio Gluosnio žvilgsnis „atima“ saugą – kaulus. Įrodomas ST ir Froido teorijos panašumas – „akis už akį, dantis už dantį“.
5. „Kai aš ir kitas asmuo turime pasąmoninį ryšį su tuo pačiu svarbiu dalyku, aš iš dalies susitapatinu su tuo žmogumi ir dėl to orientuojuosi į jį, kaip orientuočiausi į minėtą kompleksą, jei suvokčiau jį.“ (C.G. Jung. Pasąmonės vaidmuo. In: Kultūra ir civilizacija. Vilnius, 1999)
7. Egzistuoja esminis ryšys tarp požiūrio į istorinę praeitį ir mirties sampratos, kuri reiškiasi laidojimo būdu. Kultūrų istorijoje kaip visiškai priešingas dalykas galingiems egiptietiškiems gyvenimo, rūpesčio atmintimi simboliams ties antikinės (mito) kultūros slenksčiu atsiranda paprotys deginti mirusiuosius. Jis simbolizuoja praeitį paslepiančią vidinę ir išorinę užmarštį. “Nuo Homero, kaip ir Vedų, laikais įvyksta staigus, tik vidiniais kultūros dėsniais paaiškinamas perėjimas nuo laidojimo prie sudeginimo, kuris, kaip rodo Iliada, buvo atliekamas su visu simboliniu patosu –  kaip iškilmingas sunaikinimas, istorinės trukmės neigimas (išskirta – R. J.). (O. Spengler Vakarų saulėlydis. In:  Kultūra ir civilizacija. Vilnius, 1999). Nacių konclagerių ugnys – pagreitinta istorija; Izaoko ir Gluosnio ekstatinės  mirties vizija – troškimas pagreitinti  nuosavo, gyvenamojo kūno istoriją.
8. Kitas čia gali būti suvoktas ir kaip leviniškoji paralelė tarp Dievo (begalybės idėjos) ir kito asmens kitybės.  Kolekcionieriaus siela – obsesinės asmenybės vyraujantis bruožas - nustatoma iš požiūrio į laiką, - jam būdinga nuolatinė retrospekcija. Tokie obsesiniai bruožai aptinkami daugumoje lietuvių literatūros tekstų, kurių pamatinis tekstas – ideologizuota pseudoromantinė pasaulėžiūra. Atsiradus moderniam – į mirtį orientuotam bei kitų tekstų pėdsakais bėgančiam rašymui – kultūra įgyjanti vakarietiškajam mąstymui būdingą istorijos jausmą. Kiek kitaip kinų keliautojai ieško „senų pėdsakų“ – ku-tsi; bet tik turint gilų istorijos jausmą, pasak O. Spenglerio, galima paaiškinti jų neišverčiamą pamatinę sąvoką dao.