Apysakos „Izaokas“ autorius savo svarbiausiu kūrinio vaizdavimo objektu pasirinko pragaru virstančią žudiko egzistenciją. Pagrindinis veikėjas Andrius Gluosnis karo pradžioje Kaune nužudo žydą enkavedistą. Po dvidešimties metų Amerikoje jis gauna laišką su vieninteliu žodžiu „Izaokas“ ir pradeda savo aukos ir buvusio budelio paieškas. Kaltės kompleksas perauga į persekiojimo maniją, iš kurios Gluosnis gelbėjasi savanoriškai ateidamas į kalėjimą primenantį beprotnamį. Čia jis sutinka Izaoką, ir abu yra verčiami pakartoti anuometinius smurto veiksmus. Negalėdami tiksliai atkurti praeities detalių, jie atsisako vykdyti svetimą valią, nužudo prižiūrėtoją ir puola vienas kitam į glėbį, atsiduodami broliškai meilei.

Izaokas pristatomas jau apysakos įvade, kuris yra savotiška toliau besiklostančių įvykių priešistorė. Andrius Gluosnis, atpažįsta savo buvusį kankintoją, preciziškai badžiusį jo panages NKVD kalėjime. „Apysakos meninėje sistemoje Izaokas veikia kaip simbolinė figūra, Dievo bandymo įrankis, o ne konkretus charakteris“. Gluosnis nuo atpažinimo akimirkos savotiškai apsisprendžia, nors tas apsisprendimas galbūt jau seniai glūdėjo jo viduje, tačiau nebuvo progos jį realizuoti.

Izaokas, kaip žydas kankintojas, tampa Gluosnio kankintoju ir žudiku. Tuo pačiu Gluosnis vėl virsta Izaoku. Kartais šie personažai visiškai susilieja, kartais atsiskiria. Su kastuvėliu rankoje žudyti pasiruošęs Gluosnis – tarsi Abraomas, vedantis paaukoti savo sūnų Izaoką, ar Kainas pasiruošęs nužudyti Abelį.

Apysakoje tiesiogiai užsimenama apie brolius ir antrą kartą patvirtinamas susitapatinimas: „(…) beje, istorija apie Kainą ir Abelį sufalsifikuota. Tebuvo du Kainai“.

Sąsajos su Senuoju Testamentu

Apysakos įvade tris kartus nuskamba eiliuoti refrenai, kuriais ironiškai transformuojami Senojo Testamento žodžiai. Raudonoji jūra, kurią perėjo Mozės vedami žydai, čia reiškia žydų liejamą kraują, o Pažadėtoji žemė – mirtį. Gluosnio įvykdytą žmogžudystę apibūdina žodžiai: „Izaokas pirmasis perbrido Raudonąją jūrą./ Jis jau Pažadėtoje žemėje“(I, 19). Nužudęs bejėgį Izaoką, Gluosnis virsta Kainu ir perima žmogžudžio kančią ir lemtį (Pradžios knyga byloja, kad Dievas prakeikė Kainą sakydamas, jog jis bus klajūnas žemėje, kuri neduos jam vaisių).

Žemiškasis gyvenimas

Gyvendamas Amerikoje Gluosnis, šlykštisi gyvenimo būdu, mieščioniškumu. Čia jis negali realizuoti savo kūrybinių galių, todėl pamažu degraduoja. Pamažu jis pasiekia patį nužmogėjimo dugną: „Dabar esu plikas, išsivertusiu riebiu pilvu su nepadoriai nuoga bamba…“ (I, 21). Sąžinės našta įsipavidalina kaip didžiulis pilvas, išnykęs kaklas – iš baimės susigūžusio žmogaus vidine įtampa. Net vis dar neišblėsusi aistra Živilei nesuteikia jėgų ar noro kapstytis iš susiklosčiusios situacijos.

Iš užmaršties prikeltas Izaokas užvaldo Gluosnio mintis. Jis tarsi nuolat jaučia jo buvimą šalia. Gautas laiškas su vieninteliu žodžiu „Izaokas“ tampa kaltės materializacija. Tai patvirtina ir eilės: „Tavo laiškas paskutinė nuodėmė/Pavasariniai lapai lipnūs nuo laimės/Mažos žolės ir didelės žolės skambina/Prisikėlimo gandą“(I, 24).

Vandens motyvai

Apysakoje kelis kartus sutinkamas vandens motyvas (Raudonoji jūra, Stiksas, Vermejerio upė, Mičiganas, Nemunas). Tai tarsi riba, skirianti du polius: gyvenimą ir mirtį, kaltę ir atleidimą. Savotiškas lūžis įvyksta ir Gluosniui sutikus seną draugą Bobą, kuris pasiryžęs perplaukti tvenkinį: „Aš tik laukiau, kam galėčiau pasakyti, kad tuoj plauksiu. (…) Į kitą pusę“(I, 43).

Anapusybė

Simboliniu tvenkinio perplaukimu pasiekiama anapusybės riba. Gluosnis netikėtai pajaučia artėjančią išsipildymo valandą: „Šitaip ir susiieškosime Izaoką, stiprų, raumeningą, su kareivišku kastuvėliu rankoje. Šitaip ir sužinojau, kokius ginklus naudoja numirėliai. Ir taip bus per amžius“(I, 44). Būtent nuo šio momento Gluosnis pasiryžta viešai pripažinti kaltę ir savo noru nueina į beprotnamį, iš kurio, kaip vėliau sužino, niekas negrįžta.

Beprotnamis – pragaras

Prieš atsidurdamas beprotnamyje, Gluosnis tarsi bando suvesti sąskaitas su praeitimi. Jo veiksmai yra lyg pasiruošimas naujam virsmui. Gluosnis aplanko savo mylimąją Živilę: „Norėjau švarus atnešti antrojo medaus mėnesio dovaną“ (I, 46). Tačiau visa aplinka ir pažįstamųjų elgesys byloja, jog viskas yra purvina, vulgaru, niekinga. Nors Gluosnis galėjo viso to tikėtis, tačiau šis jo gestas parodo, jog jis dar kažko tikisi, kažko viliasi: „Aš jau nebežinojau, kas man veikti, aš labai norėjau atsikelti, išeiti, nueiti namo, užmiršti, kol dar nevėlu, kol dar pradžia“ (I, 47).

Atsidūręs Queen’s Country beprotnamyje, kurio gydomoji terapija remiasi dirbtinio pakartojimo metodu, Gluosnis tarsi „pereina į kitą pragaro ratą, kuriame kartojamos Abraomo ir Izaoko kančios“. Išmuša ilgai laukto susitikimo valanda ir Gluosnis pagaliau sutinka savo kankintoją Izaoką. Jie turi kankinti ir žudyti vienas kitą. „Izaoko – Gluosnio vienas kito kankinimas pasmerktas kartotis“. Tarsi A. Dantės „Pragare“, nusidėjėliai pasmerkti nuolat besikartojančioms kankynėms. Ironijos pagalba akcentuojamas kalinantis laiko cikliškumas, judėjimas pagal gamtinės tvarkos dėsnius.

Kaip psichologiniai pragariškos nelaisvės ženklai akcentuojama psichodelinė ramybė ir miesčioniškumas, beprotnamio aplinkai būdingas miesčioniškas paviršiaus blizginimas, saugumo ir pseudoramybės pojūčio absoliutinimas.

Miesčioniška, tvarkinga aplinka („...pakliuvau į visai malonią raštinę. (...) dideli langai rodė vešlų parką, ant sienų buvo iškabinti plakatai su gražiais ir nelaimingais žmonėmis“; I, 53) kontrastuoja su personažo emocine būsena („Mano sveikata? Galiu dalinti ją rieškučiomis toms linkterėjusiom blondinėm mašininkėm. Esu pakviestas į Karalienės šalį“; I, 55). Gluosnio kalbėjimas šioje erdvėje yra praradęs išpažinimo, savęs išsakymo laisvumą.

Laisvos valios problema

Pagrindinis klausimas, kurį sprendžia personažai, yra laisvos valios problema. D. Čiočytės manymu, žmogus neturi ir niekada neturėjo jokios laisvos valios: jį valdo įvairiais vardais (Dievu, istorija, prigimtimi) vadinamas likimas, o budelio–aukos pozicijas nustato atsitiktinumų žaismas. Personažas yra tarsi įstatytas į tam tikros situacijos rėmus, o jo veiksmai priklauso nuo išorinių ir vidinių aplinkybių. Toks yra ir A. Škėmos apysakos personažas Gluosnis. Jis – visiškai pasimetęs savyje, nes jame yra sumišę kelios tapatybės (Jėzaus, Kaino, Abelio, Izaoko). Tarp jų vyksta kovos, kurios sukelia didelę įtampą. Situacija reikalauja išspręsti tapatybių klausimą. Kažkas turi būti nugalėtas arba nugalimas. Gluosnis tai išsprendžia tapdamas ir Izaoku, ir Kainu, o su pastaruoju – gal ir pragaro būtybėmis.

Žmogaus – Dievo paveikslo idėja

Apysakoje ironiškai užsimenama apie biblinę žmogaus, kaip Dievo paveikslo idėją. Čia dieviškasis žmogaus pradas – sužalotas. Minimi išdarkyti šventieji įvaizdžiai: bizantiškosios Madonos reprodukcija („…dešinioji akis aukščiau ir amžių išgraužta oda, nuvarvėjęs ant smakro lūpų dažas, labai siauras kaktos ruožas tarp plaukų ir antakių“; I, 19), švento Kazimiero paveikslas („…ir aš nežinau, į ką panašus šventas Kazimieras. Galbūt į homoseksuališką angelą, anot 30-ųjų metų generacijos poeto, o gal į mano dukterį“; I, 22).

Visa tai ekspresionistiškai derinama su sudarkytu žmogaus kūno vaizdu. Ne tik pats Gluosnis išoriškai vaizduojamas nepatraukliai, kartais net aštriai groteskiškai: „…aš perbraukiau ranka per genitalijas, nukrapščiau apdžiūvusius mėšlo trupinius nuo sudrėkusių užpakalio plaukų, rūpestingai sutryniau juos ir subėriau į peleninę“(I, 20).

Kiti epizodiniai personažai taip pat piešiami atgrasiai: „Gi ponia Julė niekados nepasižymėjo grožiu.<...>Išsikišusios mentys ir kampuotas pilvas...“ (I, 27), „Živilė stovėjo tarpduryje išsilupusiom akim ir dvokė pigiu džinu. (...) jos aštroki keliai aplipę kiaušinių lukštais...“(I, 46). Kaip Dievo kūrinys, žmogus tampa panašus į apleistą, atgrasų daiktą, kuris „nutrenktas“ į pasaulį privalo gyventi. Tačiau ir tas gyvenimas tampa ne egzistencija, o degradavimu.

Meilės idėja

Meilės jausmas apysakoje – bejėgiškas, nuodėmingas, nevaisingas. Krikščioniškoji meilės idėja čia praranda savo pirmapradę sąvoką. Virtusi gyvuliška aistra ir nuodėmingais santykiais, ji tampa destrukcine jėga, o ne išsigelbėjimą nešančiu jausmu. Tačiau negalima teigti, kad tokio jausmo nebuvo ansčiau. Nors subjektai apie praeitį kalba su ironišku abejingumu, tačiau už jo iš tiesų slypi gilus egzistencinis liūdesys, slogios patirtys. Gluosnis vis prisimena, kaip kadaise karštai mylėjo Živilę: „...legendinė Živilė, jos karoliuose mano akys, mano meilė, mano džiaugsmas atsispindi“ (I, 31). Vėliau viskas liko tik prisiminimuose: ,Juk buvo tasai palaimintas kadaise. „O kaltas nekaltume! O nekaltas ir nesuteptas kaltume!“, anot poeto. Buvo. Aš žinau, kad buvo“(I, 47), nes grubi ir šiurkšti realybė tiesiog neužleidžia vietos šiltesniems jausmams. Viską persmelkia kūniškumas, demoniškumas: „Aš labai norėjau gražiai, kilniai kalbėti ir temokėjau sunkiai alsuoti. Tebuvau sunkus, pavargęs gyvulys (...) Šlapias, lipnus, gleivėtas, visos žemės meile dvokiąs gyvulys“ (I, 49). Nors meilės jausmas tampa gyvuliška aistra, tačiau tikrumo ir grynumo ilgesys nesvetimas Gluosnio personažui. Jis dažnai jaučiasi silpnas ir bejėgis. Jo gyvenimas – tarsi nuolatinis, nebylus meilės ieškojimas. Visa jo egzistencija byloja apie žmogaus, netekusio meilės atramos gyvenime, silpnumą: „Bučiuok mano sielą, Živile. Nešiok ją ant rankų it pūkelį kokį, it plunksnelę kokią! <...> Man sopa, man čia, Živile, labai sopa, man širdytę sopa, mamute mano!“(I, 48). Taigi dviprasmė situacija, kova tarp žmogaus – Dievo kūrinio ir žmogaus – gyvulio, dar labiau užaštrina situaciją, komplikuoja personažo psichologiją ir dvasinę būseną.

Pasaulio vaizdas

Škėmos apysakoje dažnai sutinkami ir maišto, pasipriešinimo normoms bei tradicijoms motyvai. Pasaulis, pažymėtas katastrofų patirties ženklais, yra praradęs savo esmines vertybes, arba jos yra sumišę. „Izaoke“ liūdnai konstatuojamas biblinės tvarkos iliuziškumas. Susiskaidęs apysakos personažas patiria ontologinių gėrio ir blogio ribų nykimą, jų apgaulingumą. Tai nurodo ironiškai varijuojamas angelo motyvas („Šviesiaplaukis angelas“, „angeliškas esesininkas“, „uniformuotasis angelas“), moters įvaizdžio kitimas („Živilė knarkė šalia manęs, skaisti kirmėlišku nuogumu,...“(I, 49), „...aš sapnavau Živilę, taip – legendinę Živilę, su aštriu kalaviju į pilies kuorą kopiančią...“(I, 19), „Aš dabar važiuoju pas Živilę, pas išsvajotąją, jos akys agatinės, o dantys perlamutriniai“(I, 45). Tokia situacija savotiškai panaikina pasaulio dualizmą. Nelieka ribos tarp gėrio ir blogio: „pliusai ir minusai susijungė“ (I, 28). Viskas nustumiama į paribį, kuriame vyksta kova. Pasaulio masėje darosi sunku išskirti kontūrus. Juos sunku rasti ir pačiam apysakos personažui.

Dievo suvokimo problema

Sudėtingas ir nevienareikšmis yra ir pačio Dievo suvokimas. Kūrinio kalba neleidžia pajusti šviesių ir skaidrių akimirkų, susidūrus su šiuo vaizdiniu. Deformacijų ir grotesko pagalba kuriamas naujas, simbolinis Dievas, kuris ne visuomet aplink save skleidžia gėrį, meilę, gailestingumą. Dažnai suabejojama ir sielos nemirtingumu: „...ir net mirdami puoselėja sugrįžimo viltį, nors ir netiki sugrįžimu“ (I, 37). Kartais herojus randa dievo atmainų materialiuose daiktuose: „Paveikslai, skulptūros – mano dievai“ (I, 40). Tačiau nuolat deformuojantis ir keičiantis vertybėms išlieka silpno žmogaus pagalbos šauksmas: „Viešpatie, Viešpatie, o kad aš galėčiau įkišti ranką į Tavo didžiulę žaizdą ir ištart: tikiu – Tu esi, mano Tėve ir Valdove!“ (I, 36).

Šventojo Rašto tiesų traktavimas

Daugelis Šventojo Rašto tiesų yra laisvai interpretuojamos, palaužiant seniai įsigalėjusius kanonus. Kartais sunku surasti ribą tarp šventumo ir demoniškumo. Šventųjų paveikslai taip pat praranda savo sakrališkumą: „Šventasis Raštas kalbėjo tiesiogiai. Jei akis tave piktina, išlupk ją, ir taip toliau“ (I, 40). Veikėjai tampa savotiškais deformuotais žaislais Dievo rankose: „...krikščioniškas antžmogiukas laipiojo ilgomis eilutėmis po džiūgaujančią gamtą, prasmingą mirtį išsiugdžiusią“ (I, 32).

Pragaro vaizdinys

Apysakoje varijuojama pragaro metafora. Pradžioje aptinkama aliuzija į Dantės pragarą, minint pragaro vartus: „Bet - - mudu esame pragare,<...>Tik - - kitame rate“ (I, 17). Čia tariasi esą ne tik Gluosnis su Izaoku, bet patalpinamas ir biblinis personažas Kainas. Pati aplinka garažo kieme, kur tyčiojamasi iš žydų, taip pat turi asociacijų su pragaru: „Dabar klyksmas buvo visuotinis. Aukšti falcetai pynėsi su dusliais kriokimais. Įsakmiai grojo akordeonas, ir kai kurie esesininkai tvojo kastuvais pagal taktą“ (I, 18). Toliau pragaro vaizdinį įkūnija psichiatrijos ligoninė Queen‘s Country („Toje šaly, iš kurios niekas negrįžta...“; I, 52). Čia Gluosnis prisipažįsta neturįs „Dantės komplekso“, jis nesitiki ištrūkti iš tos aplinkos. Ligoninė tampa tarsi paskutiniu pragaro ratu, kuriame įvyksta svarbus susitikimas su Izaoku ir paaukojimas. Škėma šiuos epizodus (Gluosnio ir Izaoko susitikimą ir jų veiksmus) aprašo sunkiais, gremėzdiškais sakiniais. Lyrina ir groteskina pakaitomis. Sukuriama situacija, kai absurdus reikia suvokti tik absurdais.

Apysakoje Škėma naujųjų laikų Abraomą (prasigėrusį ir nemalonų pačiam sau) suveda su Izaoku. Jie dar kartą, kitomis aplinkybėmis bando kartoti ritualą – kankinti ir užmušinėti vienas kitą. Tačiau prabėgęs laikas siūlo savo situaciją: „Mudu nebemokame, užmiršome kartoti...“ (I, 88). Abu tampa savotiškais bendrininkais „nujausdami užrūstinsią dievus kaip savivaliautojai, aukoja jiems vieną jų pačių, svarbu, juodą“.

Giesmių Giesmė

Finalinėje scenoje pasiekiama ironijos viršūnė. Gluosnis su Izaoku aistringai bučiuojasi kartodami Giesmių Giesmės žodžius: „Tavo lūpos kaip medus“ (I, 89). Abu prisiekia vienas kitam, kad tai bus „amžinai“, „iki mirties“, „ir numirus“. Pagal ironišką apysakos koncepciją, išsižadėjus kūno, pragaras gali būti įveiktas, tačiau ši rojaus būsena įmanoma tik bepročio vaizduotėje, o ne skausmingoje realybėje, dalijančioje žmones į savus ir svetimus, vyrus ir moteris.

Apysaka „Izaokas“ – intertekstualus kūrinys. Jo atraminis taškas – Biblija. Jau pats pavadinimas tampa aiškiu šio fakto šifru. Apysakos autorius pirmą ir vienintelį kartą lietuvių literatūroje pasirinko pragaru virstančią žydo žudiko egzistenciją svarbiausiu savo kūrinio vaizdavimo objektu.

Apysakoje aiškiai jaučiama archetipinė Biblijos įtaka: žmogus, dramatišku nuopuoliu praradęs laimės būseną, privalo sunkiai klajoti, ieškodamas išsigelbėjimo. Tokiame biblinio pasakojimo kontekste formuojama žmogiškos prigimties brutualumo, moralinių praeities paradoksų situacija. Biblija tampa literatūriniu kontekstu, kuriame skleidžiasi rašytojo fantazija.

Daugelis biblinių įvaizdžių apysakoje transformuojami pasitelkiant ironiją. Tokiu būdu vengiama tiesioginio sprendimo, išryškinamas kolizijų nesuprantamumas, absurdo pradai. Tokia ironiška traktuotė Bibliją deformuoja, nes pagrindinis akcentas iš idealių įvaizdžių srities yra perkeliamas į demoniškų įvaizdžių sritį.

Naujai įprasminamas žmogaus, kaip Dievo kūrinio paveikslas. Čia dieviškasis pradas yra sužalotas tiek fiziškai, tiek morališkai. Jo egzistencija tampa destrukcine jėga, o ne kuriančia stichija.

Biblijos įvaidžiai Škėmos apysakoje yra laikomi achetipais, asociacijų šaltiniais, kurie formuoja teksto suvokimo įvairovę, literatūrinę galvoseną.

Milda Putvytė

„Literatūra ir Menas“