Apie:
Žymus austrų poetas, vienas iš austrų ekspresionistų judėjimo pradininkų.
Gimė ir pirmuosius aštuonioliką metų gyveno Salzburge. Jo tėvas buvo metalo dirbinių pardavėjas, o motina tvarkėsi namuose, tačiau stipriai domėjosi daile ir muzika. Visą G. Traklio vaikystę ji sirgo depresija. Tikriausiai G. Traklis iš savo motinos paveldėjo emocinį nestabilumą.
G. Traklis lankė pradinę katalikų mokyklą, nors jo tėvai buvo protestantai. 1897 metais jis įstojo į Saltzburgo miesto gimnaziją, kur studijavo lotynų, graikų kalbas ir matematiką. Jis nebuvo gabus mokinys, be to, daug gėrė, piktnaudžiavo opiumu, kitais narkotikais. Apie 1904 metus G. Traklis pradėjo rašyti poeziją. 1905 metais palikęs aukštąją mokyklą, Traklis tris metus dirbo vaistininku, darbe lengvai gaudamas jam reikalingų narkotikų. Tuomet jis nusprendė savo ateitį sieti su medicina. Tuo pačiu metu jis eksperimentavo dramaturgijoje, tačiau jo dvi trumpos pjesės patyrė nesėkmę scenoje.
1908 metais G. Traklis persikėlė į Vieną studijuoti medicinos ir susidėjo su grupe vietinių menininkų ir bohemos atstovų, kurie padėjo jam išspausdinti keletą eilėraščių.
1910 metais mirė jo tėvas, netrukus po to, kai G. Traklis gavo vaistininko diplomą, po to jis buvo pašauktas tarnauti į armiją, kur metus praleido medikų dalinyje ir užsitarnavo karininko laipsnį. Grįžimas į civilinį gyvenimą Salzburbge G. Trakliui nebuvo labai sėkmingas, dėl to jis galiausiai įsidarbino vaistininku karinėje ligoninėje Insbruke. Čia jis taip pat susipažino su vietine menininkų bendruomene, kuri pripažino jo besivystantį talentą. Potraukis prie narkotikų sužlugdė G. Traklio karjerą ir jis vėl įsikūrė Vienoje.
Liudwig von Ficker, žurnalo „Der Brenner“ redaktorius tapo rašytojo globėju, reguliariai spausdino G. Traklio darbus bei stengėsi surasti leidėją jo eilėraščių rinkiniui. Šių pastangų vaisius buvo Eilėraščiai (Gedichte) išleisti 1913 m. Vienoje, vienintelė poeto knyga, išleista iki jo mirties. L. von Ficker taip pat atkreipė Liudwig Wittgenstein dėmesį į G. Traklio talentą ir šis anonimiškai skyrė nemažą stipendiją, tam, kad G. Traklis galėtų koncentruotis prie rašymo.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, G. Traklis savanoriškai išvyko tarnauti į mūšio lauką. Čia jis tikėjosi išsigydyti nuo dažnų depresijos periodų, bet juos tik apsunkino karo siaubai ir kareivių sužalojimai. Vieno iš priepuolių metu jam teko slaugyti daugybę kareivių sunkiai sužeistų mūšyje su Rusija. G. Traklis mėgino nusišauti, tačiau jo kolegos jį sulaikė. Vėliau jis dar daugybę kartų nesėkmingai mėgino pabaigti savo gyvenimą.
Paguldytas į ligoninę Krokuvoje ir stebimas, G. Taklis puolė į dar gilesnę depresiją. Jis kreipėsi į L. von Ficker patarimo, o šis jį įtikino susisiekti su L. Wittgenstein. Pastarasis, gavęs G. Traklio žinutę atvyko į ligoninę, bet pavėlavo – poetas jau buvo nusižudęs prieš tris dienas, perdozavęs kokaino.
Bibliografija:
Vertimas į lietuvių kalbą:
Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985 – 72 p.
Eilėraščių taip pat yra rinktinėse:
Ne laikas eina : iš pasaulio poezijos / vertė Jonas Juškaitis - Vilnius : Aidai, 2004 - 209 p.
Dešimt austrų poetų : eilėraščiai / sudarė A. Gailius - Vilnius : Vaga, 1991 - 264 p.
