Prancūzų poetas, literatūros kritikas, dažnai laikomas vienu didžiausių XIX amžiaus poetu. Gyveno audringą, desperatišką gyvenimą (yra pasakęs: „Mano gyvenimas buvo prakeiktas“), ciniškai vertino įprastas žmonių bendrabūvio normas. Už eilėraščių rinkinį Les fleurs du mal (Piktybės gėlės). 1857 metais Prancūzijos administracinis teismas priteisė poetui 300 frankų baudą. Š.P. Bodleras gimė Paryžiuje. Pats rašytojas yra sakęs kad, jis kilęs iš giminės, kurioje buvę vien idiotai arba maniakai ir visi, kol buvo gyvi, liepsnoję baisiomis aistromis. Vyresnį brolį Klodą, sulaukusį 55 metų, ištiko paralyžius ir jis mirė išprotėjusių prieglaudoje tuo pat metu, kaip ir poetas. Š.P. Bodlero motinos kojas senatvėje sukaustė paralyžius. Manoma, kad poeto mirtis, charakteris ir talentas susiję su tamsiomis jo prigimties savybėmis. Netenka abejoti ir tuo, kad pats poetas nemažai prisidėjo, kad į savo gyvenimo taurę įpiltų ne vieną lašą nuodų. Nuotaikai pagerinti jis vartojo kvaišalus, nors draugai (tarp jų ir Teofilis Gotje) stengėsi tai paneigti. Tačiau 1865 m. poetas viename laiške prisipažino: „...mane gydęs gydytojas nežinojo, kad anksčiau aš ilgą laiką naudojau opiumą“.
Poeto tėvas, Fransua, taip pat buvo „garsus“. Jis kurį laiką mokėsi kunigų seminarijoje, paskui mokytojavo koledže, privačiai mokė hercogo Šuazelio vaikus. Todėl jam tuo pat metu teko bendrauti su aristokratais, ir su revoliucionieriais. Revoliucinio teroro dienomis Paryžiuje, jis, rizikuodamas gyvybe, atsidavęs ištisas dienas trankėsi po kalėjimus, stengėsi užstoti susikompromitavusius pažįstamus, o negalėdamas jiems niekaip padėti, slapta atnešdavo nuodų, kad jie galėtų lengviau numirti. Savo įsitikinimais buvo kraštutinis radikalas, bet buvo aristokratiškų manierų, suprato ir mylėjo grožį. Dažnai jis sūnų Šarlį vedžiodavo po Paryžiaus parkus, rodydavo skulptūras, todėl vaikas anksti pamėgo plastinį meną. Kai Šarliui suėjo 10 metų, jo tėvas mirė. Likusi dar gana jauna Šarlio motina, netrukus ištekėjo už jauno karininko Opiko, kuris vėliau tapo Liudviko – Pilypo generolu ir maršalu. Naujasis vyras šeimoje greitai nustūmė į užmarštį mirusio Šarlio tėvo atminimą ir tai atvėrė nesusipratimų juostą tarp motinos ir sūnaus. Su patėviu Šarlis nesibarė, bet ir nemylėjo jo, nes, lyginant su tėvu, jis buvo grubus kareivis, jam trūko širdingo švelnumo ir meilės menui. Dėl to, matyt, šiam žmogui savo vaikiškoje širdy Šarlis nerado vietos, jautė jam antipatiją.
Devynmetis Šarlis įstojo į koledžą Lione. Vaikystėje Šarlis buvo gabus, smalsus ir protingas, tačiau jam buvo sunku ramiai sėdėti, susikauti, todėl mokėsi tik patenkinamai. Buvo nepriklausomas ir originalus, vienišas, tačiau labai mėgo gyvenimo malonumus. Kai Šarliui sukako penkiolika, jis persikėlė į Paryžių, įstojo į Didžiojo Liudviko koledžą. Pradėjo rašyti eilėraščius, iš kurių išryškėjo nusivylimas, madingu tada buvusiu, „bainorizmu“ ir apskritai visu supančiu pasauliu.. 1837 – 1838 m. su patėviu keliavo po Pirėnus, kurie jam labai įsiminė, ir iš tų atminimų susidėjo ne vienas puikus eilėraštis. Prieš pat mokslų pabaigą, 1839 m. su Šarliu atsitiko keista ir paslaptinga istorija, už kurią jį, nebaigusį mokslų, pašalino iš mokyklos. Nuo tada jis visiškai pasileido, namiškiams sukėlė daugybę rūpesčių. Jie žinojo tik tiek, kad Šarlis draugauja su literatūrine bohema, bendrauja su abejotinos reputacijos moterimis, vengia aukštuomenės, beprasmiškai leidžia laiką, nesinaudoja geromis patėvio pažintimis, jo rekomendacijomis. Tačiau tėvai negalėjo suprasti, kad Šarlio gyvenimas pačiose didelio miesto padugnėse, jam, kaip būsimam rašytojui, buvo naudingas ir netgi būtinas; jo protas tada įtemptai ieškojo atsakymų į daugelį gyvenimo klausimų bei jis tvirtėjo ir brendo kaip rašytojas, kad būtent tuomet labai prasiplėtė jo bendrasis pažinimo laukas.
Pagaliau, kai Šarlis savo šeimynai pareiškė, kad jis pašvęs visą savo gyvenimą literatūrai, tėvai buvo visiškai priblokšti, negalėjo tuo patikėti. „Koks nusivylimas mūsų gyvenime, kuris iki tol buvo toks laimingas. Koks liūdesys“,– pareiškė Šarlio motina. Bet šeima vis tiek nepaliko Šarlio likimo valiai, kova už jį ir prieš jį tęsėsi dar keletą metų. Visas kilusias dėl to aistras Š. Bodleras pavaizdavo pjesėje Palaiminimas, kurią išspausdino knygos Piktybės gėlės pradžioje. Tuo laiku poetas jau pažinojo Urliaką, Žerarą, Levavaserį, Delatušą. Apie jo pažintį su Balzaku pasakojama taip: vieną vakarą bevaikščiodami netyčia jie „užsirovė“ vienas ant kito. Tas susidūrimas abu prajuokino ir padėjo susipažinti. Po pusvalandžio jie draugiškai apsikabinę jau ėjo Senos krantine ir postringavo apie judančią pro juos žmonių minią. Balzakas tapo vienu mėgiamiausių poeto rašytojų ir geriausiu jo mokytoju. Draugai sakydavo, kad tuo laiku Š. Bodleras buvo labai patrauklus vyras, tačiau netrukus tą „dievišką grožį“ nusmelkė sielos kančios ir gyvenimo vargai. Bet jo veidas ir po to liko išraiškingas ir mielas. Apyliesis, plonas, paprastai, bet skoningai apsirengęs juoda eilute, gatve jis eidavo lėtu, minkštu, ritmingu žingsniu.
Žinoma, eilės – ne dokumentika, juolab, kad jose siautėjo romantinio ir pesimistinio protesto škvalai, bet užteko ir pačios menkiausios užuominos į tą padugnių pasaulį, kad Šarlio tėvai imtųsi jo atžvilgiu kraštutinių priemonių. Po keltos aštrių šeimyninių susikirtimų, 1841 m. Šarlis išvyko į Indiją. Motina tikėjo, kad tai jį „prablaivys“, nuskaidrins tamsiąsias mintis. Tačiau plaukiant laivu buvusio Paryžiuje gyvenimo ilgesys jį taip prislėgė, kad virto tikra ir sunkia liga. Nejaudino jo pietų krašto grožis, karšta tropinė saulė, žydras begalinis dangus – su kiekviena diena Šarlis Bodleras tirpo kaip vaškas ugnyje. Vėliau jis draugams, būk, pasakojęs, kad tai buvusi bjauri kelionė į Kalkutą, kur jis turėjęs Anglijos kariuomenei tiekti papjautų gyvulių mėsą. Tačiau iš tikrųjų Š. Bodleras kelyje įsisirgo ir laivo kapitonas, nenuplaukus iki Indijos, su pakeleivingu laivu išsiuntė jį atgal į Prancūziją. Š. Bodlerui, sustojant laivui uostuose ir buvojant kai kuriose pietų šalyse, jos paliko ryškių įspūdžių, kurių vaizdiniais persunktas ne vienas jo vėlesnės kūrybos posmas.
1842 m. vasarį Š. Bodleras grįžo į Paryžių ir sulaukęs pilnametystės atsiėmė dalį savo tėvo palikimo. Brolis Klodas pasiėmė žemę, Šarlis – pinigus. 75 tūkst. frankų jam turėjo užtekti keliems dešimtmečiams, bet maištingojo poeto rankose ši suma greit „ištirpo“ ir pradėjo kauptis nemažos skolos, dėl kurių rašytojui teko kentėti visą likusį gyvenimą.
Š. Bodleras buvo įsikalęs sau į galvą, kad iš kelionės į Indiją, jis atsivežė juodosios Veneros kultą. Likimas jam neliko skolingas – netrukus Paryžiuje susipažino su mulate artiste Žana Diuval ir netrukus su ja susituokė. Tai buvo beširdė, negraži, negabi, tačiau niekada savo norų nevaržanti egoistė. Š. Bodleras nepaliko jos, nes tai, jo manymu, būtų buvę labai negarbinga. O jo žmona visą laiką sukčiavo, apgaudinėjo jį, smarkiai didino jo skolas, vis tvirčiau nėrė ant poeto kaklo neapmokėtų sąskaitų kilpą. Ji, be kita ko, mėgo ir išgerti. Netikėtai ją ištiko paralyžius. Poetas sergančią žmoną paguldė geriausioje Paryžiaus ligoninėje, o pats dėl to atsisakė visko. Dar neišgijusi Žana atsikraustė gyventi pas jį. Poeto gyvenimas su neišauklėta ir išpaikinta moterimi – mulate tapo tikru košmaru, kuris tęsėsi keletą metų. Netgi tais metais, kai Š. Bodleras buvo išvykęs į Belgiją ir kentė didelius materialinius nepriteklius, vis teikdavo pagalbą savo žmonai. Ji taip pat nepamiršdavo savo vyro. Kai jis jau gulėjo mirties patale, ji vis rašė laiškus, reikalavo pinigų. Po Šarlio Bodlero mirties, jo žmona greitai nuskurdo ir netrukus mirė. Dėl to Š. Bodlero kūryboje moterys įgavo velnio pavidalą, tapo piktosiomis dvasiomis, ir jis nuoširdžiai ir neperdėtai stebėjosi, kaip protingi žmonės ir kunigai gali jas įleisti į šventąją Dievo bažnyčią.
Nors 1819 m. Š. Bodleras nusigyveno, tačiau jis vis tiek vaikščiodavo Sen – Žermeno priemiesčio gatvėmis, tačiau jau vilkėjo ne juoda eilute, o darbiniais marškiniais. Poetas originaliu dainuojančiu ir klausytoją kerinčiu balsu dažnai skaitydavo savo eiles draugams, bet spausdinti jų nesiryždavo, vis taisinėdavo. Eilėraštį Albatrosas parašė keliaudamas į Indiją. Tai geras kūrinys, bet jis nedrįso jo spausdinti net po 15 metų, kai leido eilėraščių rinkinį Piktybės gėlės (Fleurs du Mal).
Š. Bodleras publikavo savo straipsnius kaip meno, o paskui ir literatūrinių kūrinių kritikas. Jis buvo įžvalgus ir teisingas kritikas, prancūzai jo kritinius darbus vertina iki šiol. Iš menininkų poetas geriausiai vertino Delakrua drobes, o iš poetų – Pjero Diupono eiles, su kuriuo kartu liepos dienomis kovojo Paryžiaus sukilėlių barikadose. Vėliau jo literatūrinis skonis keitėsi: nemėgo Berenže eilių, Hugo romanų, pripažino Šatobrianą, Balzaką, Stendalį. Floberą, Benvilį, Gotje, Merime.
Š. Bodlero simpatizavo demokratizmo idėjoms, ir tas jį pastūmė į sukilusių paryžiečių pusę. Jis jiems paskyrė keliolika gerų savo kūrinių: Vyno siela, Sutemos, Aušra ir kt. Netgi pasakojama, kad Šarlis su ginklu rankose ėjo minios prieky ir siūlė užpulti savo patėvio generolo Opiko namą, tačiau sukilimas pralaimėjo. Poetas pradėjo į prancūzų kalbą versti amerikiečio Edgaro Po kūrybą ir ją labai pamėgo. Iki šiol poeto išversti E. Po tekstai laikomi geru vertimo pavyzdžiu.
Š. Bodlero pirmoji rimta knyga – Piktybės gėlės pasirodė tik 1857 m. vasarą, kai poetui suėjo 36 metai. Knyga sujaudino visuomenę, valdančiuosius sluoksnius. Apie ją buvo atsiliepta prastai. Tai, esą, knyga pilna cinizmo, nedorovinga, nukreipta prieš religiją. Poetą tokia neteisybė įžeidė ir prislėgė. Jis savo kritikų ir vertintojų klausė: „Argi artistas turi atsakyti už nusikaltėlį, kurį scenoje jis vaidina?“
Nuo 1862 m. poetas sunkiai susirgo. Nerviniai skausmai, širdies pykinimas, galvos sukimasis – tapo nuolatiniais gyvenimo palydovais. Kartais jis dar pasirodydavo pasilinksminimų vietose, tačiau apsiniaukęs, vienišas, savo išore baidydamas vaikus. Jo literatūrinis uždarbis buvo menkas, skolos didėjo. Jis nuoširdų darbą, mylėjo ir gerbė labiau nei talentą. Apie 1863 m. bankrutavo jo knygų leidėjas ir draugas Pule de Maljasi. Š. Bodleras, norėdamas padėti savo draugui ir leidėjui, pusę jo skolų pasiėmė savo vardu. 1864 m. Š. Bodleras gavo pasiūlymą vykti į Briuselį skaityti paskaitų. Už vieną valandą buvo pažadėta mokėti 500 frankų, tačiau greitai tas skaičius krito iki 100 ir galiausiai iki 50. Užsigavęs poetas parašė kritišką knygą apie Belgiją, Briuselį, jo gyventojus. Vėliau poetas dar labiau susirgo, jį kankino nepritekliai, gaubė melancholija.
Galiausiai, blaiviau ir kritiškiau pažvelgęs į nugyventą laiką, Š. Bodleras apgailestaudavo bergždžiai praleistos jaunystės, pajuto kaltę prieš motiną, tvirtai nutarė iš esmės keisti savo gyvenimą, nebevartoti kvaišalų, nuo ryto iki vakaro dirbti, o gautą uždarbį dalyti į 4 dalis: sau, motinai, žmonai ir kreditoriams. Tačiau šioms šviesioms poeto svajonėms nebebuvo lemta išsipildyti. 1866 m. balandį dešinę jo kūno pusę ištiko paralyžius, poetas netenko svarbiausio savo instrumento – kalbos. Nuo tos dienos poetas tapo gyvu lavonu. Tų pačių metų vasarą draugai jį pervežė į Paryžių, paguldė geriausioje ligoninėje. Prie jo lovos iki pat mirties budėjo motina. Šarlis-Pjeras Bodleras mirė būdamas 46 metų.
Charles Baudelaire sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti).
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Intymūs dienoraščiai / iš prancūzų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškela. - Vilnius : Andrena : Dictum, 1996 (Spauda). - 125 p.
Piktybės gėlės : eilėraščiai / iš prancūzų ir rusų kalbų vertė Vladas Baltuškevičius. - Kaunas : Varpas, 1997. - 78 p. [kitas leidimas - 1996 m.]
Paryžiaus splinas : maži eilėraščiai proza / iš prancūzų kalbos vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas. - Vilnius : UAB "Baltų lankų" leidyba, 2002 (Vilnius : Vilspa). - 151 p. [kitas leidimas - 1995 m.]
Nuorodos:
Charles Baudelaire skirta svetainė:
http://www.ets.uidaho.edu/eng258_1/Baudelaire/
Charles Baudelaire „Books and writers“ svetainėje:
http://www.kirjasto.sci.fi/baudelai.htm/
Charles Baudelaire svetainėje „Žmonės“:
http://www.peoples.ru/art/literature/poetry/contemporary/baudelaire/
Charles Baudelaire svetainėje „Mimezis“:
http://www.libfl.ru/mimesis/txt/bodler.html
Charles Baudelaire tinkle:
http://poezija.sdf-eu.org/bodler.html]
Charles Baudelaire svetainėje „Nuo saulės mito iki modernizmo“:
http://www.emokykla.lt/mokymas/tinklapiai/mk/Modernizmas.html
