Apie:
Julius Slovackis, lenkų poetas romantikas yra laikomas vienu iš trijų lenkų literatūros bardų (kiti du - A.Mickevičius ir Z.Krasinski). Gimė Kremenece (Ukrainoje), gimnazijos mokytojo šeimoje. Jo tėvas Euzebijus Slovackis 1811 m. buvo pakviestas dėstyti literatūros į Vilniaus universitetą, bet netrukus, 1814 m. mirė, palaidotas Rasų kapinėse. Šeima grįžo į Kremenecą, kur poeto motina netrukus vėl ištekėjo už Augusto Becu. Šeima vėl pesikėlė į Vilnių. Slovackis čia lankė gimnaziją.
Dar vaikystėje Slovackis susipažino su Adomu Mickevičiumi. Tiesa, draugai vėliau susipyko todėl, kad Mickevičius savo „Vėlinėse“ itin neigiamai pavaizdavo Augustą Becu. 1825 m. Slovackis pradėjo teisės studijas Vilniaus universitete. Baigęs 1828 m. išvyko iš Vilniaus ir niekada negrįžo. Pirma poetas apsigyveno Varšuvoje, tačiau netrukus, po 1830 -1831 m. sukilimo emigravo. Jis, kaip ir dauguma emigrantų, gyvenimui pasirinko Prancūziją, tačiau netrukus, grįždamas iš savo kelionės po Šveicariją buvo nebeįleistas į atgal, kadangi prancūzų valdžia nusprendė, kad jo pažiūros pernelyg nacionalistinės.
Ironiška, tačiau jo kūryba, sukurta Šveicarijoje, buvo daug populiaresnė, nei Prancūzijoje kurti eilėraščiai. Poetas dalyvavo lenkų emigrantų politinėje veikloje, rašė dramas (Balladyna, Lilla Weneda, Fantazy), poemas (Anhelli, Bieniowski), lyrinius eilėraščius.
1836 Slovackis iškeliavo į Italiją, aplankė Graikiją, Egiptą ir Palestiną. Paskui jis susidėjo su grupe bendraminčių lenkų, norinčių grįžti į Lenkiją ir atkovoti šalies nepriklausomybę. Jie nukeliavo pirma į Poznanę, paskui į Prusijos kontroliuojamą teritoriją ir ten dalyvavo 1848 m. sukilime, kuris greitai buvo numalšintas.
Poetas buvo areštuotas ir išsiųstas į Paryžių. Pakeliui jis aplankė savo motiną, kurios buvo nematęs 20 metų. Netrukus po to Slovackis mirė Paryžiuje nuo džiovos. 1929 m. jo palaikai pervežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelyje šalia A. Mickevičiaus.
Tik gerokai po mirties poetas išpopuliarėjo tėvynėje ir už jos ribų.
Vilniuje (Pilies g. 22 kieme) yra Slovackio memorialinė lenta ir biustas ant gulbės sparnų, kuriuos įrengė Becu bute 1923-1934 m. gyvenęs Ferdynandas Ruščicas (biustą sukūrė Boleslovas Balziukevičius).
Slovackis yra laikomas antruoju lenkų romantizmo poetu po Mickevičiaus. Jis buvo veikiamas Šekspyro ir Bairono kūrybos, ankstyvieji darbai daugiausia istoriniai. Nors daug mažiau siejamas su Lietuvos literatūra, poetas nevengė lietuviškų temų ir motyvų. Pažymėtina jo drama „Mindowe“ (Mindaugas, 1829), „Lietuvių legiono daina" (1831). Viename iš geriausiųjų Slovackio veikalų - poemoje „Godzina mysli“ (Susimąstymo valanda, 1833), skirtoje nusižudžiusiam bičiuliui Ludwikui Spitznageliui (1803-1827), perteiktos romantiškos Vilniaus laikotarpio nuotaikos. Nors Slovackis tvirtino, jog Varšuva yra „nepalyginti gražesnė už Vilnių", literatūrologai įžiūri stiprų vilnietiško baroko poveikį jo stilistikai.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Mindaugis Lietuvos karalius : istorijos paveikslas penkiuose aktuose / lenkiškai parašė Julius Slovacki ; lietuviškai vertė Vincas Kapsas - Chicago (Ill.) : Kasztu ir spaustuve "Lietuvos", 1900 - 86 p.
Mano palikimas / Juljusz Slowacki ; vertė J. Kėkštas - Išleido vertėjas, 1948 (Bs. Aires : Imprenta Dorrego) - 21, [2] p.
Poezija / J. Slovackis ; [sudarė Alb. Žukauskas] - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959 - 204, [1] p.
