Kas parašys gerą romaną?

Tiek knygų, kiek dabar išspausdinama Lietuvoje, dar niekada nebūta. Sunku net patikėti, kaip išsiplėtė spaustuvių galimybės, pagerėjo spausdinimo kokybė – viršelių meninis spalvingumas, maketavimo įvaira, spalvų grynumas, šriftų gausa. Na, ir kainų didumas. Bet pirkėjų knygynuose, rodosi, netrūksta, bibliotekų skaitytojų noras perskaityti naujas knygas taip pat nemąžta. Ir forma, ir turiniu knygos – originalios ir verstinės – jau gali patenkinti minimaliausius poreikius. Sunku dabartinę padėtį lyginti su kokiais 1965, 1975 ar 1985 m., kai buvo galima kone viską, kas Lietuvoje išspausdinama, aprėpti, susipažinti, o nemažą dalį spaudinių ir įsigyti. Dabar kasmet pasirodo po 700-800 vien grožinės literatūros knygų – ir profesionalių rašytojų, ir mėgėjų literatų. Tokius duomenis paskelbė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, sudarinėdamas kasmečius vertingiausių gimtosios literatūros knygų dvyliktukus ir išrinkdamas laureatą. Kaip žinia, šiemet juo tapo novelistas Danielius Mušinskas už rinktinę „Kalno saugotojas“. Ankstesnieji laureatai – B. Vilimaitė, T. S. Butkus, M. Ivaškevičius, R. Rastauskas. Ir televizija vis skatina balsuoti už geriausias metų knygas, siūlydama penkias kandidatūras, kurių vieną pateikia televizijos žiūrovai. Todėl šiais metais geriausia knyga išrinkta G. Dauguvietytės „Post scriptum“. Štai čia mūsų kritikai turėtų tarti svarų ir negailestingą žodį. Aišku, šios knygos autorė niekuo dėta, juk ji pati nesiūlė. Knyga gali būti literatūriškai vertinga (estetinis aspektas), populiari (skaitytojų nuomonė), perkamiausia (reklamos auka) ir pan. Šiandien, deja, svarbiausią vaidmenį vaidina ne kritika, o reklama, ji kone menkiausią romaną gali pristatyti kaip bestselerį. Tokių atvejų daug ir Europoje, ir Amerikoje. Lengvatikis skaitytojas labai greitai apgaunamas. Menkiau išsilavinęs žmogus patiki reklamos įtaiga – juk oficialiai paskelbiama, kaipgi nepatikėsi tuo, kas dešimt kartų sakoma. Todėl ir G. Dauguvietytės knyga tapo geriausia. Ją perskaičiau, šonan numečiau. Pasakojimas nuoširdus, netgi įtaigus (nežinia, kiek čia padėjo bendraautorė Inga Liutkevičienė), bet kalba nuobodi, dažnai vulgaroka, patirštinta anekdotiniais atsitikimais – autorė mėgsta „apsinuoginti“. Vis dėlto knygos kompozicija padrika, yra pasikartojimų. Nelyginti šios knygos su įdomiomis J. Ivanauskaitės ir J. Stauskaitės knygomis-pokalbiais su žymiausiais Lietuvos žmonėmis. Suprantama, kol kritika tylės, į geriausiųjų dešimtukus pateks bet kuri knyga – nepaisant ar ji grožinė, ar taikomojo pobūdžio, ar paprasčiausia skaitaliena. Koks puikus R. Šerelytės terminas! Tokios skaitalienos – ištisi kalnynai.

Maga pastebėti, kad grožinė literatūra pastaraisiais metais gerokai atsigavo ne tiktai kiekybiniu, bet ir kokybiniu atžvilgiu. Spėriai į literatūrą žengia jaunoji karta – G. Norvilas, A. Jakučiūnas, K. Sabolis, L. S. Černiauskaitė. Iš gausaus literatų mėgėjų būrio į Rašytojų sąjungą vis priimami vidurinės ar vyresniosios kartos žmonės – A. Daškevičius, N. Augustinavičius, A. Kuklys, R. Lumpickienė. Gaila, kad ilgam pritilo gabių rašytojų balsai, ryškiai skambėję prieš dvidešimtį ir daugiau metų. Juk dabar kritikos neprisibijoma, juolab kad ne nuo jos priklauso paklausa, perkamumas. Kur P. Treinys, S. Šaltenis, R. Sadauskas, K. Saja? Ar jau sudrėko parakas, ar pavargta dvasiškai, ar nebenorima varžytis su jaunuomene? Po literatūros tyrinėtojų ir kritikų V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus mirčių prislopo aštresnis vertinimas, skvarbesnis žvilgsnis, objektyvesnis kritikos žodis. Štai nebetekome ir rūpestingos prozos vertintojos E. Bukelienės, o gausūs V. Daujotytės darbai kritiškumo požiūriu taip pat prislopo. Ir P. Bražėno, K. Nastopkos, V. Areškos plunksna galėtų dažniau skubėti ir būti visavertiškesnė. Dievaži, negalima smerkti tų tyrinėtojų, kurie rašo monografijas, istorijas, žanrų apžvalgas, atskiro laikotarpio literatūros studijas, sociologines įžvalgas. Vis dar nepavargo A. Bučys, o V. Kukulas bene vienintelis atidžiai dairosi po žiniasklaidos puslapius ir turi ką pasakyti. Kaip nelengva kritikams atsinaujinti, rasti naujus kalbėjimo būdus, taip ir poetams (V. Karaliui, J. Jakštui, A. Mikutai, A. Bernotui), regis, nesinori veržtis į periodiką. Ką padarysi, laikas daro savo, o postmodernistinės epochos vėjai taip pat pučia nevienodai ritmingai, dažnai konjunktūriškai, prisitaikėliškai ir neperspektyviai.

Literatūra – sudėtingas procesas. Apmaudu, kad viešosios bibliotekos nepaskelbia sociologinių duomenų, nors metinėse ataskaitose Kultūros ministerijai pateikia nemažai įvairios statistinės medžiagos. Estetinis skaitytojų prusinimas – vienas labiausiai primirštų bibliotekų darbo barų. Jau daug metų skundžiamasi lėšų stoka naujoms knygoms įsigyti. Suprantamas bibliotekininkių noras – tenkinti skaitytojų pageidavimus, bet yra ir kita pusė. Skaitomiausios knygos – meilės romaniūkščiai, E. Malūko, S. Kingo, A. Marininos tekstai. Toji statistika būtų argumentas literatūros kritikams, knygų apžvalgininkams. Rodosi, ir mokyklų lituanistai turėtų būti neprasti kritikai, ugdydami skaitymo įgūdžius, artindami jauną skaitytoją prie geros literatūros. Struktūrinis, semantinis, greimiškas, nastopkiškas grožinio teksto nagrinėjimas gali atbaidyti abiturientą nuo knygos. Tai jau akivaizdu renkant knygų dešimtukus ar televizijos penketukus.

Stebina V. Bubnio ir H. Kunčiaus produktyvumas, eseistikos tekstų gausa, gaila tik, kad sumenko novelės meninis lygis. Bet džiugu, kad D. Mušinskas įrodė – geriausia metų knyga gali tapti ir novelių rinkinys. Novelės vertimų veik nėra, norisi paklausti literatūrinių žurnalų ir savaitraščių – kur latviai, estai, lenkai, anglai, italai? Seklios postmoderniosios literatūros teorinės įžvalgos. Privengiama objektyviau įvertinti S. Parulskį, R. Gavelį, H. Kunčių. Išmanymo kai kuriems kritikams tikrai pakaktų, bet pritrūkstama drąsos, laiko, atviro kalbėjimo. Su žemėmis sumaišyti vieną ar kitą autorių (reikėtų!) nedrįstama, o išaukštinti taip pat tarsi nėra už ką.

Didžioji knygynų lentynose esančios beletristikos dalis yra vertimai. Jose susigaudyti dar sunkiau. Verčiama ir klasika, ir trečiaeiliai kūriniai. Skaitytojų pamėgtosios knygos dar nerodo, kad tai pati vertingiausia literatūra. Sveikintinas vertėjų užmojis – skelbti pačius prasčiausius vertimus. Derėtų skelbti ir pačius prasčiausius metų „penketukus“. Susirūpintų ir autoriai, ir vertėjai, ir leidėjai, ir skaitytojai... Ir tarp nobelistų, būkime atviri, „prasispaudžia“ vienas kitas šiek tiek ideologizuotas autorius arba tas, kurio kūryba gausiai verčiama į švedų ir anglų kalbas.

Senokai pastebėtas leidyklų piktnaudžiavimas (išskyrus „Vagos“ ir Rašytojų sąjungos leidyklos) neišprususiam skaitytojui pateikti mažavertes knygas. Jeigu „Durniškės“ populiarėja ne savaitėmis, o dienomis, yra dėl ko susimąstyti kritikams. Matyt, bijoma kirsti iš peties, pasakyti, kas yra kas. Dar nė vienas kritikas nebuvo apkaltintas už savo mintis ir išvadas. Netgi „Šiaurės Atėnų“ du „kritikai“ liko prokuratūros nepastebėti. Ir dienoraštiniai rašinėliai (G. Dauguvietytė), ir šmeižikiški tekstai (V. Petkevičius) turi teisę egzistuoti (laisvė, laisvė!), kol leidykloms rūpi tiktai pelnas, bet kalbėti apie panašių knygų meninę vertę seniai metas.

Žiniasklaidoje mažai pokalbių apie knygas, trumpų anotacijų. Galbūt reikėtų perimti „7 meno dienų“ praktiką, kai visi nauji kino filmai įvertinami žvaigždutėmis, nelyginant viešbučių aptarnavimo lygis. Viena žvaigždutė – menkavertis kino dirbinys, keturios žvaigždutės – talento žyme paženklintas kūrinys, o penkios – šedevras. Vadinasi, kino kritikai sugeba įvertinti ir skelbti verdiktus. Žinia, šiandien knygų sutiktuvėse giliau ir objektyviau apie naujas knygas nekalbama, nors jas garsiai vertina ir rašytojai, ir kritikai. Vis pagyros, paplekšnojimai per petį, tik vienas kitas kritinis pastebėjimas. Tačiau šeštadieninė televizijos „Kultūros“ laida verta rimtos kritikos. Apie penkias (kodėl penkias?) knygas kaskart prabėgomis pakalba vis tas pats „arbitras“ A. Puklevičius. Jo tirados nieko nepasako apie knygų vertę. Pusė siūlomų knygų nevertos dėmesio. O skaudžiausia – nekalbama apie lietuvių autorius ir jų kūrybą. Seklu ir „Mūzų malūne“. Jokių pokalbių, jokių diskusijų, išsamesnės knygų analizės. Vienašališkas vieno „kritiko“ požiūris klaidina skaitytoją.
Prabėgo bene du dešimtmečiai, kai sugriuvo cenzūros bastionai, kai laisvas žodis skamba visur ir visada. Rašinėjančiųjų labai daug, bet rašančiųjų – vienetai.

Kas parašys tokį romaną, kurį išpirks per dvi dienas? Kas parašys jo recenziją, kurią skaitys ir mokinys, ir prezidentas, ir „Nemuno“ skaitytojas?