Nėra ribos tarp meno ir nemeno

Šiandien vis rečiau cituojamas A. Schweitzeris („Mano gyvenimas yra mano argumentas“), po kurio mąstymo ženklais brendo mažne visa literatūrinė, kultūrinė Danutės Paulauskaitės karta. Ir autobiografiškumas, autentiškumas, postmodernizmui dar nesuaktualinus poetinės kalbos dekonstrukcijos, bent jau tuo metu buvo bene vienintelis poeto savitumo garantas: mes visi kalbame ta pačia kalba, tais pačiais žodžiais, o jei ir esame šiek tiek saviti, tai tik tiek, kiek leidžia mūsų gyvenimas, biografija. Konkrečios mūsų namų, mūsų tėviškių aplinkos detalės, kurios niekada niekieno kito gyvenime nepasikartos (tuo pagrįsta ir ankstyvoji E. Nekrošiaus režisūros estetika). Net moderniausių, postmoderniausių poetų kūryboje savičiausia yra ne kalba, o patirtis. „Bet kuri kalba yra tradicija, bet kuris žodis – bendras simbolis, ir bet kurio novatoriaus įnašas čionai yra bereikšmis“ (J.L. Borgesas). Beje, įsidėmėtina, kad tai formuluojama ne meniniame tekste, o 1970 m. rašytoje beveik teorinėje apsakymų knygos įžangoje. Dar labiau įsidėmėtina, kad visa įžanga dvelkia šiokia tokia savigyna, vadinasi, anuomet net tokią patirtį turintis rašytojas turėjo gintis nuo tuometės ispanakalbės literatūros konjunktūros. Šiandieniai kritikai, žodinę lietuvių literatūros tradiciją bandantys modeliuoti pagal amerikietiškąjį popliteratūros modelį, man atrodo, yra pasmerkti užmarščiai, – taip, kaip dingusi kalba užmarščiai pasmerkia visus ja rašytus kultūros paminklus. O kalba – per leksiką, intonaciją – paliudija ne tik paties rašančiojo, bet ir jo giminės, genties, pagaliau visos tautos patirtį. Jei kaimynystėje tebebūtų gyva prūsų kalba, šiandien mes daug daugiau žinotume ir apie save. Ne tik apie prūsus. Tuo tad keistesnis vis didėjantis lietuvių abejingumas tradicijai ir kalbai.

Naujausioji literatūrinė konjunktūra be išlygų atmeta tokius apibūdinimus, kaip „rašyta gyvenimu“, „rašyta nervais“, nors ir radikaliausiam postmodernistui aišku, kad literatūrą be vidinio žmogiškojo turinio nušluos net ne istorija, o pati literatūra. Kaip nušlavė daugybę modernistinių, avangardistinių judėjimų, kuriuos vėl – po didžiulės pertraukos – bando reanimuoti „naujojo meno“ pranašai. Jaunas kritikas, ko gero, lengvai išsityčiotų ir iš A. Zalatoriaus pamąstymų apie B. Radzevičiaus likimą: kūrėjas parašė romaną ir savo gyvenimu po juo pasirašė. Todėl visai nenuostabu, kai recenzentė, aptardama paskutiniąją D. Paulauskaitės knygą „Dviese su namais“ (2001), pirmiausia suklūsta ties jos trieiliu: „Tu nežiūrėk. Dabar Rembrandtas valgys silkę / Nėra ribos tarp meno ir nemeno / Jei menininkas tikras“ (p. 65). Suklūsta, sąmoningai pražiūrėdama perspėjimą „tu nežiūrėk“ ir susikoncentruodama ties meno ir nemeno alternatyva. Kas kita – bendresni kontekstai. R. Dragenytė („Nemunas“, 2004, gruodžio 16-22) atsispiria nuo to paties eilėraščio, bet nevalingai subendrina jos situaciją ir priartina net prie J. Vaičiūnaitės (ko šiaip jau nesitikėtum): „J. Vaičiūnaitė teigė: „neturiu kito gyvenimo išskyrus rašymą“ ir „nežinau jokios ribos tarp poezijos ir gyvenimo” – „parodoj mane vienodai patraukia ir meno šedevras, ir mezgančios senutės budėtojos veidas“ (ten pat). Jei ne radikalūs poetinės savivokos, pačios poetikos skirtumai, būtų galima sutikti: gyvenimiška abiejų poečių pozicija absoliučiai sutampa. Kas jau kas, o D. Paulauskaitė tikrai neturėjo kito gyvenimo, išskyrus rašymą. Buitinį jos gyvenimą veikiau būtų galima pavadinti net ne negyvenimu, o antigyvenimu, jei kažkur viduje nebūtų taip kraupiai baisu tarti šitą žodį. Bet čia nevalingai kyla keli klausimai. Kodėl apie kai kuriuos poetus nevalia, tiesiog draustina rašyti jauniems ir labai jauniems autoriams (jokia naujiena, kad nūdieniai universitetai ugdo amerikietišką „sėkmės kartą“, alergišką skausmo, netekties, mirties refleksijai)? Kodėl rašant apie vieną autorių užtenka perskaityti vien pasirinktą knygą, o kito poeto kūrybos apmąstymas ir aptarimas neišvengiamai reikalauja visų jo, ir ne vien jo, mąstymo, jausenos, raiškos kontekstų? Pagaliau galvojant konkrečiai apie D. Paulauskaitės lyriką – ar galima poetę laikyti vientisa, autentiška kūrėja, jei visos trys (tik trys) jos knygos taip skiriasi viena nuo kitos? Jei taip, tai kas jas jungia, vienija, kas D. Paulauskaitę taip radikaliai išskiria iš kitų tos kartos (ir ne vien) poetų? Juk ne paslaptis, kad mirus J. Vaičiūnaitei ir N. Miliauskaitei D. Paulauskaitė liko vienintelė autentiška, didelę meninę patirtį turinti poetė, ir jokios Kauno „madonos“ jos vietos neužims, nors ir kaip stengtųsi. Literatūrologiniais metodais, literatūrologine terminologija šiuos dalykus sunku ar jų veik neįmanoma apibrėžti, ir tai geriausiai liudija paskutiniosios jos knygos recenzentai. Išsiskirtų V. Daujotytės etiudas „Literatūros fenomenologijoje“ (2003), bet vien jau šios knygos kontekstas, net pavadinimas iš literatūros mokslo mus grąžina prie filosofijos, taigi ir prie A. Schweitzerio: „Mano gyvenimas yra mano argumentas“. O galvojant apie poetės gyvenimą kaip apie vienintelį, svarbiausiąjį jos kūrybos argumentą, nevalingai peršasi dar ir grynai poetinė giminystė su E. Dickinson. Tiesa, negalima sakyti, kad D. Paulauskaitė, kaip E. Dickinson, per visą savo kūrybinį gyvenimą nebuvo iškėlusi kojos iš savo vienišo ir vienatviško kambario („prie pietvakarių sienos“), bet kad ir kur gyveno – Užupyje, Maskvoje, Skuode – poetė niekur nebuvo išėjusi iš savęs. Kaip koks jautriausias biologinis seismografas ji fiksavo skaudžiausius, dramatiškiausius virpesius, atsklindančius iš žemės ir iš po žemės, ir viską vertė savo poezijos – eilėraščių, eseistikos – virpesiais. Tai buvo ir jos kūrybos ritmas, ir intonacija, ir trūkinėjantis, į brūkšnius, brūkšniais (nors gal ir ne taip intensyviai, kaip E. Dickinson, S. Nėries kūryboje) skilinėjantis žodynas.

Nežinau, kiek D. Paulauskaitė pati domėjosi E. Dickinson kūryba, tačiau akivaizdi abiem joms bendra maksima: sėdint vienišiaus kambaryje įmanoma pakelti viso pasaulio skausmą, apmąstyti visos visatos (žmogus taip pat yra visata, atkartojanti kosmines struktūras ir mikrostruktūrines kombinacijas) likimą ir kančią. Tiesa, D. Paulauskaitės kūryboje nėra tiek daug didžiosiomis raidėmis akcentuojamų žodžių, kaip E. Dickinson kūryboje (jų atsirado „Sezono uždaryme“, kai atgimimo euforijos pagauta vien didžiosiomis raidėmis kalbėjo visa tauta), bet jų gausu O. Baliukonis lyrikoje, su kuria (taip pat ir su pačia poete) D. Paulauskaitė susirašinėjo. Kaip ir su kurso drauge ir šiaip aktyvia moterimi M. Kontrimaite. Jei šiandien laiškus, epistoliarinį palikimą kartais skaitome atidžiau, negu pačią laiškų autorių kūrybą, taip pat ką nors reiškia. Kaip ir tai, kad laiškų ištraukos gali patekti į kūrybos antologijas ir savo menine verte pranokti jų autorių autorinę kūrybą. Gali būti ir atvirkščiai: laiškai gali apnuoginti tokias dvasios juodumas, kad nebesinorės skaityti ir kūrybos. Apie tai galima pasiskaityti gausiose vakarietiškose monografijose. Bet tai jau kita tema ir kito tyrinėjimo reikalas. Žodžiai – išgyventi savyje viso pasaulio sielvartą – skambūs, vokiečių kalba įgiję vos ne neigiamos konotacijos priežodžio prasmę, vis dėlto niekada neeliminuojami iš literatūrologinės apyvartos. Nors jų prasmė ir kinta. Į gyvenimo pabaigą D. Paulauskaitė jau nebijojo ir pačių didžiausių, abstrakčiausių žodžių. Nes buvo juos prisijaukinusi – savo gyvenimu.

Išoriniai D. Paulauskaitės biografijos faktai gali būti svarbūs tik tiek, kiek sutampa su jos knygų chronologija. Gimė 1945 m. rugpjūčio 11 d. Skuodo rajone, Luknės kaime (poetės 60-metį jau po jos mirties atsiminimais gražiai paminėjo S. Jonauskas „Metuose“, 2005, rugpjūtis-rugsėjis). 1963 m. baigė Lenkimų vidurinę mokyklą (tuose pačiuose Lenkimuose gimė ir poetė S. Lygutaitė-Bucevičienė). Įdomu tai, kad kalbėdami apie neįtikėtiną tos kartos skuodiškių literatų sankaupą, santalką (R. Granauskas, R. Pakalniškis, S. Jonauskas, S. Bucevičienė ir kt.) beveik niekada neminime D. Paulauskaitės: šitą atskirumo ir atskirtumo ženklą verta itin įsiminti, – juk jie visi nebuvo skuodiškiai tikrąja žodžio prasme, bet vidinį ryšį jautė ir labai intensyviai bendravo. (Beje, atsiminimuose liudijama, kad į Skuodą persikėlusią poetę lankė taip pat tragiško likimo Alma Granauskienė, ir tai dar vienas jos lemties ir nelemties ženklas. Ar ne per daug ženklų?) Studijavo Vilniaus universitete. Daug kur – neretai sunkiai pritapdama – dirbo, tačiau Maskvos M. Gorkio literatūros institutą vis dėlto 1974 m. baigė. Greičiausiai dėl to, kad ir mokėsi, ir gyveno tarp tokių pačių kūrėjų, tarp tokių pačių nesuvaldomų, nepriklausomų žmonių (pirmiausia su Maskvos laikotarpiu ir sietina pirmoji D. Paulauskaitės knyga „Gatvė vėjuotą dieną“, 1980). M. Kontrimaitė liudija, kad tarp maskviškių literatų jos eilėraščiai buvo populiarūs, vertinami (ir tai suprantama, nes palyginti su vyravusia tuomete rusiško, itin kanonizuoto ir „subendrinto“ eilėraščio tradicija, kurią savo ausimis daug kartų yra girdėjęs ir šių eilučių autorius, D. Paulauskaitės poetika turėjo atrodyti itin laisva), nors Lietuvoje „Gatvė...“ buvo sutikta gana santūriai (gal dar ir todėl, kad tais pačiais metais debiutavo K. Platelis, kritikoje – J. Sprindytė). Šiandien tikrai sunku pasakyti, gerai ar blogai, kad sunki motinos liga poetę „išviliojo“ iš Vilniaus į Skuodą. Iš eilėraščių matyti, kad apsisprendimas visam laikui persikelti į provinciją psichologiškai poetei daug kainavo. Bet dažniausiai taip būna: gyvenimo tragedijos virsta kūrybos triumfu. Negaliu liudyti jokių pačios poetės situacijos komentarų ar refleksijų (eilėraščiai turi savo specifiką), tačiau bent man šiuo metu aišku tiek: būtent iš Skuodo Vilnių ėmė pasiekti ranka rašyti, net mašinėle neperspausdinti D. Paulauskaitės eilėraščiai, privertę suklusti redaktorius, kritikus, leidėjus (beje, čia reikėtų paminėti a. a. V. Rudoką, vieną aktyviausių D. Paulauskaitės „fanų“, kuo šiaip jau – kad gėrėtųsi kieno nors kito kūryba – šis žmogus nepasižymėjo). Ir jau nebeužmiršti. Vilniečiai poetai vilnietės poetės D. Paulauskaitės nežinojo ir nepažino. Tiesa, jos gyvenimas ir Skuode turbūt liko toks, koks buvo: nuogo nervo, nuogos emocijos ir nuogų, nevaldomų reakcijų „žmogaus be odos“ gyvenimas. Paskutiniąją savo knygą ji palydi skaudžiais testamentiniais žodžiais: „Man priklauso tik trys ryto valandos – nuo šeštos iki devintos. Tai trys valandos iki mirties. Devintą jau pradedu sutikti vieną kitą žmogų, devintą prasideda mano mirtis ir tęsiasi iki vakaro. Reikia išmokti laikinai numirti kasdien. Reikia išmokti apsimesti mirusia. Tai žino kai kurie gyvūnai“. Šio testamento juodraščius, „repeticinius tekstus“ galime perskaityti jau geriausiuose „Sezono uždarymo“ (1989) eilėraščiuose, vadinamosiose „kronikose“ (tai pačios poetės apibūdinimas, kurio vėliau teks turbūt visiems laikytis: „kai sostinės poetai / kryžiavo špagas / virš n miestelio kronikų // gal ne aš jas rašiau?“ Bet paskutiniajame spausdintame D. Paulauskaitės tekste randame du jos kūrybai itin svarbius akcentus: baimę sutikti v i e n ą k i t ą ž m o g ų ir savęs palyginimą su gyvūnu. Trūksta gal tik augalo.

Vilniečiai (kad ir S. Kavaliauskas), dirbę su poete vienoje ar kitoje redakcijoje iki jai išvykstant į Maskvą, prisimindami ją dažnai lygina arba su augalu, arba su labai baikščiu gyvūnėliu: girdint šiai bendradarbei, jie itin kruopščiai rinkdavosi net nekalčiausių pokalbių temas, nes kiekvieną įmanomą užuominą ji bematant „prisirašydavo“ sau ir kartais pravirkdavo. Beje, tuometis Rašytojų sąjungos vadovas A. Maldonis yra liudijęs, kad ir studijas Maskvoje jai stengęsis išrūpinti būtent dėl hipertrofuoto poetės jautrumo: ji buvo visiškai neprisitaikiusi gyventi net tuometėje, palyginti saugioje ekonominėje ir socialinėje terpėje, o ten, šiaip ar taip, bus ir bendrabutis, ir stipendija... Panašūs rūpesčiai lydėjo poetei grįžus iš Maskvos ir įdarbinant ją rusakalbiame „Litva literaturnaja“ (dabar – „Vilniaus“) žurnale. Šiandien A. Maldonis dar kartą patvirtino faktus ir pridūrė, kad be tuomečio „Litva literaturnaja“ redaktoriaus V. Radaičio poetė nebūtų ir šioje įstaigoje išsilaikiusi. Savo vardu pridurčiau: šioje situacijoje galbūt nebūtų buvę ir kūrybinio D. Paulauskaitės proveržio. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos prasidėjo „kelionės pro Kryžkalnį“ (dažnas poetės eilėraščių motyvas), bet tai negalėjo tęstis amžinai. Meilė motinai ir neapykanta tėvui (iš užuominų eilėraščiuose galima tik nujausti jos priežastį, bet jei nuojauta teisinga, sunku suprasti, kodėl poetė iki mirties gyveno jo statytuose namuose) neatrišamai poetę pririšo prie tėviškės (dar vienas prieštaravimas, net kalbinis – tėvas ir tėviškė; juk nėra tokio žodžio – „motiniškė“; „kapų su savimi neišsiveši“, – sako S. Jonauskas, bet reikia turėti galvoje šio poeto liudijimų žmogiškumą, kuris pasako daugiau apie jį patį, negu apie D. Paulauskaitę; kitas jo vietoje, perskaitęs savo portretą „Sezono uždaryme“, nebūtų poetei net lito skolinęs, ką jau kalbėti apie rūpinimąsi ligone, jos palikimo tvarkymu).

Tad „už Kryžkalnio“ vyko gana savotiškas gyvenimas, būdingas, beje, viso pasaulio garsiausiems menininkams („genijus be psichinės patologijos – išimtis“, – A. Šavalovas). Išvažiavus į Skuodą, butą Užupyje parduoti turėjo taip pat poetės draugės. Nepaisant to, Užupio ir Vilniaus ilgesys ilgam išliko, kol galiausiai dėsningai virto neapykanta miestui apskritai. Kitaip ir negali būti: meilė ir neapykanta yra seserys dvynės, bet ir dvynės kartais būna – juodoji ir baltoji sesuo. Tai, kas buvo taikoma Skuodo bendruomenei, kartais būdavo „nurašoma“ Užupio nužmogėjimo sąskaita. Ir atvirkščiai. Panašias binarines kategorijų poras galėtume nagrinėti, aptarinėdami mirties, minios, tėvynės, tėviškės motyvų prasmes poetės kūryboje.

Tad daugmaž aišku, kokios dvasinės, psichologinės įtampos grindė, motyvavo geriausią D. Paulauskaitės eilėraščių rinkinį „Sezono uždarymas“, pasirodžiusį, deja, tais metais, kai apie poeziją nei galvoti, nei rašyti nė vienas neturėjome noro ir laiko. Tokiai itin jautriai poetei, kokia buvo D. Paulauskaitė, ši tyla galėjo atrodyti kaip dar vienas argumentas – atsiriboti, atsitverti nuo mažo provincijos miestelio, nuo ir taip negausių pažįstamų, pagaliau nuo viso aplinkinio pasaulio. Nors, tiesą sakant, niekas nežino, kas nuo ko pirmas ir labiau atsiribojo – Skuodas nuo Paulauskaitės ar Paulauskaitė nuo Skuodo. Įmanoma, kad fiksuotas, akcentuotas poetės, išskirtinio talento menininkės statusas būtų leidęs lengviau adaptuotis, aklimatizuotis provincijos aplinkoje (kur knygyne net populiariausių poezijos knygų niekada nenusipirksi), bent jau tarp miestelio kultūrininkų (iš pradžių poetė buvo itin aktyvi bibliotekos skaitytoja, o kad organizuotų Skuode kokius nors literatūrinius renginius, jai net Vilniuje trūko paprasčiausių pažinčių). Neverta pamiršti ir kūrybinės psichologijos kazusų: ji iš tiesų jautėsi nepakankamai pripažinta poetė, todėl atsainiai aprašinėjo ne tik S. Jonauską. Net žemaitis M. Martinaitis jai kažkuo (kuo – aišku: visuotiniu pripažinimu) neįtiko: „kiek mažai pasirodo / tereikia / buvo poetas ir nėr / teišlieka viena tik barzda / literatūros muziejui // epitafijų rašymo laikas / atėjo / bet niekas / nerašo“). Šiandien lietuvių poezijoje gyvena ir gyvuoja keli didybės manija sergantys autoriai (nedrįstu sakyti – poetai, nes kūrybos verte dažnai suabejoju), bet šiuo atveju turime keistą atvejį, kuriuo galėtų susidomėti kūrybos psichologijos tyrinėtojai: kaip itin kuklus, savikritiškas kūrėjas – per prievartą, per gyvenimo aplinkybes – paverčiamas vos ne klasikiniu patologijos pakąstu „genijumi“. Šiandien lengva kaltinti provincijos mentalitetą, bet juk už „Sezono uždarymą“ ji pelnė Poezijos pavasario metu teikiamą S. Nėries premiją (beje, tada vienintelį kartą gyvenime su D. Paulauskaite ir bendravau akis į akį), ir tai nepadėjo, o S. Jonauskas minėtuose atsiminimuose vos ne aforistiškai formuluoja: „Ji žinojo esanti rašytoja, o aplinkiniai nebuvo girdėję net šio žodžio, arba manė, kad visi rašytojai seniai išmirė“. Taip mano daugelis mažų miestų ir miestelių gyventojų, ir jie teisūs: jie laukia, kol kūrėjo vertingumą patvirtins mirtis ir istorija. Tad D. Paulauskaitei liko vienatvė ir skaudi savirefleksija, aitrinama dar ir mėgstamų knygų, dramatiškų jų herojų likimų, jų apmąstymų. Vienatvės, atskirumo, atskirtumo jausena virto kažkuo panašiu į agresyvią savigyną (vėl aliuzija į gyvūno motyvą testamentiniame knygos pabaigos žodyje). Ji neprisileisdavo prie savęs nei rajono medikų, nei savivaldybės socialinių darbuotojų. Iš pradžių dar, smarkiai pabeldus į langą, į namus įsileisdavo vieną kitą pažįstamą, bet galiausiai ir su jais ėmė susirašinėti rašteliais, paliekamais pašto dėžutėje prie kiemo vartų. Iki tol viela užrišamus vartelius pagaliau užrakino nauja spyna ir net langus užsibarikadavo ant palangių sukrautomis knygų krūsnimis. „Baigiantis antrajam tūkstantmečiui, jau nebegalėjo nueiti į miestą, tad surašydavo, ko reikia, ir duodavo pinigų prekėms“ (Iš S. Jonausko atsiminimų). Taip 2004 m. vasarį (net tiksli mirties data nėra žinoma) baigėsi įspūdingas ir kraupus, meniškai iškalbingas ir žmogiškai negailestingas neeilinės poetės ir dar labiau neeilinio žmogaus gyvenimas: kai įėjome, „Danutė pasirėmusi alkūnėmis jau sustingusi klūpojo prie lovos. Ant stalo – sudegusi žvakelė. Ir nejučia prisiminiau kažkada jos pasakytus žodžius, jog, laikui atėjus, užrakins visas duris, atsiguls ant lovos ir lauks tos valandos. Bet įlipti į lovą pritrūko jėgų“ (S. Jonauskas).

Būtent iš šios perspektyvos reikėtų žiūrėti į paskutiniąją jos knygą „Dviese su namais“ (2001): būtent iš šios erdvės ataidi jos trūkčiojantis, fragmentiškas ir šiuokart jau neįtikėtinai abstraktus kalbėjimas. Ši erdvė, ši aplinka diktuoja moralines, socialines, net politines ištarmes ir maksimas, visada kategoriškas ir nedviprasmiškas. Nes tai – visur be išimties – jau kalbėjimas iš anapus, iš kitų matmenų ir metmenų pasaulio. Ir ką šiame kontekste tereiškia takoskyros tarp meno ir nemeno, gyvenimo ir negyvenimo, jei viskas susivienija, susijungia mirtimi ir mirtyje. Mįslingas, tik poetui teįmanomas dalykas: gyventi, tarsi seniai jau mirus. Jaustis mirusiam ir vis viena būti (negyvenimas – žodis, atsiradęs „Sezono uždaryme“, išplėtotas paskutinėje knygoje, iš esmės pakeitęs gyvenimo sąvoką, gal net daugiaprasmiškesnis už pastarąją). Su literatūrologija čia niekaip neišsiversi. Reikia gilesnių filosofijos įžvalgų (o A. Šliogeris sako, kad giliausiai mąstoma metaforomis): „Dviese su namais“ yra vienas geriausių pastarojo meto lietuvių poezijos rinkinių. Literatūra čia pasirodo kaip egzistencinės vienatvės forma. „Poezija – tai išeitis, kai nebėra jokios išeities“ (V. Daujotytė. Parašyta moterų. – V., 2001).