Rašyk
Eilės (70516)
Fantastika (2139)
Esė (1678)
Proza (10206)
Vaikams (2419)
Slam (55)
English (1076)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Romualdas Granauskas

Apie:

Prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Gyveno Sedoje, dirbo Skuodo laikraštyje Mūsų žodis, Nemuno žurnale, taip pat gyveno Mosėdyje ir kitose Žemaitijos vietovėse, kurias galima atpažinti jo kūriniuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, kurį laiką mokytojavo. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. R. Granauskas yra regioninis autorius, visa jo kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Tradiciškai Prūsija ir Žemaitija laikoma išminties kraštu, o R. Granauskas yra savotiškas šio krašto nykstančios senosios kultūros metraštininkas.

Vienas iš žymiausių R. Granausko kūrinių – apysaka Gyvenimas po klevu (1988). Ji tapo lietuvių prozos atgimimo ženklu; jos motyvais 1988 m. sukurtas televizijos filmas. Rašytojas yra sukūręs ir kino scenarijų. 2000 m. R. Granauskas apdovanotas Nacionaline premija.


Kūrybos bruožai:

R. Granauskas yra menininkas dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal kūrinių tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Tačiau nuo etnografinių ir buitinių realijų į būties gelmę krypstanti kūryba jau reikalauja kitokios meninės kalbos. R. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Visas pasaulis tarsi yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas.

Rašytojo meninės vaizduotės esmė – kolektyvinės atminties pradas žmoguje. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai: kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžina šalia žmogaus. Šie archetipiniai vaizdai tampa prasmingomis metaforomis, būties simboliais. Ties jais susikaupusi kūrybinė sąmonė vengia nereikalingų žodžių, kūrinyje daug kas pasakoma užuominomis. Veikėjai mažai kalba, labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje. Tylinti būtis sumenkina egocentrinę žmogaus reikšmę ir išryškina jo archetipinę esmę. Toks susikaupimas stabdo veiksmą, skaitytojo dėmesį kreipia į metaforišką vaizdų sistemą. Tai – poetinės kalbos ypatybės prozoje, moderniosios literatūros požymiai.

R. Granausko prozoje – agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų – atplėštų nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų. Kaime atsiranda sovietinių laikų padaras – ištuštėjęs unifikuotas prisitaikėlis.

R. Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku. Taigi rašytojas tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą, o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo ženklai. R. Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais žengia į XXI amžių.


Prisiminimai apie R. Granauską:

Romualdas Granauskas septintoje devintoje (nepasakysiu tiksliai) klasėse mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, buvo gražaus stoto, visada tvarkingai apsirengęs paauglys. Kiek atsimenu, turėjo vieną išeiginį drabužį ir su juo ėjo į klasę ir visur kitur. Tamsoko gymio, juodų truputį pasiraičiusių plaukų, platoko veidelio, patrauklios išvaizdos. Jis buvo labai gabus, išsiskiriantis savotiška ir ryškia logika, giliau už kitus literatūriškai mąstantis, daugiau gyvenimo detalių suvokiantis, fenomelios atminties, velnioniškai daug knygų perskaitęs mokinukas. Mes (žinoma, ne visi, daugiau kalbu apie save) tose klasėse per rusų kalbos pamokas su mokytoja D., jei taip būtų leista pasakyti, vos ne pirštais tesusirodinėdavome, o Romas jau skaitė rusiškus romanus ir mokytoja jį buvo net atleidusi nuo savo pamokų, nes jis visą tai, apie ką mes šlebezavojome iš gramatikos ir skaitinių, jau buvo ne tik išmokęs, bet ir praktiškai įsisavinęs.

Manau, lanksčiu liežuviu, draugiškumu, humoro pagaulumu ir išsakymu, mėgimu bet kokia kaina pašposauti, jis puikiausiai tikdavo bet kokiai kompanijai. Bet tos kompanijos paprastai formavosi iš draugų, kurie gyveno tame pačiame pašaly, kur ir Romas – Šaukliuose prie „Salantų-Mosėdžio“ kelio ir nedidelio Aiškūno upelio. Taigi būsimas rašytojas eidavo į mokyklą ir grįždavo namo su K.K., J.B., kitais Šauklių kaimo vyrais, ne pipirais.

Štai eina jie visi trys ir, nors baisiausiai mokykloje (manau, ir namuose) uždrausta, traukia „Primo“ cigaretes. Klasiokas K.K. niekada jų neperka, o rūkyti nori. Ir rūko – negi neduosi, kai dulkėtu keliu traukia visi kartu. Bet... kodėl jam visada duok ir duok, argi kitiems kapeikos iš dangaus byra?

- Reikia jį pamokyti, – sako Romas. J.B. pritaria. Jie iškrapšto taboką ir į tą galą, kuris čiulpiamas, įdeda keletą grūdelių parako. Ir štai po pamokų jie vėl eina namo ir, žinoma, visi trys rūko. Jau baigė savąją Romas, baigė ir J.B., o K.K. savąją, nors jos belikę pusė centimetro, tebesiželioja.
– Turbūt išbiro mūsų parakas, – sako nusiminęs pusbalsiu Romas.
– Geriau ir būtų išbiręs, matai, koks galelis beliko... – sako J.B.

Ir kaip tik tuo momentu sušnypštė ugnis po pat K.K. nosimi, pakvipo paraku. Bet tiedu eina toliau, tarsi nežinodami, kas atsitiko. K.K. suraukęs antakius žvelgia čia į vieną, čia į antrą, vos neašaroja, skauda lūpa, bet tie kiti du tarsi niekuo dėti. Pagaliau Romas rimtu veidu sako:
– Matai, koks gali pasitaikyti. Nė į burną nebeimsiu. Arba kiekvieną reikės pervynioti iš naujo. Kur tik nebūna broko...

Kitą dieną K.K. atėjo į mokyklą su sutinusia lūpa.
– Kažin, ar jis suprato mus? – per pertrauką klausia J.B. Romo.
– Nebijok, nėra tiek kvailas...
Ir iš tikrųjų K.K. daugiau iš jų pakelio cigarečių nebeėmė, rūkė savo...

Romas buvo ryžtingas, niekieno lengvai nepastumdomas. Sykį bendrabučio kambary, kuriame gyveno B.G., R.P., dar kažkas, užėjau aš, besąs jau ir Romas. Susėdę malėme liežuviais. Mūsų plepalai nepatiko, tiesiog nervino B.G., kuris ar tai kažką skaitė, ar ruošė pamokas. Po truputį, po truputį ginčo atmosfera įkaito tiek, kad Romą B.G. jau ne tik žadėjo, bet ir priėjęs buvo begriebiąs už pakarpos, ketindamas išmesti pro duris.

Kaip greit viskas įkaito, taip ir ataušo. Jau buvome pakankamai protingi ir mokėjome, reikalui iškilus, susivaldyti. Pasibaigus kivirčui, Romas ištraukė iš kišenės ranką su atlenktu nedideliu kišeniniu peiliuku ir, visiems girdint, tarsi tarp kitko pasakė:
– Atrodo, jau didysis karštis kai kam bus praėjęs ir pats laikas pasidėti ginklus... – ir, užlenkęs peiliuką, įsidėjo atgal į kišenę.

R.P., stebėjęs scenelės pradžią ir pabaigą, ją palydėjo smulkiu ir skambiu juoku. Ir, kaip įprasta, per savo tamsius plaukus perbraukdamas retai kada iš rankų paleidžiamomis šukelėmis. Mes visi netikėtai pasibaigusiu konfliktu nusistebėjome, nes netikėjome, kad toks menkavertis mokyklos draugų ginčas galėtų baigtis susirovimu.

Tada mokyklose, nebeprisimenu, nuo kurios klasės, buvo įvestos karinio pasirengimo pamokos. Su jomis atgydavo „dosafinė“ organizacija ir, žinoma, kas mums būdavo svarbiausia, leisdavo pašaudyti iš mažojo kalibro šautuvų... Prie mokyklos buvo ilga dauba, ten ir šaudydavome. Tą kartą dauboje kartu buvo ir Romas. Šaudėme, kas be ko, į standartinį nejudantį taikinį. Bet kur kas įdomiau būtų į varnas, kurių mokyklos aukštose vinkšnose kranksėdavo dešimtimis. Mokytojo nebuvo, tad ir pakreipėme vamzdį į varnas. Kažkuris, nors iki jų, sutūpusių galūnėse, buvo geras pusšimtis metrų, vieną nušovė. Pakilo varnų klegesys. Bėgame pažiūrėti kritusios ir kaip tik tuo pat metu viena čirkštelėjo tiesiai Romui į garbanas. Mes krentame iš juoko, o Romas sako:
– Va ir atsilygino mums už kritusią kovoje draugę... – ir nuėjo į paprūdę apsiplauti.

Mokykloje buvo tokia tvarka: šokti be progos direktorius neleisdavo. Reikėdavo ruošti vaidinimus, sugalvoti dar ką, o po to būdavo galima ir pasišokti. Romo klasė, jei teisingai prisimenu, paruošė spektaklį-pasaką „Raudonoji radasta“. Jis vaidino nežymų tylenio karaliaus juokdario vaidmenį. Bet kaip vaidino! Kad pradės scenoje juoktis ar kitus pokštus daryti!.. Užkrečia visus ir salė leipsta iki iškritimo. Po spektaklio net pilvai skaudėdavo. Vėliau, kai kartodavo spektaklį, ne kartą ėjome žiūrėti ne spektaklio, o geros Romo vaidybos.

Romas buvo muzikalus, nors jokio muzikinio išsilavinimo, kiek žinau, neturėjo. Greitai naujai suorganizuotame mokyklos ansambly pradėjo groti smuikeliu. Pasikiša sau po smakru ir be jokių problemų, kaip iš pypkės vingiuoja melodiją pagal Isakovskio žodžius „Kviečių lauke“ arba tą rusišką „Šermukšnėlę“, arba dar kokią. Bandėme ir kiti – nėjo, nesigavo.

Regisi, dar būdamas septintoje klasėje, jis man jau minėjo, koks puikus esąs A. Tolstojaus romanas „Kančių keliai“ ir kaip jis skaitąs, negalėdamas nuo tos knygos atsitraukti. O įvykiai, o žmonės – tiesiog stebuklas, o ne knyga. Netrukus mokyklos bibliotekoje paėmiau į rankas to autoriaus knygą ir pašiurpau — net keturi stori tomai. Ir iškart, nė kiek nedvejodamas, pasakiau sau: „Kad ir kas bebūtų, savo smegenų tokiom storybėm niekada nedžiovinau ir nedžiovinsiu...“ Tas laikas, kai pradėjau rimtai skaityti, dar nebuvo atėjęs.

Prisimenu, literatų būrelio susirinkime Romas skaitė ką tik parašytą apsakymą. Pasakojo apie saulėtą rytmetį, o jis, ant peties užsimetęs meškerę, eina žvejoti. Ir koks tai buvo rytmetis! Ir kiek jis visko matė paupio ore ir tekančiame upelio vandeny... Man, taip pat draugavusiam su upe, pasirodė, kad aprašytas visai ne rytmetis, o pasaka. Prisimenu, mokytojas, vertindamas mūsų kūrybą, labai pagarbiai ir su patosu kalbėjo apie Romo perskaitytą dalykėlį.

Sykį susitarėm ir Romas atnešė paskaityti savo eilėraščių. Sąsiuvinis, į kurį rašė, buvo tamsiais viršeliais ir ne tik storas, bet ir atskleisto sąsiuvinio didumo. Ir prirašyta buvo ne tiek jau mažai — apie dvidešimt puslapių. Gerai, prasmingai ir sklandžiai parašyti eilėraščiai. Aš buvau nustebintas jo mokėjimo kurti, jo minčių brandumu ir kažkaip pagarbiai, šiltai pakalbėjau, kai grąžinau sąsiuvinį. Nebegalėčiau pasakyti, apie ką tada skaičiau, bet kelios eilutės įkrito atmintin ir tebežinau jas iki šiol. Vienas eilėraštis užsibaigė taip: „Kryžkelėj sustojęs tu nebežinosi / Ar ieškoti verta tarp žmonių žmogaus...“

Apie tą laiką „Jaunimo gretose“ buvo išspausdintas jo apsakymas. Rašė apie kolūkinį kaimą, šieno vežimą. Tartum prieš lietų žmonės skuba, pluša ir suspėja parvežti tą šieną nesulytą. Bet apsakymėlis parašytas buvo patraukliai, skaitėsi lengvai.

Kai perėjom į aukštesnes klases, kai pradėjo patikti panelytės ir kai tą jau parodydavome ne vien timptelėję mergaičiukę už kaselės, bet ir kartu eidami į šokius, oi, kokios gražios ir jaudinančios būdavo vasaros atostogos... Per mokslo metus eiti kur nors į kaimo vakaruškas būdavo draudžiama, o vasarą eik kur nori – niekas nevaržo. Ne kartą iš Mosėdžio patraukdavom į Šauklius, į Romo pusę. Ten gražus, iš abiejų pusių medžiais apsodintas vingiuotas kelias, kiek toliau – upelis ir lankos, ganyklos, žmonių daržai. Atsimenu, einant tomis vietomis, viena iš damų atsidususi pastebėjo:
– Bepigu Romui nerašyti, kai aplink jį toks puikus pasaulis...

Galbūt jos žodžiuose buvo ir tiesos, nes Romas tada iš tikrųjų gyveno gražiame – medžių žalumos, šnarėjimo, čiulbesių ir saulės priėjusiame – kaime. O jų troba stovėjo bemaž pačiame paupyje – Aiškūnas ranka pasiekiamas.

Kai skaitau jo kūrybą, tai vis tarsi pamatau tas Šauklių vietas, tas trobas, tą gyvenimą, kurį jis gyveno būdamas čia – eidamas į mokyklą, skaitydamas knygas, gėrėdamasis medžiais ir paukščiais, bendraudamas su šio Žemaitijos pašalio žmonėmis.

2014 m. spalio 28-osios rytą po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus mirė.
 

Bibliografija:

Medžių viršūnės : [apsakymai] / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Vaga, 1969. – 75 p. (Pirmoji knyga)
Duonos valgytojai : apysaka ir apsakymai / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Vaga, 1975. – 268 p.
Baltas vainikas juodam garvežiui : dvi apysakos ir pjesė / Granauskas Romualdas ; iliustravo Rimvydas Kepežinskas. – Vilnius : Vaga, 1987 (Kaunas : K. Požėlos sp.). – 235, [2] p.
Gyvenimas po klevu : apysaka / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Vaga, 1988 (Kaunas : V. Kapsuko-Mickevičiaus sp.). – 78, [2] p.
Duonos valgytojai : apysaka ir apsakymai / Granauskas Romualdas ; iliustravo Vilija Šveikauskienė. – 2-asis leid. – Vilnius : Vaga, 1989. – 152, [3] p.
Vakaras, paskui rytas : apsakymai ir apysakos / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Leidybos centras, 1995. – 305, [2] p.
Raudoni miškai : novelės / Romualdas Granauskas ; [sudarė Albertas Zalatorius]. – Vilnius : Baltos lankos, 1997. – 143, [1] p. (Skaitinių serija)
Gyvulėlių dainavimas : apsakymai ir esė / Romualdas Granauskas ; [sudarė Živilė Genovaitė Bandorienė ; 5 Fausto Bandoriaus grafikos darbai]. – Vilnius : Presvika, 1998 (Vilnius : Vilspa). – 171, [2] p.
Gyvenimas po klevu : apysaka / Romualdas Granauskas. – 2-asis leid. – Vilnius : Alma littera, 1999 (Vilnius : Vilspa). – 142, [2] p. (Skaitymai)
Žodžio agonija : esė / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1999 (Kaunas : Spindulys). – 64 p.
Su meškere ir katilu / Romualdas Granauskas. – Kaunas : Ūkininko patarėjas, 1999 (Kaunas : Spindulys). – 56, [3] p. ("Šeimininkės" knygynėlis)
Jaučio aukojimas : [apysaka] / Romualdas Granauskas ; iliustravo Šarūnas Miškinis. – Vilnius : Presvika, 1999 (Vilnius : Vilspa). – 62, [2] p.
Su peteliške ant lūpų : rinktinė / Romualdas Granauskas ; [sudarytoja Živilė Genovaitė Bandorienė]. – Vilnius : Presvika, 2000 (Vilnius : Vilspa). – 346, [3] p.
Raudonas ant balto : dvi apysakos / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000 (Kaunas : Spindulys). – 90, [4] p.
Duonos valgytojai ; Jaučio aukojimas ; Gyvenimas po klevu : tekstas ir komentarai / Romualdas Granauskas ; sudarė Rita Stadalnykaitė. – Vilnius : Naujoji Rosma, 2001 (Vilnius : UAB "Leidybos centras"). – 150, [2] p. (Į pagalbą mokiniui)
Duburys : romanas / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003 (Kaunas : Spindulys). – 256, [2] p.
Gyvenimas po klevu : apysaka / Romualdas Granauskas. – 4-asis leid. – Vilnius : Alma littera, [2003] (Kaunas : Spindulys). – 143, [1] p. (Skaitymai)
Šunys danguje : apysakos / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 (Vilnius : Spauda). – 221, [3] p.
Kenotafas : romanas / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 (Vilnius : Spauda, 2004). – 172, [2] p.
Rūkas virš slėnių : romanas / Romualdas Granauskas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 [i.e. 2007] (Vilnius : Logotipas). – 276, [2] p.
Novelės / Romualdas Granauskas ; [parengė Agnė Iešmantaitė]. – Vilnius : Žaltvykslė, 2006 (Vilnius : Vilniaus spauda). – 114, [2] p. (Mokinio skaitiniai)
Jaučio aukojimas ; Gyvenimas po klevu : [apysakos] / Romualdas Granauskas ; [parengė Agnė Iešmantaitė]. – Vilnius : Žaltvykslė, 2006 (Vilnius : Vilniaus spauda). – 131, [1] p. (Mokinio skaitiniai)


 



Gimė: 1939-04-18
Mirė: 2014-10-28
 


Įvykiai



Knygos

Šunys danguje
Romualdas Granauskas
 
Kenotafas
Romualdas Granauskas
 
Jaučio aukojimas
Romualdas Granauskas
 
Duburys
Romualdas Granauskas
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-23 16:01
DripDrop
Šiuo metu Granauskas - mano mėgstamiausias rašytojas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-10 11:57
371110
„Jaučio aukojimą“ kol kas tik skaitęs,

parašyta gan netradiciškai, turbūt tuo ir traukia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-29 19:28
Tiksintis Krokodilas
Patinka, patiko, manau ir patiks:}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-22 23:13
plast_
su peteliške ant lūpų.

šita itin. jis turėjo už ją ne premiją, o medalį gaut ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-28 16:02
plast_
puikus rašytojas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-07 19:46
iakuisiabap
mylim
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-27 21:21
Sidabrine_lelija
Perskaitysiu visas Granausko knygas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-26 23:26
Sidabrine_lelija
Autorius,pakerėjęs mane...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-05 13:42
Tomas Marcinkevičius
Granauskas - jėga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-06 01:42
Zolf Ali
Labai gyvi prisiminimai apie Granauską, tikrai įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-05 10:12
Somnambulas
- jap, prašom pridėt -
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-28 16:05
vaistas nuo rytojaus
jau galima ir "Kenotafa" prideti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-23 11:58
Akvile s
aciu rasytojui uz nepakartojama kuryba ir uz pakeista paziuri i knyga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-18 20:30
Vėjūnė Vėjūnytė
Sveikinu Gerb. Granauską su gimtadieniu:) šiandien kaip tik per literatūros pamoką analizavom apysaką "Gyvenimas po klevu". esu perskaičiusi ir knygą...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą