Apie:

Poetė. Gimė 1936 m. birželio 15 d. Skuodo rajone Lenkimų kaime. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į Mosėdį. 1955 m. baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą.

Dar tebesimokydama vidurinėje pradėjo rašyti eilėraščius, nors pirmieji jų spaudoje pasirodė tik 1957 m. Mokėsi gerai, dainavo chore, buvo tautinių šokių šokėja. Nuoširdi mokyklos literatų būrelio dalyvė, dažnai skaitydavo savo kūrybą. Mokyklos literatams, būnant vyresnėse klasėse, vadovavo gabus mokytojas A. Šileikis. Literatūros kritikas R. Pakalniškis, prisimindamas tuos metus rašė: „Tais viltingais ir skurdžiais pokario metais tau, kaip ir kitiems Mosėdžio vidurinės mokyklos literatams Stasei Lygutaitei – Bucevičienei, Romualdui Granauskui, tiesiog pasisekė: aukštesnėse klasėse literatūrą dėstė iš Klaipėdos atvykęs talentingas mokytojas Alfonsas Šileikis. Ir be vadovėlio jis sugebėdavo lakoniškai atskleisti rašytojo gyvenimo prasmę ir jo kūrybos žavesį, ugdyti meilę literatūrai, įskelti kūrybinę kibirkštį.“

1963 m. poetė baigė Vilniaus universiteto lituanistikos studijas. Mokytojavo, dirbo Skuodo rajono ir Vilniaus laikraščių bei žurnalų redakcijose. Visą laiką rašė labai intensyviai, išleido net aštuonetą eilėraščio knygų.

Stasės Lygutaitės-Bucevičienės poezija tarsi nutolusi nuo kasdieninio gyvenimo realijų, tačiau visu pločiu atsiremia į jas ir kyla vien iš jų. Taip, kaip aukuro dūmas kyla iš jame deginamos medžiagos, taip ir jos poezijos pasaulis – iš realiojo gyvenimo sampratų, gilesnio, labiau įprasminto ir filosofiškai apibendrinto jo suvokimo. Jos poetinių vizijų pasaką gaubia tam tikra paslaptis, nes nė vienas daiktas, o juo labiau reiškinys negali būti suvoktas „iki galo, iki visumos“. Jis mūsų akyse gali susidvejinti, įgauti mirguliuojančius, kartais net fantastinius kontūrus, naujai įprasminti savo buvimą. Poetės kūryboje ta pasaulio daiktų aura spindi ypač ryškiai. Dėl to žvelgdami į rašytojos kūrybos esmę, galime galvoti, kad joje esama tam tikro primityvumo, iš kurio nepastebimai, tarsi koks pasakų džinas, iškyla ir plaikstosi tikroji poetinės kūrybos liepsna.

1958 m. poetė apie savo kūrybą rašė: „Kiekvieną dieną į seną pasaulį įeini kaip į naują – kaip į neregėtą mišką, įsiklausai kaip į negirdėtą melodiją, pajunti kaip neparašytą eilėraštį. Viršum skubančios Vilnios vakarais pasikelia miglos, sklando dangaus aukštybėse paukštis, ritmingai plaka žmogaus širdis. Tyliai priartėja prie tavęs kažkas didis ir užvaldantis sielą, dar ne žodžiu, nei jausmu netapęs. Žiūri į tolumą lyg į negirdimai einantį laiką, kol grafiška medžio šaka, vakaro debesų spalvos virsta eilėraščiu.“.

Bibliografija:

Žalios žolės žaidimai : [eilėraščiai]. - Vilnius, 1971. - 53 p.
Žiburys tamsoj žibėjo : eilėraščiai. - Vilnius : Vaga, 1975. - 75 p.
Lengva saulė migloj : eilėraščiai . - Vilnius : Vaga, 1979. - 105 p.
Medis raudonom uogom : eilėraščiai. - Vilnius : Vaga, 1983. - 77 p.
Danguje kaštonas žydi : eilėraščiai. - Vilnius : Vaga, 1985. - 246 p.
Amžinoji žolynų šviesa : eilėraščiai. - Vilnius : Vaga, 1988. - 173 p.
Rožė viduržiemio naktį : eil. - Vilnius : Vaga, 1991. - 213 p.
Vakaro nendrė : eilėraščiai. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjunga, 1996. - 139 p.