Vis tiek rašysiu...

Gerbiu savaitraštį „Nemunas“. Jame nėra cinizmo, akademinės puikybės ir įmantraus šnekėjimo. Todėl nežinau, ar į jo puslapius tiks mano reakcija į vieną straipsnį. Jau praėjo trys savaitės, o galvoje tebesėdi Stanislovo Abromavičiaus mintys „Apie poetus ir rašytojus“, išspausdintos „Nemuno“ rugsėjo 1-7 d. numeryje. Daug tiesos pasakyta, tačiau ne su viskuo sutinku. Nepriklausau nė vienai rašytojų sąjungai, todėl kalbėsiu ne iš rašytojo, bet tiktai iš rašančiojo pozicijos. Niekada nesisavinau šio garbingo vardo, bet ne kartą juo buvau tituluojama renginiuose ir spaudoje. Beje, ne tik vietinėje. Ir niekada nuo to neapsalo širdis. Nuo šitos ligos dar jaunystėje išgydė dabar jau velionis mano tėvas, geru laiku pasakydamas labai gerus du žodžius. Juos pagarbiai užrašiau savo pirmosios knygos pačiame pirmajame skyriuje, nes tik po 27 metų nuo tų „vaistingųjų“ žodelių atėjo laikas kai ką išsakyti žmonėms, ir vulkanu išsiveržė tikrasis rašinys. Prisimenu… Taip, taip! Ir aš prisimenu tą jausmą jį išvydus laikraštyje: nekilo nė mažiausias noras šokinėti iš džiaugsmo. Tik žiūrėjau, skaitinėjau ir mąsčiau, kiek žmonių jį perskaitys ir kas kelintas patikės, jog tai – tiesa.

Taigi visų rašančiųjų yra skirtingi tikslai. Kas rašo žmonėms, tokiam autoriui tikrai nebūdingas tas „saldus jausmas, kai pamatai išspausdintą savo kūrybą“. Esu laiminga, kad kadaise savo žodžiais nešiukšlinau spaudos vien tik dėl to jausmo. O juk buvau pradėjusi!

Tai kurį bandymą dabar vertėtų pavadinti debiutiniu?..

Po antrojo praėjo devyneri metai, išleidau dvi knygas ir teberašau toliau, nes dar ne viskas išsakyta. Antra – žmonės ieško pirmosios mano knygos ir prašo tęsti gyvenimo užrašus. Ir trečia, gatvėje knygų dar neplatinau, bet mano palėpės neužgriozdytos.

O jūs, garbieji Rašytojų sąjungos nariai – tikri rašytojai, užgriozdinote neperkamomis knygomis knygynus ir bibliotekas – neskaitomomis. Ar šis reiškinys nepanašus į ponaičio šnipštuką? Jei kaunietės tikybos mokytojos „kūryba tikrai buvo verta atskiros knygos“, tai kodėl jos nepriėmėte į savo Sąjungą? Kas sutrukdė? Pavydas, laukinė konkurencija ar nenoras, kad atsirastų daugiau poetų? Ateidama į literatūros erdves tikrai nesitikėjau, kad savo kukliomis knygomis mes trukdysime tikriesiems poetams bei rašytojams. Galvojantiesiems, jog mūsų kūryba yra niekalas, pacituosiu Henriko van Dikės žodžius: „Naudok talentus, kuriuos turi: miškai būtų labai tylūs, jei juose čiulbėtų tik gražiausiai giedantys paukščiai!“

Išeitų, kad ir inkilo meistravimas yra garbingas.

Kartą vienam kauniečiui poetui neapdairiai pasiūliau pasikeisti knygomis. „Bet mano epas!“ – išgirdau. Su riktelėjimu jam net pakilo ranka virš galvos. Nesutrikau ir nenusižeminau. Jo laimei, jau užmiršau epo autoriaus pavardę. Oi, kiek būta panašių akibrokštų net neatvertus knygos. Bet vis tiek rašysiu.

Atėjo eilė aptarti piniginius reikalus. Kai leidyba nekainuoja, dažnam kūrėjui sušlubuoja saiko jausmas. Tada neretas prie kompiuterio „kulia“ žodžius į storą knygą, lyg kombainas javus į bunkerį: kuo daugiau! Kodėl gi ne? Juk nespaudžia nei leidybos, nei platinimo rūpesčiai. Nei moralinė atsakomybė už laisvėn paleistų žodžių prasmę. Va tokie ima spaudoje vograuti apie lengvą rašymą. Kiti – apie kūrybines kančias. Arba juokiasi iš tų, kurie leidžia knygą savo lėšomis. Pažįstu moterį, kuri yra išleidusi jau keturias poezijos knygas. Tačiau nematau nieko blogo, kad ji neduoda viso namų biudžeto iššvaistyti savo šeimos girtuokliams. Šaunuolė!

S. Abromavičius rašo, kad Danijoje žmonės „nesiveržia savo kūrybos spausdinti“, nes yra už mus taupesni. Mes dar nesame tikri vakariečiai, palepinti buitinių patogumų. Todėl dėl idėjos lietuvis lengvai paaukoja savo pinigus, daug ką dirba visuomeniniais pagrindais. Tai yra veltui, be piniginio atlygio. Tačiau kuo žmogus yra turtingesnis, tuo sunkiau skiriasi su savo pinigėliais. Kartą gavau viliojantį pasiūlymą rašyti knygą apie žymią Lietuvos menininkę. Mielai sutikau, bet su sąlyga patiems pasirūpinti leidybos išlaidomis. Velionės našlys staiga susimąstė: reikia pagalvoti, kokia iš to bus nauda! Tuo viskas ir baigėsi. Nors, tikrai žinau, jiems penki tūkstančiai litų, kaip man penkiasdešimt.

Šiuo metu Lietuvoje pati nepopuliariausia investicija yra į knygą, nes dividendai sugrįžta ne pinigais, ne triukšminga reklama ar greitu rėmėjo išgarsėjimu, o tylia skaitytojo sielos ramybe. Kam tokia ramybė rūpi? Tik ne staiga praturtėjusiajam arba įšokusiajam valdininko kėdėn.

Vis dėlto kodėl yra tiek daug norinčiųjų išleisti savas knygas?

Danija ir daugelis kitų šalių turi šimtmečių senumo raštijos tradicijas, kuriomis negali pasigirti Lietuva. Prisiminkime istoriją. Po ilgai trukusio lietuviškos spaudos draudimo mūsų šalis brido per skurdą: kentėjo badą, epidemijas, svetimų kariaunų niokojimą. Tarpukario Lietuvoje svarbiausia buvo likviduoti neraštingumą. O sovietinės okupacijos cenzūra visiems žinoma. Tik po Nepriklausomybės atkūrimo pagaliau gyvename laisvės epochoje. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje! Štai kur glūdi pagrindinė literatų skaičiaus protrūkio priežastis. Manau, šio srauto nesustabdys jokie kritikai. Todėl būkime vieni kitiems tolerantiškesni. Teisingiausias ir neklystantis kritikas yra laikas. O patarimus pradedantiesiems galima išsakyti neužgriozdinant sąmonės sunkiais žodžiais.

Rašykite visi, jeigu tik rašosi. Kurkite, jei jaučiate minties perteklių. Tik dėl to nepraraskite sveiko proto ir neužmirškite darbų, iš kurių valgote duoną. Kai ateina laikas jūsų žodžius sudėti knygon, pasikvieskite talkon knygų dizaino ir kalbos specialistus. Šioje vietoje nesutaupysite. Geriau pasirinkti mažesnį tiražą. Reikalui esant visada leidimą galima pakartoti.

Netikėkite, ką suokia pataikaujantys patarėjai. Tokiems rūpi jūsų pinigai, o ne knygos kokybė. Save gerbiantis leidėjas niekada savo prestižo negadins nekokybišku leidiniu.

Štai ir viskas.