Dievo prikėlėjai

Kaskart užėjus į knygyną, prieš akis atsiveria vandenynas naujų knygų ir literatūros „šedevrų“. Nuo Š. Saukos pragaro vaizdelių iki gyvenimo filosofijos reikalus nagrinėjančių veikalų. Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje knyga, o tiksliau, įvairios grafomanijos apraiškos, sėkmingai įsiliejo į popmeno srautą. Išmintingas žmogus tartų: pasiūla atitinka paklausą. Rašytojas tampa popindustrijos dalis. Tokio reiškinio vieni geriausių pavyzdžių yra ir mūsų Marijos žemelę okupavę Danas Brownas, Paulo Coelho, neatsitiktinai manipuliuojantys religine tematika. Karaliaudami knygų topų viršūnėse visame pasaulyje, šie autoriai susilaukė fenomenalaus pasisekimo ir mūsų šalyje. Pseudomokslinės literatūros analogiškų topų viršūnėje šiems „literatūros“ korifėjams antrina Josephas Murphy’s su knyga „Jūsų pasąmonės galia“, turinčia tą patį religinį prieskonį, kaip ir amerikiečio bei brazilo opusai.

Dar XIX amžiuje rašytojai, dabar jau pasaulinės literatūros klasikai, tokie kaip Charles Dickensas, Hermenas Melville’is ar Fiodoras Dostojevskis, vos išgalėdavo publikuoti savo kūrinius, tuo tarpu šiandieniniai „klasikai“ gauna pasakiškus honorarus. Kas iš esmės nulėmė rašytojo statuso pasikeitimą bei kūrėjo nekritišką santykį su savuoju kūriniu, kuris, be to, dar dvelkia intelektualine impotencija? Kokį žmogų suformavo XX amžius, kad XXI pradžioje jam galima įsiūlyti tokius produktus?

Gal dėl to kaltas mūsų išprotėjęs amžius, padovanojęs žmonijai du pasaulinius karus ir atominės bombos fejerverką. Žmogau būseną šiame chaose Hannah Arendt apibūdino kaip susvetimėjimą su savimi ir pasauliu. Įsivyravus suirutei žmogaus dvasioje, atsiranda palanki dirva veistis įvairaus plauko religiniams judėjimams. Patys įvairiausi sielos architektai teikia daugybę paslaugų. Visa tai galima įvardyti kaip pseudoproduktą, nieko bendra neturintį su autentiška Rytų kultūra.

Šių dienų „žmogus be savybių“ yra atsidūręs savotiškoje aklavietėje. Iš vienos pusės jis regi beviltiškai nuo realybės atitrūkusias senąsias krikščionybės dogmas, o iš kitos– pseudoproduktus iš Rytų. Šioje „tarp“ terpėje sukuriama palanki dirva manipuliacijoms su „paklydusiomis avelėmis“. Pirmiausia manipuliuoja visokie „išganytojai“, kalbantys per televiziją. Lengvatikių šalyje – JAV– tai užtikrintai veikia. Įvairios išganytojų sektos, aišku, vilioja pinigus iš patiklių „dvasingųjų“. Kyla klausimas, kuo čia dėta literatūra? Juk ezoteriniais vadovėliais neužsidirbsi milijonų. Štai čia ir prieiname prie jau minėtų rašytojų.

Šventąjį trejetą sudaro D. Brown, P. Coelho ir psichologas J. Murphy’s. Kiekvienoje jų knygoje, atvirai ar ne visai, spekuliuojama religine tematika. Atviriausiai tai daroma D. Browno opuse „Da Vinčio kodas“. Čia Brownas virsta penktuoju evangelistu ir parašo bažnyčios istoriją, parodydamas kaip viskas buvo „iš tikrųjų“. Siužeto neverta pasakoti, nes jis plačiai žinomas, o neskaičiusiems reikėtų išryškinti keletą svarbių detalių, verčiančių ypatingai kritiškai žvelgti į šį grožinės literatūros kūrinį. Knygos pradžioje yra skyrius, kuris vadinasi „Faktai“. Jame yra autoriaus kruopščiai išanalizuotas Siono vienuolynas, jo veikla bei aptarta krikščionybės atmaina Opus Dei. Pasak autoriaus: „Visi šiame romane pateikti meno, architektūros kūrinių, dokumentų ir slaptų ritualų aprašymai yra realūs ir tikslūs.“[1] Mitas apie sąmokslo teoriją jau beldžiasi į skaitytojo sąmonę. Jis gali dalyvauti paslapties įminime, restauruoti savo dvasinį pasaulį ir, svarbiausia, galų gale pažinti „Tiesą“.

Brazilų stebukladarys P. Coelho siūlo kitą magišką receptą tam, kad pagydytų sužeistas vartotojiškos visuomenės sielas. Receptas paprastas: pasimetę savyje ir pasaulyje individai paskandinami pasakoje, vardu Alchemikas. Pasak antraštės: „Ši knyga– tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi.“ [2] Paklydusias aveles, pasaulio Siela (vos ne Hegelio Dvasia) atves prie Dievo. Ne veltui knygos epigrafas– ištrauka iš Šventojo Rašto. Biblija yra magiško recepto esminis ingredientas. Tolesnė Coelho kūryba yra persunkta religinės dogmatikos. Visų problemų sprendimas yra dieviška meilė, kuri net savižudę Veronika išveda iš gyvenimo akligatvio. Tampame dvasingi ir tuo pačiu infantilūs. XIX amžiaus viena esminių ligų– infantilumas, įžengia į sceną.

Trečiasis dvasios gydytojas yra psichologas J. Murphy’s su savuoju veikalu „Jūsų pasąmonės galia“. Tai mažasis elementorius dideliam ir mažam, mokantis elgtis įvairiose gyvenimo situacijose: kaip padaryti sėkmingą karjerą, kaip vesti „teisingą“ žmoną, kaip jausti dvasinę harmoniją šitame sudėtingame pasaulyje. Nuo visų pseudopsichologinių traktatų, šis skiriasi tuo, kad yra pagardintas citatomis iš biblijos. Kelyje į aprūpintą, sotų, laimingą gyvenimą nuo šiol jus lydės gabiausias vadybininkas– patsai Dievas.

Jau XIX amžiaus mąstytojas F. Nietzsche yra konstatavęs faktą– „Dievas mirė“. Tačiau XXI amžiaus „literatūros korifėjai“ bando įvairiais būdais jį prikelti. Deja, jų reinkarnuotas Dievas įgauna tik surogatinį pavidalą: nemąstyk, o tikėk! Štai koks galėtų būti jų moto. Tik kuo tikėti?


[1] – Brown D. Da Vinčio kodas.-K.,2004.P.-5
[2] – Coelho P. Alchemikas -V.,2000