Audiátur et áltera pars

„Visuomenė sapnuoja, kad kuria poeziją“, – taip pradedamas ir toks vardas duotas Valdemaro Kukulo rašiniui, kuriame jis apžvelgia šviežią lietuviškų tekstų produkciją, tiesa, atsidarydamas ir pernykščių konservų. („Nemunas“, 2007 m. balandžio 26-gegužės 9 d., Nr. 17 (151-592). Publikacijos pavadinimas tik dar sykį iliustruoja sąmoningą ar nesąmoningą šio autoriaus poreikį nuolat flirtuoti su visuomene, nuolat ieškoti publikos. Ieškoti tarytum moters, kurią galėtų traktuoti ir kaip reflektuojantį (ar poetinę erdvę teršiantį) sociumą, ir kaip raktą, pakeičiantį prancūziškąjį „cherche la femme“ („ieškok moters“). Ne atsitiktinai šis autorius kažkada buvo pavadintas vienu socialiausių poetų. Manau, jo socialumas jį ir padarė žvaigžde, o juk tik žvaigždės ir linkusios pozuoti, kad jos visiškai niekuo dėtos dėl to, jog žvaigždžių gamyba nesiliauja. Piktintis, kad šitoks žvaigždžių „darymas“ yra nesveikas, kad dėl to kalta nesveika visuomenė, arba pozuoti, kad piktinamasi. Nes už žvaigždės pozą juk mokami pinigai. Būtent: niekas nesiima daryti „žvaigždės“, jei tai kam nors nenaudinga, ir beveik visais atvejais už tai atseikėjama žvaigždei. Už tai, kad žvaigždė serga kartu su pasauliu, kaip kad teigia V. Kukulas anaiptol ne įspūdingiausiame savo eilėraštyje:

O sergančiam labai pasaulis serga.
Labiau, negu galvoja ir supranta
Žmogus jo negalę, jo skurdą, vargą
Laike be horizonto ir be kranto.

Deja, taip ir nesupratau, katras čia iš dviejų – žmogus ar pasaulis – pradėjo sirgti pirmiau… Tačiau jei reikėtų rašyti apie Lietuvos rašytojų sąjungos grafomanijos apraiškas, daugelis V. Kukulo eilėraščių ir jų strofų kuo puikiausiai tam tiktų. Neabejoju, širdies gilumoje tai žino ir pats V. Kukulas, nes turbūt nėra toks kvailas, kad nesuvoktų, kaip kartais išaukštinamos prastos knygos ir sudirbamos įdomios – tai tęsiasi nuo pat literatūros kritikos gimimo ir vyksta visame pasaulyje.

Nekalbėsiu apie tai, kad publikos ilgesio demonstraciją, kurią dar sykį parodė V. Kukulas, išprovokavo pirmiausia poetas ir redaktorius Donaldas Kajokas, pakankamai atsainiai parypavęs, jog kažkodėl, o gaila (!), nebeturime Poeto. Nutylėdamas, kad Poetą pirmiausia kuria publika, pamažėl, tačiau dėsningai besipučianti į sociumą.

Publika ir sociumas yra susieti giminystės ryšiais, vienas be kito sunkiai įsivaizduojami, be to, jie ilgisi pašventinto vidurkio, kuris būtų abstrakti jų pačių ideologijos ir mentaliteto išvestinė ar suvestinė. Vidurkio, kuris veiktų juos panašiai, kaip kad vaikus veikia ne sykį girdėta pasaka, kurianti džiaugsmą dėl iš anksto žinomų dalykų: kokie personažai pasirodys ir kokia bus įvykių grandinė. Publika geriausiu atveju pakenčia kelis poetus, tačiau poetų kvotos pažeidimas ar šios kvotos nebuvimas jai sukuria nesaugumo jausmą, panašų į tą, kurį patirtų vaikas, jei ožiukas nebūtų suvalgomas, o Jonukas ir Grytutė – priešingai.

Tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad ilgėtis Poeto blogai, kad blogai ilgėtis Vado ar Pranašo. Esu iš tų, kurie nepaliaudami tvirtina: viskas, kas vyksta, yra teisinga, o jei šis teisingumas skendi miglose ir nėra mums prieinamas, visiškai nereiškia, kad kalbos apie neteisingumą ar neteisingumo regimybė nugalės teisingumą, nors ir tūnantį slaptoje. Poeto, Vado ir Pranašo ilgesys yra archetipinis tėvo ir infantilaus saugumo bei pirmapradės tylos ir ramybės ilgesys. Vertinu tai visiškai pozityviai. Mane glumina tik ta savivokos stoka, kurią demonstruoja įvairūs diskursai šia tema. Trikdo tas drungnumas, kai situacija pati provokuoja išeiti už siauro savo akiračio. Ir, priešingai, buka aistra ar aistros poza, kai nepaliaujamai produkuojamas savas siauras akiratis, kuris, pripažįstu, labai patogus ir netgi panašus į įkvepiantį krikščionybės „čia ir dabar“ bei dzeno praktiką. Taip, mus stumia dvi jėgos: viena jų – triukšminga mūsų individualybė ir instinktyvus noras ją išreikšti, kita – ramybės ir tobulai cirkuliuojančios bendruomenės, sudėtos iš puikiai vienas kitą suprantančių žmonių, siekis. Galbūt panašiai mus vilioja ir spengiančios vienatvės laisvė, ir nuo ideologinio triukšmo išvalytos kareivinės, kurias šiuo metu pakeičia kultinės religinės bendruomenės ir klanai.

Poeto institucijos ilgesys yra religinis ir psichologinis, jei atsisakysime minties, kad psichologijos mokslas parazituoja ant religijos kūno. „Vertybės – tai terminai, dėl kurių švaistomi mėnesiais, metais, amžiais kaupti ir saugoti turtai bei pajėgos, lobiai bei saugos sistemos, statiniai bei institucijos. Šie terminai randasi ne iš kompulsyvaus polinkio realistiškai prisitaikyti prie tikrovės, bet iš kompulsyvaus polinkio nusikratyti savo jėgomis ir išgalėmis, iš egzaltacijos, su kuria kosmoso tuštumos begalybėje liepsnoja saulės tobula pilnatvė“. Taip teigia lietuvių kilmės amerikietis filosofas Alphonso Lingis, demaskuodamas visus tuos, kurie pozuoja, kad ilgėdamiesi Poeto ilgisi poezijos ir nieko daugiau. Iš tikrųjų jie nesąmoningai ilgisi Dievo ir tokios komunikacijos, kuri skleistųsi kaip tobula Dievo ganomų avelių banda. Jie ilgisi Bažnyčios universaliausia prasme. Tad jie nekalti. Pasak A. Lingio, komunikacija – tai kova su trukdymu ir sumaištimi, ji suprantama kaip prievartos tąsa, tačiau vykdoma kitomis priemonėmis. Beliktų pratęsti, kad komunikacija priešinga individualybei: kuo labiau esi Žmogus, tuo mažiau save, kaip individualybė, išreiški. Poeto, kaip pseudoreliginės institucijos, ilgesys turi dažniausiai nesąmoningą poreikį pritildyti individualybę arba ir visiškai ją nutildyti. Kai kada tai daroma sąmoningai.

Ką gi, jei Lietuvoje nebėra Poeto, kalta visuomenė, nors tuo metu, kai Poetą turėjome, ši visuomenė buvo lygiai tiek pat kalta (o juk apie tai ne sykį kalbėtasi, bandyta demaskuoti beveik visus buvusius Poetus). Nuostabi logika, pagal kurią dėl menamo Poeto slapstymosi ar mirties užsimojama kaltinti visuomenę. Logika, kurios įsikibęs laikosi V. Kukulas ir pagal kurią galima spręsti, jog literatūrą ir visuomenę privalu traktuoti nelyginant kažkokio bendro gerai izoliuoto vamzdžio turinį. Belieka spėlioti, kokias asociacijas galėtų kelti tas vamzdis. Tačiau V. Kukulas apie jį kalba taip, tarsi žinotų apie jį viską. Ir būtent tai nuteikia pakankamai nemaloniai.
„Visose diskusijose, ėdančiose Vakarų episteme, nepasigirs nė vieno, kuris pradėtų kalbėti taip: „Tiksliai nežinau... nežinau... gerai neperskaičiau... kas gali viską prisiminti... neturiu laiko skaityti... kažką žinau, bet nelabai daug...“ O juk kaip tik šitaip reikia pradėti! Bet nė vienas nedrįsta! Galėtų šiais žodžiais pradėti, bet visi iškart, prieš tai davę vienas kitam garbės žodį!“– 1966-ųjų dienoraštyje rašė W. Gombrowiczius, apgailestaudamas, kad episteme yra apsimelavusi. Kaip pavyzdį jis pateikia savo ir bičiulio pokalbį apie dviejų filosofų susitikimą, kuriame pastarieji vengia kalbėti apie filosofiją, nes tai būtų nediskretiška: negi jie imtų tikrinti vienas kito perskaitytas knygas! „Juk tai tikras skandalas, kad jie iki šiol neturi žodžių savo nežinojimui išreikšti; tad nuolatos turi reikšti vien tiktai žinojimą, „temos valdymą“. Kai atsisėda ant paaukštinimo ir ima kalbėti, spąstai užsitrenkia: jie turi žinoti, negali nežinoti arba žinoti maždaug, nė vienu gestu, nė vienu mirktelėjimu jie negali išsiduoti, kad jų žinios skylėtos ir apgavikiškos“, – piktinosi W. Gombrowiczius.

V. Kukulas eina dar toliau. Jis ne tik pozuoja, kad puikiai žino pasaulinės literatūros kontekstą (be jokios motyvacijos, replikuodamas sudirba nobelistus, kurie ir be premijų buvo laikomi vienais geriausių pasaulio rašytojų), bet ir žino, kaip gaminamos žvaigždės (nors taip ir nepasako, kaip daromas Poetas), bei skuba pranešti akis išplėtusiai ir ausis pastačiusiai miniai: žvaigždės kuriamos („daromos“) „laikysenomis, drabužiais, reklamomis, jų „duomenys“ šiandien kuriami per pinigus, per lovą, per kokteilius, per elementarų flirtą“. Jo manymu, būtent taip sukurtos ir pastarųjų metų Nobelio taikos premijų laureatų žvaigždės. Ačiū Dievui, kad savo atskleistoje žvaigždžių kūrybos metodologijoje pamini ir flirtą, per kurį, kaip spėjama, iš jauno „Komjaunimos tiesos“ žurnalisto pamažėl buvo sukurta ir V. Kukulo žvaigždė. O gal vis dėlto padėjo ir kokteilis? Bet apie kokį kokteilį čia V. Kukulas kalba? Gal apie Molotovo? O kai mini lovą, ar kalba apie A. Jakučiūno tėvynę – lovą jo garsiajame romane „Tėvynė“? O pinigai – ar čia tie, kuriuos V. Kukulas honoraro pavidalu gaudavo įvairiose komercinių šalies dienraščių redakcijose ar leidyklose?

Savaitraščiai, laikraščiai, beje, skirti publikai, sociumui. Ir pagal V. Kukulo formulę (jo žodžiais, tai tiesiog „labai paprasta išvada“): „Menininkas visada bus opozicijoje, menininkas visada drums vandenį, nes stengsis pažadinti giliuosius, jau primirštus žmogiškumo klodus, tad jis visada bus valstybės priešas. O su priešais reikia kovoti“. Logiškai svarstant, išeitų, kad jis pats – joks menininkas, nes neteko girdėti, jog kas nors kovotų su V. Kukulu. Priešingai! Nors apie jo naujausią knygą „Judas taipogi danguj“ visi, kiek teko girdėti, patyliukais kalbėjo kaip apie silpną ir nuobodžią, pastaroji buvo nominuota net „Poezijos pavasario“ premijai, už ją V. Kukulas gavo ne vieną piniginį prizą! Žvaigždė, tad kodėl neturėtų būti apdovanotas? Juk žvaigždės daromos ir „per pinigus“, paties V. Kukulo žodžiais tariant! V. Kukulą per savivaldybes ir kitokius fondus dosniai remia mokesčių mokėtojai, ir tai yra tipiški „žvaigždės“ pinigai, pinigai „de profundis“, pinigai „sacrum“, kurie negali prilygti kažkokiems neaiškiems profaniškiems „rėmėjų“ pinigams, už kuriuos savo knygas iki šiol leido kažkokia „apsukri grafomanė“ Sara Poisson. V. Kukului S. Poisson panaudoti pinigai yra puikus šios autorės grafomanijos įrodymas. Nesvarbu, kad rėmėjų pinigais šiandien naudojasi daugybė kitų Lietuvos rašytojų sąjungos narių, taip pat talentingų žmonių, kurie šiai sąjungai nepriklauso. O dar anksčiau už panašius pinigus ne tik knygas leido, bet ir ilgus metus pragyveno R. M. Rilke’ė, R. Musilis. Pats V. Kukulas galėtų pratęsti šį sąrašą. Tačiau panašu, kad V. Kukulo episteme vamzdis ne tik patiria hidraulinius smūgius, bet ir nesugeba jų kaip reikiant paslėpti nuo publikos akių. Kita vertus, paties V. Kukulo žodžiais tariant, tik asmenybės nereikalingos visuomenei. Asmenybės nereikalingos, bet V. Kukulas, panašu, dar ir kaip reikalingas. Bet kadangi jis reikalingas visuomenei, tai... tegu visuomenė su juo ir elgiasi pagal savo poreikius. Lygiai taip pat ir komisija, kurią V. Kukulas apskelbė neskaitančia knygų ir į geriausiųjų sąrašus įtraukiančia bet ką – tegu ji su šia garbiojo apžvalgininko replika elgiasi kaip išmano.

Kalbant apie V. Kukulo rašinyje demonstruojamą logiką, aiškėja ir jo „žmogiškieji klodai“. Beveik galima manyti, kad jis reprezentuoja mistiniu būdu prisikėlusio romėno žmogiškąją praktiką: naudodamasis savo žvaigždės galiomis ir jėga, šis atgijęs romėnas sušvirkščia į įsivaizduojamas matronos Saros Poisson įsčias savo grafomanišką sėklą (pavadina grafomane) ir tikisi šitaip ją pasmerksiąs myriop. Nes senovės Romoje mirties bausme nuteisiama būdavo prievartavimo auka tapusi matrona, o ne prievartautojas. Beje, ši romėnų praktika turi lygiai tokią pat religinę prigimtį ir poreikį nutildyti tai, kas iškrenta iš konteksto, vidinį poreikį išgryninti, kurti tobulą komunikaciją, šeimos klaną. Šios komunikacijos tąsa plačiąja prasme, beje, yra ir ta pati grafomanija, jeigu kalbėsime apie ją ne kaip apie ligos diagnozę, o kaip klišių reprodukciją, kičą, epigonizmą ir kūrybos simuliaciją. Grafomanija kai kam yra įsivaizduojamai saugus jau girdėto ir įprasto, tapusio neskoningu kartojimas, o tai – iš esmės komunikabilu. Grafomanijos apibrėžimų daug, ir jei šituo žodžiu apibrėšime kūrybos simuliaciją, ją primena ne tik jau minėtos V. Kukulo apžvalgos jovalas, bet ir didžioji dalis lietuvių literatūros kritikos, kuri labai retais atvejais šokteli iki įkvepiančio autorinio eseistinės minties virpėjimo.

Apskritai ši grafomaniška V. Kukulo akcija gali būti sukelta ir kito liguisto kraštutinumo – grafospazmijos, rašymą blokuojančios negalios. Nes dauguma V. Kukulo apžvalgų yra konvulsiškos, plokščios, nestruktūruotos, fragmentiškos, stokoja idėjų ir kontekstų. Visa tai greičiau primena prastą publicistiką nei literatūros kritiką. O gal V. Kukulas tai daro gudraudamas, nes žino, kad asmenybių visuomenė nemėgsta? Galbūt jis nori būti mėgstamas ir slapsto savo asmenybės bruožus? O gal jis šitaip įsivaizduoja esąs adekvatus tam autorinių tekstų jovalui, į kurį nukreipta jo kritika? Beje, į šį jovalą jis šįkart įtraukė ir rašytojus nobelistus, ir iš konteksto atpažįstamą lietuvių poetą, kuriam netiesiogiai linki ne Nobelio, o kalėjimo, nors šiam žmogui, kaip poetui, nevertas nė batų užrišti. Iš tiesų: jei V. Kukulas būtų publikai ne pusiau pranašas ir ne pusiau klounas, o asmenybė, jis turbūt nebūtų taip noriai tiražuojamas. Ir jam galbūt lygiai taip pat reikėtų ieškoti rėmėjų, kaip vargšei Sarai Poisson, kuri vien tik pliko teksto „išsidirbinėjimais, išsigiminėjimais, išsikalbinėjimas“ daro iš savęs žvaigždę. Šitaip ji, tūnodama provincijoje, į Vilnių atvykdama vos du tris kartus per metus, gyvendama beveik atsiskyrėlišką gyvenimą (kurį, V. Kukulas kitur aptaria kaip talento patikimumo kriterijų), negerdama kavučių ir kokteiliukų su jokiais įtakingais žmonėmis ir miegodama taip toli nuo žvaigždžių „darymo“ centro pastatytoje savo lovoje, siekia „žūtbūt“ (V. Kukulo žodžiais tariant) tapti žvaigžde. Na, tikrai: ir iš kur šitoji senės Saros išsigimusio teksto galia, seni V. Kukulai? Esame vienos kartos, norom nenorom esame persmelkti panašios kūno ir galbūt žodžio entropijos, todėl taip švelniai ir kreipiuosi. Ar turėtume tikėti, kad V. Kukulo žvaigždė neblėstanti, o S. Poisson apskritai bent jau suspindo? Ar galima būtų patikėti, kad darbo žiniasklaidoje, gyvenimo gūdžioje provincijoje, nekomerciniais eilėraščio ir novelės žanrais, nepopuliaria lytimi bei priešklimakteriniu amžiumi stigmatizuota mizeriška matrona tiktų į žvaigždes šioje epochoje, kurią Jūs vadinate „žvaigždžių plokštumos epocha“? Gal Jūs mane su kuo nors supainiojote? Gal Jūs susapnavote mano atvaizdą moterų žurnaluose ar dainuojančių duetų konkursuose? Gal Jūs matėte mane šių metų knygų mugėje atsiimant puokštę, kuri taip ir liko nepadovanota? Jūsų apžvalgomis negalima pasitikėti! Argi galima pasitikėti nuogomis, niekuo nepagrįstomis, senų mastymo klišių pavidalu išreikštomis Jūsų replikomis, kurias grindžiate atsitiktinėmis citatomis? Panašiomis citatomis Jūs be didesnio vargo galėtumėte nuvainikuoti filosofus S. Kierkegaardą ir net B. Pascalį, prozininkus R. Musilį ir S. Becketą, poetus J. Brodskį, T. Eliotą, V. P. Bložę, S. Gedą ir juo labiau – H. Arpą, G. Apollinaire’ą, W. Szymborską ir S. Plath. Ir visiškai priešingai: vargiai užtektų keliolikos žodžių ilgumo citatų, kad, be papildomų priemonių ir interpretatoriaus talento, be kontekstų parodytumėte minėtų autorių vertę!

Iš tikrųjų man atrodė gražios Jūsų ištaros apie E. Mezginaitę, V. Braziūną, tačiau dažniausiai panašiai pasistengiate tik tais atvejais, kai esate kviečiamas klano šventei ar pakasynoms. Be to, labai rimtai įtariu, kad labiausiai Jus stimuliuoja nauda, kurios branduolys yra klano kuriamas saugumo jausmas, honoraras ir ištikimybė savo paties žvaigždei.

Manau, kad privalau išsakyti šį bendrą mūsų skurdą. Turint galvoje jau minėtas mano stigmas, neturiu ko prarasti. Kaip ir W. Gombrowiczius, esu įsitikinusi, kad forma, kuria mes bandome pridengti neišvengiamą savo nebrandumą, mus žemina, kad vidujai mes esame nebrandūs ir negalime prilygti savo kultūrai. Ir kad mūsų didybe galėtų tapti atviras nevisiškumas, būdingas ne dirbtinį, sufabrikuotą brandumą pozuojančiai asmenybei, o individualybei. Ir individualybė negali būti Poetu. Poetu, kaip ir Žmogumi, gali būti tik nuobodoka seniai žinomų dalykų išvestinė, kurios kontūrus galima aptikti Jūsų paties eilėraščiuose ir Jūsų spazmiškose fragmentų, minčių kaulų pribarstytose apžvalgose.

„Vienodai peikiu ir tuos, kurie nusprendžia žmogų girti, ir tuos, kurie nusprendžia jį peikti, ir tuos, kurie sau iš to pasidaro pramogą. Galiu pritarti tik tiems, kurie ieško vaitodami“, – rašė B. Pascalis. Ar Jūs vaitojate? Geriausiu atveju dirbate, nes esate labai žmogiškai, „pačių žmogiškiausių klodų“ palenktas būtinybei. Kaip ir daugelis. Ar turėčiau Jus girti už šią Jūsų nelaisvę, kuri tuo pat metu yra ir mano pačios vergiška nelaisvė? Manau, kad daugeliu atveju dirbate atmestinai, tikėdamas, kad šį atmestinumą pridengs Jūsų, kaip literatūros kritiko, žvaigždės spindesys.

Mūsų filosofės Jūratės Baranovos, pasivadinusios grafomane (esą vien dėl to, kad rašymas jai tapo kasdienybe), flirtas su publika man pasirodė daug nuoširdesnis nei Jūsų. Pasak J. Baranovos, „gyvename desperatiško rašymo situacijoje. Knygų kalnai, niekas neperka ir neskaito, bet ir toliau visi rašo“. Solidarizuodamasi su Jūsų, V. Kukulai, skurdu, dar labiau solidarizuojuosi su šia J. Baranovos saviironija, pridurdama ir savąją, šmogiškąją.

Kalbėjau ir tebekalbu apie tai, kad netikėtas manęs pastebėjimas tam tikra prasme įžeidžia daugelį literatūrai atsidavusių žmonių, nes nepajėgiu ir neturiu laiko funkcionuoti bei gyventi taip, kad kūrybinis rašymas man būtų svarbiau už viską gyvenime, nes sau ir dukroms duoną uždirbu iš kitokios veiklos. Todėl negaliu aistringai įsikinkyti į homo faber, gaminančio neva dvasios produktą – prekę, kurios pavidalu funkcionuoja žodinė kūryba. Ar po to, kai buvau pastebėta, jau turiu stengtis patikti publikai, nors anksčiau nesistengiau? Galbūt todėl, kad nesistengiau, negalėjau patikti Jums? O gal esu signalas, jog mūsų literatūrai atėjo blogos dienos? Daugybė žmonių, kurie ant literatūrinės veiklos kortos padėjo visą savo gyvenimą ir yra remiami valstybės bei įvairių struktūrų, dažnai lieka nepastebėti. Gal tai reiškia, kad valstybės kultūros paramos sistema nėra tobula?

Mūsų skurdas tas, kad rašytojystė gali egzistuoti tik vergiškoje homo faber aplinkoje, kurios egzistavimą visi sumaniai dangsto iš gėdos, patiriamos dėl neišvengiamos vergystės sociumui ir publikai. Jūsų žvaigždė, V. Kukulai, vergauja lygiai taip pat, kaip ir kitos žvaigždės. Visi pavergti būtinybei, visi vergauja. Užuot buvę laisvi ir kontempliavę. Galima sakyti, kad panaikinus vergystės instituciją visi buvo pasmerkti vergystei ir desperatiškai kovai už vergo, t. y. darbo, vietą. Mūsų šalyje rašytojas išgyvena dvigubą skurdą dėl to, kad už savo vergystę gauna mažiau nei svetur. Ir vargiai gaus daugiau, jei tik neatsižadės rašyti taip, tarytum kontempliuotų, o būtent tai Jums bjauru mano tekstuose. Visą savo kūrybą traktuoju kaip kontempliaciją, iš kurios nuolat lenda stilistinis skurdas, pagrįstas mano pačios priešinimusi homo faber tapatybei ir, būsiu atvira, nuovargiui, kurį patiria vergas.

Mūsų valstybės ir tautos miniatiūriškumas, kuris iš dalies veikia mūsų rašytinės kultūros kokybę, veikia ir Jus, ir mane, nors skirtingai. Mes pasmerkti tam tikram diskurso ir visos kultūros drungnumui. Vien dėl to, kad lietuviškai skaitančių žmonių skaičius kasmet mažėja, o išleidžiamų naujų knygų – auga, kiekvienai knygai tenka vis mažiau skaitytojų. Tai netiesiogiai menkina rašymo aistrą. Lietuvoje, tiksliau – lietuviškai rašantis Poetas ar Rašytojas, kaip paveikūs dydžiai, neįmanomi ir dėl šios rašančiųjų vergystės, ir dėl pernelyg menkos šia kalba skaitančios publikos. Poetą daro masė, o ne menkutis klanelis rašeivų bei leidėjų. O nykstančios tautos skaitytojai, nykstančios kalbos paminklų ar produktų vartotojai nebesukuria tos koncentracijos ir kristalizuojančios jėgos, kuri užaugintų Poetą. Asmenybė, kaip tautos išvestinė – taip, tai dar įmanoma, tačiau individualybė, kuri yra triukšmas, kitoniškumas, yra ypač pavojinga mažai tautai.

Nacionalinių valstybių amžiuje, kuris eina į pabaigą, bet kol kas dar nesibaigė, vis dar veikia tautas, ypač mažas, sergstintys savisaugos mechanizmai, kurie iš dalies sąmoningi, o iš dalies – instinktyvūs ar mistiniai. Šių mechanizmų paskirtis turi savo didybės ir niekingumo, kaip ir daugelis žmogiškų dalykų. Šios apsaugos sistemos saugo tautos vientisumą ir reprezentacinį Tautos Žmogų bei Poetą. Poetas tautai ar tautinei valstybei yra tai, ko jau minėtas savisaugos mechanizmas nelaiko svetimybe. Tačiau individualybei šis mechanizmas būtinai suteikia svetimybės, išsigimėliškų bruožų, labai panašiai kaip sovietmečiu kai kas buvo kišamas į psichiatrijos ligonines ar pasmerkiamas tremčiai. Individualybė ne globojama, o spaudžiama, naikinama. Tiesa, didelėje tautoje individualybė turi daugiau laisvės, nes mažiau pastebima, nes didelei tautai ji mažiau pavojinga dėl to, kas vadinama tautinė norma, koncentracijos. Todėl čia šalia vienas kito gali egzistuoti ir Tautos Poetas, ir individualybė, kuri nėra teriojama su tokiu savipasitenkinimo azartu, kokį kartais parodo mūsų šalies kritikai. Šis jų azartas, dažniausiai grindžiamas turinio nepripildytomis replikomis, kaip tik ir parodo, kad jie atstovauja ne logikai ir ne Logos, o jau minėtam savisaugos mechanizmui. Kai jūs prakalbote apie visiems žinomą poetą tame pačiame kontekste paminėdamas ir kalėjimą, ir tai, kad tas poetas „niokoja visą lietuvių poezijos „audinį“, suvokiau: apsaugos sistema veikia.

Kritiškai žiūrėčiau ir į V. Kukulo cituojamą poetišką frazę „kalnai susikalba viršūnėmis“. Juk čia iš dalies kalbama apie tokią komunikaciją, kuri, kaip minėta, nepakenčia ne tik grafomanijos, bet ir individualybės triukšmo. „Kalnų“ darymo sistema ir jų susikalbėjimas iš dalies yra aukštesnės pakopos grafomanija, kurianti ir reprodukuojanti savas, subtilesnes klišes. Be to, literatūros istorija žino nemažai atvejų, kai „kalnai“ visiškai nesusikalba, priešingai. Ir galbūt kaip tik dėl to, kad jie dar išsaugojo gražią individualybės aistrą. Tenoriu priminti, kad daugelis dalykų pasaulyje neegzistuoja išgrynintais pavidalais. Gyvename jau ne dviprasmiškais, o įvairiaprasmiškais laikais. Poetas iš didžiosios raidės čia neįmanomas, o poetų ir poezijos kvotos kinta.

Kita vertus, Poeto galimybė man beveik neįdomi. Visų pirma dėl to, kad laikau tai praeitimi. Dėl to šia galimybe ir netikiu. Antra – šioje galimybėje užprogramuotas pašventinto vidurkio, universalios asmenybės ilgesys, kurį laikau labiau natūraliu nei įkvepiančiu. Tai, ką geriausio gali duoti mūsų epocha, yra ne žmogiškąją išvestinę ar suvestinę atitinkantis Poetas, Žmogus, o individualybė. Man ji dabar įdomiausia. Todėl vis dar randu vieną kitą lietuviškai parašytą įdomų eilėraštį, įdomią knygą ir tik paskiausiai – vieną kitą poetą, kurio vardas vis dar žada įdomių eilėraščių ir knygų. Pirmiausiai ieškau ne ko kito, o eilėraščio. Galbūt tai nėra labai saugios paieškos, bet tikiu, kad tai teisinga. Kai randu eilėraštį, o jį vis dar randu, man užtenka. Būtų neišmintinga šiame skurde norėti daugiau.