Didžiosios Spalio revoliucijos metinės! Visų šalių proletarai, vienykitės!

Sėdėdamas ant Parnidžio kopos, šviečiant saulei, dangus buvo giedras, ir žvelgdamas kairėn į besidriekiančias Kuršių marias, dešinėn į beribę Baltijos jūrą, o priekyje į tystančią Kaliningrado linkme smėlėtąją Neringos juostą, pagalvojau, kad gyvenimas nėra jau toks nieko vertas užsiėmimas. Aišku, gal yra ir kitų geresnių, bet ir šitas man tinka kol kas.

Laisvė baigėsi su Asano pašalinimu. Mūsų būrelis ištuštėjo. Likau laisvas vienas. Vienas lauke ne karys.  Vienok...

Būna, kad žmonės kvailai pasivadina, tarkim pavadina save svoločium arba kokiu apuoku. Dar pavadina save idiotu, kad niekas nesuabejotų. Bet būna ir itin tokių absurdiškų apsivadinimų, pvz: arbūzų mūza??? Kaip galima mūzuoti arbūzus ir ar tikrai arbūzams reikia mūzos, to negalėtų pasakyti net to vardo sugalvotojas. Tiesiog šauna į galvą idėja apsiabsurdinti, bet taip idiotiškai, taip neskoningai ir debiliškai, kad norisi kviesti sanitarus.
Na ir ką, vaikšto toks asmuo apsiabsurdinęs ir tikisi, kad tai labai geras efektas.
Bet ko aš čia? Ar tai mano reikalas? Mėnuo šviečia pro langą.

Mėgstu šį laiką, einu bet kuria alėja, kur daug kaštonų, ir spardau juos, nieko aplinkui nematau, žiūriu tik į žemę, numatau iš anksto kuria koja, kurį spirsiu; iš šalies atrodau kaip beprotis, kuris nesuvaldo savo kojų.

Jau baigiau ir įdėjau. Kviečiu paskaityti.

Greit baigsiu Beprotnamį. Kelios nuotrupos iš būsimo teksto:

"Kai šviesų operatorius įjungė tamsą, išėjau pas Simą."

"...bei kartodamas be jokio sąryšio: idiotą už milijoną .. . idiotą už milijoną. . . "

"Čia tau už karą, padla.
Ką?"

"...mes susituokėm ir apsigyvenom pirmame aukšte."

Taigi, tiek kol kas.

Another  day.

Perfrazavus Overgreen\'ą:

Lietuva - tai miestas.
Miestas - tai Akropolis.
Akropolis - tai duona ir žaidimai.
Žaidimai - tai kada tave ..., bet duonos neduoda.

Aš už trumpus eilėraščius. Ir ne tik, taip pat už trumpus apsakymus, romanus ir pjeses.
Manau jau greitai užteks parašyti vieną žodį kokių septynių šimtų psl knygoje ir skaitytojas pats turės jį susirasti, po to susikurti siužetą ir jį atpasakoti kokiame nors viktorinų žurnale. Geriausias variantas laimės bravo ledų porciją.
O teatre bus vaidinamos vienažodės pjesės - susirinks penkiolika aktorių, vienas pasakys žodį, kiti dailiai šoks ir dainuos, kažkas mirs, dar kažkas pasibučiuos, žiūrovai miegos arba gers bufete konjaką, vyraus visuotinė santarvė ir kultūros nuojauta.

(Muzika irgi galėtų sutrumpėti iki minimumo.)