Mėgstu šį laiką, einu bet kuria alėja, kur daug kaštonų, ir spardau juos, nieko aplinkui nematau, žiūriu tik į žemę, numatau iš anksto kuria koja, kurį spirsiu; iš šalies atrodau kaip beprotis, kuris nesuvaldo savo kojų.

Jau baigiau ir įdėjau. Kviečiu paskaityti.

Greit baigsiu Beprotnamį. Kelios nuotrupos iš būsimo teksto:

"Kai šviesų operatorius įjungė tamsą, išėjau pas Simą."

"...bei kartodamas be jokio sąryšio: idiotą už milijoną .. . idiotą už milijoną. . . "

"Čia tau už karą, padla.
Ką?"

"...mes susituokėm ir apsigyvenom pirmame aukšte."

Taigi, tiek kol kas.

Another  day.

Perfrazavus Overgreen\'ą:

Lietuva - tai miestas.
Miestas - tai Akropolis.
Akropolis - tai duona ir žaidimai.
Žaidimai - tai kada tave ..., bet duonos neduoda.

Aš už trumpus eilėraščius. Ir ne tik, taip pat už trumpus apsakymus, romanus ir pjeses.
Manau jau greitai užteks parašyti vieną žodį kokių septynių šimtų psl knygoje ir skaitytojas pats turės jį susirasti, po to susikurti siužetą ir jį atpasakoti kokiame nors viktorinų žurnale. Geriausias variantas laimės bravo ledų porciją.
O teatre bus vaidinamos vienažodės pjesės - susirinks penkiolika aktorių, vienas pasakys žodį, kiti dailiai šoks ir dainuos, kažkas mirs, dar kažkas pasibučiuos, žiūrovai miegos arba gers bufete konjaką, vyraus visuotinė santarvė ir kultūros nuojauta.

(Muzika irgi galėtų sutrumpėti iki minimumo.)

Nuoroda, aišku, neveikia, taip tau ir reikia Svoloč, žinosi, padla.

Nuoroda, aišku, neveikia, taip tau ir reikia Svoloč, žinosi.

Išprotėjęs dėl Marillion. Nieko gero, aišku, jie nepagroja bičiukai, bet Svoloč dėl jų pamišęs. Turbūt anie irgi svoločiai.
http://www.youtube.com/watch?v=XM3nozQ3i-s

Antra plėšikų gyvenimo taisyklė sako:
Jei neturi pinigų, atimk iš to, kas jų turi.