Dž.Selindžeris

Išgirdau per radiją apie jo mirtį. Net nežinau, ar tai mane sukrėtė - juk iš tikrųjų senas turėjo būti, tai ir nenuostabu, kad teko kada nors išeiti, bet kažkoks siūlas viduj, rodos, nutrūko, siūlas, siejantis mane su vaikyste, jaunyste ir praeitimi. Nejučia pagalvojau, o kas aš būčiau be "Rugiuose prie bedugnės", išvis ar yra žmonių, neskaičiusių šios knygos, ar galima apskritai jos išvengti ir likti asmenybe, nors, kita vertus, nieko ypatingo juk nėra toje knygoje, tik pamenu, kad labai emocionaliai ją išgyvenau, bet iš esmės, tai juk nėra gyvenimo pradžiamokslis arba patarimų knyga "Kaip būti jaunam".
Nežinau. Dabar pagalvojau, kad neskaitysiu jos vėl, nors iškart, išgirdus apie mirtį, buvo kilusi tokia mintis, bijau, o gal dabar ji manęs nepaveiks, nepalies, gal ji skirta tik kažkurio amžiaus žmonėms ir vėliau jos poveikis nėra toks ryškus. Bijau nusivilti.