Neseniai sužinojau, man pasakė, kad aš šioje Žemėje laikinai.
Laikinai.
Nieko nesupratau. Tai ką, būsiu kitoje Žemėje?

Prikelkit mane puse 5.

Gyvenimas vėl gražus.

............................................................ ............................................................ ............................................................ .....

Pratęsiant ankstesnį įrašą, atsakingai galiu tvirtinti, kad rašo tik bepročiai, žmonės, turintys problemų, alkoholikai, pamesti, nelaimingi, vieniši, pažeistos emocinės pusiausvyros, potencialūs žudikai, prievartautojai ir iškrypėliai.
Normalūs žmonės nerašo. Dažniausiai jie net knygų neskaito. Sveiki, nesergantys lėtinėmis psichikos ligomis vyrai po darbo sėdi fotelyje ir geria alų, įsijungę futbolą. Sveikos, normalios žmonos laiką leidžia kosmetikos parduotuvėse, grožio salone arba blogiausiu atveju sėdi virtuvėje ir skuta bulves.
Visi menininkai buvo, yra nenormalūs, nevardinsiu, pavardes puikiai žinote patys. Jų tarpe nemažai ir tokių, kurie nusižudė. Sveiki žmonės nesižudo. Jie taip pat nerašo, netapo ir nedainuoja.
Taigi, mieli ligoniai, ko mes čia susirinkom? Tikrai rašydami nepasveiksime, tik dar labiau gilinsime savo priklausomybę, savo pamišimą.
Aišku, kažkas iš tų bepročių palieka genialių kūrinių, kuriais žavisi visas pasaulis, bet ar norite dėl to prarasti ramybę, dvasinę pusiausvyrą, kęsti nepriteklius, pavydą ir visuotinę pašaipą? Juk kaip bekalbėtum, menininkai visada buvo ir yra iki šiol didžiūnų juokdariai.
Norite? Tada pirmyn. Aš su jumis.

Tai yra beprotybė. Iš tikrųjų. Parašai kūrinį ir jau kitą dieną imi galvoti: o kas toliau, koks kitas siužetas? Ir tas apsėdimas kaip kažkokia liga, neatstoja ir neleidžia jaustis pilnaverčiu.
Tai jau priklausomybė, kurią būtina gydyti. Todėl steigiu AR (anoniminę rašykų) grupę, kurios tikslas bus padėti dar kenčiantiems rašykams gyventi be rašymo.
12 žingsnių programa prasidės tokiu pirmu žingsniu:
prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui, kad esame priklausomi nuo rašymo ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.
Toliau kiti žingsniai.
Susirgusius ir norinčius pasveikti kviečiu prisijungti.

Pakėliau akis ir nustėrau, niekada dar nebuvau sulaukęs tiek dėmesio:
visos žvaigždės žiūrėjo į mane.

Leipstu iš gyvenimo. Jis toks juokingas.

Man patinka vasara.

Kur bepažvelgsi, vien stepė. Kraujui nėra kur susigerti.