Rašyk
Eilės (78158)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2013-06-12 22:33
Svoloč

***

Einu miegoti. Saldžių sapnų.
2013-06-12 19:34
Svoloč

Beje

ryt būsiu Trakuose. Kiekvienais metais  bent kartą stengiuosi pabūti šiame nuostabiame mieste.
Tikiuosi vietos "rašykai" man mėtys gėles pro langus.
2013-06-11 21:25
Svoloč

Svoločizmai

Nužudžiau žmogų. Netgi du iš karto. Nors jie gal ir nebuvo žmonės, greičiau personažai. Bet vis tiek turėčiau blogai jaustis, atgailauti, o kažkodėl taip nesijaučiu.
Gal tikrai esu Svoločius?
Reikia eiti prisipažinti.
2013-06-10 22:02
Svoloč

***

Jaučiu palengvėjimą, bet ką aš žinau.
2013-06-10 18:49
Svoloč

***

Pagaliau atsikračiau.
2013-06-08 00:21
Svoloč

Kita redakcija

Svoloč    "Pakeliui į Damaską"    

Stalo teatrui  dedikuoju

Veikėjai:

K(v)ailas - jaunuolis     
Anselis – vyras, išvaizda primenantis Amžinąjį Žydą.     
Semilė - moteris     
Visada Pralaimintis – transvestitiškos išvaizdos ir manierų vyras dar neturintis tridešimties     
Negodiajus – kariškais rūbais (be atpažinimo ženklų) vilkintis nenusakomo amžiaus individas     
Choras

I veiksmas

    Scenoje didelis stalas.

Choras.
Kaip saulė budina kiekvieną augaliją,     
Teatras taip pažadina žmoniją,     
Ir tiesiasi daigai į šviesą,     
Protai pažinti trokšta tiesą. 

Žmogus dažnai dar būna kvailas,
kol klaidžioja tarytum vaikas,
ieškodamas kelių
naujų ir neištirtų. 

Bet ateina laikas 
Ir tu miršti sveikas, 
Atradęs Rygą 
Savo ar Damaską.

Švinta. Besijuokdami įbėga Visada Pralaimintis ir K(v)ailas.

Visada Pralaimintis. Čia. (Abu šmurkšteli po stalu).

Rytas. Saulė tik patekėjusi. Čiulba paukšteliai. Čiurlena upelis. Idiliją nutraukia šūviai. Vienas po kito, kas tris-penkias sekundes. Aštuoni šūviai. Neiškentusi išlenda Semilė.


Semilė. Ar tu liausiesi pagaliau, Negodiajau, visi dar miega. (Šūvių daugiau nesigirdi. Semilė dar paklauso kurį laiką, po to nusispjauna ir dingsta po stalu).

Po kurio laiko užsimiegojęs iš po stalo išlenda Anselis. Ilgai žiūri priešais save, atrodo, kad mato kažkokį judėjimą. Pradeda kalbėti iš lėto ir labai tyliai, po truputį įsikarščiuodamas ir garsindamas balsą. Pabaigoje šaukia.


Anselis. Šimtas keturioliktas į trečią peroną... kodėl į trečią? visada į pirmą, o dabar trečias... į trečią peroną... šimtas keturioliktas į trečią peroną... septyniasdešimt antrą sulaikyti prie semaforo, kol šimtas keturioliktas persirikiuos į trečią peroną... kas taip nusprendė? kas pasirašė įsakymą?...  į trečią peroną... o kur dėti penkiasdešimt pirmą? jau visai arti miesto...  o dar ekspresas už kelių minučių bus pirmame kelyje... prekinis tegul lieka atsarginiame kelyje... bet ten galvijai, jiems reikia vandens... tegul laukia, pirma ekspresas... ne, šimtas keturioliktą į trečią, o tada ekspresas... septyniasdešimt antras tegul dar palaukia... bet jau užsidegė žalias... įjunk vėl raudoną... ekspresas jau prie stoties... atidaryk pirmą kelią... šimtas keturioliktas prie trečio perono... gyvuliai baubia... atsarginis kelias užimtas, ten prekinis su galvijais... penkiasdešimt pirmą ... nežinau ką su juo daryti... negali palaukti priemiestyje?... gerai, gerai... ekspresą į pirmą... šimtas keturioliktą į trečią... o kodėl antrame dar stovi keleivinis į Maskvą? ... bagažas?...

Iš po stalo išlenda Semilė.

Semilė. Į Maskvą... sakai į Maskvą. Nebuvau Maskvoje nuo kažkurio pavasario. Tada žydėjo akacijos ir buvo labai karšta. Žydėjo akacijos. Pameni? Gerai pamenu, Raudonoji aikštė ir jokio pavėsio, o mes stovime eilėje prie mauzoliejaus. Raudonoji aikštė ir eilė prie mauzoliejaus, ilga ir juda iš lėto. Susisrangiusi kaip gyvatė. Ilga. Tokia ilga ir susirangiusi. Matei kada eilę prie Lenino? Tu nebuvai Maskvoje, tu tik siuntei traukinius į Maskvą. Eilė ilga ir negali jos palikti. Negali, nes aplink saugumiečiai. Paklaus: o kodėl, piliete, išėjai iš eilės, juk jau stovi visą valandą? nenori pamatyti revoliucijos vado? tau nepatinka partijos politika? visi stovi, kantriai laukia, juda į priekį, o tu ką?
Atsakytum: aš perkaitau, taip karšta. Taip karšta, noriu atsigerti.
O tau saugumietis suriks: tu boba, dėl tavęs revoliuciją darėm, manai nebuvo karšta, darėm, manai mums nesinorėjo išeiti? Bet mes stovėjom. Stovėjom, o tu...
Todėl stovėjau toliau. Saugumiečiai tik zujo aplink ir žiūrėjo, kad niekas nepasišalintų, o aš alpau, alpau, bet stovėjau, taip buvo karšta. Paskui mauzoliejuje buvo vėsiau, daug vėsiau, nenorėjau išeiti, ten buvo gera, būčiau pasilikusi, bet visi judėjo, negalėjau likti. Prieitų saugumietis ir paklaustų: tu ką sumanei, boba? nori pasilikti? nori mūsų vadą apmyžti?
Ne, aš tik atsigauti norėjau, taip sušilau, gal galiu pasilikti? Kol atsigausiu.
Tylėk, boba, čia tau viešbutis? Poilsio namai? Žinai, kur tu tuoj atsigausi?
Žinau, žinau, todėl išėjau. Lenino net nemačiau. Kareiviai du stovėjo, į juos žiūrėjau, į Leniną pažiūrėti pamiršau. Gražūs tokie kareiviai, rimti. Paskui, kai išėjau, pagalvojau: o Lenino aš juk nemačiau. Galėjau vėl stoti į eilę, bet buvo labai karšta. Buvo tada karšta, žydėjo akacijos. Pameni?

Iš po stalo išlenda Visada Pralaimintis.

Visada Pralaimintis. Aš nebuvau Maskvoje, prašau man atleisti. Bet karštą pavasarį pamenu. Gal tai buvo tas pats pavasaris?
Semilė. Labai abejoju. Tai buvo seniai. Kareiviai buvo dar labai jauni. Labai jauni. Dabar tokių jau nebūna. Ir saugumiečių dabar turbūt jau nebėra.
Anselis. O kur jie dėjosi? Saugumiečiai?
Semilė. Man regis, juos išnaikino. Daugumą. Gal vienas kitas ir liko kur nors pasislėpęs. Arba įsimaišęs į minią, kad nepažintų. Jie moka susitapatinti su aplinka. Juos to mokė.
Anselis. O iš kur tu žinai? Kas tau visa tai pasakė? Gal tu pati buvai saugumietė?
Visada Pralaimintis. Aš manau, jei ji ir buvo, tai dabar vis tiek neprisipažins. Prašau man atleisti. Tai tik mano įžvalga.
Semilė. Kas dabar supaisys. Kiek jų liko. Tada aš jų labai bijojau. Ir dabar, regis, jei sutikčiau žmogų su juodu lietpalčiu, tai numirčiau. Arba tamsiais akiniais. Nuo saulės. Dar jie nešiojo tokias juodas skrybėles. Ne visi, bet kai kurie. Turbūt pagal rangą. Kuo aukštesnis laipsnis, tuo daugiau visko: lietpaltis, akiniai, skrybėlė. Ir juodos pirštinės. Taip, prisiminiau, dar jie nešiojo juodas pirštines.
Anselis. Įdomu, koks dabar metų laikas? Galiu garantuoti, kad pavasaris. Man patinka pavasaris.
Visada Pralaimintis. Vakar dar buvo pavasaris, prašau man atleisti. Turėjau vakar skubią depešą į vieną nežymią įmonę nešti, tai ten ant sienos mačiau kabantį kalendorių. Jis skelbė pavasarį. Žinoma, įmonė nėra labai respektabili, bet nemanau, kad jie ryžtųsi apgaudinėti klientus su datomis.
Anselis. Ką gamina ta įmonė?
Visada Pralaimintis. Man nepavyko išsiaiškinti, jie ten visi tokie paslaptingi, bet manau, kad kažką nelabai respektabilaus.
Semilė. Gal jie gamina rankinukus?
Anselis. Kodėl taip manai?
Semilė. Man labai reikia respektabilaus rankinuko.
Visada Pralaimintis. Tikiuosi jūs neįsižeisite, jei paklausiu, kam jis jums. Rankinukas. Jūs ruošiatės kažkur eiti?
Semilė. Gal. Būtų gerai kur nors nueiti.
Anselis. Ji niekur neis. Tik taip kalba.
Visada Pralaimintis. Pavyzdžiui, kur jūs norėtumėte nueiti? Aš suprantu, kad kišuosi ne į savo reikalus, bet iš tiesų įdomu. Aš pasakysiu, ar galvojau tą patį, ką ir jūs.
Semilė. Norėčiau aplankyti vyro kapą.
Visada Pralaimintis. Tada neatspėjau, maniau paminėsite teatrą.
Anselis. Kodėl teatrą? Nesuprantu, prie ko čia teatras?
Semilė. Teatrą irgi būtų smagu aplankyti. Pamenu buvau kažkada.
Visada Pralaimintis. Ką žiūrėjote?
Semilė. Nepamenu, kažkas apie nykštukus.

Iš po stalo išlenda K(v)ailas. Apsirengęs juodu lietpalčiu.

K(v)ailas. Gal tai buvo „Snieguolė ir septyni nykštukai“?
Semilė. Aiii... (apalpsta).
Visada Pralaimintis. Dabar ji neatsakys. Tu ją išgąsdinai. Tik ką ji minėjo, kad pamačiusi vyrą su juodu lietpalčiu, gali mirti. Atsiprašau, aš tik norėjau priminti.
Anselis. O kas tu, leisk paklausti?
Visada Pralaimintis. Čia mano kaltė, prašau man atleisti, pamiršau pasakyti. Vakar man pavyko prisikalbinti šį jaunuolį palikti tą įmonę, į kurią pristačiau skubią depešą, ir vykti su manim pasisvečiuoti pas mus. O gal net jis prisijungs prie mūsų. Kol kas aš jam nieko apie mus nepasakojau. Išlaikiau diskretiškumą. Bet jis vis tiek  metė darbą ir atėjo čia.
K(v)ailas. O kas čia vyksta? Ką jūs gaminate?
Anselis. O ką gamina ta įmonė, kurioje tu dirbai?
K(v)ailas. Iš tikro aš net nežinau. Tik įsidarbinau, kai va jis pakvietė mane eiti su juo. Net nespėjau išsiaiškinti, ką aš ten veiksiu. Beje, mano vardas Kvailas.
Anselis. Kvailas? Tu tikrai manai, kad turi taip vadintis?
K(v)ailas. O argi aš turiu pasirinkimą? Kita vertus, vardai juk nėra svarbu, ar ne?
Anselis. Kaip pažiūrėsi, vardai labai daug gali nulemti. Jei visada būsi Kvailas, tai gal ir liksi kvailas. Geriau būk Kailas.
Kailas. Gerai. O kas jai?
Anselis. Tu priminei jai saugumiečius, kurių ji bijo, kaip supratau, iki šiol. Nežinau kodėl. Tikėkimės tuoj atsipeikės. Tu jau valgei?
Kailas. Ne, iš kur? Aš tik pabudau. Miegojau lyg užmuštas. Ką  reiškia grynas kaimo oras.

Pradunda traukinys. Visi tyli, klauso.

Anselis.  Tai rytinis ekspresas į pietus.  Už penkių kilometrų jis susitiks prekinį, važiuojantį į šiaurę.
Kailas. Iš kur jūs visa tai žinote?
Visada Pralaimintis. Jis geležinkelietis. Dirbo anksčiau prie traukinių. Juk teisybę sakau? Jūs neprieštaraujate, kad įsiterpiau?
Anselis. Paduok pieną ir avižų. Pusryčiausime. Semile, gana, kelkis. Turim svečią.
Semilė. A, aš bijau. Mane išgąsdino. Man dar baisu. Ko nenumiriau.
Anselis. Jis  buvo Kvailas, dabar bus Kailas. Liaukis. Nieko jis tau nepadarys. Pagyvens pas mus? Taip?

Kailas linkteli.

Semilė. Tu ne iš saugumo?
Kailas. Ne. Aš iš „Vortekso“. Tokia kompanija, tiksliau įmonė. Nežinau, ką jie gamina, nespėjau išsiaiškinti. Dabar aš čia. Čia gražu. Man čia patinka. Tylu, grynas oras.
Visada Pralaimintis. Prašom visus vaišintis. Mes valgome tik pieną ir avižas. Tai labai sveika.
Semilė. Pasiilgau mėsos...
Anselis. Nepamenu jos skonio.
Kailas. Kur jūs gaunate pieno?
Visada Pralaimintis. Čia ganosi daug karvių. O avižos auga už geležinkelio. Ten, matai?

Visi srebia pieną su avižomis. Tuo metu girdisi, kaip lėtai pradunda prekinis traukinys.

Visada Pralaimintis. Tabakas auga šiapus.
Kailas.O aguonos? Pievoje matau aguonas.
Semilė. Aguonas ėda karvės, užtai jų pienas  tonizuojantis.
Anselis. Kiek tau metų, Kailai?
Kailas. Aštuoniolika, o jums?
Anselis. Irgi.

Visi juokiasi.

Anselis. Negražu klausti vyresnių žmonių kiek jiems metų. Galima klausinėti tik jaunesnius. Įsimink tai, Kailai.
Visada Pralaimintis. Sakėt, kad norit aplankyti vyro kapą. Bet kam ten jums reikalingas rankinukas? Labiau tiktų kastuvėlis arba žirklės žolei karpyti.
Semilė. Gal aš jame ir laikyčiau kastuvėlį. Bet su rankinuku atrodyčiau respektabiliau. Mano Joachimas nustebtų mane tokią pamatęs.
Kailas. Jūs manot, kad jūsų vyras atpažintų jus? Kada jis mirė?
Semilė. Prieš dešimt metų. Argi aš smarkiai pasikeičiau?
Anselis. Kai atėjai čia, jau neturėjai vyro. Bet gal ir pasikeitei.
Semilė.  Taip, juk tiek laiko prabėgo. Jis buvo paprastas suvirintojas ir žuvo suvirinimo aparatu nupjovęs atramą, kuri laikė jo vežimėlį, pakeltą į penkiaaukščio namo viršutinį aukštą. Jam klaidingai nurodė, ką jis turi pjauti. Jis buvo tik baigęs suvirintojų kursus, tai buvo pirmoji užduotis, kurią jis atliko. Ir paskutinė.  Mes buvome tik susituokę. Po vestuvių jis kitą dieną išėjo į darbą, pirmą dieną ir negrįžo. Mes neilgai draugavome, po pirmo pasimatymo jis pasipiršo, ir aš sutikau. Gal reikėjo nesutikti? Taip iškart. Bet aš pagalvojau, jei toks puikus jaunuolis peršasi, o aš atsisakysiu, gal kitą dieną man jis jau nesipirš? Gal pasipirš kitai, todėl aš ir sutikau.
Aš jo laukiau. Sakiau tą rytą: ai, gal tu neik, Joachimai, juk ten žino, kad tu tik ką vedęs, nieko tau nesakys. Bet jis išėjo, taip švelniai mane pabučiavo ir nieko nesakė. Tik nusišypsojo. 
Per pietus skambutis. Sako, tik nesijaudinkit, nieko baisaus nenutiko, Joachimas nukrito.  Mes užjaučiam. Nuoširdžiai. Užuojauta nuo viso kolektyvo.  Ar jums viskas gerai? Nesijaudinkit, jums dėl nieko nereiks rūpintis, mes viską sutvarkysim, jau pradėjome rinkti pinigus vainikui ir gėlėms. Dar pasimatysim.
Aš  bylinėjausi, bet nieko nelaimėjau, tik praradau butą, nes mano advokatas buvo labai brangus. Aš dar mėginau bylinėtis su tuo advokatu, kodėl jis pasiglemžė tiek pinigų, o bylą pralaimėjo, bet vėlgi nesėkmingai. Tada iškėliau bylą teismui, kad jis neteisingai išsprendė mano bylą advokatui, bet kitas teismas išteisino tą pirmąjį teismą. Galų gale mėginau iškelti bylą valstybei, kurioje veikia tokie neteisingi teismai, bet man pasakė -  užteks. Ir išmetė per duris. Likau gatvėje.
Visada Pralaimintis. Tai aš jau eisiu į tarnybą.
Semilė. Grįždamas pastos parnešk, baigiasi.

Visada Pralaimintis išeina.

Kailas. Kur jis tarnauja?
Anselis. Pašte.
Kailas. Ak, taip. O vaikų jūs turite?
Semilė. Ne, mes nespėjom. Tik apsivedėm ir jis išėjo į darbą. Nespėjom.
Kailas. Tai ką jūs čia veikiate?
Anselis. Skaitome Bibliją. Mokomės iš jos. Vakarais susirenkame ir skaitome. Skaitome ir aiškinamės kai kurias vietas. Biblijoje daug kas neaišku, bet aišku viena, kad ji moko teisingai gyventi, tik reikia teisingai išsiaiškinti visas vietas, tą mes ir bandome padaryti, taip mes tobuliname save ir savo gyvenimą, supranti?
Kailas. Aha.
Anselis. Ir dar. Tu jaunas, todėl norėsi mylėtis...
Kailas. Nebūtinai...
Anselis. Norėsi, aš žinau. Tai va, mylėtis mes einame ant stalo. Negalima mylėtis ten, kur miegi, tai nehigieniška. Tik perspėju, kad nesugalvotum po stalu. Galėsi mylėtis su ja ar su manim.
Kailas. Aišku.
Semilė. Prie stalo mes valgome ir skaitome Bibliją, po stalu miegame, o ant stalo mylimės.
Anselis. O dabar eisime karvių melžti ir avižų.

Naktis. Anselis išsitempia Kailą ant stalo ir jį patvarko. Po to užsirūko. Duoda patraukti ir Kailui. Rūko vieną suktinę, perduodami vienas kitam.

Anselis. Aš neklausiu, kur tavo namai, šeima, kai norėsi pats papasakosi.
Kailas. Pirma pats papasakok.
Anselis. Kaip čia atsidūriau? Visi anksčiau ar vėliau susimauname. Tada arba toliau gyvename, arba kažką keičiame savo įprastoje kasdienybėje. Aš buvau geležinkelio operatorius, vyresnysis, reguliavau traukinius stotyje, kada kuris turi įvažiuoti, išvažiuoti ir taip toliau. Bet kartą buvo didelis apkrovimas, nors  tokių kartų būna dažnai, tiesiog tas buvo lemtingas, vienu metu suplūdo traukinių daugybė, kažkas vėlavo, taip nuolat atsitinka, ir tada viskas susijaukia, reikia būti ypač atidžiam, gerai prisiminti, kur ką nukreipei, kur ką sustabdei ir panašiai, o aš suklydau, nukreipiau vieną traukinį ant kito. Aišku, greičiai nebuvo dideli, bet avarijos metu žuvo mergaitė stovėjusi su tėvais perone, ji nespėjo pasitraukti, nes žaidė su šuniuku, kuris amžinai trainiojasi po stotį, o tėvai tuo metu buvo užsiėmę savo bagažu, kažką ten tikrino ir nematė, kad jų dukrelė atsidūrė labai arti perono krašto, ir kai traukiniai trenkėsi vienas į kitą, vienas vagonas, lamei jis buvo tuščias, dar tik atvyko pasiimti keleivių, tų pačių, kurių tarpe buvo ir tėvai su mergaite, taigi, tas vagonas užvirto ant mažylės. Šuniukas spėjo pabėgti.
Kailas. Ir ką? Nuo tada ėmei skaityti Bibliją?
Anselis. Taip, nedavė ramybės klausimas,  kodėl taip atsitinka, tokie lemtingi sutapimai, atsitiktinumai, ir supratau, kad juos lemia ne apvaizda, Dievas to nenori, kaltas mūsų savęs pervertinimas, mėginimas prilygti aukščiausiajam, mūsų puikybė. Turėjau laiko pagalvoti, atsėdėjau keturis metus už netyčinę žmogžudystę, o išėjęs pasirinkau vienišiaus, atsiskyrėlio dalią. Apsigyvenau po šiuo stalu, bet įprotis girdėti traukinius buvo labai stiprus, todėl įsikūriau šalia šios centrinės magistralės.
Kailas. Kur ji veda?
Anselis. Nežinai? Centrinė magistralė Ryga – Damaskas, su išsišakojimais į Maskvą, Varšuvą, Berlyną. Ir kitus didžiuosius Europos miestus. Gaila, nei viename nebuvau.
Kailas. Nesinori jų pamatyti?
Anselis. O kaip? Nors iš tikrųjų žinau kaip galima būtų bet kur nukakti, tereiktų įšokti į važiuojantį prekinį. Jis čia netoliese prieš tiltą smarkiai sumažina greitį, tada ir galima būtų įsikabinti į vagono rankeną ir užšokti ant laiptelio. Aš to niekada nebandžiau, bet įsivaizduoju, kad galima būtų tai padaryti. Prekinių niekas netikrina, gali keliauti kiek nori. Tiesa, jų maršrutų negali žinoti, tai ne keleiviniai, bet galų gale vis tiek įmanoma kažkur nukeliauti.
Kailas. Norėčiau į Damaską.
Anselis. Tiesiai turbūt nepavyktų, nes prekiniai po daug kartų kažkur vis sustoja, juos performuoja, vienus vagonus atkabina, kurie jau pasiekė savo paskyrimo punktą, arba jų kryptis nuo kažkurio miesto keičiasi, prikabina naujus, ir taip vagonai yra stumdomi iš vieno ešelono į kitą.
Įsivaizduok, jei tu esi vagonas, tai, tarkim, iki Vilniaus tu važiavai vienų vagonų kompanijoje, o Varšuvą pasieki jau su kitais, Vienoje atsiduri dar kitų vagonų apsuptyje ir taip toliau. Sakykim, tu gabeni savyje šaldytuvus, o tavo kaimynai gabena konservuotą žuvį ir dyzeliną, kitame mieste tavo kompanijonus, prie kurių jau spėjai priprasti, keičia vagonas su akmens anglimi ir kitas - su jūros druska. Tu sveikiniesi su naujais pakeleiviais: ei, ką vežat? Jie tau atsako, ir klausia tavęs: kur laikai kursą? Ar ne puiku? Galiausiai paklaidžiojęs galėtum pasiekti bet kurį miestą.
Kailas. Manau, man reikia į Damaską.
Anselis. Tikrai? Maniau su mumis pasiliksi.
Kailas. O kiti?
Anselis. Na ir kiti, ateina, pabūna, pagyvena, išeina, kiekvienas turi savo paskatų, savo istoriją. Vieni pasilieka gyventi, kiti tik ateina į skaitymus, kaip tas Negodiajus, kurį matei. Jis nepasilieka, nenakvoja. Jis dar labiau atsiskyręs, gyvena kažkur laukymėje vienas. Bet kuris pasilieka, nieko nevejame, priglaudžiame, pamaitiname...
Kailas. Ir pamylite.
Anselis. Ir pamylime. Taip, bet ne visus. Tau pasisekė.
Kailas. O tas Negodiajus, jį kaip, irgi?
Anselis. Ne, juk sakiau, jis visiškas atsiskyrėlis. Jis čia nepasilieka.
Kailas. Kokia jo istorija?
Anselis. Nežinau, man regis, jis rusas. Mes nieko neįkalbinėjame pasipasakoti. Kas jaučia norą arba atranda žmogų, kuriam nori pasipasakoti, tada tai ir įvyksta. Kol kas Negodiajus tyli. O tu?
Kailas. Šiandien jau neturiu noro kalbėt.
Anselis. Tada einu miegot.

Kailas  dar patraukia suktinę kelis kartus ir lieka gulėti ant stalo. Miega, iš po stalo išlenda Visada Pralaimintis. Kailas prabunda, griebia Visada Pralaimintį, užtempia ant stalo ir  patvarko jį. Po to abu sėdi ir rūko vieną suktinę.

Kailas. Ir kaip?
Visada Pralaimintis. Man patiko.
Kailas. Ne to klausiu, kaip tu tapai Visada Pralaimintis?
Visada Pralaimintis. Argi neaišku? Tokia karma, toks mano likimas. Aš pažymėta korta, mane visi kerta.
Kailas. Kada tai prasidėjo?
Visada Pralaimintis. Nuo gimimo. Visada viskas prasideda nuo gimimo, argi ne taip? Tik išlendi į saulės šviesą ir pradedi semti savo lemtį, tai kas tau skirta. Man buvo skirta patekti į vaikų namus, nes motina manęs atsisakė gimdymo namuose. Ar tai ne pats pirmas pralaimėjimas, kuris nulemia visą eilę kitų, einančių iš paskos? Ar tai ne pats svarbiausias pralaimėjimas, kai visi kiti yra vienas juokas? Gyvenimas vaikų namuose jau savaime yra pralaimėjimas, bet prie jo dar prisideda ir visi  smulkūs pažeminimai, įskaudinimai ir taip toliau. O šitas darbas, ar žinai, kad tai vienintelė vieta, kur mane priėmė? Aš ėjau visur, daugybę įstaigų išvaikščiojau, vienur per mažas, kitur per silpnas, dar kitur nepatikimas ir taip toliau. Visur vieni pralaimėjimai. Galų gale šiaip ne taip man patikėjo išnešioti labai svarbias depešas. Notas. Vyriausybinius dokumentus. Kopijas.
Vėl gi, turėjau merginą, pirmą kartą pavyko kažkaip prisikalbinti, bet neilgai. Mus einančius iš kino užkabino chuliganai, jie paprašė cigarečių ir pinigų. Cigarečių aš turėjau, o pinigų ne. Tada jie pasakė, kad pasiima mano panelę. Nuo to laiko daugiau jos nemačiau.
Kailas. O mane priėmė į darbą vos tik aš atėjau. Tai buvo pirma įstaiga, kurioje mėginau įsidarbinti. Pirmas bandymas.
Visada Pralaimintis. Matai, tu turi visai kitą karmą. Gal eikime miegoti, man rytoj į tarnybą.   

Abu dingsta po stalu.

II veiksmas

Ant stalo guli iki pusės nuogas Kailas ir deginasi prieš saulę. Ateina Negodiajus. Kurį laiką abu tyli. Kailas slapčia jį stebi.

Kailas. Gali mane pabučiuoti.

Negodiajus ilgai stovi neapsispręsdamas, galų gale taip ir padaro.

Kailas. O dabar, būk geras, ištrink man nugarą pienu.
Negodiajus. Galiu ir visą ištrinti.

Trina. Tai persipina su glamonėmis. Ilga tyla.

Kailas. Kodėl tu negyveni su visais?
Negodiajus. Su jumis?

Kailas purto galvą.

Negodiajus. Su jais?

Kailas pritariamai linksi.

Negodiajus. O kur jie?
Kailas. Išėjo karvių melžti. Ir avižų pasirinkti.
Negodiajus. O kodėl tu ne su jais?
Kailas. Manai, aš turiu karves melžti? Abejoju. Kažkodėl man piešiasi kitas pasirinkimas. Mano oda pernelyg balta. Nutariau šiek tiek ją patamsinti. Štai toks mano šiandienos pasirinkimas. O tu kuo maitiniesi?
Negodiajus. Susižvejoju arba kažką susimedžioju.
Kailas. Tikrai? Turėsi ir mane pasiimti į medžioklę. Nenoriu avižų. Aš juk ne arklys.
Negodiajus. Turiu gabaliuką mėsos. Še, užkrimsk.
Kailas. Ačiū. Nesitikėjau. Dabar gali pasakoti.
Negodiajus. Ką?
Kailas.  Savo istoriją. Juk to atėjai?
Negodiajus. Tu labai pastabus. Iš tikro, taip. Noriu papasakoti. Tu turbūt esi girdėjęs apie II pasaulinį karą?
Kailas. Taip, buvo toks.
Negodiajus. (Užsirūko)Tai va, aš esu tas karininkas, kurio vadovaujamas būrys suėmė feldmaršalą Paulių. Mūsų pozicijos buvo kaip tik prieš 6-osios armijos, kuriai vadovavo Paulius, vadavietę. Ryte, apie aštuntą valandą, tiksliau - dar nebuvo aštuonių, be keturių minučių aštuntą valandą mano būrio jaunesnysis seržantas Jemeljanovas, jam tada buvo viso labo septyniolika, jis žuvo, žinau, po metų Lenkijoje, man šaukia (aš tuo metu kalbėjau telefonu su pulko vadu, nepamenu jo pavardės): drauge vade, drauge vade, balta vėliava.
Aš, aišku, mečiau ragelį ir nubėgau į poziciją. Iš priešais stovinčio namo, kurio pirmas ir antras aukštai dar buvo nesugriauti, vieno lango į abi puses karys mojavo balta vėliava. Aš įsakiau nešaudyti ir pirmas išėjau iš apkasų. Po geros minutės iš namo ėmė eiti aukšti vokiečių karininkai. Tai matėsi iš jų prabangių, epoletais padabintų uniformų. Aš su būriu prisiartinau prie jų. Kažkuris karininkas kreipėsi į mane: „Alles, Hitler kaput“. Ir tada toks aukštas, vyriausias iš jų,  atsisuko, pažiūrėjo liūdnai į savo pavaldinį, bet nieko nesakė, ir aš supratau, kad tai Paulius. Tai buvo ryški asmenybė. Negalėjai to nematyti, net ir tomis sąlygomis. Stalingrado puolimas truko pusę metų, paskutines savaites tiek vokiečių, tiek mūsų kariai buvo alkani, sušalę, bet visa Pauliaus povyza spinduliavo  inteligenciją, vakarietišką kultūrą ir kartu paprastą žmogiškumą. Aš nesusilaikiau, priėjau ir atidaviau karišką pagarbą šiam vyrui. Jis pažvelgė į mane, kurį laiką tylėjo, paskui ištiesė ranką ir kažką vokiškai pasakė. Ligi šiol jaučiu jo tvirtą  ir šiltą paspaudimą.
Kailas. Tikrai? Bet juk tai buvo seniai. Kodėl tu vis dar gyvas?
Negodiajus. Po to mane iškart suėmė. Telefono ragelis, mano numestas, siūbavo ore į visas puses ir rėkė: leitenante Somovai, kur tu, eik tu nachui, dingai, raportuok apie padėtį, kitaip aš tave išpisiu.
Neiškentęs mano ryšininkas Aliabjevas paėmė ragelį ir atraportavo: Raudonosios armijos Raudonosios žvaigždės ordininkas leitenantas Somovas šiuo metu suima priešiškos nacistinės Vokietijos 6-osios armijos vadą feldmaršalą Ernstą Fridrichą Paulių.
Tai buvo skandalas, valstybinės reikšmės diversija, pasikėsinimas į svarbiausią to meto įvykį: kažkoks nususęs karininkėlis, su savo menku būreliu paima į nelaisvę aukščiausią priešo karininką. Jokios reklamos, jokio anonso, nei vieno korespondento, nei vieno aukščiausio rango Raudonosios armijos šulo. Tik susmurgęs Somovas. Taip man rėkė į ausį Specnazo majoras Gluchovas.
Vėliau dešimtą valandą trisdešimt keturios minutės feldmaršalo Pauliaus paėmimas į nelaisvę buvo pakartotas. Suvažiavo operatoriai, aukštieji karininkai, atvežė specialiai nupraustą ir tvarkingai aprengtą Specnazo karių būrį, kurie ir nusifilmavo šioje operacijoje. Taip Paulius buvo priverstas pasiduoti antrą kartą, tik rankos šįkart nei vienam nepaspaudė.
Aš to jau nemačiau, buvau suimtas, man pasakojo mano būrio karys, kuris irgi vėliau buvo suimtas už kažką. Visas mano būrys stovėjo atokiau, stebėjo šį farsą ir verkė. Kažkas jau norėjo filmuoti jų ašaras, buvo labai nustebę, ko čia tie ruseliai žliumbia, bet mūsų vadovybė pasiskubino karius išvesti.
Aš susitikau feldmaršalą Paulių dar kartą. Po kelių metų kalinimo papuoliau į tą patį lagerį, kuriame kalėjo ir jis. Iškart mane pažino, jau buvo truputį pramokęs rusiškai.
Kailas. Vis tiek nesuprantu, kodėl tu vis dar turi gyventi? Tu kažko ieškai, ar lauki?
Negodiajus. Taip, aš laukiau tavęs, žinojau, kad ateisi ir pasakysi, kas teisinga šioje žemėje, ir kas ne.
Kailas. Bet iš kur aš galiu žinoti? Juk aš dar nieko čia nepažįstu?
Negodiajus. Taip, tu teisus. Bet aš turiu galimybę rinktis.
Iš pradžių tik norėjau atkeršyti. Juk geriausias būdas viską užmiršti yra kerštas. Tik kai atsiteisi su visais, tik tada atgauni dvasios ramybę, argi ne taip? Bet atkeršyti man niekam nepavyko. Kai viską atsėdėjau, jau neberadau žmonių, kuriems turiu atseikėti savo malones. Kai kurie buvo mirę, kitų tiesiog neliko, pradingo. Ir štai aš vaikštau be vietos, visas kupinas normalaus, sveiko keršto ir nežinau, kam jį palikti. Arba kaip atgauti nusiraminimą. O gal aš tiesiog turiu visiems atleisti, viską nurašyti į karo sąskaitą? Tikėjausi, kad ateis kada nors nešališkas, nesuinteresuotas asmuo ir man paaiškins. Dabar žinau, kad tas asmuo tu.
Kailas. Gerai, eik, aš pagalvosiu. Ne, palauk, mes einame į medžioklę. Mėsa man patinka. 

Abu išeina.
Vakaras. Prie stalo Anselis, Semilė ir Visada Pralaimintis. Skaito Bibliją.


Anselis. „Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę išliejo ant aukuro. Tada, paėmęs sandoros knygą, Mozė ją garsiai perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: „Visa, ką VIEŠPATS pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“. Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: „Tai kraujas sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“.

Įeina Negodiajus su karišku šautuvu – karabinu - ant peties ir Kailas, nešinas nušauta gulbe. Visi nustebę ir sustingę žiūri į gulbę. Kailas nutrenkia ją ant stalo.

Kailas. Kas yra? Ar paukščio nematėt?
Semilė. Bet juk tai ... gulbė.
Kailas. Tikrai? (Negodiajui) Matai, aš juk tau sakiau, o tu - kumelė kumelė.
Anselis. Bet juk gulbių negalima žudyti.
Kailas. Argi? Ko dar negalima daryti? Naktį? (Semilei) Jūs gi pasiilgote mėsos, čia paukštiena, puiki mėsytė, o iš plunksnų pasidarysite minkščiausią pagalvę. Kaip manai, Visada Pralaimintis, juk nori minkštai miegoti?
Visada Pralaimintis. Prašau man atleisti, jei aš kada nors skundžiausi, bet man iš tikrųjų visai nesvarbu ant ko miegoti.
Kailas. Taip, pastebėjau.
Anselis. Ko tu nori? Koks tavo tikslas? Kodėl stengiesi sudrumsti mūsų ramybę?
Semilė. Ale tikrai, kas tave šiandien įgėlė? Negodiajau, gal tu ką nors jam padarei?
Negodiajus. Ne, aš tikrai ne prie ko.
Visada Pralaimintis. Į mane nežiūrėkit. Aš buvau tarnyboje.
Semilė. Žinom mes tą tavo tarnybą, sveikinimo atvirukus nešioji ir visas svarbumas.
Visada Pralaimintis. Netiesa, man sakė, šiandien sakė, kad nuo rytdienos man patikės vyriausybines depešas. Man sakė, kad aš praėjau bandomąjį laikotarpį ir mane priima visai pareigybei. Gali būti, kad man net teks vykti į komandiruotes po kitas valstybes.
Kailas. Na, matai, niekada nereikia nusiteikti pralaimėjimui ir sėkmė kada nors  būtinai ateis.
Anselis. Tu vyksi į komandiruotes? O kaip gi mes? Mūsų susirinkimai?
Visada Pralaimintis. Bet gi aš grįžinėsiu.
Kailas. Turiu pasiūlymą. Visiems mums.
Anselis. Ir koks gi jis?
Kailas. Keliauti į Damaską, aišku.
Semilė. Damaską? Juk tai labai toli.
Anselis. Tau nereikėjo rimtai priimti mano paistalų. Aš šiaip bet ką paisčiau.
Kailas.  Ne, tai ne paistalai. Tai tikra. Daug tikriau nei sėdėti amžinai prie šio stalo ir narstyti po skyrelį ar pastraipą Bibliją. Klaidžias tiesas atrasti, gyvenimą pažinti, patiems Bibliją parašyti, juk dėl to gyvename, o ne tik tam, kad pasikliautume  visuotine patirtimi, istorija.  Kas be ko, ji vertinga, bet leiskite man pačiam tai patikrinti, per save perleisti.
Jūs pasakojote man savo istorijas ir kiekviena persmelkė mane savo neišgalvotu tragizmu. Buvo liūdna. Jūs turite bent  tai, turite kuo dalytis. O ką aš galiu jums papasakoti? Turbūt nieko. Per aštuoniolika gyvenimo metų neįvyko nieko. Nieko, ką būtų verta prisiminti. Malonumai greit užsimiršta, palieka sąmonėje tik neryškų  įspaudą. Iš to Biblijos neparašysi. Trokštu kančių, netekčių, praradimų ir nusivylimų, trokštu karų ir prievartos. Trokštu ne meilės, o būti atstumtas. Noriu žemai pulti, kad aukštai galėčiau kilti. Troštu veiksmo, begalinio judėjimo ir kaitos. Virsmo.
Juk tik tekantis vanduo yra švarus ir sveikas. Viskas, kas stovi, ilgainiui užželia.
Tu skaitei apie Mozę. Kuris keturiasdešimt metų vedžiojo tautą po dykumą, kad ji išsigrynintų, išsivalytų per judėjimą, per veiksmą.
Aš nesiūlau taip ilgai keliauti, manau mums pavyks greičiau, juk jūs jau daug žinote, jūs daugel patyrėte. O net jeigu ir tiek, tai vis viena geriau, nei šis stalas.
Anselis. Stalas – tai bendrystė, ratas, vienijantis žmones.
Semilė. Taip, prie stalo žmonės bendrauja, valgo, geria, po to užmiega po stalu.
Kailas. Kažkada, dar seniai susimąsčiau, o kokia gi mano paskirtis, koks mano vaidmuo gyvenime. Vaizdavausi, kad ne šiaip sau čia atsiradau, tikinau save esąs išskirtinis, pašauktasis. Pašauktas kažką atlikti. Ilgai taip vaikščiojau puikybės pilnas, pasididžiavimo savim. Bet nieko nedariau. Ir ėmė graužti sąžinė mane, kad neatlieku to, kam esu paskirtas. Galop suvokiau, kad tokių pašauktųjų, ko gero, šimtai yra, gal tūkstančiai net, bet atsiranda tik vienas ar keli, kurie iš tikrųjų veikti ryžtasi, misiją atlikti, nesvaigsta nuo tariamo išskirtinumo, dėl to ir tampa mesijais.
Kai tu paminėjai Damaską,  Anseli, man tarsi atėjo nušvitimas – tai mano pašaukimas, mano šansas tapti vedliu, ir aš juo pasinaudoti turiu. Įsivaizduokit – aš, Kvailas, kaip Mozė per dykumą tautą  į Pažadėtąją žemę, Damaską vedu. Kelionė ilga bus, vingiuota ir varginanti, bet klaidžiodamas atranda  kelią žmogus. Jūs galite būti mano tauta. Ką pasakysit?
Semilė. Skamba viliojančiai. Aš taip retai kur išeinu.
Visada Pralaimintis. Skamba gražiai, sutinku, bet mesti tarnybos aš negaliu. Taip sunkiai gavau. Ką pasakysiu, juk neaišku, kiek laiko keliausime į tą Damaską. Kokiai savaitei gal ir išleistų, bet daugiau prašytis nedrįsčiau.
Kailas. Tu vėl renkiesi pralaimėjimą, ne laisvę.
Visada Pralaimintis. Kaip tai? Manai tarnyba pralaimėjimas? Bet juk aš tiek daug pasiekiau, mane paaukštins.
Kailas. Ir kartu uždės grandines.
Anselis. Aš lieku, turiu stalą... mes turime stalą.
Kailas. Tu teisingai pasakei „aš“, tai tu turi stalą, o kiti tik prisiglaudžia už atitinkamą mokestį pas tave.  Aš nepykstu, Anseli, tu turi ambicijų, tu savaip vedi tautą paskui save. Bet tavo kelias tai pelkė, vanduo stovintis, jūs trypiate vietoje. Tu niekada neatrasi savo tiesų, tik amžinai knaisiosiesi po svetimus marškinius.
Stumdydamas traukinius neišvengei katastrofos, nelaimė buvo užkoduota pačioje sąlygoje – tu sėdėjai vienoje vietoje, niekur pats nebuvai išvykęs, nematei nieko. Kaip galėjai nesuklysti?
Ir dabar vietoje traukinių manipuliuoji žmonėmis. Nustebsiu, jei nieko blogo neįvyks.
Negodiajus. Aš eisiu su tavim, seniai tavęs laukiau.
Kailas. Kol kas mano tauta tik tu. Mes surasime, kur ir kam tavo kerštą palikti. Teisingai sakei, negali rasti nusiraminimo, jeigu neatkeršijai. Mes būtinai atkeršysime. O tu kaip, Semile?
Semilė. Kad aš nežinau. O kaip karvės, avižos?
Kailas. Karvės juk ne jūsų. Jūs slapčia vagiate ūkininkų pieną ir avižas. Be to, tu pasiilgai mėsos.
Semilė. Taip, bet mano vyras. Mano Joachimas. Jo kapas...
Kailas. Tu gal niekada ir nebuvai prie jo kapo, greičiausiai niekada ir nenueisi. Palik mirusius mirusiems. Gyvenk su gyvaisiais. Ir nepalaidok savęs po stalu.
Anselis. Nekurstyk, Kailai, tegul žmonės patys pasirenka.
Kailas. Tu teisus, tegul pasirenka.
Visada Pralaimintis. Aš nenoriu, kad tu išeitum, noriu, kad liktum. Girdi?
Kailas. Negaliu, Visada Pralaimintis. Dabar, kai žinau savo kelią, turiu išeiti.
Visada Pralaimintis. Tu neišeisi. Tu neišeisi. Aš tavęs jam neatiduosiu.

Visada Pralaimintis griebia peilį ir smeigia Kailui į krūtinę. Tada atsisuka į Negodiajų, bet tas žaibiškai nusiima nuo peties karabiną ir iššauna. Visada Pralaimintis sukniumba.

Visada Pralaimintis. Tai velnias!
Semilė. O,Viešpatie! Kas gi čia!
Kailas. Tu ir vėl pralaimėjai. Kaip gaila, o juk nors kartą laimėti pasiryžai. Turbūt tikrai tokia tavo karma. Kas dabar nešios vyriausybines depešas svarbias?
Visada Pralaimintis. Vis tiek. Jaučiu, mes neišsiskirsim. (Miršta).
Negodiajus. Kaip tu, Kailai?
Kailas. Gerai, jaučiuosi puikiai. Gavau, ko norėjau. Jaučiuosi taip, lyg būčiau pasiekęs Damaską.
Anselis. Nereikėjo tau įsikalti į galvą tų nesąmonių. Taip gražiai vakar pradėjom...
Kailas. Anseli, tu gali, tu sugebėsi, tu viską žinai, kaip ir kur geriausiai įšokti į prekinį. Be to, tu niekur nebuvai, pats metas pajudėti. Perimk iš manęs tautą. O mane palik po stalu. Pavalgėm,  pabendravom, pagėrėm ir griuvom pavargę po stalu.
Semilė. O Viešpatie! Čia vyras, o dabar tu. Ir kodėl man taip?
Kailas. Gaila, nespėjau būti tau vyras. Tikėjausi pakeliui į Damaską... (miršta).

Girdisi pravažiuojantis prekinis traukinys. Tamsa.

Choras.
Kas buvo Kvailas,     
Tas tapo Kailas.     
Jei buvo pradžia,     
Tai bus ir pabaiga.
2013-06-07 16:32
Svoloč

Svoločizmai

Neseniai sužinojau, man pasakė, kad aš šioje Žemėje laikinai.
Laikinai.
Nieko nesupratau. Tai ką, būsiu kitoje Žemėje?
2013-06-06 15:11
Svoloč

budintuvas

Prikelkit mane puse 5.
2013-06-06 12:07
Svoloč

Gyvenimas nepastovus

Gyvenimas vėl gražus.
2013-06-05 22:21
Svoloč

without the words

............................................................ ............................................................ ............................................................ .....


1 --- 7 --- 14 --- 21 --- 26 27 28 29 30 --- 35 --- 42 --- 49 --- 56 --- 59
[iš viso: 587]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą