Skiriu visiems krikščionims šv.Kalėdų proga

Saulė traukėsi į užribį, tai yra slėpėsi už dar nenuvirtusių dangoraižių sienų atplaišų, trumpam išlįsdama  paraudusiu  veidu  ir vėl pradingdama vis žemiau  ir žemiau mūro griuvėsiuose. Karštas vėjas kėlė radioaktyvias dulkes ir nešiojo jas po visus užkaborius, ieškodamas dar nepaliestos ir sveikos vietos, nors per tiek metų jau seniai viskas buvo keliais sluoksniais užklota ir apkrėsta, neliko nei vieno gyvio ar augalo,  nepažeisto atominės katastrofos. 
O dar ta sausra, kuri tęsėsi jau trečias mėnuo, kad bent koks debesėlis būtų ilgėliau sustojęs ties šia dievo pamiršta vieta ir nupylęs bent kelis kibirus vandens.  Medžių lapai buvo nudžiūvę ir vos laikėsi ant šakų lyg  lapkričio mėnesį,  kai kurie medžiai, regis, išvis nerodė jokios gyvybės, buvo nuplikę ir viskam abejingi, tik voratinkliai nutįsę tarp šakų įprasmino jų buvimą, o žolė visur nurudavusi  lūžinėjo po kojomis kaip stagarai. Visa apimančią tylą kartais perskrosdavo pasiklydęs laike  kranktelėjimas ir į dangų pakildavo  gedulu apsisiautęs  paukštis, tingiai plasnodamas  sparnais artyn link besislepiančios  nuo nykaus kraštovaizdžio saulės. Kitų paukščių nebuvo. Išliko tik ištvermingiausi – varnos;  ir jų nebuvo per daug,  neperėjimo metu jos buvo medžiojamos, tiesa, ribotai, kas leido joms visai neišnykti.
Tai buvo metas, kai vorai pradeda tikrinti savo tinklus, ir laimingieji iš jų gauna pasimėgauti  kepta saulėje musienos file, tai buvo metas, kai žiurkės bėga slėptis nuo galimo užpuolimo, nes  iš urvų ir požeminių buveinių, apleistų tramvajų ir autobusų, neveikiančių elektros transformatorinių ir skydinių, iš visur, kur dar buvo galima įsikurti (jokių pastatų nebuvo išlikę),  ropštėsi svoločiai ir ruošėsi sutikti naują savo kasdienės egzistencijos aktyviąją paros fazę, o tai pranašavo graužikams naujus pavojus ir net mirtį.  Kai kur ėmė žiebtis nedideli laužai, girdėjosi pavieniai balsai, rankinės sirenos, kurias svoločiai naudojo garsiniam fonui sukurti. 
Saulė suvisam pasislėpė už tolimiausių griuvėsių, tik jos atšvaitai dar spindėjo vakarinėje miesto padangėje, o rytinę apgaubė visiška tamsa, apačioje vietomis perplėšta laužo šviesos. Oras pastebimai atvėso ir dienos karštis dar laikėsi tik ant mūrinių paviršių arba asfalto, žemė gi pasiskubo užsidengti vėsią  antklodę.

Būrelis svoločių, įkūrę laužus prie savo būstų,  patraukė prie upės, kuri dėl sausros kasdien vis siaurino savo vagą ir joje buvo galima rankomis pasigauti net ir negausiai išlikusios žuvies. Svoločiai nebuvo išrankūs maistui, jo ekologinėms savybėms, būtent tai ir padėjo jiems  išgyventi. Be to, jie puikiai sugebėjo prisitaikyti prie radiacinio fono,  tiesa, dėl to prarado genetiškumą ir priklausomybę lytiniams santykiams,  bet kartu įgijo ilgaamžiškumą. Ar tai blogiausia, kas jiem galėjo nutikti? Nė velnio, jie buvo viskuo patenkinti, gal tik užsitęsusi sausra  kiek neramino, bet viskas,  žinojo, kada nors baigiasi ir bus taip, kad jiems  iki  skausmo bus pabodusi rudens dargana.
Žvejyba buvo sėkminga, keletas  žuvų dar gyvų gulėjo ant seklaus upės dugno, beviltiškai daužydamos uodega vandenį ir neturėdamos erdvės plaukimui, dar kelias  svoločiai sugriebė beplaukiančias ir įsimetė  į kibirą, tada pildė plastikinius butelius vandeniu. Saimonas pirmas išgirdo tai, kas privertė jį suklusti. Ei, tu ką? - paklausė jo Džadas. Ša, irzliai sudraudė draugas, girdi? Varles? Buvo girdėti jų kvarkimas. Ne, numojo Saimonas. Ei, svoločiai, girdit, taip pat susirūpino Endrius. Tada visi nuščiuvo ir po akimirkos aiškiai išgirdo vaiko verksmą; sunerimę apsidairė. Tai ten, parodė tilto pusėn Saimonas. Dalis tilto, esančio už poros šimtų metrų, stebuklingu būdu buvo išlikusi ir svoločiai naudojosi juo, kai upė būdavo patvinusi. Ant jo viršaus matėsi blausus žiburėlis. Einu pažiūrėsiu, pasisiūlė Juzefas. Būk atsargus, patarė kažkuris.

Juzefas greit užkopė šlaitu ir atsidūrė ant tilto. Pačiame siaurume šalia turėklų buvo lopšys, kuriame plačiai atmerktomis akimis gulėjo kūdikis. Dabar jis neverkė tik judino rankutes ir kraipė į šalis galvutę. Šalia lopšio pusės metro spinduliu judėjo daugybė šviečiančių vabalų, kurių Juzefas nebuvo regėjęs daug metų, greičiausiai tai jonvabaliai, pamanė, bet nebuvo tikras. Kas ten? - šūktelėjo Saimonas. Kūdikis, atsiliepė Juzefas, ir kūdikis vėl pravirko. Ša ša, mažiuk, susigraudino svoločius ir paėmė lopšį į rankas. Nebijok, nieko tau neatsitiks, ramino, mes tavimi pasirūpinsim, ir atsargiai sūpavo jį. Kūdikis vėl nutilo ir žiūrėjo garso pusėn, į Juzefą. Atsargiai nusileidęs šlaitu atsisuko į tiltą ir išvydo neregėtą dalyką - vienas  paskui kitą krentančius į upę jonvabalius, šviečiantis siūlas jungė tiltą su upe, kol galiausiai grandinė nutrūko ir užgeso vandenyje. Visi pakerėti stebėjo nematytą iliuminaciją. Paskui apspito Juzefą.
Iš kur jis čia atsirado? - pirmas atsitokėjo Džadas.
Lopšys nematytas, apžiūrėjo Filipas, tai ne mūsų bobų darbas.
Iš kur mūsų bobos gimdys, nusiviepė Džeimsas, ar matei bent vieną nėščią?
Taip, mes juk nesimylime su jomis, pritarė Džadas. Kažkas jį čia atnešė.
Pažiūrėkit, jis šypsosi, negalėjo atsidžiaugti Juzefas. Kūdikis iš tiesų šypsojosi ir skleidė kažkokius garsus.
Gal jis nori valgyti, spėjo Endrius.
Žinia, jam reikia pieno, pritarė Saimonas.
Iš kur jo paimti? paklausė Džeimsas.
Neškim mūsų boboms, tegul ką nors sugalvoja, sugalvojo Saimonas.
Palaukit, sustabdė Džadas, iš kur tas vaikas, kam jis mums, ką visa tai reiškia? Gal mes neturėtume sukti galvos dėl to, kas yra ne mūsų?
Bet palikti čia jo taip pat negalime, pasipriešino Juzefas.
Tikrai, pritarė visi, išskyrus Džadą (kuris sumurmėjo – nepatinka man tai), neškimės.

Svoločiai pajudėjo link namų. Žinia apie kūdikį jau buvo pasiekusi kitus  ir visi rinkosi į centrinę aikštę pasitikti grįžtančius nuo upės ir aptarti naujos situacijos. Greitomis buvo suneštas didesnis laužas, nes buvo aišku, kad susirinkimas gali užtrukti. Moterys, kurių buvo žymiai mažiau nei vyrų, ypač  domėjosi vaiku ir atsinešė paskubomis sugriebtus šiltesnius skudurus. Aikštė šurmuliavo, gaudė ir  tik įneštas kūdikėlis vėl pratrūko visu balsu. Tai nei kiek nesutramdė svoločių, jie seniai nebuvo girdėję vaiko verksmo, tad tik dar garsiau reiškė savo susižavėjimą ir stumdėsi, norėdami prieiti arčiau Juzefo ir paliesti lopšį, o gal net ir išplėšti jį iš ano rankų, bet Juzefas tvirtai laikė mažylį ir ragino duoti vaikui ramybę: ar jūs išprotėjote, pasitraukit, kas gi jums pasidarė?
Pamažu svoločiai nurimo, praplėtė ratą, tada ir kūdikėlis kiek apsiramino, ypač kai viena moteris pavilgiusi vandenyje pirštą įkišo  jam į burną.

Jis nori gerti, pasakė kažkas. Nuvilnijo pritarimas.
Ką ruošiesi su juo daryti, Juzefai? paklausė Teresė.
Auginsiu, aišku, negi išmesiu.
Tai ar kada auginai kūdikį,  atsitokėk, Juzefai, tu net moters neturi, spyrė jį Teresė. Duok jį man.
Na ir kas, ką jau čia boba padės?
Oi, atneš jis mums bėdos, pamatysit, pagiežingai skalambijo Džadas. Ar žinot iš kur jis, kaip čia atsirado? Gal kas pasidėjo, paskui neras sugrįžęs.
Taip, pasidėjo, pašneki irgi, pašiepė svoločiai.
Pamatysit, bus bėdos dėl jo, minėsit mano žodį, karščiavosi tas.

Ar galima įsiterpti, žmonės? prabilo kažkas. Aikštė atsigręžė į balsą.  Pakrašty stovėjo trys vyrai, jų išvaizda apstulbino svoločius: vienas buvo baltu, kitas juodu, o trečias smėlio spalvos kostiumais, veidai švarūs, draugiškai besišypsą, ir rodės, kad juos apšviečia ne laužo, o kažkokia iš jų pačių sklindanti šviesa.
Kas jūs? pirmas suskubo paklausti  Saimonas.
Kaip čia atsidūrėte? ketino perimti  iniciatyvą Džadas.
Svoločiai  tiek stebuklų per vieną dieną dar nebuvo regėję, bet prieiti arčiau nedrįso, atvykėliai patys žengtelėjo link jų.
Mes atvykome pasveikinti naujo mesijo, prabilo tas, kuris buvo juodas. Aš Kasparas.  Merkelis ir Baltazaras, pristatė anuos.
Ši diena bus ypatinga, tarė baltasis, Merkelis,  tiesdamas rankas į svoločius,  šiandien  gimė išganytojas, visų pasmerktųjų globėjas ir nuodėmių atpirkėjas.
Čia nėra pasmerktųjų, pertraukė jį Endrius.
Ir nuodėmių mes nedarome, gyvename savo malonumui, antrino jam Filipas.
Na tai kas, nenusileido Merkelis, kol kas jūs dar nesugadinti, bet ką gali žinoti ar taip bus visada?
Reikia iš anksto  būti pasiruošusiems, labai įtaigiai bandė prisidėti ir smėliuotasis, nes ten, kur nėra Dievo, tuoj atsiranda velnias.
Aha, tai jūs norite pasakyti, kad tas vaikis yra dievas? pasitikslino Saimonas.
Dievo sūnus, atsakė  juodas kostiumas.
To mums tik betrūko, numojo ranka Džadas.
Mums reikia pasitarti, ištarė senis Bartolomėjus, jis buvo vyriausias svoločių tarpe ir į jo nuomonę visi įsiklausydavo.
O ką čia tartis,  šypsodamasis  spyrė svoločius Baltazaras, turit priimti dovaną.
Svoločiai sušurmuliavo: dovaną? dovaną! dovaną...

Palaukite ten, po tiltu, nutildė visus  Bartolomėjus.
Gerai, tik leiskite pamaitinti kūdikį, mes atvedėme jam porą avių, jų pienas bus reikalingas vaikui, paprašė Kasparas, pasitraukdamas kelis žingsnius į šalį ir atidengdamas už jo stovėjusias dvi juodas avis.
Aš eisiu su jais, pasisiūlė Juzefas.
Ne, turi pasilikti, Juzefai, nukirto senolis.
Nieko jam neatsitiks, nuramino  Baltazaras Juzefą, perimdamas iš jo lopšį.
Svoločiai žiūrėjo jiems pavymui. Visi tylėjo.

Kam mums tas vaikas, pirmas prabilo Džadas, ir dar sūnus, tpfu, dievo, ne svoločiaus? Nieko gero mums tai nežada.
Tikrai, pritarė jam svoločius vardu Džonas, gyvenom be dievo, buvo ramu.
Aš užauginsiu jį, bus tikras svoločius,  joks ne dievas, bandė graudinti kitus Juzefas.
Istorija kartojasi, mąsliai prabilo Saimonas.  Taip jau buvo, žmonės prisikūrė dievų ir riejosi dėl jų, kol galiausiai susinaikino. Ar ir dabar mes turime kartoti tai, kas buvo?
Teisingai, antrino jam Džadas, kažkas nori pakišti mums kiaulę.
Tai vaikas, ne kiaulė, atrėmė Juzefas. Tai ką norit daryti, atsisakyti, jei tai yra pasiųsta iš aukščiau?
Kodėl iš aukščiau? nenusileido  Džadas. Atnešė tie kostiumuoti, kad mes susirietume tarpusavy. Jau dabar esame priversti ginčytis. Ar dažnai mes turėjome progų nesutarti?
Tiesą sakai, Džadai, pasigirdo daugelio svoločių pritarimas.
Gal tiems kostiumams parūpo mūsų žemė ir nori mus iš čia išgrūsti? pasiūlė savo versiją Filipas. Sukiršinti, o jie palauks, kol vieni kitiems žarnas paleisime, tam ir tą vaiką atsitempė.
Vaikas dar būtų nieko, toliau svarstė Saimonas, bet jie primetė mums dievo versiją, o tai jau veda į nesantaiką: vieniems nereikia to dievo, juk puikiai be jo tiek metų apsiėjome, kitiems sukirbės abejonė, o gal ir gerai turėti dievą savo tarpe?
Taigi, tarė Džonas, man jau buvo tokia mintis šmėkštelėjusi.
To jie ir nori, tie kostiumai, audrinosi Filipas.
O ką siūlai, paklausė Juzefas, susidoroti su vaiku?
Numauti jiems tuos skudurus ir tegul nuogi nešdinasi  su tuo benkartu, Filipui aiškiai norėjosi naujų drabužių.
Palaukit, nurimkit, sudraudė Bartolomėjus. Negalime griebtis smurto, svoločiai taip nesielgia, nepamirškit.
Ką tu manai, seni? kreipėsi į jį Saimonas.

Manau, kad tai neišvengiama, patylėjęs prabilo Bartolomėjus.
Kas, kas neišvengiama? pasigirdo aplink laužą.
Jei nepriimsime šio vaiko,  ramybės jau vis tiek neturėsime. Teisingai pastebėjo Saimonas – istorija kartojasi, matyt, pasaulis taip surėdytas, kaip ir gyvenimas: gimimas, vystymasis,  mirtis, po to vėl atgimimas kitu pavidalu ir ratas užsidaro.
Kalbėk aiškiau, paragino Džadas.
O tai ir yra vystymosi variklis, nekreipė į jį dėmesio senolis, Viltis, Tikėjimas, Dievas. Kai tie dalykai yra įskiepijami, tada ir atsiranda nuomonių kova, požiūrių skirtumai,  galiausiai atvedantys tautas į susinaikinimą arba pasaulio pabaigą.  Taip jau buvo, ir gal ne kartą, ir bus turbūt  tų pabaigų - be pabaigos. Mes ilgą laiką gyvenome be dievo ir mums jo nereikėjo, tas tiesa,  bet  dabar mumyse pasėta abejonė, ji augs, keros ir galiausiai supriešins mus vieną su kitu,  anksčiau ar vėliau mes pripažinsime dievo buvimą, jis jau yra mums primestas.

Siaubingus dalykus kalbi, seni, palingavo galva  viena moteris, bet tiesos tame yra.
Taigi, tęsė Bartolomėjus, galime nepriimti to vaiko, bet tokie, kokie buvome, jau nebūsime.
Tai ką tada? klausė Džadas.
Reikia priimti, ir pasivadinti išrinktąja tauta, juk gal dar yra žemėje ir kitų gyventojų likę, todėl turėsime galimybę diktuoti  savo valią pasauliui.
Gerai išvartei, pritarė Saimonas, kažkas panašaus ir man kirbėjo galvoje, bet nemokėjau to pasakyti. Svoločiai - išrinktoji tauta, gerai skamba.
Tai ką nusprendėt, pradžiugo Juzefas, galiu parsinešti mažylį?
Parsinešk, nusišypsojo Bartolomėjus, augink tikru svoločiumi.

Tuo tarpu, jau brėško, vasaros naktys trumpos, ir svoločiai pažvelgę upės pusėn  nebepamatė anų vyrų, tik lopšys gulėjo ant kranto ir dvi juodos avys rupšnojo prie upės dar nenuvytusią žolę. Danguje staiga sugriaudėjo perkūnija ir po minutės prapliupo ilgai lauktas lietus.

2009-12

forehater "iš naujo"

žmonės renkasi prie mano kūno. aš seniai išėjęs. o gal aš vis dar čia? stebiu juos visus. sklandau aukštai virš kalnų ir stebiu. manęs nėra ir kartu esu visur. aš laisvas nuo praeities, bet taip pat esu sutrikęs. ar tikrai aš miręs? miręs, nes kiti mane tokį mato? ar todėl, kad taip parašyta? o gal dabar esu dar kažkuo? pagaliau aš galiu atsispirti nuo žemės ir skristi. bet mano širdis sudraskyta: ar tikrai, jei negaliu pamiršti kažko, kas buvo giliai joje ... savo draugų ir mylimųjų, kuriuos taip branginau. visos mano kelionės liko toli už manęs. keliai ir geležinkeliai. naktys ir saulėtekiai lėtai gęsta mano akyse prieš suskambant muzikai ausinėse. visos sėkmės ir nusivylimai. mano mama, kuri visada tikėjo manimi, nepaisant mano klaidų ir išpūstų pergalių smulkmenose... ir mano tėvas, kurio aš niekuomet nepažinojau. ar jie taip pat kažkur čia? anapus mano esmės. aš girdžiu angelus, kalbančius su manimi, ir raguotuosius pragare. viskas susilieja ryškioje šviesoje, kurios  paslapties ir šventumo aš nesuprantu. ką turėčiau daryti? sekti paskui juos? o gal pamiršti? kuo aš buvau? kuo norėčiau tapti? mano kartos dainos bus užmirštos, kai atsiminimas apie mane išblės. aš verkiu nebyliai, kadangi neturiu akių verkti kaip norėčiau. tai vidinis jausmas. vienintelis, kurio galiu laikytis. prisirišimo prie gyvenimo, kurio baigties tikėjausi kitokios, jausmas. bet dabar aš esu čia nesugebantis nieko pakeisti. mano artimiausias bičiulis griebiasi už galvos, po to smogia sau į krūtinę. ir jo širdis iškraujuoja lauk kol mato mane ten gulintį negyvą kaip uola. ar galiu jam pasakyti, kad viskas gerai? netikėtai išgirstu vėjo šuorą ir mano nerimastinga siela pakyla kažkur. aš manau, kad tai skaistykla. turiu tiek galios, kiek neturėjau iki šiol. mano sielai virš tūkstančio metų, kiek man žinoma... ar turiu galimybę sustoti? dar kartą pamatyti savo meilę? ar tai galas? paskutinį kartą įkvėpti ... gyvenimo? ir tada ... tiktai. tyluma. aš atlikau nuospendį, bet nieko nepajaučiau. aš nesu nusiminęs, nors ir laimingas taip pat nesu. po truputį prisiminimas apie mano ką tik praėjusį gyvenimą nublanks. kaip trintukas kad ištrina pieštuku rašytą laišką ant popieriaus lapo... ir dabar... dabar ta šviesa  gimdo mane ... iš naujo. vėl.

iš anglų k. vertė Svoloč

žmonės renkasi prie mano kūno. aš seniai išėjęs. o gal aš vis dar čia? stebiu juos visus. sklandau aukštai virš kalnų ir stebiu. manęs nėra ir kartu esu visur. aš laisvas nuo praeities, bet taip pat esu sutrikęs. ar tikrai aš miręs? miręs, nes kiti mane tokį mato? ar todėl, kad taip parašyta? o gal dabar esu dar kažkuo? pagaliau aš galiu atsispirti nuo žemės ir skristi. bet mano širdis sudraskyta: ar tikrai, jei negaliu pamiršti kažko, kas buvo giliai joje ... savo draugų ir mylimųjų, kuriuos taip branginau. visos mano kelionės liko toli už manęs. keliai ir geležinkeliai. naktys ir saulėtekiai lėtai gęsta mano akyse prieš suskambant muzikai ausinėse. visos sėkmės ir nusivylimai. mano mama, kuri visada tikėjo manimi, nepaisant mano klaidų ir išpūstų pergalių smulkmenose... ir mano tėvas, kurio aš niekuomet nepažinojau. ar jie taip pat kažkur čia? anapus mano esmės. aš girdžiu angelus, kalbančius su manimi, ir raguotuosius pragare. viskas susilieja ryškioje šviesoje, kurios  paslapties ir šventumo aš nesuprantu. ką turėčiau daryti? sekti paskui juos? o gal pamiršti? kuo aš buvau? kuo norėčiau tapti? mano kartos dainos bus užmirštos, kai atsiminimas apie mane išblės. aš verkiu nebyliai, kadangi neturiu akių verkti kaip norėčiau. tai vidinis jausmas. vienintelis, kurio galiu laikytis. prisirišimo prie gyvenimo, kurio baigties tikėjausi kitokios, jausmas. bet dabar aš esu čia nesugebantis nieko pakeisti. mano artimiausias bičiulis griebiasi už galvos, po to smogia sau į krūtinę. ir jo širdis iškraujuoja lauk kol mato mane ten gulintį negyvą kaip uola. ar galiu jam pasakyti, kad viskas gerai? netikėtai išgirstu vėjo šuorą ir mano nerimastinga siela pakyla kažkur. aš manau, kad tai skaistykla. turiu tiek galios, kiek neturėjau iki šiol. mano sielai virš tūkstančio metų, kiek man žinoma... ar turiu galimybę sustoti? dar kartą pamatyti savo meilę? ar tai galas? paskutinį kartą įkvėpti ... gyvenimo? ir tada ... tiktai. tyluma. aš atlikau nuospendį, bet nieko nepajaučiau. aš nesu nusiminęs, nors ir laimingas taip pat nesu. po truputį prisiminimas apie mano ką tik praėjusį gyvenimą nublanks. kaip trintukas kad ištrina pieštuku rašytą laišką ant popieriaus lapo... ir dabar... dabar ta šviesa  gimdo mane ... iš naujo. vėl.

iš anglų kalbos vertė Svoloč

Kino scenarijus, bet gali būti ir pjesė. Nors iš tikrųjų, dar kartą pasitikrinau, vis dėlto scenarijus.

Miško takelyje prieš saulutę šildosi žaltys. Kamera turėtų pirmiausiai parodyti žydrą padangę, po to saulę, kiek tai įmanoma, kad nepakenktų objektyvui. Būtų gerai, jei tuo metu praskristų koks paukštelis, tada būtų galima jį palydėti . Tikėkimės, kad jis nusileis kur nors į krūmus, tada galima būtų apžvelgti visą gamtovaizdį, tik šiukšlių reikėtų nefiksuoti, būtų geriausia prieš filmavimą kažkaip jas paslėpti: gal parauti žolių arba šakų ir jomis visa tai uždengti. Jeigu vis tik būtų statoma teatre, galima neįtraukti į rekvizitą šiukšlių.
Turėtų skambėti kokia nors rami, vos vos girdima pastoralinė muzika. Čiurlionis čia netiktų.
Kiek pasižvalgius po medžių šakas, galima būtų kamerą nukreipti į miško takelį ir palengva pasiekti žaltį. Muzika visai nutyla. Visas dėmesys žalčiui.

Žaltys. Oi tu, žalty,        Oi tu, gyvuly…
Gražiai. Gyvulys – tai skamba išdidžiai. Bet gyvulys netinka. Aš gi tas, eee... šliužas.  Fui, kaip šlykštu, nekenčiu šliužų.
Oi tu žalty,
Oi tu, šliuže…
Šlykščiai, šlykščiai. Šlykščiau nebūna. Geriau gyvulys, gyvulys geriau skamba. Ir kodėl aš gimiau ne gyvuliu? Tai nesiseka. Arba gaidys. Gaidys irgi būtų gerai:
Oi tu, žalty,
Oi tu, gaidy…
Gaidys, gaidys… gaidys irgi ne gyvulys, ir jam nepasisekė. Gaidys kas? Gaidys yra… a, paukštis. Je, paukštis gerai. …Kaip tą šliužą pakeisti? Gal padaras? Arba sutvėrimas. Jo, sutvėrimas visai nieko ir neprasilenkia su tiesa. Taigi, būsiu sutvėrimas.
Oi tu, žalty,
Oi tu, sutvėrime…
Ne, nėra rimo. Sunku su poezija. Tikras vargas. Geriau proza, bet neturiu popieriaus, tiek daug prozinio teksto neprisiminsiu. Ir kaip tyčia šiukšlių nesimato. Negi kas nors surinko? Labai keista.

(Per visą žalčio monologą nebūtina rodyti jo šlykštų snukį. Ar veidą? Na, žodžiu, fizionomiją. Kamera gali vėl laisvai paklajoti tarkim paskui drugelį – nuo vieno žiedelio, prie kito. Nuo vieno prie kito. Oi, operatorius pargriuvo bešokinėdamas, bet kamerą išsaugojo, visa laimė, galima filmuoti toliau jau ramesniu tempu iš viršaus į apačią, nuo dangaus ligi žemės, ligi šaknų ir vėl atgal į viršų, ligi debesų. Po to į šalis. Ir taip toliau.)

Pala, o jeigu taip:
Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu…
Oi tu tu. Čia geras, čia gerai, kaip tik tai ko reikia – ir rimas, ir ritmas, ir mintis. Aha, kas toliau?
Šlovė tau per amžius…
Ne, geriau:
Šlovingas būk amžinai.
Arba gal:
Pašlovintas būk
Ir nepražūk.
Ne, kažkaip banalu. Banalu.
Šlovė tau amžina…
Hm…
Neišblės niekada.
Na, iš bėdos pirmas posmelis galėtų toks būti:

Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu.
Šlovė tau amžina,
Neišblės niekada.

Bet reikia dar tobulinti. Reikia. Oi, gana, užteks, smegenis paskaudo. Smegenų daug, o galva mažytė, dėl to greitai paskausta.
Saulutė taip maloniai kaitina. Atsigerti gerai būtų, bet toli eiti. Nors kita vertus, reikės. Gali mergos ateiti prie ežero maudytis, būtų įdomu pažiūrėti.

Staiga vaizdas keičiasi, naktis, miesto parkas. Naktinio miesto garsai atsklinda iki parko aikštelės, kurioje guli nuogas vaikinas. Miega. Prie jo lėtai privažiuoja policijos mašina, žibintai apšviečia nuogą kūną. Iš mašinos išlipa dviese. Prieina prie vaikino.

I policininkas. Ei, tu gyvas?
II policininkas. Juk matai, kad kvėpuoja. Turbūt girtas.

Vaikinas staiga atsisėda, nustebęs žiūri į policininkus, markstosi ir ranka dangsto akis nuo prožektorių šviesos.

I policininkas. Bet alkoholio kvapo nėra.
II policininkas. Tai klijų prisiuostęs. Vežam į skyrių.
I policininkas. Kelkis, eime. Kur tavo rūbai?
Vaikinas. Nežinau.
I policininkas. Tu su rūbais atėjai?
Vaikinas. Ne... nežinau.
II policininkas. Aišku, narkomanas, matai, kad nesusigaudo kas kur. Vežam, ten išsiaiškinsim.

Sodina į galinę sėdynę ir nuvažiuoja.
Policijos skyriaus patalpa.
Tie patys policininkai ir vaikinas.

II policininkas. Gerai, sakyk savo vardą, pavardę, adresą ir taip toliau. Aiškint turbūt nereikia. Kelintą kartą sėdi už narkotikų vartojimą?
Vaikinas. Nežinau.
II policininkas. Ko nežinai? Savo vardo nežinai, ar kiek kartų sėdėt teko?
Vaikinas. Kiek kartų.
II policininkas. Jau net nesuskaičiuoji. Paukštelis.
I policininkas. Gerai sakyk savo vardą, kur gyveni, ką veiki, mokaisi, ar dirbi?
Vaikinas. Nieko neveikiu.
II policininkas. Matai, valkata. Ir nesigėdija, parazitas. Gyvatė.
Vaikinas. Aš ne gyvatė.
II policininkas. Tylėk tu, žalty.
Vaikinas. Taip, aš žaltys.
II policininkas. Na va, čia jau geriau. Atsakinėk į klausimus. Vardas?
Vaikinas. Žilvinas.
II policininkas. Pavardė? Tu rašaisi?
I policininkas. Taip. Tik neskubėk.
II policininkas. Ne, aš lėtai. Tai kokia sakei tavo pavardė?
Žilvinas. Dar nesakiau.
II policininkas. Tai pasakyk, pasakyk, mes laukiam. Įskaitoj esi įrašytas?
Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Man atsibodo šitas atsakymas. Gal tau truputį kiaušus pakutenti, kad sukalbamesnis būtum?
I policininkas. Ė, ė, negalima.
II policininkas. Bl..., jis man jau atsibodo. Klausyk, gal tu pyderas? Pederastas?
Žilvinas. Nežin... gal.
II policininkas. Ką reiškia gal? Neapsisprendei? Nuogas voliojasi ir nežino kas jis toks.
I policininkas. Tai pasakysi pavardę?
Žilvinas. Žaltys.
I policininkas. Tokia pavardė?
II policininkas. Ne, nu aš jam tikrai įspirsiu į subinę, gaidys.
Žilvinas. Žaltys, ne gaidys.
II policininkas. Ne, tu tik paklausyk, jis dar šakojasi. Einu antrankius atnešiu, tada tau šakės.
I policininkas. Apsiramink, ko tu karščiuojiesi?
II policininkas. Aš negaliu, negaliu, visokie „šiknaskyliai“ ir „narkošos“ galvas kelia. Man ta demokratija jau vo kur.
I policininkas. Ką veikei parke?
Žilvinas. Miegojau.
II policininkas. Eik tu, ką tu sakai? O mes manėm, kad žolę pjovei. Miegojo jis mat.
I policininkas. Kodėl be rūbų buvai? Atnešk jam kokią antklodę, matai, kad dreba.
II policininkas. Padrebės jis man. Oi, padrebės.

Išeina.

I policininkas. Gal tave kas apiplėšė? Gal nurengė?
Žilvinas. Ne, aš neturėjau rūbų. Kažkaip apie juos nepagalvojau.
I policininkas. Ką reiškia nepagalvojai? Tu iš tikrųjų buvai apsvaigęs?
Žilvinas. Ne, aš nebuvau apsvaigęs.

Grįžta II policininkas. Numeta antklodę Žilvinui.

II policininkas. Meluok, meluok.
Žilvinas. Ačiū.
II policininkas. Nebuvo jis mat apsvaigęs. Tai kas, gal aš apsvaigęs?

I policininkas reikšmingai sukrenkščia.

Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Vėl jis su tuo savo „nežinau“. Tu moki dar kokį nors žodį?
Žilvinas. Aišku.
II policininkas. Aišku, jam aišku. O man neaišku. Ką veikei nuogas parke? Dar kartą kartoju, gal tu pederastas ir gal jūs tokie ten renkatės vakarais?
Žilvinas. Než... gal.
II policininkas. Na, matai, viskas aišku, jis gėjus. Ką su juo kalbėti, siųsk į kamerą, o ryte atiduosim į „triperbarą“, tegul uždaro karantinui. Aids‘ą dar gal pasigavęs. Fui.
I policininkas. Ką pasakysi?
Žilvinas. Nieko. Nežinau, ką turiu pasakyti.
II policininkas. Cha...
I policininkas. Na, kaip tu atsidūrei parke nuogas.
Žilvinas. Aš nepagalvojau. Apie rūbus nepagalvojau. Kad jų prireiks.
II policininkas. Jis...
I policininkas. Palauk, duok tu jam pasakyti. Patylėk truputį.
II policininkas. Apie rūbus nepagalvojo. Išeina į miestą ir nepagalvoja, kad prireiks drabužių. Pederastas, tik pederastas, ekshi... ekshibicionistas tik taip gali sumąstyti: „O kam man tie rūbai, kai aš einu pasivaikščioti? “
I policininkas. Ar jau baigei?
II policininkas. Ką tu jo klausai. Į marmūzę tokiam. Makaronus dar kabina. Negaliu klausytis, išeinu.

Išeina.

I policininkas. Nepagalvojai, kad prireiks rūbų?
Žilvinas. Taip. Matot, aš pirmą kartą tai padariau, todėl gerai visko neapgalvojau.
I policininkas (pašnibždomis). Ką pirmą kartą padarei?
Žilvinas (irgi pašnibždomis). Pirmą kartą į žmogų pasiverčiau. Aš žaltys. Taip, tikrai.
Keturias valandas per parą mes galime būti žmonėmis. Bet ne visi ryžtasi tokiam žygiui. Dabar jau suprantu, kodėl – būti žmogumi nelengva. Aš irgi tik šią naktį pirmą kartą pabandžiau. Kad reikės rūbų nepagalvojau. Pasirinkau naktį, dar gerai, kad ne dieną. Kai pavirsti žmogum, atgal sugrįžti tik po keturių valandų. Niekaip negalima to proceso paskubinti. Todėl aš ir atsiguliau, kad nelabai matyčiausi, ir užmigau. Būčiau atvirtęs savaime, jei ne jūs. Labai atsiprašau.
I policininkas (vis dar šnibžda, po to pradeda rėkti). Tu mane už durną laikai? Ką? Už durną? Tu iš tikrųjų esi pederastas. Von. Į kamerą. Supūdysiu tave, von.

Dabar ekrane matome ežerą. Krantai daug kur apaugę meldais, apie juos nemažai geltonų ir baltų lelijų. Vienas ežero krantas smėlėtas. Vakaras. Iš ežero grįžta išsimaudę mergina ir vaikinas. Dar viena mergina maudosi.

I mergina. Egle, mes tavęs nelauksim. Lipk greičiau.
Eglė. Nelaukit, aš pati pareisiu.
Vaikinas. Žiūrėk, kad kas neužpultų.
Eglė. Kai tavęs nebus, tai ir pulti nebus kam.
Vaikinas. Žiūrėk, aš dar sugrįžti galiu.
I mergina. Eik tik tu greičiau. Sugrįš jis mat. Gal ji pasimatymą turi su kuo nors?
Eglė. Gal. Ką gali žinoti.
Vaikinas. Oi, tu, išdykėle. Brolis pasiustų sužinojęs.
Eglė. O jam nebūtina viską sakyti.
Vaikinas. Gerai, gerai. Iki.
Eglė. Viso. Gerai pasilinksminkit.
I mergina. Stengsimės. Nesušalk.

Jie nueina. Eglė išlipa iš vandens. Eina prie rūbų ir išsigąsta. Jos suknele apsirengęs guli Žilvinas.

Žilvinas. Nebijok. Ko išsigandai?
Eglė. Kodėl tu su mano suknele?
Žilvinas. Aš neturiu rūbų.
Eglė. Ką tai reiškia? Tau juos pavogė?
Žilvinas. Galima sakyti ir taip. Įsirangiau į tavuosius.
Eglė. Jeigu tave apšvarino, tai nereiškia, kad gali ir mane palikti basą.
Žilvinas. Nepyk, aš tuoj tau ją grąžinsiu.
Eglė. Aš nepykstu. Gražiai atrodai. Kuo tu vardu?
Žilvinas. Žilvinas. O tu Eglė?
Eglė. Tai tu klauseisi pasislėpęs?
Žilvinas. Taip, aš buvau tavo rūbuose.
Eglė. Keista. Mano rūbuose? Tu juokus mėgsti.
Žilvinas. Taip, čia daug vietos. Ateik, sušilsi.
Eglė. Bet... Tikrai?
Žilvinas. Nebijok. Na kaip?
Eglė. Šilta. Tu kvepi ežeru.
Žilvinas. O tu duona.
Eglė. Duona?
Žilvinas. Taip, aš labai mėgstu duoną.
Eglė. Aš labiau mėgstu pomidorus. Ir obuolius. Taip, obuoliai man skaniausi.

Kitas vaizdas – rojus. Galėtų būti kolektyvinio sodo panorama, tik, aišku, be namelio. Gėlynai, vaismedžiai ir būtinai obelis. Gražiai nupjauta veja. Dievas demonstruoja Adomui kaip veikia benzininė žoliapjovė.

Dievas. Matai, čia patrauki, tik staigus turi būti patraukimas, va, ir veikia. Na ir stumdai per pievelę, kad tolygiai nusipjautų. Supratai?
Adomas. Taip, tėveli.
Dievas. Koks aš tau tėvelis? Kiek kartų reikia kartoti? Kreipkis Dieve, arba Sutvėrėjau. Aš gi tavęs negimdžiau, tik sutvėriau. Supranti?
Adomas. Taip, tėv... Dieve.
Dievas. Ir taip kas trečią, vėliausiai, kas ketvirtą dieną turi pjauti žolytę, nes paskui per aukšta užauga ir stringa žoliapjovė. Jau ne pirmą keičiu. Be to, ir kurmiai tada neužsiveisia, kai dažnai pjauni, labai nepatinka jiems tas garsas. Su žirklėm krūmus kas savaitę praeik. Tai yra septynios dienos, supranti? Savaitė turi septynias dienas, aš taip sugalvojau. Šešias dirbau, o septintą priguliau pailsėti, pavargęs buvau, tiek dirbau. Tai todėl ir padalinau visą laiką į septynias dienas, kad šešias dirbtum, o septintą galėsi pailsėti.
Adomas. Aišku, supratau, tėveli. Ai, kad man liežuvis nudžiūtų, Sutvėrėjau.
Dievas. Va, va ir nudžius, jei to norėsi. Niekada neprašyk to, ko iš tikrųjų nenori. (Patylėjęs) Ir ko nori, irgi geriau neprašyk. Viską, ko reikia, aš parūpinau, tik mokėk naudotis. Savo galva gyvenk, Dievas ne tarnas tau, ne liokajus. Bet dėkoti nepamiršk, sekmadienį, septintą dieną melskis ir aukok savo Viešpačiui Sutvėrėjui. Aišku? Mėgstu dėmesį ir pagyras.

Sode be Dievo ir Adomo dar yra Ieva, angelas Kupidonas, kokių šešiolikos metų vaikinukas, ir žaltys. Žaltys įsirangęs į medį žiūri iš viršaus į surėmusius nugaras Ievą ir Kupidoną.

Ieva. O tu kada dar pas mus apsilankysi?
Kupidonas. Nežinau. (Pauzė) Kada senis užsimanys.
Ieva. Aš tavęs lauksiu.
Kupidonas. O kam? Tu gi turi savo Adomą.
Ieva. Jis man nepatinka. Kažkoks kreivas ir senas. Tu – kas kita.
Kupidonas. Bet aš angelas.
Ieva. Na ir kas?
Kupidonas. Man negalima.
Ieva. Kiek daug šiam pasaulyje draudimų. Obuolių nevalgyk, su vyru nesantykiauk, tai kaip aš vaikus gimdysiu? Ir kam tada visa tai, jei nieko negalima? Kam jis tą viską sutvėrė?
Kupidonas. Jam geriau žinoti, dėl to jis ir Dievas.
Ieva. Nekenčiu jo. Greičiau jis iš čia dingtų.
Kupidonas. Bet tada ir aš išskrisiu.
Ieva. O tu vienas negali be jo atskristi? Rytoj?
Kupidonas. Tai nuodėmė. Už tai galiu būti į pragarą išsiųstas.
Ieva. O rojus? Manai tai ne pragaras? Dar gal blogiau, tiek vaisių, tiek pagundų ir nieko negalima, „Valgykit, vaikai, duoną ir gerkit vandenį iš upelio“. Fui, apsivemsiu.
Kupidonas. Na, gal išeis kurį vakarą pasprukti. Jis anksti gulasi.
Dievas. Kupidonai, vaikeli, gal jau skrendam. Vakaras jau arti, kol dar parsirasim.
Adomas. Laimingos kelionės, Sutvėrėjau.
Dievas. Pagaliau įsisąmonini.
Ieva. Sudie, tėtuši.
Dievas. Et, ką su boba kalbėti.
Kupidonas. Pats sukūrei, dabar niekini.
Dievas. Ne tavo reikalas, snargliau. Kvailystę padariau, bet ne tau mane mokyti. Žinok, su kuo kalbi, a ne, tai tuoj pas velnius keliausi. Labai jau balsingas pasidarei.
Kupidonas. Išgąsdinai.
Dievas. Tai kaip sakiau, vaikai mano, gyvenkite dorai. Žaltys jus prižiūrės. Na, su Dievu. (Peržegnoja juos). Duok savo strėles ir lanką, palaikysiu.
Kupidonas. Vėl visas iššaudysi, o man gamintis, reikės, išnaudotojas.
Dievas. Na, na.

Dievas sėdasi Kupidonui ant pečių ir tas nuskraidina Dievą į dangų.

Vėl prie ežero. Žilvinas su Egle. Guli ant žolės, dabar jau atskirai, ne suknelėje abu sulindę.

Žilvinas. Padaryk taip. (Su dviem pirštais padaro apskritimą).

Eglė padaro nykščiu ir smiliumi apskritimą. Žilvinas į jį įkiša pirštą ir stumdo, kol Eglė nesuspaudžia.

Eglė. Dabar nepaleisiu. Niekada tavęs nepaleisiu.
Žilvinas. Vis tik turėsi kada nors paleisti.
Eglė. Aš nenoriu. Kada vėl susitiksim?
Žilvinas. Rytoj. Palik man savo suknelę kol kas. Paskui gal ką susimedžiosiu.
Eglė. Atnešiu rytoj tau kokį nors savo brolio drabužį, kurio jis nenešioja.
Žilvinas. Gerai. Tekėk už manęs.
Eglė. Dabar?
Žilvinas. Ne, rytoj.
Eglė. Iki rytojaus dar išgyventi reikia.
Žilvinas. Rytojus ateis labai greitai, jau šiandien.
Eglė. Taip, man jau reikia eiti, Kristijonas, mano brolis, pasiges. Jis labai mane saugo. Nežinau, kaip jis į tave pažiūrės. Bet aš jam viską paaiškinsiu. Iki rytojaus, mielasis.
Žilvinas. Egle, o kas yra pederastas?
Eglė. Kam tau?
Žilvinas. Kai kas mane taip pavadino.
Eglė. Tu ne toks. Tikrai.
Žilvinas. Iki, rytoj šioje pat vietoje. Aš lauksiu.

Švelniai pasibučiuoja ir išsiskiria.

Vėl parkas. Vakaras, apsiniaukę. Ant suoliuko pusiau gulomis sėdi jaunas vyras ir kartkartėmis patraukia iš butelio degtinės. Lėtai privažiuoja policijos mašina su švyturėliais, iš jos išlipa II policininkas ir eina prie suoliuko.

II policininkas. Kristau, čia tu? Jau norėjau supakuoti.
Kristijonas. Aš, aš. Gali pakuoti, jei nori, vis tiek gyvenimas jau sušiktas.
II policininkas (paima iš jo rankų butelį, irgi patraukia). Na, na, nereikia jau taip sureikšminti. Pamanyk išmetė. Rasi kitą darbą, po to vėl grįši.
Kristijonas. Kaipgi, priims.
II policininkas. Aišku priims, žmonių trūksta, be to, užsimirš. Na, aišku, nereikėjo meluoti, kad tu jo nepaleidai. Nieko čia tokio, visi suprantam, na pažadėjo jis tau pinigų, tu ir paleidai. Kaipgi kitaip.
Kristijonas. Nepaleidau aš jo, nepaleidau. Gali tu tai suprasti? Nepaleidau.
II policininkas. Na, na, išgerk. Man neverta meluoti, nereikia man tų pinigų, gali sau vienas susisemti, jei nenori dalintis, nepražūsiu. Anksčiau visą „chaltūrą“ pasidalindavom, bet... Kaip nori. Duok dar patraukti. Gerą nusipirkai šį kartą, brangią.
Kristijonas. Negavau aš jokių pinigų...
II policininkas. Išdūrė? Ot niekšas, neatsiskaitė. Pagausiu aš jį pyderą. Bet vis tiek brangią geri.
Kristijonas. Kodėl ir tu nenori manimi patikėti – uždariau aš jį į kamerą, uždariau.
II policininkas. Taip, taip, žinoma, uždarei, o jis parazitas pele pasivertė ir pro durų plyšį pabėgo, net rakinti nereikėjo.
Kristijonas. Jau greičiau gyvate.
II policininkas. Na, kaip nori, gali ir toliau laikytis šitos versijos, bet tada nesistebėk, kad su tavim taip griežtai pasielgė. Būtum teisybę pasakęs arba kad niekšas pabėgo vedamas koridoriumi, gautum papeikimą ir dirbtume kartu, kaip dirbę. Ką dabar įkiš į porininkus? Kol susiuostysim, kol pradėsim vienas kitu pasitikėti, tai praeis keli tušti mėnesiai, be papildomų pinigų. O man namą reikia baigti. Viskas taip susišiko.
Kristijonas. Še, gerk, gal gerą „bičą“ turėsi. Geresnį.
II policininkas. Duok Dieve. Svarbu, kad iškart pradėtume „levaką“ varyti. Namas nelaukia. Tau dabar reikėtų pasisaugoti visokių banditėlių, kai ne faras, gali daug kas sumanyti keršyti. Aš tavo vietoj taip atvirai nesėdėčiau.
Kristijonas. Tegul, tegul ką nori, tą daro.
II policininkas. Tiesa... nežinau, kaip pasakyti, bet vis tiek sužinosi. Dabar tavęs niekas nebijos, tai juoksis tau į akis. Jau dabar juokiasi, girdėjau.
Kristijonas. Kas yra?
II policininkas. Tavo Eglė, nieko tokio? Nieko nepastebėjai?
Kristijonas. Ko nepastebėjau?
II policininkas. Na, kokių nors polinkių? Tu gi brolis. Na, kaip ji su lėlėmis žaisdavo, kaip jas myluodavo ir panašiai?
Kristijonas. Tu kur lenki, niekše?
II policininkas. Aš? Prie ko čia aš? Aš tau kaip draugui noriu padėti, kad tu geriau iš manęs išgirstum, negu gatvėj iš visokių padugnių.
Kristijonas. Klok, ką žinai.
II policininkas. Justelis su Rasa vakar maudytis buvo. Ir Eglė kartu. Na, Justas žinai koks, visas mergas turi padaryti. Ir tavo Eglę, aišku, labai norėtų.
Kristijonas. Tegul tik pabando. Ką jis vėl prie jos lindo?
II policininkas. Ne, ne, Kristau, ką tu. Juk sakau su Rasa buvo. Ta tai be problemų, kad tik Justas ją ima.
Kristijonas. Tai kas tada buvo?
II policininkas. Gal, sakau, dar gali būti, kad Justas iš keršto primelavo, nes Eglė nepasirašo, ir tu neprileidi. Be to, jis dabar jau tavęs nebijo, kai tu ne pareigūnas. „Dėjau“, sakė, „ant Kristaus ir jo seselės lesbietės“.
Kristijonas. Kąąąąąąą? Kur jis „padla“? Sutraiškysiu. Paskolink pistoletą, nušausiu, parazitą?
II policininkas. Palauk, tu neskubėk Justo pulti. Gal jis ir nemeluoja. Tu klausyk, kaip buvo. Na, pasimaudė jie visi, po to Justas nusivedė Rasą į miškelį. Patvatino ją, ta laiminga, kaip šimtą pinigų radusi. Grįžta pro ežerą, žiūri tavo Eglė su merga kažkokia „laižiaką“ varo. Tu nesispjaudyk, dabar visko būna. Še, išgerk.
Kristijonas. Kas per merga?
II policininkas. Nematė, tamsu buvo. Bet su suknele, ilgi plaukai, viskas tikra, jokio apsirikimo.
Kristijonas. Netikiu, negali būti. Niekada nieko nepastebėjau įtartino.
II policininkas. Na, gal ką pražiūrėjai. Tokius dalykus ne taip lengva užčiuopti. Jie gi, parazitai, labai gerai maskuojasi. Ir dabar, jei ne naktis, jei Justas nebūtų atsitiktinai jų užklupęs, taigi nieko ir nežinotum.
Kristijonas. Einu susirasiu Eglę ir paklausiu.
II policininkas. Ieškok prie ežero, nes, Justas sakė, girdėjo, kaip jos susitarė šiandien vėl ten susitikti.
Kristijonas. Būk draugas, Hari, paskolink bent antrankius, grąžinsiu.
Haris. Na, antrankius tai bala nematė, nelabai, kas ten tikrina, ar turime, bet tu vis tiek per daug neįsismagink.

Dievas sėdi ant debesėlio. Rankoje turi kariškus žiūronus.

Dievas. Ale tu matai? Vis tik pabėgo prakeiktasis, pabėgo pas tą pasileidėlę. Na, sugrįžk tik, sugrįžk, iškart į pragarą ištremsiu, nevidonas.
Nors ką čia sulaikysi, jaunas gi, neįdomu jam su manim seniu. Pats toks buvau, žinau. Amžius dabar jo toks, paauglystė. Sunkus metas, priešinasi, įsitvirtinti nori, viską patirti, išbandyti reikia. O dar ta gi, pati ant kaklo kabinasi, tai kurgi klausys Dievo? Kas aš jam, ne autoritetas.
Nereikėjo man tos bobos lipdyti, nereikėjo. Jaučiau, kad nelaimes atneš. Ir dar akiplėša kokia, akis drasko. Gal reikėjo antrą vyrą nulipdyti, būtų vienas žolę pjovęs, kitas krūmus karpęs? Bet pratęsimas, giminės pratęsimas reikalingas. Būtinas moteriškas pradas, kaipgi jie vienas kitą vaisintų?
Bet bėdos bus, jaučiu. Brolis brolį žudys, tautos viena prieš kitą stos dėl moterų, tas tai jau tikrai matosi, neišvengiamai.
Žiūrėk, žiūrėk, ale ir žaltys niekšas, palikau prižiūrėti, o jis ką? Ne tik kad nedraudžia, dar pats obuolį tiesia, išdavikas. Ne su Dievu, su žmonėmis išvien eina. Adomas šaunuolis, tikras katalikas, neima, purtosi. Aha, į dangų, į mane rodo. Teisingai. O Ieva nepaiso, iškart pasigriebė ir valgo. Na, jau ne, taip nebus. Greit obuolių neliks, jei visokie čia valgys, duonos jai negana. Išvysiu, rytoj pat išvysiu iš sodo, tegul keliauja į žemę ir ten patys kuriasi. Juk dėl to ją iš tikrųjų ir sukūriau.
Na va, taip ir sakiau, Adomas atsisakė, tai Kupidonui atkišo vaisių. Ot boba. Na, tas tai jau žino, kas yra obuolys, išlepinau per daug jį, nedraudžiau valgyti draudžiamo vaisiaus. Myliu aš jį, kaip tikrą savo sūnų myliu, ką galiu padaryti?
Užėjo už medžio abu. Nesimato. Ai, vėjo nėra, debesėlis vietoj stovi, nieko nematau. Ach, kojos susipynė, raičiojasi, tu matai, kas darosi. Bjauru, šlykštu, kaip jie taip gali, mano sode. Neištversiu.
O Adomas ką ten veikia? Masturbuojasi? Žiūri į anuos ir masturbuojasi. Kur jis to išmoko, aš juk nerodžiau, aš tik su žoliapjove jį mokinau elgtis? Viskas, rytoj pat visus į žemę, į Afriką, ne, ten jiems per daug gerai, į šiaurę, ir žmones, ir žaltį. Angelą vis tik pasiliksiu su savim, jis gi nekaltas, boba sugundė, o tuos ištvirkėlius... Nors gal tegul Afrikoje iš pradžių apsistoja, turiu gi parodyti jiems savo gailestingumą, kitaip visai nusigręš nuo Dievo. Siaubas, kas vyksta, kas vyksta, o kas dar bus?

(Čia galėtų būti parodyta sekso scena – Ieva aptaisyta sekso apdarais su odiniais dirželiais, odinemis kelnaitėmis ir liemenėle. Ji įkinkyta į arklio pavalkus ir Kupidonas vadelėmis ją tai prisitraukia iš nugaros, tai atleidžia. Ieva ir stovi pusiau pasilenkus, nugara į Kupidoną. Kupidonas kartkartėm čaižo rimbu į žemę ir vis kažką sušunka iš pasitenkinimo, tipo: „Seksas -  Jėga“, „Seksas – tai mišios“, „Aš valdau“ ir panašiai.
Ieva tuo pat metu dar spėja glamonėtis ir bučiuotis su Žalčiu, nusvirusiu iki jos iš medžio.
Tokia turėtų būti drastiška grupinio sekso scena.
Adomui siūlau papildomą personažo liniją, jis netikėtai pastebi savyje seksualinį dvilypumą, jį traukia Kupidonas. Netoliese jis masturbuojasi ir kartu meldžiasi Dievui:
Aš pasiklydau, Viešpatie. Aš pamilau angelą, jis toks gražus. Padėk man sugrįžti į teisingą kelią.)

Vėl prie ežero. Pradeda lyti. Lietus vis stiprėja. Kartais sužaibuoja. Žilvinas pasislepia po medžiu. Iš tamsos išnyra Kristijonas.

Kristijonas. Labas, pan... Čia tu, pederaste?
Žilvinas. Aš ne pederastas.
Kristijonas. O kas tu? Su suknele apsirėdęs, kas? Arba nuogas, arba sijonuotas, tai kas tada tu? Transvestitas?
Žilvinas. Aš tau jau sakiau, aš žaltys.
Kristijonas. Dar kartą taip pasakysi, užmušiu, gyvate.
Žilvinas. Aš ne gyvatė.
Kristijonas. Tylėk, padla. Ką su mano seserim veikei vakar?
Žilvinas. Tai tu Kristijonas?
Kristijonas. Jėzus Kristus aš tau dabar, vaikeli, Dievas, supratai? Kalbėk kaip per išpažintį, ką veikei su Egle, iškrypėli?
Žilvinas. Nieko, mes mylim vienas kitą, aš noriu ją vesti. Gal nesipykim?
Kristijonas. Su suknele? Į bažnyčią gal su suknele eisi?
Žilvinas. Ne, Eglė turi tavo drabužių atnešti.
Kristijonas. Mano? Mano? Tu darbą iš manęs atėmei, seserį įžūliai pasigrobei, dabar dar nurengti nori? Gal man nusiimti savo drabužius čia, dabar, nori? Nori mane nuogą, basą palikti, be nieko? Be niekur nieko mane apvogti ir dingti su mano sese numylėta, baltakase?
Žilvinas. Ne, aš manau, mes susidraugausim, mes kartu gyvensim, aš myliu ir tave, nes tu Eglės brolis.
Kristijonas. Užsičiaupk, iškrypėli, nebus to, kad aš su tavim gyvenčiau, nebus. Ranką. Duok ranką.
Žilvinas. Mielai.

Kristijonas staigiai uždeda antrankius ir prirakina Žilviną prie medžio šakos.

Kristijonas. O dabar še tau, asile, še. (Pradeda mušti Žilviną kojom ir rankom). Kaip pabėgai pasakok. Esi spynų specialistas? Turėjai vielytę, atsakyk?
Žilvinas. Ne.
Kristijonas. Kas ne? Ko tyli? Kaip pabėgai, klausiu. Užmušiu, jei neatsakysi.
Žilvinas. Aš gi tau sakiau. Tu vis tiek manim netiki, ką dar galiu tau pasakyti?
Kristijonas. (šnibžda prisikišęs). Pasakyk, kaip pabėgai. Nereikia man pasakų, tik prisipažink, gal tu esi seifų vagis, gal tau visos spynos atsiveria?
Žilvinas. Aš ne vagis, paleisk mane, tuoj Eglė ateis.
Kristijonas. Neateis, neateis, nepergyvenk. Aš pasirūpinau, kad ji per lietų niekur nevaikščiotų. Tai atsakyk, kaip pabėgai? Man įdomu, mane per tave iš darbo išmetė. Gal nusivedęs tave, atgaučiau ir vadovybės pasitikėjimą? Bet pirma tu man viską išklok.
Žilvinas. Nepyk, Kristau, nesakysiu. Dabar nesakysiu, paskui gal pats suprasi.
Kristijonas. Kietas. Kietą vaidini? Gerai. Tai ką su Egle veikėt? Tu ją išdulkinai, taip?
Žilvinas. Ne, mes tik žaidėm.
Kristijonas. Žaidėt? Namais? Kas gi buvo tėvelis, jei tu vilkėjai suknelę?
Žilvinas. Ne, mes žaidėm pirštais.
Kristijonas. Kaip tai?
Žilvinas. Padaryk taip. (Parodo pirštais riestainį).
Kristijonas. Na ir?

Žilvinas įkiša pirštą ir pastumdo.

Kristijonas. Ką? Tu tyčiojies iš manęs? Manai aš gaidys? Manai gali ir mane padaryti? (Spiria į pilvą, po to tampo už plaukų ir tranko Žilvino galvą į savo kelią).
Nekenčiu, padla, nekenčiu.

Žilvinas nukrenta, tik ranka, prirakinta prie šakos, kybo ore.

Kristijonas. Pagulėk čia, vaikeli, pagulėk. Rytoj atvažiuosiu su policija, išsivešiu. Pažiūrėsim, kas tu per paukštis, kas tu per žaltys.

Greitai išeina. Lyja smarkus lietus. Žaibuoja. Po vieno blykstelėjimo užsidega medžio viršūnė.

Žilvinas. Žalty, oi tu,      Sutvėrime, oi tu tu…

Operatorius filmuoja vaizdą kildamas kosminiu aparatu. Liepsnojantis medis mažėja, kol virsta tik maža kibirkštim, po to matome visą Lietuvą, vėliau visą Europą, galų gale visą Žemę. Žemė vis mažėja, mažėja, kol galiausiai visai išnyksta daugybėje kitų mažų šviečiančių taškelių jūroje.
Pasirodo užrašas      FILMO PABAIGA


2006

Kino scenarijus, bet gali būti ir pjesė. Nors iš tikrųjų, dar kartą pasitikrinau, vis dėlto scenarijus.

Miško takelyje prieš saulutę šildosi žaltys. Kamera turėtų pirmiausiai parodyti žydrą padangę, po to saulę, kiek tai įmanoma, kad nepakenktų objektyvui. Būtų gerai, jei tuo metu praskristų koks paukštelis, tada būtų galima jį palydėti . Tikėkimės, kad jis nusileis kur nors į krūmus, tada galima būtų apžvelgti visą gamtovaizdį, tik šiukšlių reikėtų nefiksuoti, būtų geriausia prieš filmavimą kažkaip jas paslėpti: gal parauti žolių arba šakų ir jomis visa tai uždengti. Jeigu vis tik būtų statoma teatre, galima neįtraukti į rekvizitą šiukšlių.
Turėtų skambėti kokia nors rami, vos vos girdima pastoralinė muzika. Čiurlionis čia netiktų.
Kiek pasižvalgius po medžių šakas, galima būtų kamerą nukreipti į miško takelį ir palengva pasiekti žaltį. Muzika visai nutyla. Visas dėmesys žalčiui.

Žaltys. Oi tu, žalty,
            Oi tu, gyvuly…
Gražiai. Gyvulys – tai skamba išdidžiai. Bet gyvulys netinka. Aš gi tas, eee... šliužas.  Fui, kaip šlykštu, nekenčiu šliužų.
Oi tu žalty,
Oi tu, šliuže…
Šlykščiai, šlykščiai. Šlykščiau nebūna. Geriau gyvulys, gyvulys geriau skamba. Ir kodėl aš gimiau ne gyvuliu? Tai nesiseka. Arba gaidys. Gaidys irgi būtų gerai:
Oi tu, žalty,
Oi tu, gaidy…
Gaidys, gaidys… gaidys irgi ne gyvulys, ir jam nepasisekė. Gaidys kas? Gaidys yra… a, paukštis. Je, paukštis gerai. …Kaip tą šliužą pakeisti? Gal padaras? Arba sutvėrimas. Jo, sutvėrimas visai nieko ir neprasilenkia su tiesa. Taigi, būsiu sutvėrimas.
Oi tu, žalty,
Oi tu, sutvėrime…
Ne, nėra rimo. Sunku su poezija. Tikras vargas. Geriau proza, bet neturiu popieriaus, tiek daug prozinio teksto neprisiminsiu. Ir kaip tyčia šiukšlių nesimato. Negi kas nors surinko? Labai keista.

(Per visą žalčio monologą nebūtina rodyti jo šlykštų snukį. Ar veidą? Na, žodžiu, fizionomiją. Kamera gali vėl laisvai paklajoti tarkim paskui drugelį – nuo vieno žiedelio, prie kito. Nuo vieno prie kito. Oi, operatorius pargriuvo bešokinėdamas, bet kamerą išsaugojo, visa laimė, galima filmuoti toliau jau ramesniu tempu iš viršaus į apačią, nuo dangaus ligi žemės, ligi šaknų ir vėl atgal į viršų, ligi debesų. Po to į šalis. Ir taip toliau.)

Pala, o jeigu taip:
Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu…
Oi tu tu. Čia geras, čia gerai, kaip tik tai ko reikia – ir rimas, ir ritmas, ir mintis. Aha, kas toliau?
Šlovė tau per amžius…
Ne, geriau:
Šlovingas būk amžinai.
Arba gal:
Pašlovintas būk
Ir nepražūk.
Ne, kažkaip banalu. Banalu.
Šlovė tau amžina…
Hm…
Neišblės niekada.
Na, iš bėdos pirmas posmelis galėtų toks būti:

Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu.
Šlovė tau amžina,
Neišblės niekada.

Bet reikia dar tobulinti. Reikia. Oi, gana, užteks, smegenis paskaudo. Smegenų daug, o galva mažytė, dėl to greitai paskausta.
Saulutė taip maloniai kaitina. Atsigerti gerai būtų, bet toli eiti. Nors kita vertus, reikės. Gali mergos ateiti prie ežero maudytis, būtų įdomu pažiūrėti.

Staiga vaizdas keičiasi, naktis, miesto parkas. Naktinio miesto garsai atsklinda iki parko aikštelės, kurioje guli nuogas vaikinas. Miega. Prie jo lėtai privažiuoja policijos mašina, žibintai apšviečia nuogą kūną. Iš mašinos išlipa dviese. Prieina prie vaikino.

I policininkas. Ei, tu gyvas?
II policininkas. Juk matai, kad kvėpuoja. Turbūt girtas.

Vaikinas staiga atsisėda, nustebęs žiūri į policininkus, markstosi ir ranka dangsto akis nuo prožektorių šviesos.

I policininkas. Bet alkoholio kvapo nėra.
II policininkas. Tai klijų prisiuostęs. Vežam į skyrių.
I policininkas. Kelkis, eime. Kur tavo rūbai?
Vaikinas. Nežinau.
I policininkas. Tu su rūbais atėjai?
Vaikinas. Ne... nežinau.
II policininkas. Aišku, narkomanas, matai, kad nesusigaudo kas kur. Vežam, ten išsiaiškinsim.

Sodina į galinę sėdynę ir nuvažiuoja.
Policijos skyriaus patalpa.
Tie patys policininkai ir vaikinas.

II policininkas. Gerai, sakyk savo vardą, pavardę, adresą ir taip toliau. Aiškint turbūt nereikia. Kelintą kartą sėdi už narkotikų vartojimą?
Vaikinas. Nežinau.
II policininkas. Ko nežinai? Savo vardo nežinai, ar kiek kartų sėdėt teko?
Vaikinas. Kiek kartų.
II policininkas. Jau net nesuskaičiuoji. Paukštelis.
I policininkas. Gerai sakyk savo vardą, kur gyveni, ką veiki, mokaisi, ar dirbi?
Vaikinas. Nieko neveikiu.
II policininkas. Matai, valkata. Ir nesigėdija, parazitas. Gyvatė.
Vaikinas. Aš ne gyvatė.
II policininkas. Tylėk tu, žalty.
Vaikinas. Taip, aš žaltys.
II policininkas. Na va, čia jau geriau. Atsakinėk į klausimus. Vardas?
Vaikinas. Žilvinas.
II policininkas. Pavardė? Tu rašaisi?
I policininkas. Taip. Tik neskubėk.
II policininkas. Ne, aš lėtai. Tai kokia sakei tavo pavardė?
Žilvinas. Dar nesakiau.
II policininkas. Tai pasakyk, pasakyk, mes laukiam. Įskaitoj esi įrašytas?
Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Man atsibodo šitas atsakymas. Gal tau truputį kiaušus pakutenti, kad sukalbamesnis būtum?
I policininkas. Ė, ė, negalima.
II policininkas. Bl..., jis man jau atsibodo. Klausyk, gal tu pyderas? Pederastas?
Žilvinas. Nežin... gal.
II policininkas. Ką reiškia gal? Neapsisprendei? Nuogas voliojasi ir nežino kas jis toks.
I policininkas. Tai pasakysi pavardę?
Žilvinas. Žaltys.
I policininkas. Tokia pavardė?
II policininkas. Ne, nu aš jam tikrai įspirsiu į subinę, gaidys.
Žilvinas. Žaltys, ne gaidys.
II policininkas. Ne, tu tik paklausyk, jis dar šakojasi. Einu antrankius atnešiu, tada tau šakės.
I policininkas. Apsiramink, ko tu karščiuojiesi?
II policininkas. Aš negaliu, negaliu, visokie „šiknaskyliai“ ir „narkošos“ galvas kelia. Man ta demokratija jau vo kur.
I policininkas. Ką veikei parke?
Žilvinas. Miegojau.
II policininkas. Eik tu, ką tu sakai? O mes manėm, kad žolę pjovei. Miegojo jis mat.
I policininkas. Kodėl be rūbų buvai? Atnešk jam kokią antklodę, matai, kad dreba.
II policininkas. Padrebės jis man. Oi, padrebės.

Išeina.

I policininkas. Gal tave kas apiplėšė? Gal nurengė?
Žilvinas. Ne, aš neturėjau rūbų. Kažkaip apie juos nepagalvojau.
I policininkas. Ką reiškia nepagalvojai? Tu iš tikrųjų buvai apsvaigęs?
Žilvinas. Ne, aš nebuvau apsvaigęs.

Grįžta II policininkas. Numeta antklodę Žilvinui.

II policininkas. Meluok, meluok.
Žilvinas. Ačiū.
II policininkas. Nebuvo jis mat apsvaigęs. Tai kas, gal aš apsvaigęs?

I policininkas reikšmingai sukrenkščia.

Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Vėl jis su tuo savo „nežinau“. Tu moki dar kokį nors žodį?
Žilvinas. Aišku.
II policininkas. Aišku, jam aišku. O man neaišku. Ką veikei nuogas parke? Dar kartą kartoju, gal tu pederastas ir gal jūs tokie ten renkatės vakarais?
Žilvinas. Než... gal.
II policininkas. Na, matai, viskas aišku, jis gėjus. Ką su juo kalbėti, siųsk į kamerą, o ryte atiduosim į „triperbarą“, tegul uždaro karantinui. Aids‘ą dar gal pasigavęs. Fui.
I policininkas. Ką pasakysi?
Žilvinas. Nieko. Nežinau, ką turiu pasakyti.
II policininkas. Cha...
I policininkas. Na, kaip tu atsidūrei parke nuogas.
Žilvinas. Aš nepagalvojau. Apie rūbus nepagalvojau. Kad jų prireiks.
II policininkas. Jis...
I policininkas. Palauk, duok tu jam pasakyti. Patylėk truputį.
II policininkas. Apie rūbus nepagalvojo. Išeina į miestą ir nepagalvoja, kad prireiks drabužių. Pederastas, tik pederastas, ekshi... ekshibicionistas tik taip gali sumąstyti: „O kam man tie rūbai, kai aš einu pasivaikščioti? “
I policininkas. Ar jau baigei?
II policininkas. Ką tu jo klausai. Į marmūzę tokiam. Makaronus dar kabina. Negaliu klausytis, išeinu.

Išeina.

I policininkas. Nepagalvojai, kad prireiks rūbų?
Žilvinas. Taip. Matot, aš pirmą kartą tai padariau, todėl gerai visko neapgalvojau.
I policininkas (pašnibždomis). Ką pirmą kartą padarei?
Žilvinas (irgi pašnibždomis). Pirmą kartą į žmogų pasiverčiau. Aš žaltys. Taip, tikrai.
Keturias valandas per parą mes galime būti žmonėmis. Bet ne visi ryžtasi tokiam žygiui. Dabar jau suprantu, kodėl – būti žmogumi nelengva. Aš irgi tik šią naktį pirmą kartą pabandžiau. Kad reikės rūbų nepagalvojau. Pasirinkau naktį, dar gerai, kad ne dieną. Kai pavirsti žmogum, atgal sugrįžti tik po keturių valandų. Niekaip negalima to proceso paskubinti. Todėl aš ir atsiguliau, kad nelabai matyčiausi, ir užmigau. Būčiau atvirtęs savaime, jei ne jūs. Labai atsiprašau.
I policininkas (vis dar šnibžda, po to pradeda rėkti). Tu mane už durną laikai? Ką? Už durną? Tu iš tikrųjų esi pederastas. Von. Į kamerą. Supūdysiu tave, von. 

Dabar ekrane matome ežerą. Krantai daug kur apaugę meldais, apie juos nemažai geltonų ir baltų lelijų. Vienas ežero krantas smėlėtas. Vakaras. Iš ežero grįžta išsimaudę mergina ir vaikinas. Dar viena mergina maudosi.

I mergina. Egle, mes tavęs nelauksim. Lipk greičiau.
Eglė. Nelaukit, aš pati pareisiu.
Vaikinas. Žiūrėk, kad kas neužpultų.
Eglė. Kai tavęs nebus, tai ir pulti nebus kam.
Vaikinas. Žiūrėk, aš dar sugrįžti galiu.
I mergina. Eik tik tu greičiau. Sugrįš jis mat. Gal ji pasimatymą turi su kuo nors?
Eglė. Gal. Ką gali žinoti.
Vaikinas. Oi, tu, išdykėle. Brolis pasiustų sužinojęs.
Eglė. O jam nebūtina viską sakyti.
Vaikinas. Gerai, gerai. Iki.
Eglė. Viso. Gerai pasilinksminkit.
I mergina. Stengsimės. Nesušalk.

Jie nueina. Eglė išlipa iš vandens. Eina prie rūbų ir išsigąsta. Jos suknele apsirengęs guli Žilvinas.

Žilvinas. Nebijok. Ko išsigandai?
Eglė. Kodėl tu su mano suknele?
Žilvinas. Aš neturiu rūbų.
Eglė. Ką tai reiškia? Tau juos pavogė?
Žilvinas. Galima sakyti ir taip. Įsirangiau į tavuosius.
Eglė. Jeigu tave apšvarino, tai nereiškia, kad gali ir mane palikti basą.
Žilvinas. Nepyk, aš tuoj tau ją grąžinsiu.
Eglė. Aš nepykstu. Gražiai atrodai. Kuo tu vardu?
Žilvinas. Žilvinas. O tu Eglė?
Eglė. Tai tu klauseisi pasislėpęs?
Žilvinas. Taip, aš buvau tavo rūbuose.
Eglė. Keista. Mano rūbuose? Tu juokus mėgsti.
Žilvinas. Taip, čia daug vietos. Ateik, sušilsi.
Eglė. Bet... Tikrai?
Žilvinas. Nebijok. Na kaip?
Eglė. Šilta. Tu kvepi ežeru.
Žilvinas. O tu duona.
Eglė. Duona? 
Žilvinas. Taip, aš labai mėgstu duoną.
Eglė. Aš labiau mėgstu pomidorus. Ir obuolius. Taip, obuoliai man skaniausi.

Kitas vaizdas – rojus. Galėtų būti kolektyvinio sodo panorama, tik, aišku, be namelio. Gėlynai, vaismedžiai ir būtinai obelis. Gražiai nupjauta veja. Dievas demonstruoja Adomui kaip veikia benzininė žoliapjovė.

Dievas. Matai, čia patrauki, tik staigus turi būti patraukimas, va, ir veikia. Na ir stumdai per pievelę, kad tolygiai nusipjautų. Supratai?
Adomas. Taip, tėveli.
Dievas. Koks aš tau tėvelis? Kiek kartų reikia kartoti? Kreipkis Dieve, arba Sutvėrėjau. Aš gi tavęs negimdžiau, tik sutvėriau. Supranti?
Adomas. Taip, tėv... Dieve.
Dievas. Ir taip kas trečią, vėliausiai, kas ketvirtą dieną turi pjauti žolytę, nes paskui per aukšta užauga ir stringa žoliapjovė. Jau ne pirmą keičiu. Be to, ir kurmiai tada neužsiveisia, kai dažnai pjauni, labai nepatinka jiems tas garsas. Su žirklėm krūmus kas savaitę praeik. Tai yra septynios dienos, supranti? Savaitė turi septynias dienas, aš taip sugalvojau. Šešias dirbau, o septintą priguliau pailsėti, pavargęs buvau, tiek dirbau. Tai todėl ir padalinau visą laiką į septynias dienas, kad šešias dirbtum, o septintą galėsi pailsėti.
Adomas. Aišku, supratau, tėveli. Ai, kad man liežuvis nudžiūtų, Sutvėrėjau.
Dievas. Va, va ir nudžius, jei to norėsi. Niekada neprašyk to, ko iš tikrųjų nenori. (Patylėjęs) Ir ko nori, irgi geriau neprašyk. Viską, ko reikia, aš parūpinau, tik mokėk naudotis. Savo galva gyvenk, Dievas ne tarnas tau, ne liokajus. Bet dėkoti nepamiršk, sekmadienį, septintą dieną melskis ir aukok savo Viešpačiui Sutvėrėjui. Aišku? Mėgstu dėmesį ir pagyras.

Sode be Dievo ir Adomo dar yra Ieva, angelas Kupidonas, kokių šešiolikos metų vaikinukas, ir žaltys. Žaltys įsirangęs į medį žiūri iš viršaus į surėmusius nugaras Ievą ir Kupidoną.

Ieva. O tu kada dar pas mus apsilankysi?
Kupidonas. Nežinau. (Pauzė) Kada senis užsimanys.
Ieva. Aš tavęs lauksiu.
Kupidonas. O kam? Tu gi turi savo Adomą.
Ieva. Jis man nepatinka. Kažkoks kreivas ir senas. Tu – kas kita.
Kupidonas. Bet aš angelas.
Ieva. Na ir kas?
Kupidonas. Man negalima.
Ieva. Kiek daug šiam pasaulyje draudimų. Obuolių nevalgyk, su vyru nesantykiauk, tai kaip aš vaikus gimdysiu? Ir kam tada visa tai, jei nieko negalima? Kam jis tą viską sutvėrė?
Kupidonas. Jam geriau žinoti, dėl to jis ir Dievas.
Ieva. Nekenčiu jo. Greičiau jis iš čia dingtų.
Kupidonas. Bet tada ir aš išskrisiu.
Ieva. O tu vienas negali be jo atskristi? Rytoj?
Kupidonas. Tai nuodėmė. Už tai galiu būti į pragarą išsiųstas.
Ieva. O rojus? Manai tai ne pragaras? Dar gal blogiau, tiek vaisių, tiek pagundų ir nieko negalima, „Valgykit, vaikai, duoną ir gerkit vandenį iš upelio“. Fui, apsivemsiu.
Kupidonas. Na, gal išeis kurį vakarą pasprukti. Jis anksti gulasi.
Dievas. Kupidonai, vaikeli, gal jau skrendam. Vakaras jau arti, kol dar parsirasim.
Adomas. Laimingos kelionės, Sutvėrėjau.
Dievas. Pagaliau įsisąmonini.
Ieva. Sudie, tėtuši.
Dievas. Et, ką su boba kalbėti.
Kupidonas. Pats sukūrei, dabar niekini.
Dievas. Ne tavo reikalas, snargliau. Kvailystę padariau, bet ne tau mane mokyti. Žinok, su kuo kalbi, a ne, tai tuoj pas velnius keliausi. Labai jau balsingas pasidarei.
Kupidonas. Išgąsdinai.
Dievas. Tai kaip sakiau, vaikai mano, gyvenkite dorai. Žaltys jus prižiūrės. Na, su Dievu. (Peržegnoja juos). Duok savo strėles ir lanką, palaikysiu.
Kupidonas. Vėl visas iššaudysi, o man gamintis, reikės, išnaudotojas.
Dievas. Na, na.

Dievas sėdasi Kupidonui ant pečių ir tas nuskraidina Dievą į dangų.

Vėl prie ežero. Žilvinas su Egle. Guli ant žolės, dabar jau atskirai, ne suknelėje abu sulindę.

Žilvinas. Padaryk taip. (Su dviem pirštais padaro apskritimą).

Eglė padaro nykščiu ir smiliumi apskritimą. Žilvinas į jį įkiša pirštą ir stumdo, kol Eglė nesuspaudžia.

Eglė. Dabar nepaleisiu. Niekada tavęs nepaleisiu.
Žilvinas. Vis tik turėsi kada nors paleisti.
Eglė. Aš nenoriu. Kada vėl susitiksim?
Žilvinas. Rytoj. Palik man savo suknelę kol kas. Paskui gal ką susimedžiosiu.
Eglė. Atnešiu rytoj tau kokį nors savo brolio drabužį, kurio jis nenešioja.
Žilvinas. Gerai. Tekėk už manęs.
Eglė. Dabar?
Žilvinas. Ne, rytoj.
Eglė. Iki rytojaus dar išgyventi reikia.
Žilvinas. Rytojus ateis labai greitai, jau šiandien.
Eglė. Taip, man jau reikia eiti, Kristijonas, mano brolis, pasiges. Jis labai mane saugo. Nežinau, kaip jis į tave pažiūrės. Bet aš jam viską paaiškinsiu. Iki rytojaus, mielasis.
Žilvinas. Egle, o kas yra pederastas?
Eglė. Kam tau?
Žilvinas. Kai kas mane taip pavadino.
Eglė. Tu ne toks. Tikrai.
Žilvinas. Iki, rytoj šioje pat vietoje. Aš lauksiu.

Švelniai pasibučiuoja ir išsiskiria.

Vėl parkas. Vakaras, apsiniaukę. Ant suoliuko pusiau gulomis sėdi jaunas vyras ir kartkartėmis patraukia iš butelio degtinės. Lėtai privažiuoja policijos mašina su švyturėliais, iš jos išlipa II policininkas ir eina prie suoliuko.

II policininkas. Kristau, čia tu? Jau norėjau supakuoti.
Kristijonas. Aš, aš. Gali pakuoti, jei nori, vis tiek gyvenimas jau sušiktas.
II policininkas (paima iš jo rankų butelį, irgi patraukia). Na, na, nereikia jau taip sureikšminti. Pamanyk išmetė. Rasi kitą darbą, po to vėl grįši.
Kristijonas. Kaipgi, priims.
II policininkas. Aišku priims, žmonių trūksta, be to, užsimirš. Na, aišku, nereikėjo meluoti, kad tu jo nepaleidai. Nieko čia tokio, visi suprantam, na pažadėjo jis tau pinigų, tu ir paleidai. Kaipgi kitaip.
Kristijonas. Nepaleidau aš jo, nepaleidau. Gali tu tai suprasti? Nepaleidau.
II policininkas. Na, na, išgerk. Man neverta meluoti, nereikia man tų pinigų, gali sau vienas susisemti, jei nenori dalintis, nepražūsiu. Anksčiau visą „chaltūrą“ pasidalindavom, bet... Kaip nori. Duok dar patraukti. Gerą nusipirkai šį kartą, brangią.
Kristijonas. Negavau aš jokių pinigų...
II policininkas. Išdūrė? Ot niekšas, neatsiskaitė. Pagausiu aš jį pyderą. Bet vis tiek brangią geri.
Kristijonas. Kodėl ir tu nenori manimi patikėti – uždariau aš jį į kamerą, uždariau.
II policininkas. Taip, taip, žinoma, uždarei, o jis parazitas pele pasivertė ir pro durų plyšį pabėgo, net rakinti nereikėjo.
Kristijonas. Jau greičiau gyvate.
II policininkas. Na, kaip nori, gali ir toliau laikytis šitos versijos, bet tada nesistebėk, kad su tavim taip griežtai pasielgė. Būtum teisybę pasakęs arba kad niekšas pabėgo vedamas koridoriumi, gautum papeikimą ir dirbtume kartu, kaip dirbę. Ką dabar įkiš į porininkus? Kol susiuostysim, kol pradėsim vienas kitu pasitikėti, tai praeis keli tušti mėnesiai, be papildomų pinigų. O man namą reikia baigti. Viskas taip susišiko.
Kristijonas. Še, gerk, gal gerą „bičą“ turėsi. Geresnį.
II policininkas. Duok Dieve. Svarbu, kad iškart pradėtume „levaką“ varyti. Namas nelaukia. Tau dabar reikėtų pasisaugoti visokių banditėlių, kai ne faras, gali daug kas sumanyti keršyti. Aš tavo vietoj taip atvirai nesėdėčiau.
Kristijonas. Tegul, tegul ką nori, tą daro.
II policininkas. Tiesa... nežinau, kaip pasakyti, bet vis tiek sužinosi. Dabar tavęs niekas nebijos, tai juoksis tau į akis. Jau dabar juokiasi, girdėjau.
Kristijonas. Kas yra?
II policininkas. Tavo Eglė, nieko tokio? Nieko nepastebėjai?
Kristijonas. Ko nepastebėjau?
II policininkas. Na, kokių nors polinkių? Tu gi brolis. Na, kaip ji su lėlėmis žaisdavo, kaip jas myluodavo ir panašiai?
Kristijonas. Tu kur lenki, niekše?
II policininkas. Aš? Prie ko čia aš? Aš tau kaip draugui noriu padėti, kad tu geriau iš manęs išgirstum, negu gatvėj iš visokių padugnių.
Kristijonas. Klok, ką žinai.
II policininkas. Justelis su Rasa vakar maudytis buvo. Ir Eglė kartu. Na, Justas žinai koks, visas mergas turi padaryti. Ir tavo Eglę, aišku, labai norėtų.
Kristijonas. Tegul tik pabando. Ką jis vėl prie jos lindo?
II policininkas. Ne, ne, Kristau, ką tu. Juk sakau su Rasa buvo. Ta tai be problemų, kad tik Justas ją ima.
Kristijonas. Tai kas tada buvo?
II policininkas. Gal, sakau, dar gali būti, kad Justas iš keršto primelavo, nes Eglė nepasirašo, ir tu neprileidi. Be to, jis dabar jau tavęs nebijo, kai tu ne pareigūnas. „Dėjau“, sakė, „ant Kristaus ir jo seselės lesbietės“.
Kristijonas. Kąąąąąąą? Kur jis „padla“? Sutraiškysiu. Paskolink pistoletą, nušausiu, parazitą?
II policininkas. Palauk, tu neskubėk Justo pulti. Gal jis ir nemeluoja. Tu klausyk, kaip buvo. Na, pasimaudė jie visi, po to Justas nusivedė Rasą į miškelį. Patvatino ją, ta laiminga, kaip šimtą pinigų radusi. Grįžta pro ežerą, žiūri tavo Eglė su merga kažkokia „laižiaką“ varo. Tu nesispjaudyk, dabar visko būna. Še, išgerk.
Kristijonas. Kas per merga?
II policininkas. Nematė, tamsu buvo. Bet su suknele, ilgi plaukai, viskas tikra, jokio apsirikimo.
Kristijonas. Netikiu, negali būti. Niekada nieko nepastebėjau įtartino.
II policininkas. Na, gal ką pražiūrėjai. Tokius dalykus ne taip lengva užčiuopti. Jie gi, parazitai, labai gerai maskuojasi. Ir dabar, jei ne naktis, jei Justas nebūtų atsitiktinai jų užklupęs, taigi nieko ir nežinotum.
Kristijonas. Einu susirasiu Eglę ir paklausiu.
II policininkas. Ieškok prie ežero, nes, Justas sakė, girdėjo, kaip jos susitarė šiandien vėl ten susitikti.
Kristijonas. Būk draugas, Hari, paskolink bent antrankius, grąžinsiu.
Haris. Na, antrankius tai bala nematė, nelabai, kas ten tikrina, ar turime, bet tu vis tiek per daug neįsismagink.

Dievas sėdi ant debesėlio. Rankoje turi kariškus žiūronus.

Dievas. Ale tu matai? Vis tik pabėgo prakeiktasis, pabėgo pas tą pasileidėlę. Na, sugrįžk tik, sugrįžk, iškart į pragarą ištremsiu, nevidonas.
Nors ką čia sulaikysi, jaunas gi, neįdomu jam su manim seniu. Pats toks buvau, žinau. Amžius dabar jo toks, paauglystė. Sunkus metas, priešinasi, įsitvirtinti nori, viską patirti, išbandyti reikia. O dar ta gi, pati ant kaklo kabinasi, tai kurgi klausys Dievo? Kas aš jam, ne autoritetas.
Nereikėjo man tos bobos lipdyti, nereikėjo. Jaučiau, kad nelaimes atneš. Ir dar akiplėša kokia, akis drasko. Gal reikėjo antrą vyrą nulipdyti, būtų vienas žolę pjovęs, kitas krūmus karpęs? Bet pratęsimas, giminės pratęsimas reikalingas. Būtinas moteriškas pradas, kaipgi jie vienas kitą vaisintų?
Bet bėdos bus, jaučiu. Brolis brolį žudys, tautos viena prieš kitą stos dėl moterų, tas tai jau tikrai matosi, neišvengiamai.
Žiūrėk, žiūrėk, ale ir žaltys niekšas, palikau prižiūrėti, o jis ką? Ne tik kad nedraudžia, dar pats obuolį tiesia, išdavikas. Ne su Dievu, su žmonėmis išvien eina. Adomas šaunuolis, tikras katalikas, neima, purtosi. Aha, į dangų, į mane rodo. Teisingai. O Ieva nepaiso, iškart pasigriebė ir valgo. Na, jau ne, taip nebus. Greit obuolių neliks, jei visokie čia valgys, duonos jai negana. Išvysiu, rytoj pat išvysiu iš sodo, tegul keliauja į žemę ir ten patys kuriasi. Juk dėl to ją iš tikrųjų ir sukūriau.
Na va, taip ir sakiau, Adomas atsisakė, tai Kupidonui atkišo vaisių. Ot boba. Na, tas tai jau žino, kas yra obuolys, išlepinau per daug jį, nedraudžiau valgyti draudžiamo vaisiaus. Myliu aš jį, kaip tikrą savo sūnų myliu, ką galiu padaryti?
Užėjo už medžio abu. Nesimato. Ai, vėjo nėra, debesėlis vietoj stovi, nieko nematau. Ach, kojos susipynė, raičiojasi, tu matai, kas darosi. Bjauru, šlykštu, kaip jie taip gali, mano sode. Neištversiu.
O Adomas ką ten veikia? Masturbuojasi? Žiūri į anuos ir masturbuojasi. Kur jis to išmoko, aš juk nerodžiau, aš tik su žoliapjove jį mokinau elgtis? Viskas, rytoj pat visus į žemę, į Afriką, ne, ten jiems per daug gerai, į šiaurę, ir žmones, ir žaltį. Angelą vis tik pasiliksiu su savim, jis gi nekaltas, boba sugundė, o tuos ištvirkėlius... Nors gal tegul Afrikoje iš pradžių apsistoja, turiu gi parodyti jiems savo gailestingumą, kitaip visai nusigręš nuo Dievo. Siaubas, kas vyksta, kas vyksta, o kas dar bus?

(Čia galėtų būti parodyta sekso scena – Ieva aptaisyta sekso apdarais su odiniais dirželiais, odinemis kelnaitėmis ir liemenėle. Ji įkinkyta į arklio pavalkus ir Kupidonas vadelėmis ją tai prisitraukia iš nugaros, tai atleidžia. Ieva ir stovi pusiau pasilenkus, nugara į Kupidoną. Kupidonas kartkartėm čaižo rimbu į žemę ir vis kažką sušunka iš pasitenkinimo, tipo: „Seksas -  Jėga“, „Seksas – tai mišios“, „Aš valdau“ ir panašiai.
Ieva tuo pat metu dar spėja glamonėtis ir bučiuotis su Žalčiu, nusvirusiu iki jos iš medžio.
Tokia turėtų būti drastiška grupinio sekso scena.
Adomui siūlau papildomą personažo liniją, jis netikėtai pastebi savyje seksualinį dvilypumą, jį traukia Kupidonas. Netoliese jis masturbuojasi ir kartu meldžiasi Dievui:
Aš pasiklydau, Viešpatie. Aš pamilau angelą, jis toks gražus. Padėk man sugrįžti į teisingą kelią.)

Vėl prie ežero. Pradeda lyti. Lietus vis stiprėja. Kartais sužaibuoja. Žilvinas pasislepia po medžiu. Iš tamsos išnyra Kristijonas.

Kristijonas. Labas, pan... Čia tu, pederaste?
Žilvinas. Aš ne pederastas.
Kristijonas. O kas tu? Su suknele apsirėdęs, kas? Arba nuogas, arba sijonuotas, tai kas tada tu? Transvestitas?
Žilvinas. Aš tau jau sakiau, aš žaltys.
Kristijonas. Dar kartą taip pasakysi, užmušiu, gyvate.
Žilvinas. Aš ne gyvatė.
Kristijonas. Tylėk, padla. Ką su mano seserim veikei vakar?
Žilvinas. Tai tu Kristijonas?
Kristijonas. Jėzus Kristus aš tau dabar, vaikeli, Dievas, supratai? Kalbėk kaip per išpažintį, ką veikei su Egle, iškrypėli?
Žilvinas. Nieko, mes mylim vienas kitą, aš noriu ją vesti. Gal nesipykim?
Kristijonas. Su suknele? Į bažnyčią gal su suknele eisi?
Žilvinas. Ne, Eglė turi tavo drabužių atnešti.
Kristijonas. Mano? Mano? Tu darbą iš manęs atėmei, seserį įžūliai pasigrobei, dabar dar nurengti nori? Gal man nusiimti savo drabužius čia, dabar, nori? Nori mane nuogą, basą palikti, be nieko? Be niekur nieko mane apvogti ir dingti su mano sese numylėta, baltakase?
Žilvinas. Ne, aš manau, mes susidraugausim, mes kartu gyvensim, aš myliu ir tave, nes tu Eglės brolis.
Kristijonas. Užsičiaupk, iškrypėli, nebus to, kad aš su tavim gyvenčiau, nebus. Ranką. Duok ranką.
Žilvinas. Mielai.

Kristijonas staigiai uždeda antrankius ir prirakina Žilviną prie medžio šakos.

Kristijonas. O dabar še tau, asile, še. (Pradeda mušti Žilviną kojom ir rankom). Kaip pabėgai pasakok. Esi spynų specialistas? Turėjai vielytę, atsakyk?
Žilvinas. Ne.
Kristijonas. Kas ne? Ko tyli? Kaip pabėgai, klausiu. Užmušiu, jei neatsakysi.
Žilvinas. Aš gi tau sakiau. Tu vis tiek manim netiki, ką dar galiu tau pasakyti?
Kristijonas. (šnibžda prisikišęs). Pasakyk, kaip pabėgai. Nereikia man pasakų, tik prisipažink, gal tu esi seifų vagis, gal tau visos spynos atsiveria?
Žilvinas. Aš ne vagis, paleisk mane, tuoj Eglė ateis.
Kristijonas. Neateis, neateis, nepergyvenk. Aš pasirūpinau, kad ji per lietų niekur nevaikščiotų. Tai atsakyk, kaip pabėgai? Man įdomu, mane per tave iš darbo išmetė. Gal nusivedęs tave, atgaučiau ir vadovybės pasitikėjimą? Bet pirma tu man viską išklok.
Žilvinas. Nepyk, Kristau, nesakysiu. Dabar nesakysiu, paskui gal pats suprasi.
Kristijonas. Kietas. Kietą vaidini? Gerai. Tai ką su Egle veikėt? Tu ją išdulkinai, taip?
Žilvinas. Ne, mes tik žaidėm.
Kristijonas. Žaidėt? Namais? Kas gi buvo tėvelis, jei tu vilkėjai suknelę?
Žilvinas. Ne, mes žaidėm pirštais.
Kristijonas. Kaip tai?
Žilvinas. Padaryk taip. (Parodo pirštais riestainį).
Kristijonas. Na ir?

Žilvinas įkiša pirštą ir pastumdo.

Kristijonas. Ką? Tu tyčiojies iš manęs? Manai aš gaidys? Manai gali ir mane padaryti? (Spiria į pilvą, po to tampo už plaukų ir tranko Žilvino galvą į savo kelią).
Nekenčiu, padla, nekenčiu.

Žilvinas nukrenta, tik ranka, prirakinta prie šakos, kybo ore.

Kristijonas. Pagulėk čia, vaikeli, pagulėk. Rytoj atvažiuosiu su policija, išsivešiu. Pažiūrėsim, kas tu per paukštis, kas tu per žaltys.

Greitai išeina. Lyja smarkus lietus. Žaibuoja. Po vieno blykstelėjimo užsidega medžio viršūnė.

Žilvinas. Žalty, oi tu,
              Sutvėrime, oi tu tu…

Operatorius filmuoja vaizdą kildamas kosminiu aparatu. Liepsnojantis medis mažėja, kol virsta tik maža kibirkštim, po to matome visą Lietuvą, vėliau visą Europą, galų gale visą Žemę. Žemė vis mažėja, mažėja, kol galiausiai visai išnyksta daugybėje kitų mažų šviečiančių taškelių jūroje.
Pasirodo užrašas       
                                FILMO PABAIGA


2006

Labai keista, kai žmonės kovoja su kitaip mąstančiais stengdamiesi juos užmušti. Šiandien per radiją girdėjau, kaip kažkas siūlė Paksą sušaudyti, kitas gi šios svetainės vartotojas kovoja su kitaminčiais kuolu per kūrinį. Kūrinio autoriui, kaip tėvui, turėtų skaudėti.

Žinau kelis dalykus:
- nėra vienos tiesos;
- tiesa yra reliatyvi;
- melas negali būti netiesa, tiesiog tai visai naujas darinys;
- niekada nepasitikėk visažiniais;
- venk pranašų ir biblijos aiškintojų;
- kiekviena diena atneš naują suvokimą apie dalykus vykstančius šalia mūsų;
- nesivadovauk vakarykšte dogma;
- žiūrėk į priekį;
- nepamiršk - niekada negali būti teisus, tai neįmanoma;
- pamiršk viską, ką skaitei prieš tai, ir pradėk iš pradžių.

Geras  jausmas venose. Kažkodėl.

I veiksmas      Lauke



A. Ką čia veiki?
B. Nieko.
A. Tikrai?
B. Aha.
A. Man pasirodė, kad tu čia ne šiaip.
B. Tikrai.
A. Tikrai?
B. Taip.
A. Tai tada kažką veiki?
B. Juk sakiau nieko. Aš laukiu.
A. Na matai, o sakei nieko. Juk laukimas yra veiksmas.
B. O man atrodo, kad ne. Juk aš nieko neveikiu, aš net nejudu.
A. Tu nejudi, nes lauki. Kai katė laukia grobio, ji irgi nejuda. Bet vis tiek laukimas yra veiksmas, įžanga į veiksmą, veiksmo pradžia. Tai reiškia, kad tu tuoj pradėsi veikti.
B. Tikrai?
A. O kaipgi.
B. Kažkaip nepagalvojau.
A. Aš kai tave pamačiau, kažkodėl iškart pagalvojau, kad tu kažko lauki.
B. Negali būti.
A. Tikrai, aš taip pagalvojau. Galvoju : „Na, šitas čia ne šiaip sėdi, turbūt ko nors laukia“.
B. Tu atspėjai.
A. O ką tu ruošiesi veikti?
B. Nieko.
A. Baik tu su tuo „nieko“. Nieko jam ir nieko.
B. Tu klausi, ką veiksiu, kai sulauksiu?
A. Na taip, pagaliau tau „prišuto“.
B. Man „neprišuto“. Tiesiog noriu tiksliai suvokti, ko klausi.
A. Tai klausiu: ką veiksi, kai sulauksi?
B. Išeisiu.
A. Išeisi? Kur tu išeisi?
B. Dar nežinau.
A. Dar nesugalvojai?
B. Dar nežinau.
A. Pala, pala, tai tu sulauksi, o paskui apsisuksi ir išeisi?
B. Taip.
A. Nieko nesuprantu. Tai kam laukti, jei paskui tau vis tiek viso to nereiks ir tu išeisi? Tai išeik dabar.
B. Dabar negaliu. Turiu sulaukti.
A. Taip, bet tau to nereikia, ko lauki, juk tu išeisi?
B. Reikia. Mes kartu išeisime. Jis mane išsives.
A. Ai, tai tu lauki to, kas tave išsives?
B. Koko.
A. Na, aš nežinau ko. Aš tik spėju. Kas jis?
B. Koko.
A. Ko tu įsikalei tą klausimą?
B. Koko. Toks vardas.
A. Vardas?
B. Taip, vardas.
A. Keistas vardas. Jis šuo? Tai šuns vardas?
B. Ne.
A. Tai kas jis? Gal katinas?
B. Ne.
A. Gal tada avis? Gal tai avytė Koko?
B. Mmm (purto galvą)
A. Ožka?
B. (purto galvą)
A. Kas dar galėtų būti? Gal asilas?
B. Pats tu asilas. Koko yra žmogus.
A. O ką, žmogus tai jau negali būti asilas? Ir dar kaip.
B. Koko ne asilas.
A. Bet vardas tai jau tikrai kaip... mh... nenoriu įžeisti, bet kaip... arklio.
B. Negirdėjau, kad arkliai būtų taip vadinami.
A. Negirdėjai? Negali būti, jie kitaip ir nevadinami tik Fifo, Mimo, Nano ir Koko.
B. Koko ne arklys ir ne asilas.
A. Taip, taip, tu jau sakei. O kada jis turi pasirodyti?
B. Greitai.
A. Greitai tai kada, iki pietų ar po?
B. Nežinau. Tikriausiai po pietų.
A. Tai tada nėra prasmės jo dabar laukti. Eime, pažaisime kvadratais.
B. Negaliu.
A. Kodėl?
B. Jis gali bet kada ateiti.
A. Bet gi tu tik ką sakei, kad jis ateis vakare.
B. Aš taip nesakiau.
A. Sakei, nesiginčyk. Tu sakei, kad ateis po pietų.
B. Vakare ir po pietų didelis skirtumas.
A. Anei jokio.
B. Man yra.
A. Na gerai, nenori žaisti, tai eime ... mh... eime... a, obuolių. Eikim obuolių.
B. Juk jie dar žali.
A. Tokie patys skaniausi. Eime.
B. Ne, prižiūrėtojas pamatys.
A. Kur jis tau pamatys. Tu ką, bijai jo?
B. O tu ne?
A. Aišku ne, o ką jis man padarys? Tegul tik pabando. Mano tėvas jam kaulus sutraiškys.
B. Tu neturi tėvo.
A. Aš neturiu? Aš? Tu nusišneki...  iš tikrųjų, neturiu. Kaip tu atspėjai?
B. Čia niekas neturi.
A. Bet aš vis tiek jo nebijau. Nori aš vienas nueisiu, o tu pastovėsi prie kampo.
B. Ne.
A. Kodėl?
B. Aš laukiu Koko.
A. Bet kiek gi galima jo laukti? Na, ateis jis, tada tave pašauks. Tu gi stovi čia nuo ryto.
B. Na, ir kas?
A. Kaip tai kas? Nesąmonė. Nesąmonė, supranti?
B. Kodėl nesąmonė?
A. Todėl, kad tiek ilgai galima nebent mirties laukti, o ne Koko. Gal tas Koko mirtis? Tu mirties lauki?
B. Nešnekėk nesąmonių.
A. Kodėl nesąmonė? Tu ką, niekada nelauki mirties?
B. Ne.
A. O aš laukiu. Ta prasme, žinau, kad ji kada nors ateis. Gali bet kada ateiti. Gal net greičiau, nei tavo Koko.
B. Mano Koko ateis pirmiau.
A. Kodėl tu toks įsitikinęs?
B. Aš tikiu.
A. Tikėjimas dar ne viskas. Mums reikia eiti obuolių.
B. Atsikabink, aš turiu būti čia. Aš turiu pasitikti Koko.
A. O kas jis tau, dėdė?
B. Taip, galima sakyti dėdė. Nors ne, jis daugiau nei dėdė.
A. Daugiau tai gali būti tik tėtis, ar tu turi tėtį?
B. M...ne.
A. Na matai, tai jis negali būti „daugiau kaip dėdė.“
B. Gal.
A. Kaip jis atrodo?
B. Jis toks didelis ir stiprus. Ir dar jis visada turi šokolado.
A. Tu jį  jau matei? Esi jį matęs?
B. Dar ne, bet aš žinau.
A. Iš kur žinai, jei nematei?
B. Man sakė.
A. Kas sakė?
B. Baik klausinėt.
A. O tu duosi man truputį šokolado?
B. Duosiu.
A. Tu juk pas mus neseniai, tiesa?
B. Seniai.
A. Kaipgi? Žiemą tavęs dar nebuvo. Tu atsiradai tikriausiai pavasarį, gal po Velykų? Juk taip?
B. Taip. Bet tai buvo seniai.
A. Nuo Velykų praėjo tik kokie trys mėnesiai. Tau tai atrodo seniai? Tai ką kalbėti man, aš čia jau dvylika metų.
B. Oho. Kaip tu ištvėrei?
A. Ką ištvėrei? Čia mano namai, kitur savęs ir neįsivaizduoju. Čia gerai, maitina, prausia, moko. Ir viskas nemokamai, nieko nekainuoja. Įsivaizduoji, mes pradėjome mokytis vokiečių. Danke šion, bite šion. Dar kažką.
B. O aš vokiečių jau seniai moku. Wie geht es?
A. Oho. Ką tu čia pasakei?
B. Kaip sekasi?
A. Man? A, puikiai, man puikiai sekasi, viskas ore? O tau?
B. Man nesiseka.
A. Tu nesitiki sulaukti Koko?
B. Toto.
A. Ką tu pasakei?
B. Toto. Aš pasakiau Toto. Aš pataisiau tave. Ko spoksai?
A. Tu ką, nesveikas?
B. Sveikas, o kas? Ko tu susirūpinai mano sveikata?
A. Juk tik ką tu sakei, kad lauki Koko.
B. Toto. Toto, ne Koko.
A. Pala, tu tyčiojies iš manęs?
B. Kodėl turėčiau?
A. Koko. Tu sakei Koko.
B. Toto.
A. Ne, tu sakei Koko. Visi tai girdėjo.
B. Kas visi?
A. Tai yra aš girdėjau.
B. Aš negalėjau sakyti Koko, nes aš laukiu Toto. Tau pasigirdo.
A. Tu manai aš durnas. Galvoji nesusigaudau, kas man sakoma? Tai žinok, aš esu protingas, protingas, supratai tu, melagi?
B. Aš ne melagis.
A. Tai kodėl neigi, kad sakei Koko? Tu sakei, aš laukiu Koko. Jis ne asilas, jis mane išsives.
B. Vistiek aš turėjau mintyje Toto, net jei ir pasakiau Koko, nors aš to nesakiau, galiu prisiekti...
A. Prisiekti.
B. ...nes mano vardas Koko.
A. Tavo vardas Koko?
B. Taip mane mama vadino.
A. O dabar kur ji?
B. Nėra.
A. O kur yra? Ji mirė?
B. Ne. Gydosi.
A. Ji narkomanė?
B. Ir alkoholikė.
A. Tau gerai, tu bent turi mamą. Aš savo mamos neprisimenu.
B. Ji mirė?
A. Tikiuosi.
B. Kodėl?
A. Ji paliko mane kavinėje viename mieste ir nuo to laiko aš jos nemačiau.
B. Kiek tau tada buvo?
A. Trys.
B. Ir dėl to tu nekenti jos?
A. Ne, aš ją karštai myliu.
B. Matau.
A. O tas tavo Toto, dabar aš teisingai pavadinau?
B. Taip, Toto.
A. Ar jis žmogus?
B. Kodėl turėtų būti ne žmogus?
A. Na matai, kai kalbėjai apie Koko...
B. Aš nekalbėjau apie Koko.
A. Kalbėjai.
B. Ne.
A. Na gerai, vadinasi viskas, ką pasakei, yra apie Toto? Kad jis ne asilas ir ne šuo, kad pasiims tave, duos šokolado ir taip toliau?
B. Taip ir bus, pamatysi.
A. Gal jis ir mane pasiimtų? Dviese būtų smagiau.
B. Tau gi ir čia patinka. Moko, prausia.
A. Tas tai taip, bet gerai būtų iš čia dingti.
B. Nežinau, ar jis tave paiimtų. Tu daug kalbi.
A. Taip manai? Nepastebėjau.
B. Tikriau sakant, užduodi per daug klausimų. Argi taip svarbu, žmogus, ne žmogus, kas, kur, kaip. Juk visa tai tik detalės, svarbu pats faktas.
A. Koks faktas?
B. Tu nesuprasi.
A. Kodėl nesuprasiu? Koks faktas? Tu netiki, kad aš protingas? Ko tyli?
B. Matai, tu ir vėl klausinėji. Tu negali neklausinėti, tu gimei su klausimu burnoje.
A. O kas  buvo tavo burnoje, kai tu gimei?
B. Ir vėl klausimas.
A. Klausimas, klausimas. Atsakyk, kas buvo tavo burnoje?
B. Atsakymas.
A. Koks atsakymas? Ką tu norėjai atsakyti gimdamas? Ką tu galėjai atsakyti? Taip, aš gimiau su klausimu. Man buvo įdomu, o ko aš čia atsivilkau? Kam aš čia esu reikalingas, kas manęs laukia ir daugybė kitų klausimų, kurių dabar nebeatsimenu,  buvo mano burnoje tada, kai aš gimiau. Aš išrėkiau juos, visi vaikai gimdami išrėkia juos. Tu ką, kitoks? Tu nerėkei? Kokį atsakymą tu atsinešei?
B. Aš atsinešiau meilę.
A. Tai niekam nereikalingas šlamštas. Tu velki į pasaulį visokį šlamštą. Ar tavo motinai reikėjo tavo meilės, kai ji badėsi? Tu paklausei jos, ar jai to reikia? Ne, o reikėjo. Ji tau būtų atsakiusi: „Nelįsk dabar, Koko, su tom nesąmonėm, aš užsiėmusi“.
B. Netiesa. Ji mylėjo mane.
A. Bet švirkštą mylėjo labiau.
B. Ji nekentė narkotikų. Tiesiog ji buvo silpna.
A. Tai ne silpnumas. Tai liga. Tiek to, papasakok, ką dar tu mylėjai?
B. Ką dar mylėjau?
A. Taip, ką dar? Juk turėjai dar kažką mylėti be mamos?
B. Gal.
A. Kas gal?
B. Gal ir turėjau, neprisimenu.
A. Tai gražiausia, atėjai į pasaulį mylėti, o neprisimeni, ką mylėjai.
B. Galima apskritai mylėti, nekonkrečiai.
A. Negalima. Tos visos nesąmonės apie meilę žmonijai, gyvūnijai, augalijai ir mikroorganizmams tėra akių dūmimas. Mes mylime arba nekenčiame konkrečiai.

Girdisi skambalas.

A. Girdi, pietūs.
B. Eik, aš neisiu.
A. Juk negali visą laiką būti nevalgęs.
B. Aš galiu.
A. Ilgai?
B. Ilgai.
A. Tada ir aš nevalgysiu.
B. Tu eik, aš laukiu Toto.
A. Aš irgi jo laukiu.
B. Bet tu gi jo nepažįsti.
A. Tu irgi nepažįsti.
B. Kaip nori.

Įbėga C.

C. Ko neinat pietų?
A. Negalim.
C. Kas nors atsitiko?
A. Ne.
C. Tai kodėl nevalgot? Streikuojat?
A. Dar ko. Laukiam.
C. Nelauk, niekas neatneš.
A. Mes laukiam To-to.
C. Ko, ko?
B. Ne Koko, bet Toto.
C. Kas tai?
A. Mėlynas arklys.
C. Kodėl mėlynas?
B. Todėl, kad jis be to dar ir žalias dramblys.
A. Arklys per brūkšnelį dramlys.
B. Arklys su straubliu ir didelėmis ausimis.
A. Eik, tu vistiek nesuprasi.
C. Oi, bus jum, kai sužinos, kad rūkėt žolę.
B. Nieko mes nerūkėm.
C. Taip aš ir patikėsiu, valgyti neinat, nusišnekat.
A. Klausyk, mes atiduodam tau savo porcijas, tik nesakyk niekam, kad mus čia matei ir kad su mumis kalbėjai.
C. Matai, atspėjau, kad prisirūkėt. Dar turit?
A. Ne.
B. Mes nerūkėm.
C. Nebijok, aš nepasakysiu. Tyliu. O tu mano vietą užėmei. Tau jis sakė?
B. Kas jis?
C. Che, prižiūrėtojas, kas gi daugiau.

B nusisuka.

A. Kokią vietą?
C. Dabar jį pas save vedasi prižiūrėtojas. Nakčiai. Aš nepavydžiu, ačiū Dievui, man nusibodo.  Ar kompotą irgi gausiu?
A. Gausi, gausi.
C. Aš tikrai nepykstu, anksčiau aš buvau gražiausias, dabar tu. Ką padarysi. Tai aš einu.

Išeina.

A. Ką jis čia dabar pasakė? Tu supratai? Gal gali paaiškinti? Ko tyli?
B. Ką aš turiu sakyti?
A. Iš tikrųjų, ką čia bepridursi.

Pauzė.

A. O gerai mes jį su tuo drambliu sudirbom? Ir arkliu? Mes susižaidėm. 

Pauzė.

A. Įdomu, ką pietums duos? Gal pieniškų dešrelių, kaip manai?
B. Man nesvarbu.
A. Man irgi nelabai svarbu, galiu bet ką valgyti. Gal paspardom kamuolį. Aš stosiu į vartus.
B. Galim.

Nusiėmę striukes, jomis  pasižymi vartų plotį. B spiria ir nepataiko. A eina atnešti kamuolio.

A. Reikia spirti vidine pėdos puse, žiūrėk va šitaip.    Pasigirsta dūžtančio stiklo garsas.

A. Po perkūnais. Bėgam.
B. Ne.
A. Taigi mus pagaus, tu juk bijai prižiūrėtojo.
B. Dabar ne.
A. Kodėl? Tu mane įskųsi?
B. Ne.
A. Gerai, kas bus, tas.
B. Jei nori, dar gali nueiti.
A. Na ne, tavęs vieno nepaliksiu.
B. Koks tavo vardas?
A. O tu nežinojai? Goga.
B. Keistas vardas. Mama tave taip pavadino?
A. Ne, policininkai. Kai mane paliko kavinėje, patekau į policijos rankas. Į visus klausimus aš atsakinėjau gogo, gogu ar kažkaip panašiai. Pavyzdžiui, klausia koks mano vardas, sakau gogu, klausia kur mano mama, irgi sakau goga. Ar noriu valgyti, gogo. Aišku, aš to neprisimenu, man pasakojo. Taip ir užrašė, kad mano vardas Gogijus. Man jis gražus.

Įeina prižiūrėtojas.

Prižiūrėtojas. Kodėl ne valgykloje?
Goga. Mums negera, man pilvą skauda, jam vidurius paleido. Negalim pagalvoti apie valgį.
Prižiūrėtojas. Kalbėk už save. (Į Koko) Tikrai? Neatrodai sergantis.
Koko. Aš nesergu.
Priž. Tai ką tu čia veiki? Kodėl ne su visais?
Koko. Aš laukiu.
Priž. Lauki? Kaip įdomu. Ir ko gi tu lauki?
Koko. Ko-ko.
Priž. Nemėgdžiok manęs, tai negražu, atsakyk, jei klausiu.
Goga. To-to.
Priž. Jūs ką, sumanėt pasišaipyti iš manęs?
Goga. Ne, aš pataisiau jį.
Priž. O man atrodo, kad jūs kažką rezgate. Jūs susitarę.
Goga. Nieko panašaus, jis sakė Koko, o aš sakau Toto.
Koko. Ne Toto, bet Koko.
Goga. Tu ir vėl savo. To-to.
Koko. Ko-ko.
Priž. Baigsit ar ne? Už langą teks atsakyti. Tu eini su manim.
Koko. Negaliu.
Priž. Man nesvarbu, aš pasakiau.
Koko. Aš neisiu.
Priž. Ką aš girdžiu?
Goga. Jūs girdite, kad jis neis.
Priž. Maištas?
Goga. Ne, jis negali, laukia. Ale kaip žmonės kitą kartą nesupranta, kas jiem sakoma?
Priž. Aš turiu suprasti, kad jis laukia ko?
Koko. Ko-ko.
Priž. Baik mane mėgdžiot.
Goga. Jis nemėgdžioja, jis norėjo pasakyti, kad laukia Koko, bet iš tikrųjų jis laukia Toto.
Koko. Koko.
Goga. To-to.
Koko. Ko-ko.
Goga. Toto.
Priž. Puiku. Labai gražu. Jums pavyko išvesti mane iš kantrybės. Jūs pasiekėt savo.  Abu atsiimsit. Negavot pietų, nebus ir vakarienės. Aš jums parodysiu, kaip tyčiotis. Eini su manim?
Koko. Ne.
Goga. Ne, jis neis...
Priž. Tavęs neklausiu. Gerai, pasilik, vėliau pakalbėsim.

Išeina.

Goga. Kodėl tu vėl pakeitei vardą?
Koko. Bet mums gerai pavyko jį įsiutinti.
Goga. Tu ir mane įsiutinai.
Koko. Tavęs nenorėjau, tik jį. Tu nepagavai kampo.
Goga. Che, gerai čia mane „išdūrei“. Maniau tau vėl galvoj pasimaišė. Kitą kartą duok ženklą.
Koko. O kam? Taip gavosi natūraliai.
Goga. Natūraliai? Likome be pietų ir dar negausime vakarienės. Įdomu, ar mes nemirsime iš bado?
Koko. Ne.
Goga. Kiek žmonės gali išbūti nevalgę?
Koko. Kokį mėnesį gal?
Goga. Nesąmonė, aš gal ir vakaro nesulauksiu. Na bet nieko įdomaus čia ir nėra, nebus gaila išeiti.
Koka. Nešnekėk nesąmonių, nieko tau neatsitiks. Gal tik kokio kilogramo svorio neteksi. Tau tai išeis tik į naudą.
Goga. Tu manai, kad aš storas? Tu gali taip?

Padaro tiltelį.

Koko. Laisvai.

Padaro tiltelį ir pasiekia nosimi žemę.

Goga. Oho. Tu ką, iš cirko?
Koko. Mano draugas mane išmokė. Jo tėvas buvo klounu, kol neišmetė iš cirko dėl narkotikų. Mes kartais rengdavome pasirodymus gatvėje už pinigus. Žiūrėk.

Koko atlieka špagatą, fliakus ir salto.
Įbėga C.

C. Oho. Čia tai bent.
Goga. Jis iš cirko. Dirba už pinigus. Aš sumokėjau, gal nori sumokėti ir tu?
C. Jūs juokaujat? Ką jums sakė prižiūrėtojas?
Goga. Sakė, kad tu persivalgei ir tau daro skrandžio išvalymą.
C.  Nieko aš nepersivalgiau. Suvalgiau tik sriubą, o kepenėlių ir kisieliaus negaliu pakęsti.
Goga. Mums tai nerūpi, vistiek esi skolingas dvejus pietus.
C.  Ei, ei, mes taip nesitarėm.
Goga. Kaip nesitarėm? Pasakyk jam.
Koko. Tikrai, kepenėlės puikus maistas, gaila, kad jų negavom. Bet tu nesigraužk, aš tavo skolą nurašau. Tu ir taip nukentėjai, aš užėmiau tavo vietą.
Goga. Tu jam dovanoji? Aš tai ne, jokiu būdu. Manau, rytoj atsiskaitysime. Arba ne, atiduok man šiandien savo vakarienę ir reikalas bus baigtas.
C.  Sukčiai. Mes nesitarėm, jūs patys atsisakėt ir pasiūlėt man savo dalį.
Goga. Na gerai,  bet duonos bent atnešk, jei galėsi. Labai pilvas gurgia, reiktų jį apgauti.
C.  Atnešiu. O manęs nereikia guosti, jis ir vėl mane pasikvies.
Koko. Kodėl?
C.  Todėl, kad tu jo nemyli.
Koko. Kaip galima jį mylėti?
C. Galima, jis nėra blogas. Tiesiog jis labai vienišas ir nelaimingas. Kaip ir aš.
Goga. Argi tu nelaimingas?
C.  O kas čia yra laimingas?
Goga. O ar apskritai yra kas laimingas?
Koko. Aš buvau laimingas, kai gyvenau su mama.
Goga. Tau tik dabar taip atrodo. Žmogus niekada nesijaučia laimingas šią akimirką, jis arba laukia laimės, arba netikėtai atranda, kad kažkada jau buvo laimingas, tik tada jis to nepastebėjo.
C.  Na, čia jau ne mano smegenims, aš eisiu.
Goga. Eik, eik. Būk laimingas.

Išeina.

Goga. Buvo kepenėlės. Gausiai aplietos padažu. Kvepiančios.
Koko. Smirdinčios.
Goga. Tu gi sakei, kad mėgsti kepenėles.
Koko. Ne, aš nesakiau, kad jas mėgstu.
Goga. Kodėl tu amžinai ginčijiesi? Tu tik ką apgailestavai, kad jų negavai. Ar tu vėl vaidinai komediją?
Koko. Kepenėlės tikrai yra puikus maistas, tik man jos smirdi. Tą aš ir norėjau pasakyti.
Goga. Su tavim sunku bendrauti. Tau to niekas nėra sakęs?
Koko. Žinau. Sakė prižiūrėtojas. Dabar tu.
Goga. O jeigu ir tas Toto nenorės tavęs pasiimti, pabuvęs  kartu penkias minutes? Arba grąžins tave atgal nenuėjęs ir šimto metrų? Apie tai nepagalvojai?
Koko. Ne.
Goga. Kas ne – nepagalvojai?
Koko. Taip neatsitiks.
Goga. Kodėl?
Koko. Aš jam reikalingas.
Goga. Iš kur tu žinai, ko jam reikia, jei tu jo niekada nematei ir net nežinai, ar jis iš tikrųjų yra? Ar jis tikrai ateis? 
Koko. Ateis.
Goga. Kodėl?
Koko. Todėl, kad aš tikiu. Aš stipriai tikiu. Jei stipriai, kuo nors tiki, tai išsipildo.
Goga. Tu nesveikas. Dabar tikrai matau, kad tu pamišėlis. Tu religinis fanatas. Sakyk, tu tiki Dievu?
Koko. Taip.
Goga. Na, ką aš sakiau, tu beprotis.
Koko. O argi galima juo netikėti?
Goga. Stop, stop, tik nepradėk pumpuoti man tų visų nesąmonių. Aš sotus. Dievas ne man.
Koko. Dievas visiems, taip pat ir tiems, kas juo netiki. Tai neginčijama.
Goga. Žinai, man jau gana. Lauk vienas, aš einu pasiieškosiu ko nors užkąsti. Jei ką rasiu atnešiu ir tau.
Koko. Kaip nori.

Goga išeina.

Įeina prižiūrėtojas.

Priž. Tu vienas?
Koko. Ne, mūsų šimtas.
Priž. Tu labai sarkastiškas. Tai neblogai, man patinka. Ir netgi tai, kaip tu kalbėjai šiandien su manim, man padarė netikėtą, bet kartu keistai saldų įspūdį. Aš netgi nusprendžiau tavęs nebausti.
Koko. Tikrai?
Priž. Taip. Še, paimk. (Paduoda bandelę)
Koko. Ne, aš nenoriu, ačiū.
Priž. Paimk, paimk, tu gi alkanas. Kitaip nebūtum toks pagiežingas.

Koko valgo.

Priž. O kur tavo bičiulis? Jūs juk tik dabar susidraugavot? Anksčiau nemačiau jūsų kartu?
Koko. Išėjo ieškot maisto. Jis irgi pamanė, kad galiu neišgyventi nevalgęs.
Priž. Tikrai?
Koko. Visi kažkodėl ėmė rūpintis manimi. Gal aš panašus į badaujantį pokario pavolgio berniuką?
Priž. Gal viskas yra kur kas paprasčiau. Gal tu esi visų mylimas?
Koko. Argi visų? Negali būti.
Priž. Na, gal ir ne visų. Kodėl tu taip keistai šiandien elgeisi?
Koko. Kodėl keistai? Buvau toks, kaip ir visada.
Priž. Na, nesakyk.
Koko. Gal tiesiog jūs manęs nepažįstate?
Priž. Tas tiesa, nepažįstu. Tu čia neseniai.
Koko. Ir ilgai nepasiliksiu.
Priž. Nesakyk, neaišku, kiek tau teks čia prabūti. Norėčiau geriau tave pažinti ir padėti tau pagal galimybes.
Koko. Bandelių man atnešit?
Priž. Tu neabejotinai stebini mane. Man patinka tavo sarkazmas. Jis rodo, kad tu neabejingas man, kaip galvojau iki šiol.
Koko. Tikrai, galima pagalvoti, kad aš jus myliu.
Priž. Apie tai aš galėčiau tik svajoti. Negalvojau, kad tai atsitiks taip greitai.
Koko. Deja, nenoriu įsiterpti tarp jūsų ir to, nežinau jo vardo.
Priž. Adis. Adolis. Tu pavydi?
Koko. Kraustausi iš proto.
Prižiūrėtojas. Su juo viskas baigta, gali neabejoti.
Koko. O paskui kada nors mane ištiks tas pats likimas, kai atsiras kitas, gražesnis vaikinukas.
Priž. Ne, ne, prisiekiu. Aš noriu tave išsivežti. Aš jau viską apgalvojau, tik nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. Aš ketinu mesti šį darbą ir apsigyventi su tavimi savo tėvų ūkyje. Jie mirę, ir aš turiu neblogas pajamas, man nereiktų dirbti, mes gyventume savo malonumui. Galėtume ir pakeliauti.
Koko. Puiki perspektyva. Gal jūs ir būsite tas Toto, kurio laukiu šiandien?
Priž. Toto?
Koko. Taip, Toto.
Priž. Iš kur tu ištraukei šį vardą?
Koko. Sugalvojau.

Įeina Goga.

Goga. Koko... Oi, atleiskite.
Priž. Taigi, šį kartą kaip jau sakiau būsiu gailestingas jums abiem ir nebausiu, bet kad daugiau toks elgesys nepasikartotų.
Goga.  Vakarienės irgi gausim?
Priž. Žinoma, nesu gi aš koks beširdis. Ką gi, eisiu. A, tiesa, vakare norėsiu, kad man paskaitytum „Vakarines naujienas“. Iki.

Išeina.

Goga. Atnešiau tau pyrago su varške. Iškaulijau valgykloje.
Koko. Kaip keista, visi manim rūpinasi. Jis irgi atnešė.
Goga. Džiaukis. Nenori? Tada aš suvalgysiu.
Koko. Duok gabaliuką, gražiai atrodo.
Goga. Ko jis norėjo? Ale kažkoks geras pasidarė. Čia tu jį suminkštinai?
Koko. Nežinau.
Goga. Tu. Tu turi kažką, kas gerai nuteikia, kas traukia prie tavęs, gal neteisingai pasakiau, tu nemanyk, kad aš irgi iškrypęs, tiesiog su tavimi smagu. Tai tiek norėjau pasakyti. Nežinau, ar čia gerai pasakiau.
Koko. Aš supratau. Man irgi su tavim smagu, jau ėmiau nerimauti, kad ilgai neateini. Tas senis man įkyrėjo.
Goga. Ne toks jis ir senas. Jam gal ir trisdešimt nėra.  Ko jis norėjo?
Koko. Siūlė visokias nesąmones, juk žinai.
Goga. Ne, nežinau. Man niekas nesiūlė nesąmonių.
Koko. Tau pasisekė.
Goga. Pasakyk, man įdomu.
Koko. Tu miegojai su moterimi?
Goga. Ne, nu iš kur? Čia gi beveik nėra moterų. Su mama gal miegojau?
Koko. Su mama nesiskaito. Aš kalbu apie dulkinimąsi.
Goga. Apie tai argi galima kalbėti?
Koko. O kodėl ne? Tu ką, niekada apie tai nekalbėjai?
Goga. Na, būna, pasikalbam prieš miegą su kambariokais, bet atvirai apie tai neleidžia, tu gi žinai, tokios taisyklės.
Koko. Tai tu nesidulkinai?
Goga. Einam paspardysim kamuolį.
Koko. Tu gi pats prašei, kad pasakyčiau.
Goga. Tai aš maniau, kad tu nesąmonę kokią pasakysi, o čia kalbi apie seksą.
Koko. Tai jis tą ir siūlė man. Man tai ir yra nesąmonė, nežinau, kas tau.
Goga. Seksas nesąmonė? Tai labai geras dalykas. Na, aišku, ne su juo.
Koko. O iš kur tu žinai, juk nebandei, ar ne?
Goga. Dar ne. Tai sutikai?
Koko. Nespėjau, tu pasirodei.
Goga. O su moterimi irgi bandei?
Koko. Taip.
Goga. Papasakok, tik tyliai.
Koko. Čia nieko nėra.
Goga. Nesvarbu. Nėra čia ko rėkti.
Koko. Ką pasakoti?
Goga. Nežinau, tu juk su ja buvai.
Koko. Ne su viena. Mama atsivesdavo draugų ir draugių, o kartais mes būdavome pas ką nors svečiuose. Tu nežinai tų narkomanų baliukų, kai įsivaro, tai nebežinai, kas su kuo ir kaip.
Goga. Tai ir tu...?
Koko. O kaip gi? Tik nespėju akių sumerkti, jau kas nors laižo. Ir taip nuo kokių septynių metų. O nuo dvylikos prasidėjo tikras seksas. Siaubas.
Goga. Tau pasisekė.
Koko. Nieko sau pasisekė? Aš jau geriau šia prasme sutikčiau tavo vietoj būti.
Goga. Nežinai ką šneki.
Koko. Tarp kitko, būtent jie ir praminė mane „mūsų mažasis Koko. Ar pasiilgai mūsų?“
Goga. Ir ką tu jiems atsakydavai?
Koko. Nieko. Nespėdavau, jie tuoj įsisiurbdavo man į lūpas.
Goga. Eik tu!
Koko. Šlykštu. Tavęs ką, niekas nėra bučiavęs?
Goga. Ne. Turbūt, bent aš nepamenu, kad kas būtų norėjęs mane pabučiuoti.

Koko jį pabučiuoja.

Goga. Tu ką?
Koko. Nieko. Dabar negalėsi sakyti, kad tavęs niekas nebučiavo.
Goga. Bet tu... Tavo saldžios lūpos.
Koko. Tai nuo pyrago.
Goga. Gal... dar kartą? Labai skanus pyragas.
Koko. Gero po truputį. Ne viskas iš karto.
Goga. Karšta pasidarė.
Koko. Taip būna. Gal tikrai eikime paspardyti kamuolį. Atvėsi.
Goga. Gerai, tik eikime toliau nuo langų.    II veiksmas      Direktoriaus kabinetas

Direktorius. Aš patenkinsiu tavo prašymą dėl atleidimo. Galėsi jau šiandien būti laisvas.
Priž. Ačiū. O kaip kitas?
Direktorius. Deja, kito tavo prašymo aš netenkinsiu.
Priž. Kodėl?
Direkt. Negaliu. Tu pasivėlinai. Nikolas pasirodo paklausus. Paklausi prekė.
Priž. Kas dar?
Direkt. Jis dabar yra pono Toto nuosavybė. Jeigu taip galima sakyti apie žmogų.
Priž. Toto?
Direkt. Taip, Toto. Liucijaus Toto. Tu ką jį pažįsti?
Priž. Ne, girdėjau.
Direkt. Tai va, ponas Totas prieš dvi savaites kreipėsi į mūsų įstaigą su prašymu rasti šviesiaplaukį berniuką, kuris pakeistų jo mirusį sūnų.
Priž. Bet Nikolas tamsiaplaukis.
Direkt. Tai neturi reikšmės. Totas aklas. Per siaubingą avariją jis neteko žmonos ir sūnaus,  vienintelis išsikapstė, deja, aukodamas regėjimą. Taigi, spalvų jis tikrai neskiria.
Priž. Bet jis vis viena sužinos, kad jūs pakišote jam ne tą prekę.
Direkt. Pirmiausia, mūsų augintiniai tai nėra prekės.
Priž. Bet jūs pats tik ką pavartojote šitą sąvoką.
Direkt. Tikrai? Nepastebėjau. Na, bet tai nesvarbu, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Antra, kai ponas Totas susižinos tikrąją berniuko plaukų spalvą, jis jau bus spėjęs jį gerokai pamilti, priprasti ta prasme, ir tikrai nemanau, kad atbėgs pas mane su pretenzijomis, tuo labiau reikalaus grąžinti pinigus.
Priž. Pinigus?
Direkt. Žinoma, o kaipgi tu manei, už dyką? Jie, aišku, atiteko mūsų įstaigai, buvo padaryta nesavanaudiška auka, aš čia ne prie ko.
Priž. Aš būtent taip ir supratau, jūs ne prie ko.
Direkt. Ironizuok kiek tinkamas, tu jau vis tiek atleistas. Ir trečia.

Pauzė.

Priž. Aš klausau.
Direkt. Aš norėjau gero Nikolui.
Priž. O aš argi ko nors kito jam noriu?
Direkt. Deja, aš žinau, ko tu nori. Nemanyk, kad tu vienas žinai savo paslaptį.
Priž. Tai Nikolas jums pasakė?
Direkt. Ne, tas berniukas tylėjo.
Priž. Tas?
Direkt. Taip, tas. Bet buvo dar ir kitas.
Priž. Ak štai kas.
Direkt. Taip, anas liko įskaudintas ir neišlaikė, apsiverkė čia pas mane. Todėl aš ir nusprendžiau Nikolą atiduoti neregiui. Na, o tu, jei tikrai nori turėti globotinį, gali pasiimti su savimi Adolį. Aš sutvarkysiu reikiamus dokumentus, tiesa, jie kažkiek kainuos, bet nedaug. Ir dar dėl bendros tradicijos reiktų paaukoti įstaigos ir berniukų labui nedidelę auką. Tai ir viskas.
Priž. Jūs jau kalbėjot su Nikolu? Jis žino apie Toto?
Direkt. Totą. Tu kažkaip keistai tari tą pavardę. Žinoma, pirmiausia aš pakalbėjau su Nikolu, pirmiausia. Kaip gi aš galėčiau be jo sutikimo. Jis jau žino, nuo vakar žino, kad Totas šiandien atvažiuos jo pasiimti.
Priž. Šiandien?
Direkt. Taip. Jis jau atvažiavęs, ilsisi svečių kambaryje.
Priž. Ir šiandien jį išsivež?
Direkt. Taip, o ko laukti? Tu matau labai pritrenktas tos žinios, bet nieko nepadarysi. Tau belieka susitaikyti.
Priž. O jeigu aš nesusitaikysiu? Gal man nueiti ir pasakyti dabar tam Totui, kad Nikolas ne šviesiaplaukis. Kodėl jam neatidavus Adolio? Jis šviesus. Juk jums koks skirtumas?
Direkt. Didelis. Adolis nori likti su tavimi. To jis ir verkė. Šiandien vėl  čia buvo prieš kokią valandą. Bjauri scena, tai yra norėjau pasakyti, graudi. Tai viena, o antra, tu nenueisi informuoti pono Toto apie plaukus, nes aš galiu informuoti kai kurias tarnybas apie tavo berniukų auklėjimo metodus. Todėl, baikim šitą kalbą, man jau išties nemalonu.
Priž. Taip, taip, malonumo ir aš nejaučiu.
Direkt. Manau aš pasielgiau, kaip geriausia visoms suinteresuotoms pusėms. Ką gi, einu atsivesiu poną Totą.

Beldimas į duris.

Direkt. Prašau, prašau.

Įeina Koko ir Goga.

Direkt. A, Nikolas. Užeik, užeik. Ne dabar, Gogijau, vėliau. Kažko norėjai? Dabar ne laikas, mes užsiėmę.
Koko. Čia aš jį atsivedžiau.
Direkt. Na tiek to. Žiūrėk, gerai elkis, Gogijau, nepadaryk man gėdos. Aš tuoj atvesiu poną Totą.
Koko. Toto?
Direkt. Ne, iš kur tu ištraukei? Totas.
Koko. Taip, taip. Kita vertus koks skirtumas.
Direkt. Pabūkit ramiai. Aš tuoj.

Išeina.

Priž. Tu priėmei Toto pasiūlymą?
Koko. Ne, kaip tik ruošiuosi atsisakyti.
Goga. Kaip gi? Tu juk laukei Toto?
Koko. Ne jo, ne jo laukiau, aš gi tau sakiau.
Goga. Sakei laukiu Toto. Bet tu tiek kartų keitei  savo nuomonę, kad ir aš susipainiojau.
Priž. Atsisakai dėl to, kad jis aklas?
Koko. Kas?
Priž. Totas.
Koko. Aklas? Toto aklas?
Priž. Direktorius pasakė pusę tiesos. Kaip jam tai būdinga.
Koko. Dabar man bus daug sunkiau atsisakyti.
Goga. Bet kodėl? Kas atsitiko? Paaiškink pagaliau. O kaip gi aš?
Koko. Tu juk laukei Toto?
Goga. Taip, bet todėl, kad tu jo laukei. Mes laukėm kartu.
Koko. Aš laukiau Koko.
Goga. Ir vėl tu savo.
Priž. O mano pasiūlymą tu prisimeni?
Koko. O kaip gi, tėvų ūkis, kelionės ir visa kita.
Priž. Tu jį priimi?

Įbėga Adolis.

Adolis. Nepriimk, Nikolai, prašau.
Priž. Adi, ko tu čia? Kaip tau ne gėda taip įsiveržti?
Adolis. O jums? Jums negėda taip su manim? (apsiverkia)

Įeina Direktorius ir Totas.

Direkt. Čia prašom, į kairę, sėskitės ant sofos. O, kiek čia priėjo. Atsisveikinti atėjote?  Jis buvo visų mėgiamas, matot, net apsiverkė.  A, tiesa, jūs nematote, atsiprašau. Taip, na baikit greičiau, svečias neturi laiko. Nikolai, prieik prie pono Toto.
Koko. Labas, pone.
Totas. Sveikas, mano berniuk.
Koko. Aš norėjau prašyti, kad jūs paimtumėt mano draugą Gogą.
Direkt. Kas čia per nesąmonės? Ką čia išsigalvoji? Negali gi ponas Totas išsivežti visų berniukų, kurie norėtų palikti šiuos namus. Be to, niekas ir nenori.
Goga. Aš noriu.
Direkt. Nesąmonė, tik ne dabar, dokumentai paruošti Nikolui. Kitą kartą, kai kas nors norės paimti ką nors, tu, Gogijau,  būsi pirmas, pažadu. O dabar marš į savo kambarį.
Koko. Palaukit. Bet aš atsisakau.
Direkt. Nešnekėk nesąmonių. Kaip tu gali atsisakyti? Mes juk su tavim susitarėm, nebuvo jokios prievartos, tu pats norėjai, o dabar rodai kaprizus?
Totas. Tai dėl mano negalios? Jūs jam nieko nesakėt?
Direkt. Sakiau... ne, gal pamiršau. Kokią tai turi reikšmę, sakiau nesakiau.
Koko. Tai neturi reikšmės.
Direkt. Matot, aš teisus. Tai neturi reikšmės, be to, aš tiek užsivertęs darbais. Ir iš pedagoginės pusės yra tikslinga atskleisti viską palaipsniui, ne iš karto.
Koko. Aš ne dėl to atsisakau.
Direkt. O dėl ko, kas atsitiko?
Totas. Tu lauki kažko kito, juk taip?
Koko. Taip.
Direkt. Ko kito? Ko jis gali laukti?.
Priž. Nikolai, tu priimi mano pasiūlymą?
Adis. Ne, Nikolai, ne, labai prašau.
Direkt. O jūs ko čia dar stovit? Tu atleistas. Jau seniai turėjai išeiti.
Koko. Nepriimu, prašau atleisti, man labai gaila. Ne dėl to, kad tu, Adi, prašai, tavęs man negaila.
Direkt. Na, ir puiku, mes nieko nelaukiam, baigiam tą komediją ir skirstomės, jau temsta.
Totas. Prieik arčiau, Nikai. Galiu taip į tave kreiptis?
Koko. Taip, žinoma.

Totas jį apčiuopia.

Totas. Tu visai, kaip mano sūnus. Tau juk sakė apie jį?
Direkt. O taip, žinoma sakiau.
Koko. Sakė, kad jis mirė. Nelaimingas atsitikimas.
Totas. Galvojau tu jį pakeisi.
Koko. Aš norėjau, bet...
Direkt. Koks bet? Ko tu dar lauki?
Koko. Koko.
Direkt. Nedrįsk tyčiotis.
Goga. Jis nesityčioja.
Totas. Kokios spalvos tavo plaukai?
Direkt. Jo plaukai...
Koko. Tamsūs.
Direkt. ...dabar patamsėjo.
Totas. Aš taip ir maniau.
Direkt. Tiesą sakant, raštinėje kažkas supainiojo dokumentuose, o aš savo ruožtu irgi...žodžiu įsivėlė klaida.
Totas. Tiesą sakant, tai nesvarbu, aš juk vis tiek nematau.
Direkt. Po to aš irgi taip pagalvojau, kad nesvarbu... kai pastebėjau klaidą.
Totas. O tu, Gogijau?
Goga. Ką?
Totas. Kokios spalvos tavo plaukai?
Adis. Jis „ryžas“.
Priž. Auksinis.
Goga. Už „ryžą“ atsiimsi.
Totas. Nesipykit, berniukai. Auksinis tai gražu, tai nuo saulės, tai reta. Tai nori važiuoti su manim?
Goga. O jūs turite šokolado?
Totas. O kaipgi? Žinoma, juk aš važiavau pas smaližius.
Goga. Tai nuostabu. Gaila, kad Koko nevažiuoja, jis taip mėgsta šokoladą.
Direkt. O Viešpatie, koks dar Koko? Jūs ką, išprotėjote?
Koko. Aš Koko. Mane taip vadina. Ten.
Direkt. Kur ten? Kas čia dabar darosi? Tai tu taip juos prižiūrėjai?
Koko. Ten, iš kur aš atėjau, aname gyvenime.
Totas. Kodėl Koko?
Koko. Tai nuo žodžio kokainas.
Direkt. O siaube!
Koko. Kai mama eidavo pas draugus, paslėpdavo mano rūbuose mažus paketukus su milteliais. Kartais ją gatvėje sustabdydavo policininkas, bet nieko nerasdavo, o manęs netikrindavo. Svečiuose visi mane pasitikdavo džiaugsmingai šaukdami :“Mūsų mažasis Koko“, sakydavo, „mūsų išgelbėtojas“.
Totas. Tu pasiilgai to gyvenimo?
Koko. Man jis patiko.
Direkt. Koks siaubas. Daugiau nepasakok šitų nesąmonių. Nuvesk jį...ai, tu gi atleistas. Vistiek nuvesk už bausmę jį į lovą.
Priž. Aš mielai.
Adis. Ne, tik ne tai.
Direkt. Gana. Gana tų isterijų. Baikim visa tai. Baikim. Gogijus gali su jumis vykti, jei jūs sutinkat su tokios rūšies mainais. Dokumentus aš perrašysiu ir atsiųsiu jums paštu. Jums nereiks dar kartą čia važiuoti. Tad, geros kelionės, kaip sakoma, ir sudie. Aš palydėsiu. Eikit, eikit.
Goga. Aš pasivysiu, ponas Totai.
Totas. Gerai, atsisveikink.

Visi išeina, lieka Koko ir Goga.

Goga. Tu nusivesi mane į tą savo gyvenimą?
Koko. Taip, būtinai.
Goga. Aš susirasiu tave, mano mažasis Koko. Mes dar susitiksim.
Koko. Aš lauksiu. Lauksiu tavęs, Gogo.

Veiksmas vyksta  namo rūsyje. Visiška tamsa, pasigirsta žingsniai, jie artėja, sustoja, tada girdisi rakinamos spynos garsas, nukrenta ir atsitrenkia į sieną geležinė štanga, kuri laikė užrakintas duris. Garsiai girgždėdamos lėtai atsidaro seniai neteptos durys, po to kartu - staigus trinktelėjimas (durys užsidaro) ir užsidega palubėje vieniša lemputė, X ranka ant elektros jungiklio.

Viduje įremtas į kampą stovi masyvus stalas, prie jo kėdė. Ant sienos virš stalo didokas fiziologinis žmogaus atlasas (vidaus organai, raumenys, kraujagyslės etc). Ant stalo mikroskopas, įvairaus dydžio kolbos, kelios storos knygos, sąsiuviniai, žvakidė. Dar keliolika įvairaus dydžio žvakių neuždegtų ir  pritvirtintų sienos nišose tarp plytų arba įbestos į tuščius butelius, apvarvėjusius vašku.
Šalia stalo ant medinės dėžės narvelis su keliomis žiurkėmis.
Prie kitos sienos nutrinta kušetė,  kriauklė su kranu, gali vos vos lašėti vanduo.
Arčiau avanscenos prie sienos senovinė fisharmonija arba senas pianinas. 

X.    (labai linksmai, žaismingai, teatrališkai)  O štai ir aš! Šou prasideda! (Būtų gerai šioje vietoje papozuoti, kokias tris pozas, lyg prieš fotoaparatų blykstes. Toliau kalba, tartum atsakinėtų į klausimus arba priekaištus, labai linksmai, guviai ir betarpiškai). Na na na, tik nepradėkit, aš viską suprantu. Kur aš buvau? O, neklauskit! Kur tik aš nepabuvau. Taip, žinau, jūs pasiilgot, aš irgi, žinoma...

X padeda ant stalo metalinį bliūduką su maistu ir degtukais prideginėja visas žvakes. Viską daro žaismingai, plastiškai, šokio judesyje.
Visą tekstą sako žiurkėm – ir tom, kurios narvelyje, ir tom, kurios nematomos yra kitame didesniame narve žiūrovų vietoje, kitaip sakant, kreipiasi į žiūrovus, kaip į likusias žiurkes.


X. Bet tiek reikalų ir dar žmona....Ša, ša... Maxomys dollmani... jūs mane pribaigsit,  Maxomys wattsi... Ir aš, aš irgi nieko burnoj neturėjau. Tik pagalvokit. Aišku, aš meluoju, Rattus norvegicus..., žmona suruošė karališkus pietus, pirmas, antras, o po to dar desertas. Nuostabu, na ir kas čia tokio, jei kartais ir ką pameluoju, jūs gi vistiek nieko negalit pakeisti. (Nutyla, sustoja,  klausosi. Žiūri į žiūrovų pusę.) Taigi, mano herojai, būsimieji kosmonautai, išalkot, parazitai? Tuoj, tuoj, kantrybės.     
Dar šitą (braukia naują degtuką), ot, velnias. (Nusidegina pirštą, įsikiša jį į burną, čiulpia.) Kad jį kur (braukia kitą degtuką)... Ša, apsiraminkit (kreipiasi į žiūrovus, t.y. kitas žiurkes,  rodo į narvelį), būsit ir jūs kosmonautai, viskam savo laikas, ko spirgat? Gausit, paėsit. (Stebi žiurkes-žiūrovus. Turi atrodyti, kad jis mato žiurkes arba vieną žiurkę, greitai nubėgančią į dešinę pusę, po to iškart į kairę. Nusišypso.)
Sako žiurkės tylūs padarai, nieko panašaus (uždega paskutinę žvakę ir prisidega cigaretę). Taip, taip.

Nueina prie durų, išjungia elektros jungiklį, dega tik žvakės. Žvakių turi degti daug, turi atrodyti kaip  bažnyčioje. Prie durų ilgokai klausosi.

X. Pasigirdo.

Prieina prie sienos, bando kažką įžiūrėti pro skylę, įpučia dūmus, pasiklauso. Šūkteli į skylę:        Ei!...Aūūū....    Ne, nieko.
   
X.  Keisti žmonės, galvoja apie mane, kad aš keistas. (Pauzė, klausosi). Mmh, kaimynai. Sako (pakeičia balsą): įdomu, ką jis ten rūsyje veikia, palikęs namuose jauną žmoną?
(Sušnabžda) Kvailys. (Garsiai, kad išgirstų už sienos, jei ten kas būtų): kvailys, kuris taip mano.
(Vėl teatrališkai, su patosu) Menki žmogeliai, menki žmogučiai, niekingi žmogeliukai. Jeigu jūs žinotumėt, jeigu turėtumėt nuovokos, dėkotumėt man. (Garsiau). Dėl jūsų stengiuosi, nors jūs gal to ir neverti.

Vėl  klausosi, bando kažką įžiūrėti pro skylę. Tada po varvančiais lašais užgesina cigaretę ir numeta ant grindų.

X. Na, na.

Nueina prie stalo, paima kelias kolbeles, grįžta prie kriauklės, išplauna jas ir vėl nuneša jas ant stalo. Tada atsisuka į žiūrovus.
(Į žiūrovus apsimestinai nustebęs):

Jūs dar čia? Gerai, gerai, paėskit.

Paima iš bliūduko duoną, trupina ją ir meta į žiūrovus.

X. Še, dar, pagauk, nepagavai? Na kur tu ant galvos lipi?
Jie mane seka. Nori išsiaiškinti, ką aš čia veikiu, ne kitaip. Gal jie iš saugumo? Turbūt galvoja, kad aš čia pinigus padirbinėju. Mano, kad atidariau pogrindinę spaustuvę. Ateis vieną rytą su kratos orderiu ir ką ras? Vietoj padirbtų banknotų pulką pasiutusių rudųjų žiurkių, Rattus norvegicus. Sakot jūs nepasiutę? Na gal, gal. Ypač kai pradėsiu ir jus gydyti, tai tikrai būsit absoliučiai sveiki.

Juokiasi, turi atrodyti, kad mato, kaip žiurkės pešasi tarpusavyje dėl trupinių.

X. Atimk, atimk, nenusileisk. Gerai, ir tau, tau irgi, še. Ach, žiople, nespėjai, na, bandyk dar kartą. Puiku. (Po ilgos pauzės). Parazitai. Ne jūsų reikalas, ką aš veikiu su žmona, nesikiškit. Aš ją labai myliu ir jeigu palieku trumpam, tai tik todėl, kad aš užsiėmęs, aš mokslininkas, aš privalau dirbti. Ir žmona man pritaria, mes su ja puikiai sutariame. Juk šitas darbas nesitęs amžinai, aš jau esu prie pabaigos, liko sutikslinti duomenis, paskirstyti dozes ir jau bus galima pereiti prie žmonių. Gal net nuo jūsų ir pradėsiu, dėkoti man turėtumėt (juokiasi). Negirdi, turbūt ten nieko ir nėra, gal ir be reikalo aš garsiai kalbu, bet man patinka taip, taip man drąsiau. 


Staiga nutyla, eina prie sienos, kur yra kriauklė. Paima nuo kriauklės kreidos gabaliuką ir rašo cheminę formulę ant sienos.

X.  Aaaa, o jeigu pridėt išskaidytą piperaziną, nuėmus vieną natrio dalį, a? Laisva dalis jungtųsi su arsenu ( rašo junginius), jodoformas pašalins gliukozę. Bet kaip jį išskaidyt? Piperaziną? Mhm. (Ilgai žiūri į sieną, po to nervingai sušlapina po kranu ranką ir ja nuvalo, ką buvo parašęs). Šūdas, nieko nebus, gana. Viskas juk ir taip gerai.

Prieina prie tikrų žiurkių narvelyje, patrupina duonos ir joms.

X.  Šaunuolės, šaunuolės, caca, aha caca. Jūs tai jau visai kas kita, kultūringos, ne laukinės. Praėjot kursą, galima sakyti, esat pionierės-bandytojos, kosmonautės. Juk mokslas –  galima sakyti, kaip kosmosas, neištirtos erdvės, nauji poligonai.

Išima vieną iš narvo, tikrina pulsą, labai greitai skaičiuoja iki 70.
   
X. Iš šešių - bus 420, gerai. Kaip jautiesi, parazite? Turėtum gerai jaustis, na, nesimuistyk.

Paima nuo stalo stiklinę plokštelę.

X. Dar šlapimo lašelį, nesispyriok. Reikia. Štai taip. Grįžk atgal.

(Grąžina žiurkę į narvelį ir sėdasi prie mikroskopo, tiria šlapimą ir  kreipiasi į žiūrovus, nežiūrėdamas į juos) Jūs irgi būsit (pauzė), ramūs ir sveiki, norvegai, jau greitai....    O paskui ir žmonės...  Labai geras šlapimas, jokių toksinų...(pauosto, po to palaižo stiklinę plokštelę, pačepsi lūpomis). Puikus šlapimas, tiesiog puikus. 

(Atsitraukia nuo mikroskopo, prasisega kelnių viršutinę sagą, įkiša ranką, po to ištraukia, pauosto, garsiai numykia: Hm, vėl įkiša ranką atgal, pasisuka į žiurkes-žiūrovus,  ir lėtai maigo).

(Monotoniškai): Paskui ir žmonės, bet pirma  norvegicus. Taip taip, jūs, žiurkės.  Kodėl jus pavadino norvegais? Tokia puiki tauta ir staiga rattus? Gal norvegai yra iš žiurkių kilę? arba jūs iš norvegų? Reikės išsiaiškinti.  Ko spoksot,    nepaėdėt?  Besotės!    Nieko,    greit  atprasit persivalgyti,      atprasit  kovoti dėl duonos kąsnio,      dominuoti  viena prieš kitą,        būsit  lygios        ir  ramios.  Lygios      ir ramios.      Lygios...

Pauzė. X maigo save intensyviau. Galop atsistoja, išima iš kišenės pakuotę su prezervatyvu, praplėšia, prezervatyvą patampo rankose, tada užsisuka nuo žiūrovų, nusismaukia kelnes žemyn, užsimauna prezervatyvą ir toliau masturbuojasi. Judesiai greitėja, kvėpavimas darosi garsesnis, X baigia. Tada atsisėda ant kėdės, paima nuo stalo kolbelę ir supila į ją iš prezervatyvo. Prezervatyvą numeta ant grindų, jų čia mėtosi ir daugiau. 

X. (Nueina iki kriauklės, nusiplauna, užsismaukia atgal kelnes, susisagsto. Per visą tą laiką kalba šį tekstą): Kai mane išmetė iš instituto... prieš pusę metų, prieš pusmetį tai atsitiko, aš pasakiau jam ... profesoriui.... Jis mane užtiko, tiksliau, pirma, turbūt,  pamatė kažkuri seselė, aš neišgirdau, kaip ji pravėrė palatos duris, tada nubėgo pakviesti ko nors, ir atlėkė tas... Mes atlikinėjom praktiką ligoninėje.
Kvaila, kad kalbu su savim, juk žiurkės manęs nesupranta. (Į žiūrovus) O gal suprantat? (Pauzė) Man vistiek  patinka kalbėti garsiai, man reikia auditorijos, net ir tokios, tebūnie. Be to, taip aš jaučiuosi drąsesnis, jau sakiau. (Žiūrovams) Bet žiūrit, lyg suprastumėt, ką aš jums kalbu, a? už tai aš jūsų ir nekenčiu. Ir kaimynų, tie irgi dedasi, kad supranta,  kas vyksta čia (turi omenyje rūsį). Supratingi staiga visi tapo. Bet nieko, aš jus (žiurkėms-žiūrovams) pakeisiu, ir jus (į sieną).

Žiurkės (kalbėdamas užpildo kelias kolbeles, perpildamas spermą, kažkokius kitus skysčius, viską atidžiai matuoja, dozuoja, lašina, maišo, įberia miltelių, pjauna riekelę citrinos, spaudžia citrinos sultis į atskirą stiklą, po to pipete sugeria ir lašina tas sultis į kolbeles ir t.t.) – sako, vieninteliai padarai, išliksiantys po branduolinio karo. Keista, kodėl? Ką tokio jūs turite savyje? Kodėl jums taip rūpi išlikti? Kartą mačiau kaip žiurkė išsikapstė, ištraukė savo galvą iš pelių spąstų. Tada studentaudamas vienu metu dirbau teatre, ir ten viename spektaklyje buvo naudojami grūdai. Priviso, o gal sulėkė iš aplinkinių namų daug žiurkių. Bandė jas gaudyti pelių spąstais, įdėdavo lašinių arba dešros, ir viena papuolė, gulėjo prispausta galva, lyg negyva. Aš puoliau ieškoti, kuo ją galėčiau pribaigti, kad tikrai nebūtų abejonių, suradau kastuvą, atbėgu, o ji jau atsipeikėjusi ir paskutinėmis pastangomis išslydo iš po metalinio lankelio ir prieš pat mano nosį pabėgo. Na ir gajumas. Daugiau lašinių ir dešros nei viena neėdė, naikino tik grūdus.
Tai mat... Iš tikrųjų aš labai bijojau žiurkių, ir dabar bijau, kažkas jumyse yra tokio gąsdinančio, atšiauraus, gal šiaurietiško? Įdomu, gal norvegai irgi yra atšiaurūs? Švedai, suomiai, a? Ir pelių taip pat bijau. Taip, aš jūsų bijau, todėl ir kalbu garsiai, drąsinuosi, ir ta neapykanta jums taip pat ir iš baimės. Bijau, kad vieną dieną jūs man neatleisit to, ką aš su jumis darau – laikau uždarytas, alkanas, ištroškusias (norit vandens? aš tuoj, apipilsiu jus žarna, kur ji? ach, nėra, tada šitaip (paima klizmą ir papurškia žiūrovų pusėn, bet į žemę), gerkit – taigi, bijau, kad neatleisit ir sudraskysit mane, ištrūksit iš narvo ir sudorosit, kaip kukurūzų burbuolę. Kukurūzai, turbūt nežinot, kas tai (parodo žiūrovams kukurūzų dribsnius). Na, šekit truputį (pats irgi įsideda burnon saują dribsnių).

Pritraukia į švirkštą pasigaminto mišinio ir paėmęs vieną žiurkę iš narvo padaro injekciją.

X. Na na, gerute, maža injekcija ir niekada nesirgsi. Žinau, kad skauda, truputį pakentėk. Va taip, ir viskas, dabar gali pasinerti į nirvaną. Vėliau retinsim injekcijas, kas mėnesį, kai tiksliai apskaičiuosiu dozes, nors ne, iš pradžių dar pabandysim kas savaitę.
Kur aš baigiau? Aaa, iš tikrųjų aš vistik nepasakiau jam to, ką norėjau pasakyti, profesoriui, iš karto nepasakiau, o paskui jau neradau jo ir negalėjau pasakyti – „senas kriošena“. Jis, matai, įlėkė į palatą baisiai įsiutęs ir tiesiog užbliovė ant manęs: „Gerbiamas studente, malonėkite paaiškinti, ką jūs čia darote?“ Jis, tikriausiai, tikėjosi, kad aš labai sutriksiu ir ilgai mikčiosiu aiškindamas ir painiodamasis, ką gi aš ten veikiu vienas šalia mirtinos ligonės, o aš priešingai, visai ramiai atsisukau į jį, baigiau tvarkytis ir savo ruožtu paklausiau jo: Jūs klausiate manęs, ką aš veikiu, aš jus teisingai supratau? Nejaugi pats nematote? ruošiu spermą, ir šią frazę turėjau užbaigti kreipiniu „senas kriošena“, nes buvo aišku, kad mane vistiek išmes - su tuo kreipiniu, ar be jo - tad kuriam galui reikėjo taupytis, bet kažkodėl tų žodžių aš nepasakiau. Argi gali būti, kad slapta tikėjausi išsigelbėti, negi galėjau būti toks naivus?
Profesorius užkriokė: Jūs išsikraustėte iš proto, lauk, nenoriu daugiau niekada jūsų matyti, lauk.
Ir tuo metu dar galėjau jam pasakyti, bet išėjau nieko nepasakęs, o daugiau jo jau nebesusitikau, mane išmetė, o profesorius greičiausiai slapstėsi, nes jautė, kad kažko aš jam dar nepasakiau ir to kažko jis aiškiai nenorėjo girdėti.
Bet aš vis viliuosi, kad kada nors, kada nors man pasitaikys proga pasakyti jam, ką gi aš ten veikiau toje palatoje. Ir kitose taip pat.
Išmesdami mane nurodė vienintelę, bet, kaip jiems atrodė, svarią priežastį – „amoralus akibrokštas“. Koks terminas! Lyg jie būtų teiravęsi nuomonės tos mirštančios ligonės ir ji būtų pasmerkusi mano elgęsį („taip, žinote tas jaunuolis elgėsi amoraliai, man tai buvo akibrokštas“). Deja, ji netgi nieko nematė, buvo be sąmonės. Tarp kitko, turiu pastebėti, kad mano tyrimai rodė labai palankius rezultatus, ligoniai, gavę mano spermos su maistu arba sumaišytos su vaistais, bent kurį laiką pasijusdavo geriau, jų nuotaika pasitaisydavo, akyse įsižiebdavo viltis, ir aš šį pagerėjimą priskiriu gyvybės nešėjams,  amžiniesiems mirties antagonistams, vikriesiems pasileidėliams spermatozoidams. Būtent jie turi savyje to neblėstančio optimizmo ir gyvenimo teigimo, prieš kurį bent laikinai traukiasi iš kelio mirties bacilos.
Aš tęsiau tyrinėjimus šia linkme ir, regis, atradau vaistą nuo tos mirtinos ligos. Bent jau šios žiurkės yra visiškai sveikos ir be to, priešingai savo prigimčiai, absoliučiai neagresyvios, apatiškos. To ir reikia, nes visos ligos nuo nervų. O kai nervų sistema yra kryptingai blokuojama, tada ir rezultatas puikus – nepriekaištinga vidaus organų būklė. Kaip sakiau, liko tik techninė pusė.
Kaip man pavyko tą pasiekti? Jūs, visi čia susirinkę, norite išgirsti mano pasakojimą apie savo atradimą? Ką gi, aš pasiruošęs atskleisti kai kurias savo tyrimo detales.
Pirmiausia, aš ėjau kitu keliu, tai yra atradau panašumų visuomenės gyvenime ir organizmo vystymęsi. Nesuprantat? pastebėjau, kad visuomenėje kylantys kataklizmai - nuosmūkiai, suirutės, krizės, perversmai, revoliucijos – atsiranda dėl per didelių visuomenės narių ir jų grupių ambicijų, poreikio dominuoti, valdyti. Tai iškreipia juos iš teisingos gyvensenos rėmų, atsiranda konfliktiniai židiniai, kuriuos reikia vienaip ar kitaip pašalinti arba nuslopinti – vienas būdas yra tiesioginis įsikišimas, operacija, tai yra jėgos panaudojimas, su tuo susiję karai, revoliucijos, arba  kitas būdas – vaistais, prie jų galime priskirti demokratines priemones: rinkimai, daugiapartinė sistema ir panašiai, žodžiu, laiko ir energijos bereikalingas švaistymas. Abiem atvejais mes grumiamės su pasekmėmis. Kad viso to išvengti, tereikia šiek tiek sutramdyti asmenybių saviraišką, geriausia išvis ją eliminuoti iš žmonių sąmonės, juos nuasmeninti, ir visuomenę puikiausiai galės valdyti nedidelis smegenų centras, kuris geriausiai paskirstys išteklius ir kryptingai sudėlios veiklos gaires. Pasaulinis viešpatavimas! Skamba pretenzingai, bet juk kažkas turi to imtis.
Aš esu pasiruošęs šiam darbui ir be to turiu tam reikiamas priemones, savo išrastą preparatą, kuris pasitvirtino bandymuose su gyvūnais. Bet svarbiausia, kad mąstydamas apie visuomenę, aš radau analogijų ir organizmo vystymęsi. Ląstelės – tai tie patys ambicijomis prisisotinę visuomenės nariai, kuriem negana vien vykdyti savo prigimtines funkcijas, aklai paklusti vieningam smegenų centrui, kurie žūtbūt nori išsiskirti, dominuoti, todėl pakinta genetiškai ir organizmas yra apimtas negalios židinių, kažkas ten verda, kunkuliuoja ir t.t. Sakykit, ar gali verdantis vanduo arba audringa jūra asocijuotis su sveikata, ramybe, disciplina? Nors ką jūs galit man atsakyti, norvegai, jūs gal ir jūros nematėt.
Bet apskritai, reiktų užrašyti šitą mintį apie jūrą, ją galima būtų panaudoti savo pranešime (sėdasi prie stalo, kurį laiką rašo. Paskui užsirūko.)

X. Taigi, savo preparatu aš galiu gydyti ir kūną, ir visuomenę. Pradėsiu nuo kūno – ląstelių nuasmeninimas. Tam, aišku, prireiks didelės armijos jaunų vaikinų-donorų su aktyvia sperma tokia, kaip mano. Kol kas neįsivaizduoju viso to milžiniško paruošiamojo darbo, kaip gaila, kad neturiu nei vieno patikimo draugo, apskritai neturiu draugų, ta donorų atranka, asistentų apmokymas, techninės bazės įrengimas ir taip toliau, daugybė, begalė darbų, ir kaipgi aš visa tai įveiksiu? Bet juk viską įmanoma įgyvendinti ir norinčių man padėti bus šimtai, kas nenorės prisidėti prie pasaulinio viešpatavimo? Pasaulinis viešpatavimas! Kaip skamba! Tiesiog visą taip ir nusmelkia užmojo didingumas. Ir visa tai ranka pasiekiama, nereikia nei užkariavimų, nei revoliucijų, viską nulems žmonių noras nugalėti mirtiną ligą!
Tačiau  juk šito nepasakysi taip paprastai visuomenei, ji išsigąs. Tarkim, kai skaitysiu pranešimą, kas nors manęs paklaus (pakeitęs balsą): o kas tai yra ląstelių nuasmeninimas? Taip, šito tai jau tikrai paklaus, juk nepradėsiu dėstyti apie ambicijų nereikalingumą, maždaug, pasikliaukit manim, pažabokit savo troškimus, eikit miegoti, ryt prabusit ir būsit viskuo patenkinti. Ne, taip netinka, o kaip? Kaip tai paaiškinti? Reiktų kažkaip suformuluoti, suprantamai pateikti, bet kartu ir nepasakyti visko.

X nusikabina nuo sienos vietomis baltai kreida išteptą fraką, rengiasi, kiek pasitaiso šukuoseną.

Na, tarkim, aš darau pranešimą, mokslinį pranešimą, juodas frakas, fotoaparatų blykstės, tūkstantinė auditorija, tiesioginė transliacija. Mane pristato, aš nusilenkiu, ponai ir ponios, skubu jus pradžiuginti,
nors pradžiuginti nereikia, koks čia džiaugsmas, kita vertus, aišku, kad džiaugsmas, bet kažkaip labai jau nekuklu, lyg aš koks dievas nusileidau ir pradžiuginau. Ne, geriau paprastai – noriu paaiškinti savo atradimo esmę, - taip, šitaip geriau, nors iš esmės, koks skirtumas, kaip pasakysiu, svarbu, ką.
Tai ką aš atradau, iš tiesų visa tai nėra nauja, visais laikais buvo bandymų paversti žmones... 
Ne, ne, šito sakyti aš negaliu, jokiu būdu, čia jie pajaus pavojų, nesupras – prie ko čia žmonės? Nereikia, geriau kalbėti apie tai, kaip aš ilgus vakarus ir netgi naktis, kaimynai gali patvirtinti (ei, kaimynai! ar girdit?), dirbau su ląstelėmis, nevalgiau, nemiegojau, kaip preparavau jas įvairiomis medžiagomis (apie spermatozoidus taip pat geriau nutylėti), tyriau jų pasikeitimus į gerąją pusę ir t.t., tai yra skiesti visokias nesąmones, nesąmonės žmones veikia geriau, negu tiesa. Bet tą mintį apie jūrą reiktų kažkur panaudoti, lyg tarp kitko, po kokių nors formulių aiškinimo, kai visi suglums, nieko nesupras, juos reiktų pritrėkšti tokiu tiesiu ir atviru klausimu:
O ką, sakykit, ar gali verdantis vanduo arba audringa jūra asocijuotis su sveikata, ramybe, disciplina?
Niekas nieko nesupranta, prie ko čia vanduo, audringa jūra? žvalgosi į vienas kitą, nenori pasirodyti kvaili, gal ko neišgirdo, todėl ima ploti.

Na, kosmonautai (kreipiasi į žiūrovus), gerai aš čia, a?

Pagalvokit apie tai, o aš kol kas atsiliepsiu į skambutį.

Išsitraukia iš kelnių kišenės mobilųjį telefoną.

X. Alio, Smolnis klauso. Ne skambutis, tik žinutė. Ė, betgi čia ne mano telefonas, žmonos, turbūt per klaidą paėmiau. Žinutė nuo ...Seksiaus? kas tai, vardas? čia toks vardas? Argi gali būti toks vardas? Gal tai šuns vardas? Bet šuo gi nerašys mano žmonai. Pala, jei šį vardą užrašė mano žmona, vadinasi jinai kažką taip pavadino... Kaip amoralu, kaip nepadoru šitaip vadinti kitą vyrą! Jis rašo... ką gi jis rašo? Aišku, negražu skaityti svetimą susirašinėjimą, kitu metu aš to jokiu būdu sau neleisčiau, bet šį kartą, šį kartą.... ai, tiesiog smalsu. Rašo – netrukus būsiu. Kur būsi, ką visa tai reiškia? O kur būsiu aš, kai tu būsi... kur gi tu ruošiesi būti? Negi pas mano žmoną?! Tai štai kodėl ji tave praminė Seksium. O mane, kaip ji vadina mane? pala, tuoj prisiminsiu, tuoj... manęs ji niekaip nevadina. Visiška nesąmonė, kažkas, reiškiasi, Seksius, o aš – niekas?
Na gerai, tuoj mes viską ir išsiaiškinsime, patyrinėsime jūsų susirašinėjimą.
Taip, gautos žinutės, taigi, prieš tai buvusi: Ką darysi? Na, jei manęs klaustų, tai pasakyčiau, kad mokysiuosi groti violončele, bet klausia žmonos, įdomu, ką ji jam atsakė; bet pirma pažiūrėkim kitas gautas, jų čia nemažai,  aha, sekanti:
Bet gi mes naudojome gumytes? 
Ohoho, pasirodo kaip toli nueita, ne tik bučiavosi, o aš dar turėjau vilties, naivuolis. Negi jis kuo nors užsikrėtė nuo mano žmonos, arba gal jis ją užkrėtė ir ji jam priekaištauja? Ot Seksius, triperio nešiotojas, na palauk, pasirodyk tu man, aš tave kaip mat pagydysiu, turiu čia priemonių.
Toliau: O tavo vyras?
Aaa, reiškiasi jis domisi, ar ir aš nesusirgau, šaunuolis, žinai, gal aš tau ir nieko nedarysiu.
Kita: Tiesiog aš nemanau, kad tai nuo manęs. 
Jisai nemano, įsivaizduojat – šventasis, užkrėtė mano žmoną triperiu ir nemano, kad tai nuo jo! Tai gal pasakysi, kad aš užkrėčiau, seksopate tu nelaimingas?
Ir paskutinė: Negali būti.
Gali, dar ir kaip gali, šiame pasaulyje viskas įmanoma.
Gerai, skaitom išsiųstas, jei skaityt, tai viską, visos Seksiui! Oho. Pati naujausia:
Gimdysiu, aišku. Noriu, kad atvažiuotum.
Kas čia dabar? Ką tu gimdysi? Mhm.
Ne visada, prisimink, kai jų pritrūkdavo!!!
Trys šauktukai. Ko pritrūkdavo? Reikia persirašyti visas žinutes eilės tvarka,  kitaip nesuprasiu, na bet vėliau, kita:
Su juo aš nebuvau jau trys mėnesiai.
Na na, čia jau perlenkei, brangute, jeigu apie mane. Trys mėnesiai? Sunku patikėti.
O nuo ko daugiau? Kitų nebuvo.
Dar kitų betrūko.
Tu nesidžiaugi???
Trys klaustukai, kaip ji mėgsta viską patrigubinti. Kuo jis turėtų džiaugtis? O velnias:
Turiu tau naujieną. Aš nėščia nuo tavęs!!! 
Aišku, su trim šauktukais. Taip, naujiena ne iš maloniųjų.
Pala, sudėliokim viską iš eilės:
(sėdasi ant kėdės, kurią pasistato per vidurį scenos, ir skaito kaitaliodamas balsus)

Turiu tau naujieną. Aš nėščia nuo tavęs!!!

Negali būti.

Tu nesidžiaugi???

Tiesiog aš nemanau, kad tai nuo manęs.

O nuo ko daugiau? Kitų nebuvo.

O tavo vyras?

Su juo aš nebuvau jau trys mėnesiai. (X. Meluoja, tai šmeižtas!)

Bet gi mes naudojome gumytes?

Ne visada, prisimink, kai jų pritrūkdavo!!!

Ką darysi?

Gimdysiu, aišku. Noriu, kad atvažiuotum.

Netrukus būsiu. (Numeta telefoną ant žemės)

X. Netrukus būsiu... šoke. Man šokas, mano žmona nėščia nuo kažkokio pasileidėlio, nuo velniai žino kokio Seksiaus, triperio nešiotojo, kuris, turbūt labai jau pajėgus, jei jį mano žmona vadina Seksopatu, kuri manęs išvis niekaip nevadina, nebent Mažiumi! Kaip ji galėjo, kada, kodėl, juk aš ją taip myliu. Aišku, aš užimtas, labai užimtas žmogus, tai suprantama, mano atradimas, jis negali laukti, viskas taip sutapo, susidėjo į vieną krūvą, bet greitai viskas būtų pasibaigę, ir netgi tas pasaulinis viešpatavimas man visai nereikalingas, kam jis man?  Man būtų užtekę, kad mes laimingi ir turtingi gulėtume kur vandenyno pakrantėje ant smėliuko prie nuosavo namuko. Juk laukti liko taip nedaug!

Čia X staigiai atsistoja užeina už kėdės ir atsiklaupia; kėdė turi būti su atlošu, padarytu iš pynučių, kaip bažnyčios klausykloje, pynutės turi būti kuo didesnės, kad matytųsi kalbančiojo veidas, turi per jas prasikišti lūpos ir nosis. Iš bėdos atlošas gali būti iš kelių išilginių pagaliukų, kaip grotos. Turi atrodyti išpažinties scena. X kalba greitakalbe, vienoda intonacija be skyrybos ženklų.

Taip ji visada svajojo ji buvo svajotoja galbūt dėlto ji mane ir išsirinko nes aš visada per pertraukas vaikščiodavau susimąstęs nebėgiodavau koridoriais kaip kiti mokiniai todėl ji ir pagalvojo kad aš irgi svajoju bet iš tikro aš niekada nesvajoju man to nereikia aš galvoju kuriu skaičiuoju ir projektuoju įvairiausius dalykus ir tada mokykloje man regis mintyse kūriau tokią mokymosi programą kuri padėtų būsimiems abiturientams daugiau dėmesio skirti pasirinktai specialybei o ne iš eilės viskam po truputį tokia programa ir buvo netrukus sukurta deja be manęs ir kaip vėliau pasirodė  nelabai vykusi todėl greitai jos buvo atsisakyta maniškė būtų pateisinusi visų lūkesčius štai ką reiškia kai rimtų sumanymų imasi visokie nevykėliai ir diletantai visur reikalingas analitinis išsamus ir įžvalgus mąstymas ir kai vieną dieną ji priėjo prie manęs ir paklausė: apie ką svajoji Mažiau nes ji buvo truputį aukštesnė ir vyresnė už mane dviem metais ir mokėsi jau paskutinėje klasėje aš išpyškinau kuriu programą pagal kurią tau bus lengviau pasirinkti profesiją į ką ji nusikvatojo ir atsakė  aš jau išsirinkau tave daugiau man nieko nereikia po tų žodžių aš aišku nuraudau nes ji buvo gražiausia mokyklos mergina ir net aš užsiėmęs visokiais projektais to negalėjau nepastebėti ji sutiko manęs laukti kol aš irgi baigsiu mokyklą o tada mes apsivedėme štai jau trys metai kai vedę bet dabar dėl savo mokslinio darbo aš negaliu skirti jai tiek dėmesio kiek anksčiau be to ji dažnai kalba apie vaikus ji nori vaikų aš žinoma irgi jų noriu bet ne dabar dabar tai tiesiog neįmanoma bet vėliau reiktų palaukti viso labo kokius dvejus metus daugiausia keturis kol įsisuks visa ta vaistų pramonė ir ims duoti milžiniškas pajamas tada ir būtų galima atsipūtus kokioje vandenyno pakrantėje geriausia aišku būtų arti San-Francisko gimdyti tuos išprotėjusius egoistus bet matyt jai atsibodo taip ilgai laukti ir ji nusprendė pasigimdyti vaiką anksčiau ir net ne nuo manęs tai siaubinga bet aš ką gi aš ją pateisinu pats kaltas ir sutinku priimti jos kūdikį aišku be Seksiaus Seksius turėtų išnykti visam laikui ir tai  savaime suprantama gana jau to kad jis paliks po savęs savo gyvą atviruką kurį užgniaužęs pavydą ir nuoskaudą pasižadu mylėti kaip savo vaiką gal net labiau nes jis man visuomet bus priminimas kad per darbus negalima pamiršti to kas svarbiausia negalima į bet kurią veiklą įsitraukti be proto visur turi būti saikas ir ribos ir tai man nuo šiol bus įstatymas amen.


Atsistoja iš už kėdės, frakas susagstytas iki kaklo, matosi tik baltos marškinių apykaklės juostelė, frakas primena sutaną, dabar X kunigas. Prieina prie avanscenoje esančios senoviškos kojomis pumpuojamos fisharmonijos, energingai pamina pedalus ir sugroja kelis taktus vargoninio preliudo, toliau muzika skamba pati, kartais ji visai nutyla, paskui vėl lyg iš niekur atsiranda ir taip beveik iki spektaklio pabaigos.  Atsisukęs į stalą, kuris dabar yra altorius, virš stalo žmogaus kūno atlasas primena nukryžiuotąjį Jėzų, persižegnoja (susako lotyniškai - In nómine Patris, * et Fílii, * et Spíritus Sancti. Amen.), paima butelį vyno, įpila į taurę, vienu mauku išgeria, tada atsilaužia duonos ir ją suvalgo. Paima nuo stalo apverstą žemyn kaukolę, kurioje yra švęstas vanduo ir įdėta krapyla. Eidamas per visą sceną, krapyla pašlaksto į visas puses ir ant žiūrovų, lyg eitų per bažnyčią. Apėjęs ratą sustoja už kėdės, lyg prieš tik ką kalbėjusį išpažintį tikintįjį. Pašlaksto ir jį, menamą išpažinties sakytoją. Pasideda ant kėdės kaukolę su krapyla, rankos turi būti laisvos. Rankomis įsitveria į kėdės atlošą, lyg į sakyklos kraštą. Sako pamokslą. Pamokslas turi būti labai emocionalus, išraiškingas ir kalbėti turi ne tik veidas, bet ir visas kūnas, ypač rankos – gestikuliacija, pagrūmojimai, sugniaužti kumščiai, maldai sudėti delnai ir pan. Preliudas skamba tyliau, neužgoždamas pamokslo.

X. Gyvybė yra toks niekingas ir menkas dalykas lyginant su Dievo viešpatija, kad bet koks kabinimasis į ją yra Dievo įžeidimas. Argi mūsų pareiga yra kištis į Aukščiausiojo valią, ją koreguoti, bandyti pakeisti ar net ignoruoti? Juk Visagalis Dievas yra paskyręs kiekvienam jo valandą ir būdą išeiti, ar tai būtų žmogus, ar paprasta skruzdėlytė, arba net ir žiurkė. Ne mums duota teisė spręsti, ar Viešpaties mums skirtas likimas yra teisingas, ar ne, mes per menki padarai, kad suprastume Aukščiausiąjį Protą, jo sumanymus ir kelius tiems sumanymams įgyvendinti. Todėl bet kokie eksperimentai, žaidimai su gyvybės pratęsimu, tėra saviapgaulė. Nejaugi manai, niekingas žmogau, kad Dievas, jei būtų panorėjęs, nebūtų leidęs bent vienam žemiškos prigimties sutvėrimui tapti amžinu? Neįveikiamu? Aišku, kad taip, tai jam nesudarytų didelių sunkumų, bet kodėl jis turėtų kažkokį niekingą savo kūrinį, savo tvarinį prilyginti sau, padaryti dievišku, nemirtingu? Juk tada iškiltų grėsmė jam pačiam, šalia savęs turėti konkurentą yra neprotinga. Juk jei Dievas viską pats vienas sutvėrė, tai vienas jis ir turi viskam vadovauti.
Įžūlūs mokslininkiūkščiai sumanė pergudrauti patį mūsų Tėvą Ganytoją, bet, deja, per tūkstančius metų taip nei vienas ir nesusilygino savo galia su Viešpačiu. Menki žmogeliai, menki žmogučiai, niekingi žmogeliukai ryžosi įveikti tai, ko įveikti neįmanoma. Ir netgi ne tai yra labai svarbu Kūrėjui. Dievas, aišku, tik juokiasi iš tokių mėginimų pakeisti jo kūrinijos sandarą, bet jam daug labiau yra liūdna dėl to, kad jo vaikai, jo kūriniai, paniekinę savo sutvėrėją, savo mylintį Tėvą, dangišką globėją, pamiršę, kieno valia ir dėka jie mindo šią dosnią žemę, ryžosi keisti ir tobulinti tai, kas iš esmės yra tobula. Tobula ir neginčijama, tobula ir nesugrąžinama.  Įsijautę į savo reikšmingumą anie mokslavyriai nutarė ilgiau pabūti šioje žemėje, o gal net sumanė amžiams čia pasilikti? Bet, deja, ne toks buvo Aukščiausiojo planas, ne tokia Viešpaties valia. Kokia ji, mes galime tik nuspėti – gal patirti dievišką dosnumą ir dėkoti Viešpačiui už jį iki ateis mūsų valanda užleisti vietą kitiems? gal išleisti į pasaulį savo vaikus ir išmokyti juos gerbti ir mylėti mūsų vyriausiąjį Tėvą? Tūkstančiai „gal“ ir visi jie bus teisingi, jeigu nesileisime į puikybę ir nebandysime prisiskirti sau dieviškųjų galių, kurių mums neduota. Atėjai, pabuvai ir, būk malonus, išeik – tokia yra Aukščiausioji Tvarka. Trečias veiksmas, finalas, uždanga nusileido, visi atsistojo, paplojo ir nuėjo, sekantis. Kas kitas? Taip buvo, yra ir bus per amžius. Amen.
Pasimelskime.

Nueina prie žiurkių narvelio šalia stalo lyg prie prakartėlės, klaupiasi ir meldžiasi, muzika skamba garsiau.

Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie...

Tik pradėjęs maldą,  pamato, kad viena žiurkė narvelyje guli užvertusi kojas. Greit išgriebia ją iš narvelio, ieško pulso.

X. O Dieve, ne! Na, na, mieloji, kvėpuok, kvėpuok, neišeik, nagi! Ech, po perkūnais! Kodėl, juk tu buvai sveika, aš taip tavimi rūpinausi, tiek vilčių į tave sudėjau! Negi ir čia nesėkmė? Aš to neištversiu! Prakeikta žiurkė!
(Žiūrovams) O jūs, ko jūs džiaugiatės, ko linksminatės, laimingi, taip? Netveriate džiaugsmu, kad man nepavyko, nususę norvegai? Nekenčiu jūsų, su jumis aš susidorosiu kur kas brutaliau, pamatysit.
Betgi viskas buvo taip puikiai apskaičiuota ir sperma tik ką paruošta, tiesiai iš gamintojo, kažkokia nesąmonė, taip neturėjo atsitikti, kažkas čia ne taip, įvyko klaida, aš tuoj išsiaiškinsiu.

Nusiplėšia nuo savęs fraką, nusviedžia jį bet kur, atsineša nuo stalo laikraštį, skalpelį ir žirkles, patiesia ant grindų laikraštį, ant jo paguldo žiurkę ir skalpeliu padaro pjūvį per vidurį krūtinės nuo viršaus iki pilvo apačios. Ištrykšta kraujas, aptaško X baltus marškinius, rankas. X žirklėmis perkerpa krūtinkaulį, ranka išima širdį, nueina prie kriauklės, praskalauja širdį po kranu, ilgai žiūri.

X. Tu buvai sveika,  aš visai neseniai tave tikrinau. Nejaugi tave nužudė spermatozoidai?(Pauzė). Gerai paskaičiuokim.

Numeta širdį ant grindų, prieina prie sienos ir kreida ant jos atlieka kažkokius skaičiavimus, rašo ir vėl nutrina kažkokias formules, vėl rašo, visą laiką kažką murma:

Arginino dvylika, histidino nulis kablelis...Taip, teisingai, o čia? Benzeno... kiek ? Aha, tiksliai, tada kodėl? Arba taip, tada čia keturios dalys, čia pridedame du su puse...

Staiga jo ranka sustingsta. Muzika visai nutyla. Jis palinksta į sieną, prideda prie jos ausį. Tyliai prisėlina prie plyšio ir žiūri.

X. (tyliai) Ten ji. Taip, ne viena. Aaaa, ten tas Seksius, kur žadėjo „netrukus būsiu“. Įdomu. Matau jį tik iš nugaros. Taip, tai tas pasimatymas, dėl kurio jie tarėsi. Matau židinį, fotelį šalia jo. Ant židinio taurės. Jie paima taures, pasisuka, o siaube!

X puola į kušetę ir visas užsidengia antklode, guli susirietęs, dreba, po ilgokos pauzės iškiša tik galvą ir sako pašnibždomis: 

Aš pažįstu šitą Seksių, tai mano klasiokas, futbolistas, kamuolių spardytojas, tas, kurio mokykla taip ir nepajėgė išmokyti daugybos lentelės, jis metė mokyklą taip jos ir nebaigęs, bukaprotis. Jis nekentė moksliukų, tai yra tų, kurie mokėjo daugybos lentelę ir kai ką daugiau, o kadangi aš buvau vienas iš pirmųjų, tai manęs jis nekentė labiausiai ir ypač mėgo spardyti mano užpakalį,  nežinau, gal jis jam atrodė panašus į kamuolį, bet visada, kai būdavo nekokios nuotaikos, jis spardydavo mane, o nekokios nuotaikos jis buvo nuolatos. (Šioje vietoje jau galėtų po truputį keltis ir lipti iš lovos.) Man gerokai palengvėjo, kai jis metė mokslus, nuo to laiko jo niekada ir nemačiau, tik esu girdėjęs, kad jis įsidarbino kelių policijoje ir spardo kamuolį  policijos futbolo komandoje. Įdomu būtų sužinoti, ar jis spardo ir kelių eismo taisyklių pažeidėjų užpakalius? Galėčiau dabar jo to pasiklausti, bet jis atrodo perdaug užsiėmęs su mano žmona, kad atsakinėtų į darbo klausimus.  O aš, reiškiasi, turėsiu dar ir mažąjį Seksiuką auginti? Manau, jis ir vėl įmušė man įvartį.
Ką gi jie ten veikia? (grįžta prie sienos). Jis sėdi, ne, beveik guli fotelyje, o ji...negaliu patikėti, ji klūpo prieš tą besmegenį ir ... čiulpia... O, Pater noster, koks siaubas, kokia išdavystė! (Suklumpa prie sienos) Aš to neištversiu! Niekingiausia iš visų sutvėrimų, moteris savo prigimtimi prilygstanti graužikams, graužia mano didžiausio skriaudėjo niekingiausią kūno dalį! Man galas!

Preliudas vėl suskamba visu garsumu ir prityla tik X kalbant. X verkia, verksmas perauga į juoką. Klūpodamas iš lėto nusismaukia kelnes.  Per juosmenį vietoj apatinių kelnaičių turi būti aprišta juosta, kokia juosdavosi savo sėdmenis pirmieji krikščionys. X pradeda kalbėti isteriškai juokdamasis.

X. Pasaulinis viešpatavimas! Mano namuose užpakalių spardytojas su šuniška pravarde vaisina mano žmoną, tai kur gi čia mano viešpatavimas? o pati geriausia, pati ištvermingiausia mano žiurkė, kosmonautė-bandytoja neatsilaiko prieš mano spermatozoidus ir miršta, argi tai nėra visų vilčių žlugimas? A? Atsakykit. Atsakyk, Viešpatie! Kokia neteisybė! Niekuo negali pasitikėti, dėl nieko negali būti tikras. Ypač dėl moterų ir žiurkių – pagauni jas, jau tuoj, atrodo, susidorosi, pajungsi jas savo valiai, o čia žiūrėk, jau išslydo iš spąstų. Išslydo ir baigėsi pasaulinis viešpatavimas! Kokia gėda! (Verkia. Po ilgos pauzės) Atleisk man, Viešpatie!


Šioje vietoje muzika galėtų skambėti garsiai. Atsistoja, išlipa iš kelnių, tada pakelia nuo žemės bet kurį prezervatyvą, pripila į jį iš krano vandens, dar kartą pasako „Atleisk man, Viešpatie!” ir užsipila sau ant galvos visą vandenį. Po to nusiima marškinius, marškinių rankoves pririša prie kiekvienos rankos riešo, patys marškiniai lieka už nugaros. Rankovės turėtų būti ilgesnės nei paprastai. Tada atbulas prieina prie durų ir pakelia rankomis marškinius, kad jie užsikabintų už duryse per vidurį įkalto vinies. Taip X padaro Nukryžiuotojo gyvą paveikslą, kojos viena ant kitos, kaip būna pavaizduota paveiksluose, rankos ir veidas vietomis gali būti išteptas krauju.
(Viso veiksmo metu reikia, kad po truputį laiks nuo laiko baigtų degti po vieną žvakę, jos turi būti paruoštos nevienodo dydžio ir labai trumpos. Šioje vietoje užtektų kokių trijų dar degančių žvakių, viena ant altoriaus-stalo, dar po vieną abiejose durų pusėse, kad apšviestų gyvąjį Nukryžiuotojo paveikslą.)

Kai kabo ant kryžiaus, veidas į lubas:

Atleisk,
Kad drįsau abejoti tavo pranašumu,
Atleisk,
Kad norėjau viešpatauti ten,
Kur ribos tavo viešpatijos.
Belieka tik viltis, 
Tėve,
Kad mirtis yra išeitis,
naujo etapo pradžia.
Todėl priimk savo sūnų į savo namus,
telydi šviesa paskutinius mano žingsnius.



Gieda:

Pater noster, qui es in cælis, * sanctificétur nomen tuum. * Advéniat regnum tuum. * Fiat volúntas tua, * sicut in cælo, et in terra.
Panem nostrum cotidiánum da nobis hodie. * Et dimítte nobis débita nostra, * sicut et nos dimíttimus debitóribus nostris. * Et ne nos indúcas in tentatiónem: * sed líbera nos a malo. Amen.

Po giesmės maža pauzė ir tada X pradeda gintis nuo jį puolančių žiurkių, kurios išbėgo iš didžiojo narvo, tai yra iš žiūrovų pusės.

Šalin, šalin, bjaurybės, šalin, dinkit, parazitai, ai (suskaudo). Prakeikti graužikai, palikit mane ramybėje, (šaukia) gelbėkit, gelbėkit kas nors, prakeikti norvegai, vikingai nelaimingi, gelbėkit... ai...aaa....

Turi atrodyti, kad žiurkės lipa jam ant kojų, jis bando jas nuspirti, po to žiurkių vis daugėja, jos kariasi jo kūnu jam ant galvos, X visaip rangosi, mėgina nusimesti jas nuo savęs, ginasi, muistosi, kol galiausiai nusitraukęs nuo vinies, taip suplėšydamas marškinius, sudrimba ant žemės, iš burnos pasipila baltos putos, X  tampomas traukulių, po kiek laiko nurimsta, sustingsta, lyg būtų negyvas. Visiška tyla. Lieka degti tik viena žvakė, ta, kuri ant stalo.

Pauzė. Suskamba telefonas, kuris buvo ant žemės, žinutės signalas. X lėtai bunda. Nusitraukia nuo rankų marškinių rankoves, nusivalo jais veidą, keturpėsčias prieina prie stalo, susiranda cigaretes, užsirūko sėdėdamas ant grindų, tada pakelia telefono aparatą. Ilgai žiūri, skaito.

X.  Su tom savo reklamom...Į kokį Tunisą, kokią „kelionę jūsų šeimai“? Aš jau pusė metų kaip vienas. Gal jiem parašyti, gal jie dar nežino, argi gali nežinoti? – žmona mane paliko prieš pusę metų, nesiuntinėkit savo kvailų pasiūlymų.

Pasiekia nuo stalo švirkštą, kuriuo darė injekciją žiurkei, pažiūri prieš šviesą, kiek ten liko, tada iš kolbelės prisipildo daugiau, susiranda veną kairėje rankoje, susileidžia švirkšto turinį ir atsilošia į stalo koją. Po trumpos pauzės nustoja degti paskutinė žvakė. Tamsa.        Plojimai arba prakeiksmai kol įsidegs salės šviesos.


2008-08-20

Socialinė  drama

Veikėjai: Hektoras – vagis, žmogžudys     
Monika – moteris, iš pradžių mergina     
Arčis – jos vyras, policininkas     
Feliksas – teologijos studentas     
Senė -  senyva moteris     
Senis – jos vyras     
Teodoras – jaunas vaikinukas

Veiksmas vyksta gyvenamo namo laiptinėje ir lifte.

Senis. To lifto amžinai nesulauksi, piemenys važinėjasi aukštyn žemyn, rūko ir geria lifte, o senas žmogus paliktas likimo valiai. Niekas mūsų negina. Nėra kas sutvarko tuos pienburnius.
Senė. Na didelio čia daikto, juk niekur neskubam.
Senis. O kūčios?
Senė. Tai dar tik keturios. Iki vakaro spėsim.
Senis. Tu gal ir spėsi, o aš jaučiu, kad jau nespėsiu.
Senė. Matai, važiuoja į viršų, kažką paims ir leisis žemyn.
Senis. Kur tau leisis, pastovėjo aštuntam ir vėl kyla į dangų.
Senė. Į dangų be tavęs nepakils, nusiramink.
Senis. Prikarksėsi tu čia nelaimę. Geriau būčiau pėsčias leidęsis.
Senė. Tai ir reikėjo, ko niurzgi?
Senis. Kad vis tikiesi tuoj, tuoj atvažiuos. O kai nelauki, tai tik nueik vieną laiptų aikštelę ir liftas jau pas tave sustojo. Puoli bėgti atgal, o durys prieš pat nosį užsidaro, liftas nuvažiuoja ir tada jau kursuoja aukštyn žemyn kokią valandą. Gali išprotėti. Taip jau ne kartą man buvo. Tada galvoji, gal geriau jo visai nebūtų, juk gyvename tik trečiame aukšte. Kam mums tas liftas? Bet kad jau moki pinigus, tai nori ir naudotis. Prakeikimas. Ir kas juos sugalvojo?
Senė. Gal reikėjo prie kito eiti?
Senis. Tik nueik, tai anas pradės kursuoti, o šitas sustos, kaip įkaltas. Išbandytas variantas. Geriau jie abu susprogtų, parazitai.
Senė. Liftai? Liftai parazitai?
Senis. O kas daugiau? Negi aš?
Senė. Va, jau leidžiasi.
Senis. Tik neaišku, ar prie mūsų sustos.
Senė. Sustos, sustos, aš laikau nuspaudusi mygtuką, net pirštas pabalo.

Liftas sustoja. Atsidaro durys. Lifte Arčis, Monika ir Feliksas.

Arčis. Ne, ne, negalima, mes skubame.
Senis. (įremia petį į duris) Mes irgi skubame. Vietos gi yra.
Arčis. Nėra, nėra. Mes keturiese.
Senė. Kad gi jūs trise.
Arčis. Be penkių minučių keturiese. Nematot, kad mano žmona tuoj pagimdys?
Senis. Žemyn – tai nėra taip jau svarbu, kiek žmonių leisis, o be to kol kas jūsų iš tikrųjų tik trys. Po penkių minučių mes jau būsime apačioje, tada galėsite gimdyti ketvirtą.
Arčis.  Ketvirtą? Koks ketvirtas, seni? Tau gal galvoj negerai? Čia mano pirmagimis. Aš aiškinu tau, kad mano žmonai reikia erdvės, oro, supratai?
Monika. Nieko, aš pakentėsiu.
Senis. Matot, ji nieko prieš, kad mes įliptume. Be to, mes jau dvidešimt minučių laukiame lifto. Negalime gi mes prastovėti čia iki savo mirties.
Arčis. Yra ir kitas liftas.
Senis. Aha, tai pats ir eik į kitą.
Arčis. Seni, aš tau sakau, mirtis tau ateis labai greitai, nespėsi net nusileisti, jei ilgai čia karksėsi.
Senė. Tu pats karksi. Jau seniai būtume visi nusileidę. Dar policininkas vadinasi.
Arčis. O aš šiuo metu ne tarnyboje, ot.
Feliksas. Aš galiu išlipti ir nusileisiu laiptais.
Monika. Na, ką jūs, juk nedaug jau beliko. Lipkit greičiau, važiuojam. Praleisk gi, Arči.
Arčis. Kaip pasakysi. Lipkit, gvėros.

Laiptais atbilda Hektoras.

Hektoras. Ačiū, kad palaukėte. Sunku čia pasigauti liftą.
Arčis. Ei, ei, juk matai, kad netilpsi.
Hektoras. Tilpsiu, tilpsiu, tu tik pasislink, gerai.
Arčis. Dar su ryšuliais.
Hektoras. Negi paliksiu savo turtą?
Senis. Man trūksta oro. Ar negalėtumėte eiti į kitą liftą?
Hektoras. Jau buvau. Anas irgi nepagaunamas. Pakentėkit minutę, tuoj nusileisim.
Arčis. Bent jau laikykite virš galvos tą ryšulį. Mano žmonai reikia daugiau vietos.
Feliksas. Gal tikrai aš išlipsiu, bus daugiau vietos.
Senė. Bet kaip jūs dabar pro mus prasibrausite?
Senis. Oi, koją...
Feliksas. Atsiprašau.
Monika. Jau geriau likite kaip stovėjęs. Spausk greičiau tą sumautą mygtuką, nes tuoj pagimdysiu.
Arčis. Tai niekas nenori daugiau išlipti?
Hektoras. Tu girdėjai, ką tau pasakė?
Arčis. Prašau man nekomanduoti, aš policininkas.
Senė. Tu ne tarnyboje.
Arčis. Gerai, važiuojame, kitas sustojimas – holas.

Durys užsidaro, liftas pajuda ir tuoj pat sustoja. Tyla.

Hektoras. Tai čia ir yra tas kitas sustojimas?
Arčis. Aš gi sakiau, kad liftas neatlaikys, per daug žmonių.
Hektoras. O man atrodo, kad jis puikiausiai laiko, mes nekrentam, paprasčiausiai stovim.
Arčis. Gal reiktų pašokinėti, gal jis įstrigo?

Pašoka, liftas staiga kresteli žemyn ir vėl sustoja.

Monika. (išgąstingai sušunka) Ai, gal geriau tu nešokinėk, nes man iškris vaikas.
Senis. Jis turėjo iškristi jau prieš penkias minutes.
Arčis. Klausyk, seni, jei nebūtum jėga įsibrovęs į šį liftą ir dar prisikvietęs čia visą savo kompaniją, mes jau seniai būtume laimingi tėveliai.
Hektoras. Šalčiau, šalčiau. Pabandyk paspaudinėti mygtukus, turi būti susisiekimas su avarine tarnyba.
Arčis. Alio, alio. Ei, atsiliepkit, kad jus kur galas. Alio...
Senė. Kas čia tau prieš šventes sėdės darbe.

Arčis daužo lifto duris ir sienas. Kiti irgi triukšmauja, beldžiasi. Dingsta šviesa. Dar didesnis nusivylimo atodūsis ir riksmas. Liftas vėl pavojingai kresteli žemyn ir sustoja. Atsiranda šviesa.

Monika. Ačiū Dievui.
Arčis. Dar truputis pastangų ir mes būsime vietoje.
Senis. Klausykit, nereikia, man jau stoja širdis. Jaučiu, kad nevalgysiu šiemet Kūčių.
Senė. Tikrai, nesidaužykit, mes nukrisim ir užsimušim. Tuoj kas nors atidarys duris ir mus išlaisvins.
Hektoras. Gerai būtų.
Monika. Man prasidėjo sąrėmiai. Dieve, kaip skauda.
Feliksas. Gal čia yra gydytojas?
Hektoras. Kaip suprantu tokio nėra, nes jei klausi, pats nesi.
Feliksas. Ne, aš ne.
Hektoras. Jis irgi nieko gero, tik policininkas.
Arčis. Kodėl nieko gero? O pats kas esi?
Hektoras. Deja, ne medikas.
Arčis. Tai kas, kas? A?
Hektoras. Čia tardymas? Tu gi ne tarnyboje. Gerai pasakysiu, nesiputok, laisvas menininkas. Tinka?
Arčis. Netinka. Šūdas. Geriau būtum elektrikas arba šaltkalvis. O tu kas?
Feliksas. Studentas.
Arčis. Kieno studentas?
Hektoras. Reikia klausti – ką studijuoji?
Arčis. Koks skirtumas.
Feliksas. Teologiją.
Arčis. Ką, ką?
Hektoras. Jis, galima sakyti, sielos gydytojas, beveik kunigas.
Feliksas. Ne, ne ką jūs.
Arčis. Tik davatkų mums ir trūksta.
Senis. Kunigas? Aš noriu atlikti išpažintį.
Senė. Tėvai, gal dar anksti? Negi mirti susiruošei?
Senis. Ką gali žinoti, kaip čia viskas baigsis. Reikia būti pasiruošusiam.
Senė. Dėl Dievo, atidarykit gi kas nors.
Monika. Kaip? Manot aš noriu čia gimdyti? O Dieve, kaip skauda.
Feliksas. Neminėkit taip dažnai Viešpaties vardo be reikalo.
Senis. Dabar kaip tik yra reikalas jį minėti. Ką daugiau minėti, jei ne Dievą? Kunige, aš noriu gauti nuodėmių išrišimą.
Feliksas. Bet aš nemoku, aš ne kunigas. Aš tik mokausi.
Senis. Bijau, kad nesulauksiu kol jūs baigsite studijas. To velnio išmislo lifto pagalba Kūčias valgysiu danguje su ponu Dievu.
Feliksas. Nedera burnoti tokią valandą, sūnau mano.
Arčis. Žiūrėk, kaip greit mokosi mūsų studentas.
Senis. Ach, kunige, vis tiek. Noriu, kad paruoštumėte mane tolimai kelionei, kaip priklauso.
Feliksas. Turėtumėte atlikti išpažintį, bet čia...
Arčis. Mes nesiklausome. Galime užsisukti. Na gi, visi užsisukite, nieko čia įdomaus.
Monika. Kurgi aš dar besisuksiu. Duokit man vietos atsigulti.
Senis. Aš jau irgi nepastoviu. Aš irgi atsigulsiu, nepykit.
Arčis. Nieko, nieko, gulėkit. Tik vaiko man prašau nenuspauskit. Kaip tu, mieloji, tau patogu?
Monika. Kviesk ką nors, aš tuoj pagimdysiu. Man bloga.
Arčis. Ką čia prikviesi? Pakentėk truputį. Ei, (daužo į duris) aūūūūūū...nieko...ei, kas nors.
Senis. Ar baigsit pagaliau? Tuoj galėsit šaukti į valias, tuoj. Tuoj išeisiu.
Senė. Leiskit gi pagaliau žmogui ramiai pagulėti, nieko neatsitiks tam jūsų vaikui, gimti – tai ne mirti, yra skirtumas.
Senis. Taip, taip, brangioji tu teisi. Ech, nereikėjo lipti į tą liftą...Tai va, kunige. Norėjau pasakyti...
Užsisukite gi, galvokite apie savo gimdymą.
Monika. Galvoju, galvoju. Jūs ką, manot, kad man įdomūs dabar, ... och... dabar jūsų kažkokie paistalai, nuodėmės? Aš gimdau, negaliu užsisukti.
Arčis. Tu, seni, baik kabinėtis prie mano žmonos, keliauji ir keliauk sveikas, kur susiruošei. Pats įsirioglinai į šį liftą, per tave viskas įvyko, dar jis įsakinės, kur kam suktis. Mano vaikas tavo dėka bus įrašytas, kad gimė lifte, jau geriau būtų lėktuve gimęs. Dabar tokia gėda, tokia gėda.
Hektoras. Anokia čia gėda.
Arčis. Na, tau gal ir ne, o normaliem žmonėm – dėmė biografijoje. Klaus, kur gimei? Lifte, atsakys. Visi žvengs, supranti tu, ech...
Senis...dar ką norėjau...pasakyti... dėl auks...
Feliksas. Taip, kur jis? Tai yra, ką dėl jo norėjote pasakyti?
Arčis. Jis sakė „aukso“?
Feliksas. Ne jūsų reikalas. Prašau nesiklausyti, tai šventa išpažinties paslaptis.
Arčis. Aš nesiklausau, nesiklausau, tiesiog man taip netyčia pasigirdo.
Monika. Taip, aukso. Jis kalbėjo apie auksą.
Senė. Tu turėtum gimdyti, brangute, o ne šnipinėti kitų paslaptis, apsimetusi baisia ligone.
Arčis. Nieko ji neapsimeta. Matai, koks jos pilvas? „Apsimeta“. Gal ir pati kažkada tokį turėjai, prisimink.
Senė. Kokį auksą tu ten mini? Ar tą, kurio policija nesurado po ekspedicijos užpuolimo?
Arčis. „Policija nesurado“? Hm. Čia ir man įdomu.
Hektoras. Apsiramink, tu gi ne tarnyboje.
Feliksas. Prašau visus nutilti. Jūs man trukdote. Aš atlieku paskutinius paskutinio patepimo veiksmus.
Arčis. Mes tylime, tylime. Tiesiog čia netikėtai įsiplieskė diskusija. Aišku, ne laiku. Tęskite.
Feliksas. Deja, jis mirė.
Senė. Kaip mirė? Taip greit? O Dieve. Negi negalėjot jo kaip nors sulaikyti? Aš nespėjau su juo atsisveikinti.
Arčis. Ir jis nieko daugiau nepasakė?
Feliksas. Ko nepasakė?
Arčis. Na, gal jis dar ką nors įdomaus iškrėtė? Juk auksą, kaip suprantu, pasisavino iš valstybės, a?
Feliksas. Paduokit mano rankinę, ten yra buteliukas su švęstu vandeniu ypatingiems atvejams.
Arčis. Manot, kad dabar kaip tik ir yra tas atvejis? Tikriausiai jis jums kai ką daugiau papasakojo.
Nieko, policija viską išaiškins. Siūlyčiau pačiam prisipažinti, tai užsiskaitys jums kaip lengvinanti aplinkybė.
Feliksas. Nieko jis nepasakė, jūs visą laiką trukdėte jam kalbėti, gyventi ir mirti trukdėte.
Arčis. Gyventi? Aš jį pirmą kartą matau. O kad mirti trukdžiau, tai turėtumėt padėkoti, ilgiau išsilaikė kelias minutes.
Senė. Nutilkit gi jūs pagaliau. Čia mirė žmogus.
Arčis. Užjaučiu. Sakiau jam, nereikėjo brautis į liftą, nepaklausė. O šiaip geras žmogus buvo.
Hektoras. Užsičiaupk, atsibodai. Geriau padirbėk vėl su mygtukais.
Arčis. Alio, alio, dispečeris? Alio. Atsiliepkit... Tyla. Tikrai, gal geriau patylėkim.
Feliksas. Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie. Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Pasimelskime už velionį. Tėve mūsų, kurs esi Danguje, teesie šventas tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir Žemėje. Kasdienės duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto, Amen.
Visi. Amen.
Arčis. Taip, buvo žmogus ir nebėra. O kuriame aukšte Jūs gyvenote?
Senė. Trečiame.
Arčis. Keista, kad niekada nebuvome susitikę.
Senė. Mes matydavome tamstą. Ir kai vakare Tamstą girtą parveždavo policijos mašina, matydavome. Dar kalbėdavome su velioniu: „Matai, policininkas, o taip geria. Turėtų tvarką prižiūrėti...“
Arčis. Gal jūs per daug mėgote apkalbinėti žmones? Gal per daug domėjotės kitais, o ne savimi? Gal tas landumas ir pražudė jūsų vyrą? Būtų nesibrovęs į mūsų gyvenimą, į mūsų liftą...
Hektoras. Gal galėtum atidaryti šį liftą, jei jis tavo?
Arčis. Galėsiu. Ir atidarysiu. Viskam savas laikas.
Monika. Baigsit jūs tas nesąmones ar ne? Jaučiu, kad vaikas jau lenda.
Arčis. Aaaa...brangioji,...palauk aš tuoj...
Monika. Ką tuoj? Ką tu moki, ką tu sugebi? Tu nieko negali padaryti, net į ligoninę manęs nesugebėjai pristatyti. Būtum vakar laiku namo grįžęs, aš jau seniai gulėčiau palatoj.
Arčis. Suprask, buvo daug darbo, aš gi sakiau. Prašau čia neprunkštauti. Monikute, viskas susitvarkys.
Monika. Kunige, kuo jūs vardu?
Feliksas. Aš ne kunigas, ponia, studentas. Feliksas. Feliksas mano vardas.
Monika. Tuo geriau, kad ne kunigas, vadinasi, galėsite priimti gimdymą.
Feliksas. Na ką jūs, aš nemoku.
Senė. Nieko, neišsigąsk, aš padėsiu.
Feliksas. Bet kaip gi šitaip? Aš nesugebėsiu...
Monika. Sugebėsi, aš tavim pasitikiu. Su velioniu labai šauniai susidorojai.
Feliksas. Na, tai visai kitas atvejis buvo, ten reikėjo mirti, o čia gimti.
Senė. Tai labai susiję vienas su kitu dalykai – vieni išeina, kiti ateina.
Hektoras. Tikrai. Kaip simboliška. Tau gal tai užsiskaitys kaip laboratoriniai darbai?
Feliksas. Ačiū, paguodei. Na, ką gi, panele. Prašau išsiskėsti.
Arčis. Ei, ei, kunige, ką tu sau galvoji?
Hektoras. Tu nesikišk, gerai?
Arčis. Ji mano žmona. Kaip aš galiu nesikišti? Ką jis sau leidžia?
Hektoras. Pasitrauk štai čia į šalį ir palauk, kol tau atneš tavo kūdikį. O gal jis ne tavo? Juokauju, žinoma, nenorėjau įžeisti tavo žmonos.
Feliksas. Tavo gražios kojos. Taip, dabar truputį aukščiau...
Arčis. Tu ką ten, kojas apžiūrinėji? Nepamiršk, kas esi.
Feliksas. Ooo, jau matau galvutę.
Senė. Tikrai. Dar paspausk truputį.
Monika. Negaliu, skauda.
Senė. Turi skaudėti, pakentėk.
Feliksas. Taip, taip, aš jį jau laikau, dar truputį, dar, gerai. Štai ir viskas.
Arčis. Kas viskas? Kas gimė? Berniukas?
Feliksas. Ne berniukas.
Arčis. Ne berniukas? Tai kas tada?
Senė. Mergaitė. Labai daili mergaitė.
Arčis. Taip. Tik rėkia labai.
Hektoras. Ne daugiau už tave.
Monika. Duokit ją man. Pavadinsiu ją Saule.
Arčis. Saule? Kodėl Saule? Kad gimė lifte?
Senė. Apiprausk ją, kunige, šventintu vandeniu ir pakrikštyk.
Monika. Taip, aš to noriu.
Feliksas. Vardan Dievo tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Amen. Krikštiju tave Saulės vardu.
Monika. Ačiū, Feliksai.
Feliksas. Nėra už ką.

Tamsa. Vėl šviesa.

Arčis. Na ir kiek dar mes čia tupėsime?
Hektoras. Čia gi tavo liftas. Pats spręsk, kiek sėdėsi.
Arčis. O tavęs niekas neklausia. Tarp kitko, ką tu veiki šiame name? Tu juk negyveni jame?
Hektoras. Tu vėl pradedi tardymą. Užgesk, tu ne tarnyboje.
Arčis. Taip, bet anksčiau ar vėliau mes iš čia išeisime, ir tada turėsi paaiškinti, kas esi, iš kur, ką čia veiki ir kas tame ryšulyje.
Senė. Tyliau, mažiukė miega. Tarp kitko, galėtume pasiruošti Kūčias, nemanau, kad kas nors mus šiandien išvaduos. Aš čia turiu šio to įsidėjusi, mes su vyru, amžiną atilsį, ėjome į svečius, tai ir įsimetėme truputį, bet užteks.
Hektoras. O aš ir vyno turiu.
Arčis. O jums neatrodo, kad jūsų vyrą reiktų pirma palaidoti. Jis jau pradeda kažkaip keistai kvepėti. Nemanau, kad jam vieta prie Kūčių stalo žemėje. Juk jis jau danguje, turbūt?
Senė. Taip, bet kur palaidoti?
Arčis. Ogi, atidarysime liuką grindyse ir pasiųsime jį su visa pagarba į žemę. Kunigas pasakys atsisveikinimo kalbą.
Feliksas. Palikit jau mane ramybėje. Viską, ką reikėjo, aš padariau.
Hektoras. Gerai, kalbą galėsiu ir aš pasakyti.
Arčis. Puiku, matot, kaip viskas šauniai susitvarko.
Hektoras. Atidaryk liuką. Artimieji gali atsisveikinti su velioniu.  (Pauzė) Prašom visus atsistoti.
Monika. Aš negaliu.
Hektoras. Jūsų tai neliečia. Šiandien mes susirinkome čia, kad palydėtume į paskutinę kelionę mūsų brangų ir mylimą tautietį, tėvynės patriotą, aktyvų pilietį, šeimos tėvą, šio namo gyventoją ir puikų kaimyną iš trečio aukšto. Jis nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Tebūnie tau lengva tėviškės žemelė. Mes niekada tavęs nepamiršim. Ilsėkis ramybėje. Nuleiskit palaikus.

Senio kūnas nuleidžiamas į liuką. Senė garsiai apsiverkia.

Monika. Tyliau, prižadinsit Saulę.
Senė. Atsiprašau, nesusilaikiau. Tokios gražios buvo laidotuvės. Ačiū visiems. O dabar kviečiu visus prie stalo.
Hektoras. Palaukit. Bet prieš valgydami Kūčią mes turime atlikti išpažintį.
Arčis. Ir vėl tos nesąmonės. Aš neturiu ką išpažinti, aš gyvenu dorai. Na, išgeriu kartais...
Monika. Kasdien.
Arčis...bet kas neišgeria? Visi išgeria. Turėčiau keturis kartus per dieną eiti išpažinties, negalėčiau net sėstis pavalgyti. Manau, reikia baigti tas visas nesąmones ir pradėti baliavoti. Juk šventės, o be to, aš tėvas, o dar nė lašo ta proga neišgėriau. Absurdas.
Hektoras. Feliksai, aš nusidėjau. Noriu išpažinti savo kaltes.
Feliksas. Gerai, sūnau mano, prieik. Jūs nusisukite.
Arčis. Niekas čia mums neįdomu, kalbėkitė, ką norite, tik greičiau. Velykos, tai yra Kalėdos, tpfu...Kūčios nelauks.

Pauzė.

Hektoras. Aš žmogų užmušiau.
Feliksas. O Dieve.
Arčis. Aš gi sakiau, kad jis įtartinas. Iškart pastebėjau. Profesinė nuojauta. Iškart atpažįstu nusikaltėlius. Gaila, kad aš ne tarnyboje.
Feliksas. Su slaptumu čia nieko neišeis. Labai jau ankšta patalpa. Be to, aš juk netikras kunigas, gal atidėkite savo išpažintį kitam kartui.
Hektoras. Negaliu. (Pauzė).  Negaliu. Dabar Kūčios ir visa kita. Negaliu. Noriu dabar. Ką gi, tegul girdi. Aš gal ir neužmušiau...
Arčis. Prasideda išsisukinėjimai...
Hektoras. Nutilk tu, nes tave tai tikrai užmušiu.
Arčis. O ką? Negalima ir žodžio pasakyti, tuoj „užmušiu, užmušiu“.
Monika. Tyliau jūs.
Senė. Kalbėk toliau. O tu užsičiaupk vieną kartą.
Feliksas. Kalbėk, sūnau mano.
Hektoras. Aš ir sakau, gal ir neužmušiau. Aš tik pora kartų kirviu per galvą kaukštelėjau ir viskas.
Feliksas. Kada tai buvo?
Hektoras. Šiandien. Prieš tai, kai čia patekau.
Feliksas. Toliau?
Hektoras. Supranti, aš nesąmonę vieną įsikaliau sau į galvą. Perskaičiau Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Taip mane apsėdo šita knyga, tas visas Raskolnikovo vidus, tarsi perėjo į mane, su tomis pačiomis abejonėmis, svarstymais, įsitikinimais, kad aš, aš turiu apspręsti kitų likimus, kam verta, o kam ne būti šioje žemėje. Taip štai einu gatve ar kur kitur ir skirstau žmones, kurie reikalingi šiam pasauliui, o kurie yra našta, klaida, supranti? Kažkokiu ypatingu pasijaučiau, tarsi aš esu pakviestas misiją kažkokią atlikti. Be to, irgi kaip Raskolnikovui rūpėjo, o ką jauti, kai žmogų nugalabiji? Gyvybę iš jo atimi? Koks jausmas? Nors aš gal ir nenugalabijau, juk sakiau tik porą kartų užvažiavau.
Arčis. O kiek manei reikia?
Hektoras. Nežinau, bet man rodos, ji dar judėjo, kai aš išėjau.
Feliksas. Ji? Tai buvo moteris?
Hektoras. Taip, aš ieškojau bobutės, kuri pardavinėja degtinę.
Arčis. Tai tu mano kaimynę, išgelbėtoją mano užmušei?
Hektoras. Ji blogą darbą dirbo.
Arčis. Daug tu supranti, aš visada „ant barzdos“ pas ją gaudavau. Kita vertus, dabar nereikės jai pinigų grąžinti. Ačiū.
Senė. Kiek jai buvo metų?
Hektoras. Nežinau.
Senė. Ji galėjo būti kaip aš. Tai tu ir mane užmuši?
Hektoras. Ne, ką jūs. Aš gi sakau, nežinau, kas mane apsėdo. Dabar tai praėjo, supratau kokią nesąmonę padariau, supratau, kad neturiu jokios teisės lemti kitų žmonių likimus. Dėl to ir norėjau apsivalyti prieš Kūčias, prieš jus. Viliuosi, kad ji vis tik yra gyva ir sėdi dabar su namiškiais prie kūčių stalo, gal tik galvą truputį skaudena.
Arčis. Melskis, kad ji būtų gyva.
Feliksas. Aš irgi už ją pasimelsiu. Ir už tave taip pat. Negaliu atleisti tau tavo nuodėmės, Dievas atleis, bet gerai, kad išpažinai savo kaltę ir nusimetei sunkią naštą.
Arčis. O kas tame ryšulyje?
Hektoras. Kirvis, keli buteliai degtinės, butelis vyno, pinigai.
Arčis. Eik tu sau. Pridarei darbo policijai per šventes. Gerai, kad šiandien laisvas.
Monika. Gal ji dar gyva?
Arčis. Taip, labai, žinoma.
Feliksas. Baikim tas kalbas ir sėskimės prie stalo.
Monika. Na jau ne. Tada ir aš noriu išpažinti savo nuodėmę.
Arčis. Kokią nuodėmę? Moterie, tu ką, pablūdai?
Monika. Aš irgi nenoriu sėstis prie stalo neapsivaliusi. Kunige, išklausyk mane.
Arčis. Kokią nuodėmę, kokią tu gali turėti nuodėmę, tu vaiką, tik ką pagimdei mergaitę? Kokia nuodėmė?
Monika. Būtent, apie ją ir noriu pakalbėti. Ji nėra mano vyro duktė, kunige.
Arčis. Ką tai reiškia „nėra mano... “? Tu nori pasakyti, kad aš nesu jos tėvas?
Monika. Kunige, aš noriu kalbėti su jumis.
Feliksas. Taip, taip, žinoma, dukra mano.
Arčis. Dukra...
Feliksas. Prašau rimties.
Monika. Mes vedę su Arčiu jau keturi metai...
Arčis. Taip...
Feliksas. Prašau rimties, būsit išprašytas.
Arčis. Kur?
Senė. Pas mano vyrą. Ten kur tu jį nuleidai.
Arčis. Gerai, gerai, aš tyliu.
Monika. Visada norėjau susilaukti vaikų. Bet mums nieko neišėjo. Galvojau, kuris kaltas? Ėmiau abejoti savimi. Tada pagalvojau, kad reikia išbandyti kitą vyrą, jei ir su juo nieko nebus, vadinasi aš esu bergždžia.
Arčis. Nieko sau laboratorija.
Monika. O čia kaip tik pasitaikė proga – mano vyras mėgsta atsivesti savo draugelius, bendradarbius...
Arčis. O kas čia bloga?
Hektoras. Nutilk tu pagaliau.
Arčis. Ė, ė, atsargiau su kirviu.
Monika. Taigi, prieš metus jis gavo naują porininką Saulių...
Arčis. Saulius? Ot, „padla“.
Monika. ... toks malonus išauklėtas vaikinukas. Jis dažnai parvesdavo mano vyrą girtą. Padėdavo nurengti, nuvilkti iki lovos. Mes pasėdėdavome su juo, išgerdavome arbatos. O kartą aš neleidau jam vilkti savo vyro į lovą, aš nusivilkau jį patį su savim į lovą.
Arčis. Kekšė, paleistuvė.
Monika. O vyras liko gulėti iki ryto prieškambaryje ant grindų. Mes dar kelis kartus buvome kartu, ir labai greitai aš pastebėjau rezultatus. Tai ir viskas.
Feliksas. O kur dabar mergaitės tėvas?
Arčis. Aš tėvas, aš. Aš čia, nematot?
Feliksas. Nusiramink, sūnau mano.
Arčis. Aš tau ne sūnus, sušiktas studente. Apsimetei čia klebonu, kad sužinotum visų paslaptis, šnipas prakeiktas!
Monika. Saulius išvažiavo mokytis į universitetą, apie mano pastojimą jis nieko nežinojo. Viskas baigėsi. Bet aš likau laiminga, net ir su šituo.
Arčis. „Šituo“? Aš tau „šituo“? Duok kirvį, būk draugas, nežinau tavo vardo, bet gerai pasielgei pradėdamas galabyti tas bobas. Duok kirvį, aš pratęsiu tavo kilnų žygį. Užmušti visas jas, kales, užmušti reikia. Šitaip širdį man užgavo, per Kalėdas, tpfu, Kūčias nelaimingas. Kad jas kur galas.
Feliksas. Neburnok, sūnau...
Arčis. Dar kartą pavadinsi mane sūnumi, pienburni, išlėksi per liuką pas Abraomą su praskelta galva. Giminės mat atsirado.
Hektoras. Nurimk, Arči, juk galiu tave taip vadinti. Mano vardas Hektoras, vadink Heku. Susitaikyk, toks tavo likimas, nieko nepadarysi. Belieka ramiai, šeimyniškai pavakarieniauti.
Arčis. „Šeimyniškai“. Šventoji šeimynėlė.
Feliksas. Viešpatie, laimink šitą stalą ir žmones susirinkusius prie jo, Amen. Galime sėstis.
             
                                             
                                                    II veiksmas

Arčis. Aaaa, mažyte, aaa, saulyte.
Senė. Jai dantukas kalasi, užtai tokia nerami.
Arčis. Taip. Mažiems vaikams nepaaiškinsi, jiem skauda ir jie verkia. Suaugęs tai nuryji nuoskaudą ir toliau gyveni.
Senė. Vakar Feliksas labai gražų pamokslą sakė, apie Nojų.
Arčis. Aha, man patiko.
Senė. Surask tą vietą  knygoje ir paskaityk, kol visi dar miega. Labai noriu.
Arčis. Tuoj, pamėginsiu. Miegokit, miegok, aš tik tavo Bibliją pasiskolinsiu. Gražu pažiūrėti, kaip gražiai jis su mano žmona miega apsikabinę. Laiminga pora. Gaila Hektoras nesulaukė, duok, Dieve, jam dangaus karalystę.
Senė. Geras buvo žmogus, ką darysi. Liga nesirenka, kerta kas po ranka papuola. Tesiilsi su mano vyru ramybėje.
Arčis. A, radau. Skaityti?
Senė. Skaityk.
Arčis. „Nojus buvo šešių šimtų metų, kai atėjo tvanas ir vandenys užliejo žemę.
Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, savo žmona ir savo sūnų žmonomis įėjo į arką išsigelbėti nuo tvano vandenų.
Jis nušlavė nuo žemės visus gyvūnus – ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje.
Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmą mėnesį, pirmojo mėnesio pirmą dieną, vandenys pradėjo sekti žemėje. Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės veidas džiūvo.
Tuomet Nojus išleido iš arkos balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės veido.
Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.
Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas.
Teisusis Nojus pražūties metu išlaikė gyvą žmoniją. Užtat, Tvanui ištikus, likutis buvo išsaugotas žemėje.
Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.
Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Tada jis mirė. “
Senė. Nuostabu.
Arčis. Taip, beveik kaip apie mus.
Senė. Kiek jau metų, penkiolika mes čia?
Arčis. Taip, penkiolika. Penkiolika nuostabiausių mano gyvenimo metų. Hektoro, Felikso vaikai, to Sauliaus mergaitė. Visi užaugo ant mano rankų, visus čiūčiavau, liūliavau. Net pagalvojęs anksčiau nebūčiau, kad taip mylėsiu vaikus. Svetimus vaikus.
Senė. Jie tavo, kas drįstų teigti, kad jie ne tavo. Tu juos visus užauginai, tu daugiausiai jais rūpinaisi.
Arčis. Taip, tikrai, jie mano. Ir vadina visi mane tėveliu. Kaip tai miela.
Senė. Po Hektoro mirties jie ir neturi antro tėvelio, tik tu ir Feliksas.
Arčis. Taip, taip. Tėvelis Arčis, tėvelis Feliksas.

Girdisi beldimas iš išorės.

Feliksas. Kas čia dabar? Vaikus pažadinsit.
Arčis. Čia ne mes. Aš nežinau iš kur tai.
Monika. Tai iš anapus.
Senė. Taip.
Arčis. Negali būti.
Teodoras. Ei, ar yra ten Feliksas.
Feliksas. Feliksas? Kam ten manęs prireikė? Ką man daryti, atsiliepti?
Monika. Palauk, neskubėk, maža kas.
Arčis. Kaip keista, tavęs ieško, o manęs niekas tiek metų neieškojo. Niekam nereikalingas.
Monika. Nenusišnekėk, tu mums reikalingas.
Teodoras. Feliksai, ar girdi? Atsiliepk, jei esi.
Feliksas. Ką daryt?
Arčis. Aš pakalbėsiu. Juk buvau policininkas, žinau, kaip tuos reikalus tvarkyti.
Monika. Tik tu nelabai, nepradėk kaip anksčiau.
Senė. Na, ką tu, jis juk visai kitas žmogus.
Arčis. O kas jo ieško? Felikso? Klausiu, kam jo reikia?
Teodoras. Aš Teodoras.
Feliksas. Nepažįstu aš jokio Teodoro.
Teodoras. Man pavesta surasti Feliksą. Jam šaukimas į karinį komisariatą.
Feliksas. Komisariatą? Tai kažkoks nesusipratimas. Pasakyk jam.
Arčis. Gerai. Klausyk, Teodorai, gal tai kažkoks nesusipratimas?
Teodoras. Ne, tikrų tikriausias susipratimas. Jis kviečiamas į kariuomenę.
Arčis. Bet kodėl? Tiek metų jo neprireikė, o dabar še tau, kad nori.
Teodoras. Aš tikrai nežinau, bet kiek girdėjau, Feliksas yra pašalintas iš studentų sąrašų už nelankymą. Tai karinis iškart jį ir griebia.
Arčis. Kada jį pašalino?
Teodoras. Regis, prieš mėnesį.
Arčis. Oho, kaip ilgai jie tave laikė, brangino matyt.
Feliksas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mane taip myli.
Teodoras. Mane irgi čiumpa į armiją, jau trečią kartą, bet vis kažkaip išsisuku. Šį kartą pasakė, jei nenori eiti, surask vietoj savęs kitą ir įteikė duomenis apie Feliksą. Tai antra savaitė ieškau jo po visą miestą. Ar jis yra čia? Nes jei ir čia nėra, tai jau nebežinau, nei kur ieškoti. Visą miestą išlandžiojau.
Arčis. O kaip čia sugalvojai ieškoti?
Teodoras. Aš čia gyvenu. Bet tik dabar sugalvojau pasidomėti šiuo liftu.
Arčis. Paaiškink, kažko nesuprantu, tu gyveni šitame name?
Teodoras. Taip.
Arčis. Ir ką, šitas liftas niekam nerūpi?
Teodoras. Ne, jis nesiskaito mūsų.
Arčis. Pala, pala, tu gal girtas?
Teodoras. Tu pats girtas.
Arčis. Na aš, sakykim, jau negeriu penkiolika metų tavo žiniai.
Teodoras. O aš – keturias valandas, bet tai nieko nekeičia.
Arčis. Kaip tai nekeičia, ką tu kalbi? Liftas nesiskaito prie namo, kuriame jis yra? Tu tą norėjai pasakyti?
Teodoras. Būtent.
Arčis. Kalbėk tu su juo, aš negaliu.
Feliksas. Aš Feliksas, laba diena.
Teodoras. Sveikas, ačiū Dievui. Tau šaukimas, priimk, pasirašyk ir galėsi eiti tarnauti, o aš laisvas.
Feliksas. Gerai, bet kaip yra su šiuo liftu, mes nieko nesuprantam.
Teodoras. Na, aš irgi tiksliai nežinau, buvau mažas, kai čia atsikraustėm. Mūsų dabartiniame bute gyveno bobutė, kuri laikė degtinę ir kurią kažkoks girtuoklis užmušė kirviu.
Arčis. Jis visai nebuvo girtuoklis, tiesiog prisiskaitė per daug knygų.
Teodoras. Na, aš nežinau. Žodžiu, jį vis tiek kitą dieną suėmė ir nuteisė, po to jis pasikorė kalėjime. Liūdna istorija, bet taip jam ir reikia.
Arčis. Pala, pala, kaip tai, juk ne jis užmušė.
Teodoras. O iš kur tu žinai?
Arčis. Aš tai tikrai žinau, aš policininkas.
Teodoras. Na, ten irgi buvo policininkai, be to jie rado kirvį.
Arčis. Stop, kirvis čia, pas mane. Įvyko klaida.
Teodoras. Mes apie liftą, ar apie kirvį? Rinkis, aš negaliu kalbėti apie viską.
Feliksas. Kalbėk apie liftą.
Teodoras. Tai va, kai mes atsikraustėm, namas pateko į privatizuojamųjų sąrašą. Ir gyventojai jį privatizavo su vienu liftu, tuo kuris veikė. Kam jiem du liftai, tuo labiau vienas sugedęs. Mokėti už vieną juk pigiau. O šitas visada neveikia, kiek save pamenu.
Arčis. O kam atiteko šis liftas?
Teodoras. Nežinau. Pasiliko valstybės žinioje turbūt.
Senė. Ir niekam nerūpėjo jį sutaisyti?
Teodoras. Čia jūsų ką, daug žmonių? Kiek jūsų?
Arčis. Visa šventoji šeimynėlė.
Senė. Visas Nojaus laivas.
Teodoras. Puiku. Gal kada susipažinsim, kai laiko turėsiu. Tai tu, Feliksai, nepamiršk į komisariatą nueiti. Nepavesk manęs, kitaip man teks po apkasus šliaužioti.
Feliksas. Bet kaip aš išeisiu?
Teodoras. Ot, galva. Tiksliai. Palauk, tuoj kirvį atsinešiu, lentas atlupsiu. Liftas gi užkaltas, gal ir to nežinote?
Feliksas.  Iš kur galėtume žinoti?
Monika. Ką, negi viskas taip paprasta?
Arčis. Negali būti, manau tas vaikigalis iš mūsų šaiposi.
Senė. Aš nenoriu niekur iš čia eiti. Čia mano vyras palaidotas, man jau nėra kur eiti.
Feliksas.  Mane gi paims į kariuomenę, tu girdėjai?
Monika. Be reikalo tu atsiliepei, dabar tas Teodoras nuo tavęs neatstos. Kaipgi aš be tavęs?
Arčis. Nenusiminkit, mes nesileisime iš čia iškrapštomi. Jeigu penkiolika metų jie mūsų nepasigedo, tai tegul dar tiek pat apsieina. Mes ginsimės.
Feliksas. Tikrai, atsirado čia mat kažkoks pienburnis, kuris ardys nusistovėjusią... nerandu tinkamo žodžio.
Arčis. Mes supratome tave, Feliksai, kokie čia gali būti žodžiai, mes juk šeima. Hektoro, amžiną atilsį, kirvis nuneš tam Teodorui galvą nuo pečių. „Teisusis Nojus pražūties metu išlaikė gyvą žmoniją. Užtat, Tvanui ištikus, likutis buvo išsaugotas žemėje. “
                                                    Tamsa.   

2006 spalio 18 – 19