Rašyk
Eilės (78158)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2011-04-03 05:31
Svoloč

Lavonodė

/variacija „Puikios istorijos“ tema/

Linksma pavasario saulė
Žvelgė į žemę šiltai,
Savo spindulius pasiuntė į upės vagą,
Kurioje kelionę ilgą
Pradėjo lavonas nūnai.

Vienas pats sau plaukiu
Į savo amžinąjį uostą,
Viskas labai paprasta
Aš lavonas esu.

Kartais lavoną apversdavo stipresnė banga,
Saulėj švytėjo lavono kakta.
Plaukė lavonas upės vaga,
Buvo puiki saulėta diena.

Mamyte, mamyte, žiūrėk dėdė plaukia,
Sušuko berniukas ant tilto.
Mama su drauge kalbėjo,
Į vandenį ji nežiūrėjo,
Bet draugė pamatė, sukliko,
Tada ir mama pastebėjo –
Plaukia upe lavonas.
Koks niekam tikęs tonas.
Kur žiūri policija, meras?
Draugės atsisveikint suskubo,
Ant tilto nieko neliko.

Gerai nusiteikęs lavonas keliavo toliau.
Keliavo ir dainą dainavo.

Vienas pats sau plaukiu,
Upės viduriu.
Man nereikia draugų,
Aš lavonas esu.


Ei-jei, nusistebėjo žvejas ant kranto,
Lavonas dainuoja? Reikia skambint
Į televiziją. Alio čia tokia vizija...
Bet lydeka tuo metu užkibo,
Patraukė meškerę, telefonas iškrito.
Tokia, atsiprašant, kolizija.
Būk tu prakeiktas, žioplys,
Įtūžęs sušuko žvejys,
Bet jo lavonas  jau negirdėjo,
Toliau savo kelionę tesėjo.


Vienas pats sau plaukiu,
Upės viduriu.
Man nereikia draugų,
Aš lavonas esu.

Akmeniniai slenksčiai tada prasidėjo
Į juos galva lavonas kaukšėjo,
Dėl to akis dešinė atsivėrė
Ir į dangų maldaujamai žiūrėjo.
Aukščiausiasis susimylėjo
Lavono pasigailėjo,
Slenksčiai baigėsi.

Dabar jau lavonas nuliūdo.

Vienas pats sau plaukiu,
Ir į  dangų žiūriu.
Į dangų noriu
Arba į rojų.

Saulė švietė skaisti,
Vandenys nešė greiti.
Varna lavoną užmatė
Ir jo blizgančią akį.
Gal būtų ją  iškirtus,
Tačiau ant kranto pasitaikė
Apsirūkę vaikai keli,
Puolė rėkti ir akmenis mėtyti.

Varna nuskrido. Bet vaikams
Kariauti patiko, todėl patį
Lavoną  atakuoti pradėjo,
Mėtė kas po ranka papuolė,
Lyg bombarduotų laivą,
Šaukė: galas tau stipena,
Mirtis gaišena, aha, gaišena.

Viens, du, trys,
Lavonas gaidys.

Bombos vis krito ir krito,
Kai kurios pataikė į galvą,
Ir atvėrė lavonui skalpą,
Smegenis išsitampė žuvys,
Budeliai šaukė: tu žuvęs.

Karas baigėsi, lavonas užmerkė
Savo dešinę akį, užmigo.
Srovė atplukdė prie kranto.
Kapinės buvo ant kampo.

Aš neturiu smegenų
Ir nebemoku dainų,
Šiam pasauly lavonu
Būt be galo sunku.



Begrybaudami stiklo tarą
Bomžų porelė lavoną užtiko.
Aha, geri rūbai ir gal litų pora
Pas gerbiamą poną liko?

Greitai nuogas
Mūsų herojus paliko.
Bomžai iš kapinių
Didelį kryžių atvilko.

Prikalė delnus,
Kojas pririšo.
Būsi Jėzus
Nusikvatojo.
Prie kaktos prisegė žvakę,
Ant krūtinės uždėjo vainiką
Ir grąžino lavoną
Atgal į upę.

Vienas pats sau plaukiu,
Ašaros byra iš mano akių...

Maža mergaitė vardu Lili
Ant jūros kranto viena sėdėjo,
Kai upė atplukdė negyvėlį,
Kuris prikaltas ant kryžiaus gulėjo.

Vienas pats sau plaukiu,
Draugų neturiu.
Kodėl draugų neturiu?
Galbūt kad lavonas esu.

Maža mergaitė vardu Lili
Įbrido į jūrą ir ant kryžiaus užsiropštė.
Aš būsiu tavo draugu.

Danguje įsižiebė vakarė žvaigždelė.
Jūroje blyksėjo vieniša ugnelė.
2011-03-19 06:45
Svoloč

Last

Žiema yra paskutinė, kuri palieka Lietuvą.
2011-03-15 13:06
Svoloč

Puiki istorija

Skiriu Lietuvos įstojimo į Es dienai

Lavonas plaukė tai panirdamas, tai vėl išnirdamas į upės paviršių. Kartais banga jį apversdavo, parodydama lavono priekinę arba nugarinę dalį, idant įdėmus stebėtojas galėtų susidaryti išsamų plaukiko portretą. Tai buvo vyras, maždaug keturių dešimčių metų amžiaus, kiek pliktelėjęs nuo kaktos, su ūsais, vilkėjo tamsią striukę, kelnių beveik nesimatė, greičiausiai jos buvo juodos. Daugiau nieko ir nebuvo matyti, galima buvo tik spėti, kad lavonu jis tapo neseniai, nes veido bruožai dar nebuvo išsitrynę nuo ilgo mirkimo vandenyje.
Plaukė jis gana pavyzdingai, upės viduriu, negrėsdamas atsitrenkti į dambų akmenis arba tiltų atramas. Ir tai buvo savaime suprantama, nes pavasario polaidžio vandenys pastebimai praplėtė upės vagą. Diena buvo graži, saulėta, tad plaukti buvo vienas malonumas. Matėsi, kad lavono neslėgė jokie rūpesčiai, problemos, nekamavo nesibaigiantys klausimai, jis buvo besvoris, ant kojų nebuvo prikabinta grindinio plyta, rankos nesurištos, išsivadavęs nuo nepakenčiamos gyvenimo naštos, laisvas erdvėje ir laike, nerūpestingas ir atsipūtęs jis leidosi nešamas upės tėkmės, pirmą kartą gyvenime nebandydamas irtis prieš srovę. Jis buvo žavus savo pasirinkime.
Tokį jį sunku buvo nepastebėti. Tokį laisvą ir nepriklausomą. Toks jis tiesiog badyte badė akis. Toks jis buvo stačiai nepakenčiamas.
Mamyte, mamyte, žiūrėk ten dėdė plaukia, sušuko ant tilto stovintis berniukas. Mama jau pusvalandis kalbėjosi su sutikta vidury tilto drauge ir abi net nemanė nueiti kur nors kitur ramiai pasikalbėti, mat abi skubėjo ir neturėjo laiko, tad pokalbis vyko lygiai per vidury tilto.
Tegul sau plaukia, atsakė mama, net nesumojusi, kad plaukimui sezonas dar netinkamas. Bet draugė metė žvilgsnį ir nustėro: oi, jam dar nereikėtų to matyti, ir užstojo berniukui vaizdą savo galingu stuomeniu, tada ir mama sužiuro, taip pat aiktelėjo, abi paskubėjo atsisveikinti, nors dar ir pusės nespėjo visko išsipasakoti, ir išsilakstė į priešingas puses.
O lavonas ir toliau linksmas ir patenkintas skubėjo į savo amžinąjį uostą. Oras buvo puikus, tiesiog nuostabus, po ilgo spyriojimosi žiema pagaliau pasidavė ir pavasaris visa jėga puolė vytis prarastas dienas. Lavono veidas, apšviestas ryškios saulės ir nuskalautas vandens, prašviesėjo, raukšlės išsilygino ir atrodė jau gerokai jaunesnis. Lavonas galima sakyti spinduliavo neblėstančią jaunystę.
Tokį visą spinduliuojantį jį ir pastebėjo nuo kranto vienas žvejas, pamanė, ir kas gi ten taip spindi vidury upės?, o velnias, taigi skenduolis plaukia. Ką daryti? Nepaleisdamas meškerės apgraibom susirado kišenėje telefoną.Koks gi numeris? a, 112, taip, ar pakels gi kas nors pagaliau, alio, alio, čia ... Tuo metu meškerę stipriai truktelėjo nelauktai užkibusi žuvis, ta išsprūdo iš rankų,  mėgindamas ją dar kaip sučiupti žvejas išmetė ir patį telefoną, meškerė nusivijo skenduolį, o telefonas nėrė į upės gelmę, tuo paskendėlio gelbėjimo operacija ir baigėsi. Tpfu, tpfu, tpfu, tūkstantį kartų tpfu, po velnių, prakeiktas skenduolis, kad tu sprandą nusisuktum, idiote.
Lavonas paskutinių žodžių, aišku, jau negirdėjo, kitaip būtų galėjęs visai be reikalo susinervinti. Bet ir be to nevaržomas plaukimas kada nors turėjo baigtis. Neužilgo pasirodė akmenuoti slenksčiai, kurių nepajėgė visai paslėpti net pavasarinio polaidžio vandenys. Vajetau vajetau, kas dabar bus?
Į pirmus akmenis lavonas gan žaismingai kaukštelėjo kelis kartus pakaušiu, neįtardamas nieko bloga, po to kažkodėl apsivertė ir ėmė nosimi baksnoti slenksčius lyg sveikindamasis ir sakydamas, ei, na ko jūs tokie nedraugiški, man skauda. Deja, jo skundams ir dejonėms akmenys liko nebylūs. Tada lavonui nieko kito nebeliko kaip vėl atvirsti veidu į Aukščiausiąjį. Ir tada slenksčiai baigėsi.
Dabar lavonas jau nebeatrodė toks linksmas ir savimi patenkintas. Priešingai, jo veidas akivaizdžiai demonstravo didelį susirūpinimą ir baimę.
O čia dar kelios varnos neatstojamai priskreto prie lavono veido, besitaikstydamos ant jo patogiai nutūpti ir iškabinti dešinę akį, kuri po pasivažinėjimo per slenksčius kažkodėl atsimerkė ir atspindėjo saulės spindulius nelyginant briliantas, o varnos labai smalsios, kaip ir visos moterys, tam, kas blizga.
Viena pagaliau prisitaikė prie lavono judėjimo ir sėkmingai nutūpė ant krūtinės, kiek pamindžikavo ir pagaliau sustingo, pasiruošusi snapu kirsti į akį. Laimei varnų keliamas triukšmas atkreipė ant kranto paslapčia rūkiusių vaikų dėmesį, tuoj sumetę koks reikalas, jie pasišovė gelbėti skriaudžiamą skenduolį. Kas turėjo ragatkę, kas akmenais ėmė svaidyti į užpuolikes ir tos turėjo trauktis, garsiai grasindamos sugrįžti.
Mėtyti akmenis vaikam patiko labiau nei rūkyti, tad nelikus varnų buvo pasirinktas likęs objektas, tai yra lavonas. Akmenys dideli ir maži krito aplink nelaimėlį, vienas kitas pataikydamas ir į jį patį. Srovė šioje vietoje kaip tyčia buvo lėta, upė praplatėjusi, tad tikėtis greito išsigelbėjimo nebuvo vilties. Negana to, vaikam toptelėjo į galvą puiki mintis tiesiu taikymu nuleisti ant vargšo vyro akmenų bombas nuo netoliese esančio tilto, kai tas plauks pro jį. Kai kurie atsinešė ir pusplytes. Sviedinių atsargos sparčiai augo, lavonui iš lėto artėjant link tilto. Susidūrimas buvo neišvengiamas, trauktis nebuvo kur, tad lavonas, susitaikęs su likimu,  nuolankiai yrėsi prie savo sužvėrėjusių budelių.
Budeliai išsidėstė palei turėklus su savo plytgaliais garsiai šūkaudami karo šūkius (dabar tau galas, ateik ateik, stipena), taip drąsindami save ir vienas kitą. Nekantresni jau iš toliau pradėjo apšaudymą, ant lavono krito vis daugiau ir daugiau akmenų, veidas visai apsiniaukė, dešinė akis vėl užsimerkė, galų gale jis praplaukė pro tilto apačią, tada jam teko sunkiausi sviediniai, visi teko į galvą, o vienas pataikė į kaktą ir ta lyg atrakinta skrynelė staiga atvėrė savo dangtį. Vaikai suklykė iš siaubo, sumišusio su susižavėjimu, ir puolė kitapus tilto laukti lavono. Tas po akimirkos pasirodė su atverta kaukole, iš kurios vandens skalaujamos į vandenį ardėsi smegenys, kurias tuoj pasigavo kvailos žuvys, matyt galvojusios, kad nuo to jos taps protingesnės.
Vaikai nuščiuvę stebėjo savo išpuolio padarinius ir, kai lavonas nuplaukė jau palyginti toli,  susigėdę ir susimąstę vėl nukiūtino į artimiausius krūmus parūkyti.
Diena vis dar buvo puiki, saulė ryškiai brovėsi į gamtovaizdį, atidengdama visas po žiemos žolės dar nespėtas paslėpti šiukšles. O kur šiukšlės, ten turėtų būti ir tuščių butelių, neveltui sumąstė porelė bomžų. Taip begrybaudami stiklinę tarą, jie priėjo ir upę. Ir tada išvydo mūsų gerbiamą lavoną, tiesa, jau šiek tiek apipešiotą. Jis buvo netoli kranto, tad tiedu sumetė, kad galėtų jį dėl viso pikto apieškoti, gal, pavyzdžiui, pas jį užsimetė koks vienas kitas litas arba gal net visa piniginė su tik ką paimtu avansu. Ką gali žinoti, todėl  suradę ilgą pagalį, juo sustabdė laikinai lavono kelionę ir po truputį prisitraukė jį į krantą. Kišenės, deja, visos buvo tuščios, matyt, jau kažkas prieš juos pasidarbavo. Bet užtai striukė pasirodė visai nieko, o be to dar ir kelnės galėtų praversti, todėl porelė šiuos daiktus rekvizavo, o lavonui kaip kompensaciją padovanojo skarelę, kuria aprišo atsiknojusias galvos puses. Ir tada vėl grąžino negyvėlį upei.
Vakarop upė priartėjo prie savo pabaigos, toliau jau buvo jūra. Prieš galą upė visa išsikerojo į platybes, radosi daugybė užutekių. Į vieną iš jų ir įvairavo lavonas ir sustojo prie kranto. Pailsėti.
Gretimai buvo kapinės ir iš jų atėjo duobkasys po darbo dienos mėgdavęs atsipalaiduoti prie upės su buteliu vyno. Iš kur tu? paklausė, lavonas neatsakė, nešalta tau? lavonas nežinojo, ar jam šalta, todėl vėl nieko neatsakė. Gerai, ištrauksiu dėl viso pikto.
Lavoną atvilko prie medžio, prie kurio pats mėgo sėdėti, ir atrėmė į kamieną. Matau, kad apšvarino tave ir dar prikūlė kaip reikiant, ne savo noru pasimirei. Taip, keisti dabar žmonės, žiaurūs. Gersi? ne? Betgi papuolei tu tiesiai į kapines, ten, kur reikia, tiesiai man į rankas, įsivaizduoji, kaip tau pasisekė? Laimingas žmogus esi, po laiminga žvaigžde gimei, galima sakyti, tiesiai tave į dangų galiu išlydėti, čia kaip aerouostas, pakilimo takas, o aš dispečeris,  viens du ir pas Abraomą. Nenori? Kodėl? Na, aišku, niekas nenori, aš irgi nelabai. Gali neatsakyti, bet jei ką, jei apsigalvosi, tai aš tuoj, viską sutvarkysiu, turiu duobę paruoštą, pakišiu tave, užpilsiu truputį žemių, o rytoj tik karstą ant tavęs uždės ir baigta, keliauji su kolega į dausas. Susipažint laiko turėsit į valias. Žiūrėk, gal net patiksit viens kitam ir tapsit laiminga porele.
Ilgai dar pasakojosi duobkasys savo gyvenimo istoriją, nes lavonas negėrė, tad vienam jam vyno buvo pakankamai. Galop sutemo ir vynas baigėsi. Tai sakai į duobę nenori? Plauksi toliau, į vandenyną? Ką gi, tavo valia. Vieni nori į kapą, kiti į pelenus pavirsti, dar kiti trokšta pasaulio pamatyti. Gerai, aš tuoj grišiu ir išlydėsiu tave. Pabūk, niekur neik.
Lavonas tylomis sutiko. Laukti ilgai nereikėjo, duobkasys tesėjo žodį ir atsitempė su savim dar visai naują didelį kryžių. Va, nudžioviau nuo vieno kapo, jam jau jo nereikės, o tau kaip tik, pritvirtinsiu tave, kaip Kristų, toks beprotis buvo, visas jūras įveiksi. Ant kryžiaus Nojaus vardas užrašytas, reiškiasi nuo šiol taip ir vadinsies. Nepyk, savo tikro vardo nepasisakei, būčiau paieškojęs, gal atsirastų kryžius ir su tavo vardu, tai dabar Nojumi pabūsi. Gaila man su tavim skirtis, buvai kaip tikras draugas. Pasikalbu aš čia ir su kitais žmonėmis, nemanyk, aišku, mirusiais, bet anų aš nepažįstu, nemačiau jų niekada, o tu kas kita, tave, galima sakyti, ir pamilti suspėjau. Bus liūdna be tavęs.
Paguldęs Nojų ant kryžiaus, virvėmis pririšo kojas prie rastigalio, rankas tai prikalsiu, nepyk, daugiau virvių neturiu, bet bus tvirčiau, nes virvės nuo vandens atsileis, ir ištiesęs jas ant kryžiaus skersmenų prikalė delnus į lentas.
Neskauda? lavonas neatsakė, tu kantrus, kaip tas Jėzus. Dar ir vainiką paėmiau nuo to kapo. Užmauna jį lavonui per galvą ant krūtinės. Kas gi čia parašyta? kodėl... tamsu, palauk tuoj žvakę uždegsiu... a, kodėl pa li kai mus šio je a ša rų pa kal nė je? Liū din tys gim dy to jai. Atsakysi jiems? Ne? Tikrai, ką čia gali pasakyti, nepasisekė ir tiek.
Nulašinęs nuo žvakės vašką ant lavono kaktos, prisegė žvakę Nojui virš nosies ir palaikė, kol ta gerai prilipo. Tada įleido kryžių su nauju mesiju atgal į upę.
Degantis žiburėlis greitai tolo nuo krante jam vis dar mojuojančio duobkasio. Lavono dešinė akis vėl atsimerkė. Danguje žibėjo žvaigždės.
 

2008
2011-03-10 03:46
Svoloč

03.45

Keturios ryto - metas gyventi!
2011-03-03 19:36
Svoloč

Beprotnamis

Beprotnamyje buvo linksma.  Jau priėmime mane pasitiko  vienas idiotas, kratantis iššieptą ligi ausų  snukį.  Priėjęs arčiau jis įsikibo į mano kairę ranką, ant kurios kabojo tėvo laikrodis, ir rizikuodamas išbarstyti dantis iš kretančios burnos, išspaudė tik vieną žodį: Kiek? Aš pamaniau, kad žmogus nenori  prarasti laiko nuovokos, todėl atsakiau gana tiksliai, kiek leido tai padaryti labai nepatikimas šia prasme šimto metų senumo laikrodinis mechanizmas: Be penkių vienuolika.  Iššieptas snukis patikslino klausimą, dantys tuo metu visai išėjo iš rikiuotės  ir susimalė burnoje į tarškantį gniutulą, trukdantį liežuviui taisyklingai ištarti visas priebalses: Uz laiklodį kiek noli? Pasakiau jam, kad pinigų man nereikia, tai tėvo, o gal dar ir tėvo tėvo perduodama dovana iš kartos į kartą, kad... bet idiotas mane pertraukė: Pinigų as netuliu, natūla. Iššieptas snukis tiesiog spinduliavo savo meilę ir atsidavimą man, kaip aš galėjau jam atsakyti.
Taigi, priimamajame likau be laikrodžio, pagalvojau, o kam jis man čia, be to gal vėliau pasiseks jį atsiimti, jei, pavyzdžiui,  čia yra lošiama kortomis (aš gerai fušeruoju) ar dar koks šansas pasitaikys, ką gali žinoti, o susipykti  su  įformintu psichu dėl persenusio ir bet kada galinčio užsilenkti mechanizmo tik peržengus durnių  namų slenkstį  – tikrai nebūtų pats išmintingiausias metų poelgis.

Labai stora priimamojo seselė paguodė mane: priprasi, dėl ko aš nei kiek neabejojau. Po to ji užrakino duris ir liepė man rengtis. Aš nusiėmiau striukę ir pakabinau ant artimiausio vinies sienoje, ant kurio anksčiau galbūt kabojo kalendorius. Vinis neatlaikė striukės svorio ir nulinko, pastaroji nukrito ant grindų. Labai stora seselė galva parodė man į kabyklą prie durų. Aš sudaviau sau delnu į kaktą ir sušukau: ai! kas turėjo atrodyti labai beprotiška.  Vėl pažvelgęs į  ją,  susidūriau su mane  nurenginėjančiu žvilgsniu, todėl paklausiau: dar?  ji pritariamai linktelėjo galva. Vėliau jau įsitikinau, kad mėgstamiausias jos būdas kalbėtis  su pacientais buvo judesiai galva ir išraiškingos akys. Aš nusiėmiau ir švarką, jai  buvo to maža, toliau marškinius, kelnes, kojines ir likau tik su glaudėmis, galva vis tiek nebuvo patenkinta, nieko kito man neliko, tik galutinai atsiskleisti; o tada ji priėjo prie manęs, atsitūpė, ranka praskėtė mano kojas, atidžiai apžvelgė po jomis, perbraukė delnu per mano kiaušus, turbūt norėjo įsitikinti, kad neatsinešu jų daugiau, nei  leidžiama, ir priėjo prie varpos, jaučiau, kad ji ima stangrėti, tikėjausi gal ji norės ją apžioti, bet seselė tik sudavė per ją nestipriai ir varpa iškart pakluso, atsileido.
Seselė ėmė atidžiai ją apžiūrinėti, vartydama rankoje, lyg  nematytą  iki šiol archeologinį eksponatą, atsmaukė odos raukšlę, įsitikino, kad ir ten nieko nepaslėpiau, tada atsistojo ir apsuko mane, kaire ranka nulenkė žemyn nugarą,  užpakaliu  įsirėmiau į jos šiltą masyvią priekinę dalį, dešinę ranką, tiksliau tik vieną ar du pirštus sugrūdo man į užpakalį ir pamakalavo viduj, norėdama būti tikra, kad ir ten nėra šautuvo ar ko ji tikėjosi rasti, mane tai labai sukuteno, bet nenorėjau nusijuokti balsu, kad neįžeisčiau šios didelės būtybės, kuri, beje,  viską  atliko neužsimovusi  guminių pirštinių, turėjau  suprasti tai kaip beribio pasitikėjimo manimi  pasireiškimą,  ir mane  šis pasitikėjimas  sugraudino, bet verkti jau nebuvo kada, nes  tada ji  padarė tai, ko aš nesitikėjau - įkando man į žandą,  buvau apstulbęs, po to lengvai per jį plekštelėjo ranka, duodama suprasti, kad apžiūra baigta. Aš gi sakiau, kad ji nemoka kalbėti.
Aš stovėjau  šokiruotas, o ji jau naršė sieninėj spintoj ir po minutės numetė man prie kojų visą naująją mano aprangą  tiksliai pagal mano ūgį. Iš mažesnės spintelės parinko reikiamo dydžio šlepetes, tada surinko besimėtančius mano drabužius ir bet kaip sugrūdo į polietileninį maišą. Kai aš apsirengiau, galva mostelėjo,  kad sekčiau iš paskos.

Mes ėjome ligoninės koridoriais, kurių sienos iki pusės buvo nudažytos rudai, bet ir ten, kur turėjo būti vien balta, vietomis irgi buvo įvairių formų ir dydžio rudos dėmės, greičiausiai paliktos fekalijomis išteptų rankų; visur buvo pilna bepročių, jie bukai arba smalsiai nužiūrinėjo mane, o aš stengiausi būti jiems draugiškas, kai kurie paliesdavo mane rankomis, tai greičiausiai buvo tie, kurie vadovavosi taisykle - geriau kartą pačiupinėti, nei dešimt kartų pamatyti. Dieve, kaip aš juos supratau, pats visada norėdavau ne tik dešimt kartų matyti kokį žaislą parduotuvės vitrinoje, bet ir jį turėti, ir dažniausiai man užtekdavo vieną kartą jį paturėti, paskui jis niekam nereikalingas voliodavosi po lova. Supratau, kad su bepročiais turiu daug bendro ir man čia bus lengva. Pastebėjau ir gana nebjaurių mergelių, gal net galinčių varžytis su mano labai stora sesele (pagarbiai pažvelgiau į ją), ir tai dar labiau pakėlė mano nuotaiką. Mes atėjome į kažkurią palatą, kurioje buvo keturios lovos ir vienoje iš jų gulėjo mano numylėtas idiotas, kuriam kaip ne keista dar nebuvo nusibodęs mano laikrodis, jis su juo kažką žaidė, tai galutinai mane įtikino, kad  jis  tikrų tikriausias idiotas. Mes pasisveikinom su juo kaip seni pažįstami. Kiti du palatos draugai buvo debilai: vienas gulėjo užvertęs galvą į lubas ir nereagavo į mano pasveikinimą, iš burnos jam tekėjo seilės ir tyso per skruostą ant pagalvės. Vėliau jau žinojau, kad ją reikia karts nuo karto apversti. Kitas prietelius buvo dar vaikas kokių keturiolikos metų ir žiūrėjo į mane per akių viršų arba man pasirodė, kad akys jo visai neklauso. Aišku, buvo kvailai išsižiojęs, kas vėl man priminė kur atsidūriau.
Tas vaikis kažką pasakė arabiškai ar kokia kita kalba, kurios aš nemoku, gal man ar labai storai seselei, arba idiotui, o gal kokiam kitam pasauliui, nesuprasi, nes jo akys gyveno savo gyvenimą ir nežiūrėjo nei į vieną iš mūsų. Man teko lova arčiausiai durų, tikriausiai naujokams taip sudaroma  iliuzija, kad jie bet kada galės pabėgti iš palatos įsisiautėjus kuriam psichui.

Seselei išėjus iškart atsiguliau į lovą, nenorėdamas, kad bepročiai mane pasiglemžtų, turėjau pabūti vienas. Užsisukau į sieną ir pradėjau joje mintyse rašyti savo biografiją, kurios žinojau čia būtinai pareikalaus. Man dvidešimt metų, aš niekur nesimokau ir nedirbu. Iš darbo mane išmetė prieš kelis mėnesius, nes nė už ką nesutikau lipti kopėčiomis ir dirbti kelių metrų aukštyje be apsaugos priemonių, į ką darbdavys man atsakė, kad saugiausia man bus pas mamą. Kito darbo neradau, niekas nenori tokių darbininkų, kurie kažką kalba apie darbų saugą. Mokytis, aišku norėjau, bet mes nesame tokie turtingi, tad liko vienas kelias tarnyba armijoje, bet karui aš nepritariu iš principo, o šis karas, kurį veda mūsų šalis, be to dar yra ir beprasmis. Kai tai pasakiau mūsų šauniesiems generolams, jie atsiuntė mane čia pasitikrinti savo protines galias, nes taip kalbėti jų manymu gali tik visiškas beprotis.
Gal ir gerai, bet galvoj kirbėjo nuojauta, kad to neužteks. Ką dar galima būtų atskleisti?:
kad mokiausi piešti, bet piešimo mokytojas visada išsigąsdavo, pamatęs mano darbus, jis sakė, vaikeli, tau su galva, negerai, nes piešdavau falus su briedžio ragais, žmonių veidus su varpomis vietoj nosies arba subines, prismaigstytas raudonų rožių? 
kad tėvas alkoholikas, amžiną atilsį, paliko mus prieš devynis metus ir iki mirties valkatavo bei gėrė? 

Iš kokių pinigų jis gėrė man visada buvo paslaptis. Tai pati sunkiausia mįslė, kurios dar nesu įmynęs - žmonės nedirba, bet nemiršta iš bado, be to dar nuolat girti, stebuklas vertas Jėzaus rankos. Kartais aš jį sutikdavau mieste, jis nevisada mane pastebėdavo, o kai pastebėdavo pasisveikindavo, bet mes niekada nepasikalbėdavome, jis nudelbdavo akis į žemę ir nueidavo savo keliais. Paskui pasirodė ta garsioji “Apsivalymo” pataisa, pagal kurią visi vėltėdžiai, nusikaltėliai ir degradai turėjo eiti į šventąjį karą dėl jūros. Dabar ir pats patekau į šios pataisos formatą. Tėvas po savaitės buvo užmuštas ir po mirties, kaip ir visi žuvusieji kariai, buvo apdovanotas didvyrio ordinu, o mes gavome vienkartinę didvyrio piniginę išmoką, kurios užteko tik bent kiek padoriau palaidoti palaikus.

Tas karas. Kaip galiu paaiškinti, ką jam jaučiu? Jis vyksta beveik tiek pat, kiek aš gyvenu. Prasidėjo  dėl kelių kilometrų jūros ruožo, kuris tariamai priklauso mums arba tiem “žirgo galvoms“, kaip mūsų kaimynus kažkodėl vadina  visi, net oficiali žiniasklaida, įdėdami į šį terminą  paniekos ir  protinio neišsivystymo  atspalvį, nors man žirgai ir jų galvos visada atrodė labai gražūs ir išmintingi padarai, todėl  kai taip vadinami žmonės, aš tos paniekos  nejaučiu.  Karas, iš pradžių apėmęs visą šalį, ilgainiui lokalizavosi pajūryje ir abi kariaujančios pusės jame telkė ribotą kariuomenės kontingentą, kurį nuolat papildydavo kokiais nepritapusiais  visuomenėje elementais.  Abiem pusėm karas, buvęs šventas, virto  tik apsivalymo nuo šiukšlių priemone ir naujų taktikos metodų taikymo poligonu.

Ką dar galėjau apie save pasakyti? Kad dvidešimties būdamas dar neturėjau lytinių santykių, jei neskaitysime saviraiškos užsiėmimų? Vargu ar apie tai reikia čia užsiminti, nors kita vertus gal tai galėtų pasitarnauti kaip mano nenormalumo įrodymas? Tai reikštų, kad visi skaistuoliai turi būti uždaromi į beprotnamį?  Kažkokia velniava gaunasi. Kodėl aš neturėjau tų prakeiktų santykių? Nežinojau kaip atsakyti į šį klausimą net sau pačiam. Aišku, esu negražus, tai pirmas dalykas, kuris ateina į galvą. Esu nei per aukštas, nei per žemas, vidutinis, arba kiek žemesnis nei vidutinis, nesportiškas, niekada nemėgau jokio sporto ir nedariau jokių fizinių pratimų. Mano veidas neatrodo labai vyriškai, nes dar nė barzda neauga. Plaukai juodi, tiesūs  ir susiriebalavę, nosis ilga, neišraiškinga, lūpos plonos, smakras apvalus, ausys atlėpusios. Nepastebėjau niekados, kad į mane ilgiau būtų užsižiūrėjusi kokia mergina. Pats irgi nudegiau porą kartų pasiūlęs joms savo draugiją ir daugiau nedrįsau to daryti. Guodžiuosi mintimi, kad man dar ne laikas.

Tuo metu atėjo pietų metas ir senyvas prižiūrėtojas, kuriam buvo gal keturiasdešimt metų, įvažiavo su vežimėliu, prikrautu lėkščių, puodelių  ir bidonų su sriuba, karštomis bulvėmis su sasiskomis ir kompotu. Dėliodamas maistą į lėkštes jis man paaiškino padėtį: šią savaitę yra mano eilė prižiūrėti seilių gamintoją – vyrukui šiek tiek sutriko rijimo funkcija, todėl seilės jam ir teka pro šalį ir jas sugeria geroji pagalvė, kurią aš turiu kelis kart per dieną apversti, o jeigu ji vis tiek būna šlapia, tada galima bandyti pakišti rankšluostį arba paklodę, nes per dieną pagalvės kelis kartus niekas nekeis, geriausiu atveju vieną kartą, o savaitgaliais, kai sandėlys yra uždarytas ir švarių užvalkalėlių negausi, tai tenka arba savo pagalvę skolinti arba kišti po galva tualetinį popierių, kurio taip pat labai trūksta, tur būt pastebėjai to pasekmes  ant koridoriaus sienų; valgį nuryti šis laikinai sutrikęs pilietis taip pat negali, todėl skystą maistą, pavyzdžiui sriubą, reikia  supilti užvertus ir palaikius jo galvą atloštą (gailestingasis samarietis tuoj ir pademonstravo man šį maitinimo būdą), o kitus produktus tiesiog reikia palaikyti prispaudus  šaukštu gerklėje ir tada jie patys nuslinks stemple į skrandį. Į tualetą nueina pats, tik, aišku, turi jį palydėti, nes be to jam dar yra sutrikusi ir orientavimosi erdvėje funkcija, todėl vienas gali pasiklysti. Kiti palatos kaimynai –  normalūs, be problemų.
Viskas man buvo labai aišku ir tik patvirtino mano nuojautą, kad čia tikrai nenuobodžiausiu. 
Pabaigau savarankiškai maitinti seilių monopolininką sriuba ir ketinau grūsti jam į nasrus sasiską, bet idiotas sulaikė mano ranką ir pasakė: jis nevalgys, ir pats pasiglemžė mėsos surogatą. Man beliko tik sustumti į atvirą angą bulvių košę, kurią palaikiau šaukštu minutę ir pajutau kaip ji dailiai nuslydo į jos jau laukiantį virškinimo aparatą. Reikia pasakyti, kad mane kiek nustebino įrankių asortimentas, kurį sudarė vienintelis aliumininis šaukštas, bet galiausiai priėjau išvados, kad beprotnamio administracija, matyt, ne be pagrindo baiminasi, kad jos globotiniai vieną dieną gali juos visus nudurti aliumininėmis šakutėmis.
Arabų berniukas  į viską žiūrėjo per akių viršų. Bet į burną šaukštą pataikė. Jis atrodė, kaip koks krepšinio asas, kuris žiūri į vieną pusę, o pasuoja į kitą. Idiotas vis žvilgčiojo  į  lėkštes, tykodamas ką dar galėtų nugvelbti, tad man jo pagailo ir  atidaviau  savo sasiską, už ką jis vėl pažadėjo man atsilyginti “natūla”, aš pasakiau: nereikia, dovanoju, ir išgėriau savo lėkštę pieniškos grikių sriubos. Greitai visi buvome sotūs ir laimingi, ir aš vėl ruošiausi gulti prie sienos tęsti savo biografijos rašinį, bet idiotas priminė: Jį leikia nuvesti,  ir parodė į monopolistą.  Aišku, juk šią savaitę mano eilė budėti.

Kadangi dar nežinojau kurioj pusėj yra tualetas, tai pasukau į priešingą tai, iš kurios atėjome su stora sesele. Mano globotinis, kuris nesiorientavo erdvėje, tam neprieštaravo, tik kraipė  galvą ir taškė seiles į visas puses, greitai aš buvau visas šlapias. Mes praėjome poilsio kambarį, kuriame mačiau daug kvailų veidų, spoksančių į televizorių, ir tada pamaniau, kad čia galbūt galėsiu pasižiūrėti žinias, kuriose labiausiai mane domino žuvusiųjų statistika, abiejų kariaujančių pusių pateikiama pagal tą patį principą - priešo nuostoliai turi būti didesni. Greitai supratau, kad einame ne ta kryptimi, nes rudos dėmės ant sienų baigėsi, negalėjau kaltinti savo bendražygio, bet užtai galėjau pasidžiaugti savo loginiu mąstymu. Pasukome atgal ir dėmių vėl ėmė rastis kaskart vis daugiau. Už kampo į dešinę, išgirdau visai protingą patarimą ir atsisukau į balso šaltinį. Juo pasirodė besanti nedidukė mergina gal mano metų, iškart pamaniau, kad ji man tinka pagal visus parametrus. Be to dar matėsi, kad ji nėra praradusi orientavimosi erdvėje funkcijos, o tai, man atrodė, šiuose namuose yra nemažai. Aš padėkojau  ir jau linksmesnis nuplaukiau per seilių kanalą nurodyta linkme.

Parvedęs savo globotinį  į palatą tuoj pat vėl išėjau pasižmonėti, tikėdamasis dar kartą susitikti paslaugiąją mergelę. Ji, matyt, irgi manęs laukė, nes niekur nebuvo pasitraukusi iš tos vietos, kurioje paskutinį kartą ją mačiau. Aš stabtelėjau vos ją pamatęs kaip įbęstas ir sekundę  mes žiūrėjome viens į kitą, tada pagavau jos šypsnį ir pagalvojau, įdomu kas pas ją galėtų nelabai gerai  funkcionuoti.? Tu psichas? ji pirma uždavė tą klausimą, kurį norėjau pasiųsti jai. Aha, o tu? Aš irgi. Kažkodėl mums tai pasirodė labai juokinga ir mes abu nusižvengėm, tiksliau nusižvengiau aš, o ji pasitenkino skambiu juoku. Dėl ko tu čia? ji neketino perleisti man iniciatyvos, o aš nutariau pabūti džentelmenu ir jai nesipriešinti. Dėl seksualinių problemų, mįslingai atsakiau. Oho, turi problemų?
Tik vieną – neturėjau lytinių santykių.
Baik triesti, taip nebūna, nusijuokė ji.
Už tai ir uždarė, kad nebūna. Sako esu nenormalus. Ji nužvelgė mane iki pusės nuo apačios, tada paklausė: O rimtai?
Nenoriu kariauti, kai kam tai irgi atrodo nenormalu. O tu ką čia veiki? paskubėjau pats šį kartą pateikti klausimą, kol ji vėl nesurengė viktorinos.
Aš čia dažna gyventoja, kai paūmėja epilepsija, tai ir atveža. Palaiko, pagirdo tablečių ir vėl einu į pasaulį.
Tau gerai, kažkodėl kvailai leptelėjau, nors žinojau, kad epilepsija nėra jau taip labai gerai.
Aha, atsakė ji ir mes vėl – aš nusižvengiau, ji nusijuokė. Po to ilgai vaikščiojom, kalbėjom, ji man viską aprodė. Išėjom į lauką, nors buvo dar šalta, tik ankstyvas pavasaris, bet žolė jau prasikalusi, medžiai užsipumpuravę, pasiruošę sprogti. Saulės nebuvo, tad tik  greitai perėjom kiemelio alėjomis, patyrinėjom aukštą mūrinę tvorą, sufantazavom gal penkiolika būdų kaip iš čia pabėgti ir vėl grįžom į šilumą. Pažiūrėjom televizorių. Vakar mūšyje prie pajūrio kaimelio, kuris daugybę kartų pereidavo tai į vienas, tai kitas rankas, žuvo priešų  penkiais daugiau negu mūsiškių. Tai buvo didelis pranašumas. Karas, kaip teigė televizorius, artėja prie neišvengiamos pergalės. Ir taip jau beveik dvidešimt metų. Kodėl man visa tai neatsibosta? Ji irgi pasakė, kad tai nuobodu. Tarp kitko, jos vardas buvo Sima, arba, kaip ji pati sakė, Simka. Ji ir buvo kažkuo panaši į kačiuką. Bet mes nesibučiavom.

Naktis buvo gal net dar įdomesnė, nei diena. Pirmiausiai prieš miegą atėjo tas senyvas prižiūrėtojas, kuriam buvo gal keturiasdešimt metų, ir paklausė, ar kas nenorėtų nusipirkti degtinės; idiotas norėjo, bet siūlė atsiskaityti „natūla“, prižiūrėtojas atsisakė, matyt, buvo per senas; arabų berniukas dar buvo per jaunas lakti degtinę, tad žiūrėjo kažkur per akių viršų, o seilių koncernas niekaip nesureagavo į šią siūlomą produkciją, likau tik aš, bet aš prieš paguldomas  kaip tik buvau apsisprendęs mesti gerti, nes pastebėjau, kad per dažnai kilnoju, greitai galiu įgyti priklausomybę, be to bijojau tėvo genų, kurie neabejotinai būtų mane nuvedę šunkeliais, tad irgi atsisakiau. Prižiūrėtojas paklausė:  Gal neturi pinigų? tai čia nieko baisaus, imk ant skolos. Kai aš vis tiek atsisakiau, idiotas pasakė man: Idiotas.
Paskui visur užgeso šviesa. Jungiklių niekur nebuvau pastebėjęs, vadinasi kažkoks šviesų operatorius centralizuotai padarydavo tamsą, tik virš durų įsijungė žalias šviestuvo gaubtas, koks būna kino teatruose, betrūko tik užrašo „exit“. Buvau beužmiegąs, kai į lovą kaip žaltys įsliuogė idiotas ir barškančia burna ištelegrafavo: Natūla. Baisiausiai persigandau ir iššokau iš lovos, gerai, kad mano lova buvo arčiausiai durų, tad netrukus jau buvau storos seselės kabinete. Kažką suvapėjau apie idiotą ir ji netardama nei žodžio priglaudė mane prie savo krūtinės. Po to paguldė ant kušetės  ir užgesino šviesą. Prisėdo šalia. Jutau jos minkštą šiltą ranką, glostančią mano pečius. Nugarą. Kojas. Galų gale ji padarė tai, ko tikėjausi per pirmą mūsų susitikimą – apžiojo.

Į palatą grįžau nieko nebijodamas, jaučiausi kietas, buvau susijaudinęs ir laimingas, nuveikęs kažką tikrai vertingo savo trumpame gyvenime. Vienas debesiukas, tiesa, praplaukė kažkur pasąmonėj – ar tai galima vadinti skaistybės praradimu? bet atidėjau šį svarstymą kitam kartui. Buvau toks pakylėtas, kad pasigailėjau nepaėmęs į skolą degtinės, mielai ją būčiau išgėręs su idiotu. Lovoje radau savo laikrodį. Jis rodė penkiolika minučių po dvyliktos.  Mintyse  pasižadėjau rytoj su idiotu būtinai prisigerti. Dar girdėjau  kaip  berniukas per miegus kažkam, gal man, pasakė kažką  arabiškai, bet aš nesukau galvos dėl vertimo. Užmigau kaip užmuštas.

Prisisapnavo geroji pagalvė. 
Kuri buvo labai stora ir sugėrė mano ašaras dėl nelaimėto karo.
Ir nelemtoji sasiska, kuri buvo tik mėsos surogatas.
Ir kuri niekaip nenorėjo  sulįsti į seselės burną.
Ir galų gale jinai ją išspjovė.
Ir didelės akys, išsprogusios akys. 
Kurios klaidžiojo koridoriais, išdažytais iki pusės rudai. 
Vienos.
Be žmogaus.
Su briedžio ragais vietoj antakių.

Ryte prikėlė trimitas, koks būdavo pionierių stovykloje.  Pramerkęs akis supratau, kad tai ne sapnas. Visi buvo pašokę iš lovų, net seilių fabrikas išsirito be mano pagalbos. Trimito signalas 

„Kelkis, kelkis jau rytas     
Tu pirmas esi padarytas“

artėjo baisiu greičiu ir netrukus durys atslilapojo, o pro jas įvirto raumenų kalnas, apvilktas sportinėmis trumpikėmis ir marškinėliais be rankovių, kad įspūdingiau atrodytų bicepsai, prie lūpų prispaudęs jis laikė geltoną trimitą ir mačiau, kad tuoj pakartos savo skanduotę, todėl tik giliau palindau po antklode, bet iškart buvau demaskuotas ir išmestas iš lovos. Mano kambariokų jau nebuvo, tad kalnas pats ėmėsi aiškintis situaciją: Tu naujas? ir nelaukęs atsakymo išvilko mane už kojos į koridorių. Ten visi jau stovėjo išsirikiavę ir kalnas sukomandavo: Vietoje bėgte marš.  Aš irgi pasileidau su visais, nes nemačiau nei vieno, kuris būtų mėginęs tam pasipriešinti (Simka, mačiau, taip pat bėgo), o pirmas aš niekada nemėgstu išsišokti, geriau likti nuošalyje.  Nubėgę kilometrą, padarėme dar keliolika  vertingų pratimų, kurie galutinai mane pribaigė ir jau maniau, kad nukrisiu visam laikui, bet tuo metu pasigirdo kita kalno komanda: Visiems praustis, ir aš nusprendžiau, kad dabar jau galiu pagulėti ir niekas daugiau manęs neprikels šiandieną. Dar padėkojau sau, kad vakar negėriau, nes kažin ar būčiau pakėlęs  šią egzekuciją. Bet nespėjau net antros kojos įnešti po antklode, kai vėl buvau demaskuotas to paties įkyraus tipo ir nuvilktas iki prausyklos, kuri buvo šalia tualeto. Seilių tiekėjas jau buvo tenai, nežinia, kaip jis surado kelią, ir prausė savo veidą seilėmis.
Į širdį įsismelkė bjauri nuojauta, kad ši diena gali būti ne tokia linksma, kaip vakarykštė.
“Spolto instluktolius”, pavėluotai apšvietė mane idiotas. Pro langą įspindo jauna pavasario saulė ir žadėjo žemės gyventojams šiltą ir nerūpestingą dieną. Tik ne man.

Tuoj po pusryčių prasidėjo vizitacija ir apie ją iškilmingai paskelbė pionieriškas trimitas, išskandavęs : 

“Ligoni ligoni, 
apie ką tu galvoji?”

arba kažką panašaus. Idiotas vėl man paaiškino: dabal ateis daktalas. Ir tikrai, neužilgo į palatą įėjo vyras juoda barzdele, kokių keturiasdešimt penkerių metų, labai liesas ir aukštas, malonaus veido ir besišypsantis, tamsių , skvarbių ir gyvų akių. Balsas, kai jis pasisveikino, atitiko jo išvaizdą - minkštas, švelnus ir negarsus. Visa savo povyza jis labai disonavo su jį atlydėjusiu herakliu, “spolto instluktoliumi”, kuris dabar atliko, kaip supratau, asmens sargybinio funkcijas, ir šį kartą jau buvo su kelnėmis, bet vis dar berankoviais marškinėliais, kad savo bicepsais varytų siaubą pamišėliams. To negana - prie diržo dar turėjo pasikabinęs bananą. Aš jo iš tikrųjų bijojau. Iš paskos nepastebėta, kiek tai leido jos kubatūra, įplaukė labai stora seselė, ir palatoje laisvos erdvės neliko, jei dar kas būtų norėjęs užeiti.

Vizitacija, per kurią mintyse pavadinau daktarą “geruoju”, truko labai neilgai. “Gerasis daktaras” palietė seilių meistro pagalvę, įsitikino, kad ji šlapia, reiškiasi  pablogėjimo nėra, kaip ir pagerėjimo, pabandė sugauti arabo akis, nepavyko, na ir nereikia, paspaudinėjo pagrindiniais  abiejų rankų pirštais idioto galvą, ji vis dar buvo kieta, suminkštėjimo nepastebėta, ir atsigręžė į mane: Vienuoliktą lauksiu pas save, nusišypsojo ir išėjo, sargybinis taip pat išėjo, bet nenusišypsojo, priešingai –  pasistengė dar labiau mane įbauginti: padarė gąsdinantį judesį  lyg pultų  ir sušuko – ha, aš vos nenumiriau,  nukritau ant lovos, seselė tradiciškai tylėjo, tik šypsena  buvo iškalbinga,  po to ji irgi išplaukė iš kambario.
Pažvelgiau pro langą, saulė vis tiek švietė, tai buvo neįtikėtina, niekas nepasikeitė, o juk vizitacija, tokia svarbi man,  jau buvo pasibaigusi.

Su nerimu ėmiau laukti vienuoliktos valandos. Žiūrėjau į tėvo laikrodį ir prisiminiau jo išėjimą iš namų. Man tada buvo vienuolika. Tėvas skutosi. Vonios kambario durys buvo atidarytos, kad tėvas girdėtų ką jam sako mama iš virtuvės, kurioje ji virė man pienišką košę.  Aš irgi girdėjau, nes ir mano kambario durys buvo atviros, aš pats jas atvėriau, lyg ką nujausdamas, nors ir labai nemėgau barnių. Dar labiau jų nemėgo tėvas ir tą rytą jam trūko kantrybė - jis išėjo. Laikrodis liko ant veidrodžio spintelės vonioje. Mama dar pasakė (nesupratusi, kad tėvas išėjo visam) - visada jis ką nors pamiršta, tik kai tėvas negrįžo dėl laikrodžio ir po trijų dienų, mama pagaliau suvokė, kad šio žmogaus ji neteko. Tylomis perdavė man laikrodį, kuris gal buvo estafetės lazdelė, perdavinėjama iš kartos į kartą. Kurį laiką mama buvo tyli, bet greit vėl atsigavo ir ėmė pielinti mane: kodėl pamokų neparuošei, kodėl vėlai grįžai, kodėl pradėjai rūkyti, o paskui ir “kodėl ėmei gerti?” Labai gerai supratau tėvą. Dabar mama liko viena kaip pirštas ir turbūt neatsidžiaugia pagaliau pasiekusi taip trokštamą ramybę. Ką gali žinoti.
Tą dieną irgi švietė saulė. Prieš devynis metus.

Pagaliau išaušo mano vienuolikta valanda, kaip aš jos nemylėjau. Labai stora seselė atėjo mane palydėti. Mes nusileidome į pirmąjį aukštą ten, kur buvo priėmimas, kuriame aš pradėjau eiti pirmuosius savo kaip bepročio žingsnius ir kuriame pasiliko medžiaginė mano paties nebepročio dalis, sukišta į polietileninį maišą ir tvirtai užrišta, kad nepaskleistų išminties bacilų, ir nuėjome ištaigingu koridoriumi ligi gerojo daktaro kabineto durų.

Šioje vietoje būtinai turiu papasakoti apie šį pastatą. Jis buvo kokių dviejų šimtų metų senumo, triaukštis, paradinė pusė žiūrėjo į gatvę, kurioje beveik nebuvo judėjimo, nes ji radosi miesto pakrašty, o nugara pastatas rėmėsi į nedidelį parką, ištisai apjuostą aukšta mūrine tvora ir išraižytą akmenimis grįstų takelių. Iki beprotnamio kursavo 14 maršruto autobusas, kurio vairuojojas (kaip man papasakojo Simka), jei būdavo gerai nusiteikęs, savotiškai skelbdavo maršruto pabaigą, sakydavo: “gerbiami bepročiai, atvažiavom”, arba “galinė stotelė - Durnių laivas”. Man labiausiai patiko: “galinė stotelė - Ne visi namie”. Bet vakar, kai atvykau, vairuotojas nieko nepasakė, matyt buvo ne formoj, tik atidarė abejas duris, lyg man nebūtų užtekę vienų, nes be manęs autobuse daugiau nieko nebuvo, ir sušnypštė stabdžiais, tai turėjo būti ženklas, kad greičiau nešdinčiausi per bet kurias duris lauk.

Pirmame aukšte viename gale buvo virtuvė, skalbykla ir sandėlys bei dar keli gyvenamieji kambariai, kuriuose įsikūrė senyvas prižiūrėtojas ir jo šeima - žmona atliko virėjos ir skalbėjos funkcijas, o du berniukai, jų sūnūs, kurie greičiausiai jau nebuvo berniukais  (vienintelis berniukas šiuose namuose turbūt buvau aš), vienam buvo 18, kitam 16, dirbo visus kitus darbus;
kitame gale - daktaro apartamentai:  kabinetas ir gyvenamieji kambariai, viename kurių gyveno ir raumenų kalnas;
per vidurį buvo ligonių priėmimas.
Mes, bepročiai, buvome patalpinti antrame aukšte, todėl langai buvo be grotų, nes antras aukštas prilygo šiuolaikinio namo trečiam, ir net neturintis smegenų pilietis nerizikuodavo dažnai šokinėti per langus. Su mumis antrame aukšte dar gyveno tik seselė, bet tai jau yra aišku iš anksčiau. Kas buvo trečiame aukšte, aš dar tikrai nežinojau, tik Sima užsiminė, kad ten - ar tai viešbutis, ar svečių kambariai. Nei kelių žvaigždučių tas viešbutis, nei kokių svečių čia laukiama, sužinoti kol kas nepavyko.

Daktaras jau laukė. Mane pritrenkė kabineto baltumas - sienos, lubos, net grindys buvo užtiestos baltu kilimu, niekur negalėjai pasislėpti toje sniego dėžutėje, telefonas ant balto stalo ir tas buvo baltas. Toje iš proto varančioje baltumoje mano gerasis daktaras, apsirengęs juodai, atrodė kaip juodas varnas, nutūpęs pas Dievą raštinėje. Ir aš su savo dryžuotai ružava pižama derėjau ten kaip flamingas Antarktidoj. Gerasis daktaras atsisėdo už stalo ir pasiūlė sėstis ir man, taip paprastai ėmė ir pasakė: sėskis, lyg aš būčiau jo senas bičiulis, su kuriuo jis seniai nesimatė, o pats įniko į mano bylą, mačiau savo pavardę ant viršelio, daktaras ir neketino to nuo manęs slėpti. Neveltui aš jį, reiškiasi, pavadinau geruoju. Man iškart palengvėjo. Laisvai atsidrėbiau, kiek tai leido siaura kėdė, ir susidomėjęs dairiausi po kabinetą.
Taip taip, malonu susipažinti, tuoj pakilo Gerasis Daktaras ir ištiesė pasisveikinimui ranką. Man buvo kiek nepatogu greitai atsistoti, nes buvau išsidrėbęs kėdėje kaip lovoje, tad užtrukau keletą minučių kol susidėliojau į vietą galūnes, o tada irgi ištiesiau ranką, bet daktarui jau buvo atsibodę laukti, tad jis vėl atsisėdo, juo taip pat kažkiek pavėlavęs pasekiau ir aš, tik dabar jau neišsidrėbiau, o atsisėdau ant kraščiuko ir įsitempęs laukiau, pasiruošęs iškart stryktelt, jeigu prireiks.
Na, kokių bus nusiskundimų? maloniai šypsodamasis paklausė gerasis žmogus. 
Tualete trūksta šikamo popieriaus, buvau nusprendęs, kad šioks toks grubumas ir vulgarumas padidins mano šansus tapti bepročiu.
Tikrai? nuoširdžiai nusistebėjo daktaras.
Ir dar, paskatintas jo nuoširdumo nutariau neišleisti iniciatyvos iš savo rankų, koridorių sienos ištepliotos šūdais.
Ką tu sakai, šūdais? Tai neįtikėtina, taip neturi būti, piktinosi mano bičiulis.
Taip taip, ir bulvių košė buvo blogai sutrinta, tokiais guzais gavosi.
Sakyk tu man? nenustojo stebėtis daktaras. Kas dar?
Daugiau nieko, išsigandau  ar neperspaudžiau, todėl nutilau.
Čia rašoma, jis parodė į bylą, kad nenori  ginti mūsų tėvynės, kažkaip nenormaliai visa tai atrodo, kaip tu pats manai?
Aš pats? pasitikslinau ir ėmiau karštiligiškai iėškoti svarios priežasties tam nenormalumui pateisinti.  Mane traukia vyrai, bijau, kad ten  apkasuose prieš lemiamą mūšį neišbarškinčiau pusės mūsų šaunios kariuomenės, kas tada kovos su priešu?
Na, to tai nėra ko bijoti, tave pirmą nušaus, nespėsi net  klyno atsisegti, labai švelniai ir šypsodamasis dėstė man tokias baisybes gerasis daktaras.
Jūs taip manot?
Aš tuo esu tikras, kažkodėl labai džiugiai patvirtino jis, turėjau kone būti laimingas, kad mano  galima mirtis neatneš jam neišgydomos širdgėlos.  Be to tu ne vienintelis toksai ten būtum, galgi tave pirmą išbarškintų. Tai nėra tas nenormalumas dėl kurio galima atsisakyti atlikti pareigą tėvynei. Juk tėvynė tokį nenormalų tave  pakenčia, tai būk malonus ir grąžink jai skolą.
Kokią skolą, ką ji man paskolino?
Gyvenimą, patį svarbiausią dalyką ji tau paskolino. Gali bet kada pareikalauti šią dovaną grąžinti, atrodė jis niekada nepavargs būti malonus.
Anksčiau maniau, kad pagimdė mama, dabar sužinau, kad gimdė tėvynė.
Taip, ir užaugino. Tėvynė visko pradžia.
Aaa. Ir pabaiga?
Taip, žinoma, ir pabaiga.
O ar negana tėvynei, kad ji jau tėvą mano pasiglemžė?
Taip, perskaičiau tavo istorijoje. Turėtum didžiuotis, kad tokį tėvą turėjai, didvyrį, kuris nesvarstydamas atidavė savo gyvybę už mūsų šalį.
Tikrai, norėčiau būti kaip jis. Bet aš neturėjau lytinių santykių, griebiausi  šiaudo.
Tai pataisoma, jis priėjo man už nugaros, paėmė abiem rankom už smakro ir prisiglaudė mano galvą sau prie pilvo, pirštais švelniai kuteno kaklą (tai buvo keista, bet kartu labai malonu) ir tyliai kalbėjo toliau: tu protingas berniukas ir dabar tau teko laimė pažinti ir pamilti kiek mažesnį tėvynės modelį. Aš sutinku, kad tu nori kitu būdu padovanoti save tėvynei ir aš suteiksiu tau tą galimybę. Kam žūti apkasuose, kai gali savo kūną atiduoti kitoms reikmėms?
Jis perbraukė ranka riebaluotus mano plaukus ir iš jų pažiro spiečius pleiskanų. Tada suėmė delnais  mano veidą ir nukreipė į langą (ten ant palangės  energingai  pirmyn atgal trypinėjo vienišas žvirblis): Štai žiūrėk, tai tavo tėvynės dangus, tavo akių šviesa ir gyvybės eleksyras, dabar tėvynė yra čia, šie namai, kurie tave jau pamilo, tikiuosi ir tu pamilsi juos visa širdimi, ir atsuko mano galvą į duris.
Kuriose stovėjo sporto instruktorius odinėmis trumpikėmis ir odine liemene bevilkįs, rankoje laikė steką. Pamojo juo, kad sekčiau iš paskos. Daktaras lengvai stumtelėjo mane link jo. Mes atsidūrėme mažame kambarėlyje be langų, tik šiek tiek apšviestame dirbtinės šviesos palubėje, ir instruktorius šiurkščiai pririšo mano rankas ir kojas prie lovos kraštų ir grubiai išprievartavo. Prievartaujamas galvojau apie savo jausmus sporto instruktoriui ir su apgailestavimu turėjau konstatuoti, kad jie toli gražu nėra tokie, kokių iš manęs tikėjosi gerasis daktaras, beliko guostis mintimi, kad galbūt kada nors jie taps švelnesni nei dabar.

Ir dar pagalvojau, kodėl nėra to džiaugsmo pagaliau prasidėjus ilgai lauktam lytiniam gyvenimui, ir ar tikrai aš jau nebesu skaistus, ar dabar pagaliau praradau nekaltybę? Klausti instruktoriaus nesiryžau, jis buvo labai užsiėmęs. Paskui jis nutrenkė mane į didelę vonią ir išmaudė, aprengė baltu chalatu,  nuvedė į prabangiai apstatytą svetainę, kurioje prie židinio sėdėjo gerasis daktaras, ir pasodino šalia, pats išėjo. Ant mažo stalelio buvo kriaušės, vynuogės ir dvi taurės raudono vyno. Daktaras paklausė: kaip jautiesi? ir padavė sklidiną taurę. Žvaliai  atsakiau, kad dabar daug geriau, negu kada nors anksčiau ir supyliau į save visą vyną, norėdamas pamiršti deginantį skausmą viduriuose. Jis pagyrė mano humoro jausmą ir užtikrino, kad dabar jau tikrai tapau visaverčiu mūsų mažos bendruomenės nariu, formalumai atlikti,  kelio atgal jau nėra ir niekas vieną kartą čia atėjęs jau nebeišeina, nes šiai įstaigai reikalingi bepročiai, net jei ir žmogus dar nėra beprotis, visada nevėlu juo tapti, o namai be bepročių būtų nereikalingi valstybei, ji atsisakytų tokius namus išlaikyti, todėl ir reikia, kad bepročių srautas niekada nenutrūktų, aš dalis to srauto, ir jei būsiu protingas (bepronamyje?), galiu toli eiti. Taip jis kalbėjo švelniai apkabinęs mane per pečius, ir aš svaigau nuo vyno, kurį  jis pylė į mane kibirais, ir nuo to monotoniško kalbėjimo, ir meilės, kurią jaučiau sklindant iš jo. Norėjau jį apkabinti ir verkti jam į krūtinę, bet tiktai užkėliau kojas ant židinio, taip apnuogindamas genitalijas,  ir garsiai nusiriaugėjau.

Daktaras ėmė juoktis, juokėsi ilgai ir užkrečiamai,  aš irgi nutariau parodyti, kad esu gan linksmas ir ėmiau žvengti. Gerasis žmogus dar labiau pratrūko, tada aš jam kepštelėjau per kelį, jis atsilygino man tuo pačiu, ir štai mes jau daužėm vienas kitą ir kvatojom kaip pasiutę, tik staiga jis sugriebė mano rankas, prisitraukė mane prie savęs ir jau visai rimtai, bet švelniai pasakė: o dabar laikas užsiimti sienomis.  Mano dulkintojas  jau stovėjo tarpduryje su kibiru, kuriame plūduriavo milžiniška kempinė.

Darbo buvo daug, bet netikėtai man padėti pasisiūlė idiotas (Simka tik stebėjo ir nesikišo) ir nepareikalavo už tai “natūlos”, todėl vakare mes abu prisigėrėm degtinės, kurią gavau iš prižiūrėtojo į skolą. Dabar aš buvau ir neskaistus, ir dar skolingas, žodžiu klimpau į tikrą gyvenimą. Bet vienas dalykas išėjo į gera – tualete atsirado popieriaus.

Ryte dosnusis prižiūrėtojas pareikalavo padengti įsiskolinimą, o kadangi pinigų neturėjau, tai teko atidirbti sukasant į katilinę atvežtą sunkvežimį anglių. Idiotas šį kartą neatėjo padėti, žiūrėjo kažkokį filmą poilsio kambaryje. Visi kiti bepročiai per langus spoksojo kaip aš lopeta verčiu anglis į rūsį. Niekaip negalėjau prisiminti, kad kada nors anksčiau būčiau taip sunkiai dirbęs, kaip per šias dvi dienas. Toptelėjo protinga mintis, kad ko gero nereikėjo priešintis tarnybai armijoje, gal jau gulėčiau užmuštas po velėna ir mano krūtinę slėgtų kuklus akmuo už didvyrio išmoką, dabar gi negaliu žinoti, kada mane nugalabys, o apie kokią nors išmoką nėra ko nė svajoti, bet protingos mintys mane visada greitai palieka.

Anglių dulkės gulė ant manęs storu sluoksniu ir bepročiai nustėrę stebėjo kaip iš nepatrauklaus baltaodžio staiga virstu simpatišku  nigeriu. Tikras Maiklas Džeksonas. Nutariau daugiau jau tikrai niekada negerti alkoholio, nes jei ne jis, dabar kartu su visais grožėčiausi prižiūrėtojo puikiųjų vaikelių kančiomis ir tai, neabejojau, teiktų man visapusišką pasitenkinimą. Baigęs darbą svajojau, kad instruktorius vėl mane nutrenktų į vonią ir išmaudytų, bet vietoj jo atėjo abu prižiūrėtojo berniukai, kurie, kaip spėjau, jau nebuvo berniukai, nes atrodė labai miklūs ir malonios išvaizdos (ką jiems reiškė šiuose namuose užsiimti lytinių santykių studijomis ir įgūdžių tobulinimu?). Tuo pačiu prisiminiau, kad ir aš pats jau nesu nekaltas, tad mus siejo bendri potyriai, todėl pagrįstai tikėjausi, kad nesunkiai susidraugausime. Jie atnešė man butelį degtinės, gal teisingai numatė, kad jų tėvas nebuvo pakankamai dosnus, o gal jautė kokį sąžinės maudulį, arba ieškojo progos su manim susipažinti, kas juos supaisys, vienok toks dėmesys man patiko ir aš džiugiai priėmiau dovaną, pamiršęs, kad pasižadėjau daugiau negerti, be to jie  pasisiūlė kartu išgerti, kaip aš galėjau atsisakyti.

Gerti nuėjome į katilinę, kur buvo dušas, tad begeriant nutariau kartu ir išsimaudyti su visa pižama, berniokai apstulbę sekė, kaip iš žavaus nigerio aš vėl atvirstu į ankstesnįjį bjaurųjį ančiuką. Paskui visas šlapias su dryžuota pižama sėdėjau prie atviros krosnies ir klausinėjau apie šią įstaigą. Sužinojau neįtikėtinų dalykų: kad beprotnamis yra sudaręs sutartį su NASA ir tiekia jiems kandidatus į kosmonautus bandytojus. Nenorėjau tuo patikėti, bet prižiūrėtojukai, kurie vadinosi Tadas ir Džastinas, dievagojosi man visais velniais, kad patys girdėjo tą informaciją per savaitgalio pasilinksminimus. . . a, aš apie juos nieko nežinau? greit sužinosiu, jau šį savaitgalį, tai yra rytoj, tai per tuos pasidulkinimus, taip, ko tu žiūri nustebęs, ten atvažiuoja visa grietinėlė, visokie tipai iš ministerijų, taip pat deputatai, vyrai ir moterys, jie nori smagiai pasidulkinti su psichais, juk su psichais labai įdomu, egzotika, be to, tai saugu, nes jie nepasiskųs, dėl to  mūsų beprotnamis gauna tokį finansavimą, kurio gali pavydėti normali ligoninė, o mes ten dalyvaujam kaip patarnautojai  - rankšluoščius paduoti ar surinkti prezervatyvus, viskas vyksta viešbutyje, trečiame aukšte, ten mes ir nugirdome apie NASĄ.

Kad valdžia dulkina bepročius, tuo aš dar galėjau patikėti, bet kad amerikiečiai superka mūsų žaliavą ir siunčia į kosmosą su palydovais, niekaip netilpo mano galvoje, maniau, kad persidirbau ir sapnuoju, bet Tadas buvo atkaklus ir nenuilsdamas kalė man į puodynę: o kaip tu manai jie ten paima mėginius, iš Marso arba Mėnulio? Iškiša guminę ranką ir graibo po paviršių? Nė velnio. Pasiunčia su tais palydovais apmokytą beprotį ir tas rankioja ten mineralus. Tik jie skelbti negali,  nes pasaulis juos pasmerks už tai, kad žmones į garantuotą mirtį siunčia, juk kiek pradingsta tų palydovų, todėl ir perka bepročius iš atsilikusių šalių, nes savo durnių panaudoti negali, pas juos labai griežta apskaita, ten visokios institucijos ir visuomeninės organizacijos rūpinasi jais, o pas mus kai tikrina kas ir trūksta poros psichų, tai mus su Džastinu paguldo į lovas ir mes pratupim, juk mūsų inspektoriams svarbu tik kad skaičius sutaptų, taigi, perka ten, kur niekas nepasiges, ir be to, kur niekas jais netikės, jeigu ims staiga pasakoti, kad skrido į kosmosą, net jei ir sugrįžtų. Rusai šunis skraidina, bet šuo ką jis padarys, nei fotografuoti, nei kito veiksmo atlikti negali. Tavo kaimynas, pavyzdžiui, irgi kosmose pabuvojo, tas, kuris neryja; normalus buvo iki čia pateko, bet pakalbėjo prieš einamą politiką, tai priregistravo šiuo adresu, ir greitai išskrido į Marsą. Kaip ne keista grįžo, bet tik savaitę normalus pabuvo, paskui sutriko jam kažkas. Dar pasakojo iš pradžių apie Marsą, kaip jis ten vienas po kanjonus blūdino,  vandens  ir metalų ieškojo, po to nustojo.  Aš manau jam daktaras padėjo sutrikti, kad nekalbėtų ko nereikia.
Ką tu sakai?!
Amerikiečiai, tėvas sakė, už beprotį milijoną dolerių moka, tiek joks normalus žmogus nevertas, o durnius kainą turi. Taip man kalbėjo Tadas, o Džastinas daugiau tylėjo, jis ir gėrė mažiau, nes dar jaunas buvo daug gerti, tik šiūpeliavo anglį į krosnį, ir greit mano pižama buvo sausa. Mes su Tadu gėrėm  lygiai, po pilną.

Vakare prie televizoriaus (priešų vėl buvo nukauta keturiais daugiau, nei mūsiškių) Simka pakuždėjo man į ausį, kad vakare ateičiau į jos palatą, jei vis dar esu nekaltas. Nenorėjau  prisipažinti, kaip sparčiai pasistūmėjau šioje srityje, todėl pažadėjau ateiti. Idiotas visą vakarą buvo kaip nesavas, maniau, kad jam nepatogu, jog neatėjo man padėti tvarkytis su anglimis ir jau ketinau skolintis butelį iš dosniojo prižiūrėtojo užglaistyti įtrūkimus mūsų bendravime, bet prisiminiau Simką, tad nutariau jog nepakenks, jei idiotas ilgiau kentės sąžinės priekaištus.

Kai šviesų operatorius įjungė tamsą, išėjau pas Simą. Palatoje irgi buvo keturios lovos, bet nutariau nesivaržyti. Girdėjau, kad kitos lovos nemiega ir bando pamatyti veiksmą ausimis, be to, šiokį tokį atspindį pasiūlė ir paslaugusis žalias gaubtas virš durų, tad, manau,  salė apturėjo kino seansą. Viską atlikau lyg daugybę kartų tai būčiau daręs, net Simka valiūkiškai pavadino mane melagiu, aš nepuoliau įrodinėti priešingai. Po to visi užmigome, tik naktį pažadino ryškus spindulys lėtai prašliaužęs palatos lubomis. Bloga nuojauta išvertė mane iš lovos ir atsidūriau prie lango. Kieme stovėjo ilgas automobilis, amerikietiškas limuzinas ir į jį lipo iki skausmo pažįstama figūra, tik niekaip nepajėgiau prisiminti kas ji. Išpuoliau į koridorių ir pasileidau į savo palatą. Buvau toks susijaudinęs, kad ne iškart supratau, jog esu nuogas, bet grįžti jau nenorėjau. Įbėgęs  šokau į idioto lovą, jis būtų apsidžiaugęs, bet jo nebuvo, tada viską supratęs puoliau prie lango ir nakties tylą perskrodė mano desperatiškas: Ne!, o paskui jį  iššokau ir pats. Mačiau nuvažiuojantį limuziną, kurio galiniame stikle pasirodė, kad regiu išsiviepusį idioto snukį, nors greičiausiai man tik pasivaideno, nes tokios mašinos nevažinėja permatomais stiklais, bet galvoti nebuvo kada, nusileidau, ačiū dievui, sėkmingai,  žemė jau buvo minkšta po žiemos,  tik persiverčiau per galvą kaip kaskadininkas ir nuskuodžiau pro sporto instruktorių, kuris išsižiojęs stebėjo mano pasirodymą, turbūt galvojo, kad čia jo pratimai padarė mane tokį miklų,  ir per vėlai susigriebė čiupti, tad tik vožiau visa jėga jam per rankas ir nulėkiau link vartų, kurie jau užsidarinėjo. Visa kūno mase tėškiausi į metalinę sieną, bet kurie kiti vartai to būtų neatlaikę, ir sukniubau ant akmenuoto paviršiaus apsipylęs ašaromis kaip tada, kai išėjo tėvas,  ir raudamas iš nevilties grindinio akmenis bei kartodamas be jokio sąryšio: idiotą už milijoną .. . idiotą už milijoną. . .
Pirmas prie manęs atsirado instruktorius ir atsargiai (o gal švelniai?) paėmė mane ant rankų. Tada priėjo gerasis daktaras ir paskiausiai labai stora seselė su švirkštu rankoje. Suleisk jam pusę kubiko, paliepė daktaras, ir žinojau, nors niekada nebuvau to patyręs, kad tuoj kažkur nuplauksiu,  tuoj palengvės, išnyksiu kartu su visais skauduliais ir nerimais, bus lengva ir gera. Taip ir buvo, neliko karo ir daktaro, idioto ir Simonos, tik balti kaip sniegas debesys plaukė ne virš galvos, o kažkur apačioje po kojomis, ir paukšteliai vaikų balsais ir bepročių veidais, aplipusiais antro aukšto langus, dainavo Mocarto  lopšinę. 

Ryte nebuvo trimito, kviečiančio pasimankštinti, tad supratau, jog bent savaitgaliais čia bus galima padrybsoti.  Bet iškart į galvą atėjo naktinio trilerio kadrai ir pirmiausia pagalvojau, kad man prisisapnavo, tačiau idioto lova buvo tuščia, ant spintelės neradau savo laikrodžio, kurį vakare visada nusisegu, be to, kaip ne keista, vis dar buvau nuogas.  Beliko susigrąžinti pižamą. Tad susisupęs į paklodę kaip graikų filosofas, nors, aišku, veido išraiška buvo kur kas kvailesnė, atėjau pasveikinti gražiųjų moteriškių su puikiu rytu, taip, saulė iš tikrųjų švietė, neįtikėtina, net ir tada, kai amerikiečiai begėdiškai pasigrobė idiotą. Sima atrodė kiek nustebusi dėl mano pabėgimo, bet nieko neklausinėjo, aš jaučiau, kad negalėsiu dabar visko papasakoti, kai nakties prisiminimas iškilo prieš akis visu ryškumu, todėl tik apsirengiau savo neįkainojamą ružavą kostiumą ir pabėgau pilnomis ašarų akimis, nežinau ką pagalvojo dailioji palata. Arabas berniukas irgi verkė, tad įlindau pas jį į lovą ir mes abu raudojom kaip išprotėję, seilių kombinatas padėjo mums sava produkcija, tad varėmė vandenį iš savęs,  kol prižiūrėtojas atvežė visą vežimėlį avižų košės.

Avižos mus nuramino, supratau kodėl arkliai tokie ramūs ir psichologiškai stabilios būsenos gyvūnai. Visą dieną jaučiausi stabilus, tik, aišku, nepalioviau galvoti apie idiotą, tėvą, kartu, žinoma, pagerbiau savo prisiminimu ir mamą (kaip be jos?), apmąsčiau  beviltišką ir niekada nesibaigsiantį karą, taip pat savo pirmąjį kartą su Simka, ir net kai pasikvietė gerasis daktaras dar nebuvau praradęs savitvardos, kas labai jį pradžiugino: jau pagalvojau, kad tas ūmus šizofrenijos priepuolis, kuris tau vakar užėjo, gali užtrukti, bet, dėkui dievui, matau jis baigėsi, tik, aišku, dar teks stebėti kurį laiką, nes tokie priepuoliai paprastai kartojasi, tačiau tu nesijaudink, esi gerose, mylinčiose rankose. Tai bent.

Paklausiau mylinčių rankų: kur idiotas? Koks idiotas? A, tu apie jį. Nesijaudink, tai neturi tau rūpėti. Jis perkeltas į kitą gydymo įstaigą, taip jau nutinka.  Už milijoną dolerių? paklausiau. Kas tau pripaistė tokių nesąmonių? irzliai nusistebėjo daktaras. Vyno jau nesiūlė, gėrėme kavą baltajame kabinete. Turi nepamiršti, kad pasirinkai ne greitą mirtį mūšio lauke, o tarnybą tėvynės labui šiuose namuose ir  šiandien  pradėsi darbinę karjerą (jis stengėsi būti malonus, tik šį kartą tai jam nelabai sekėsi), tikiuosi tu neapvilsi, labai to noriu, ir paplekšnojo man į skruostą. Ką aš turėsiu daryti? Gerosios, mylinčios rankos paaiškino apie šį darbą, taip: o, tai bus paprasta, tau bus įdomu, kaip teatre, aprengsime  įspūdingais rūbais, atrodysi puikiai, tau nėra ko jaudintis. Be to, juk sakei, kad nerimsti, kaip nori gerai pasimylėti, to būtent iš tavęs ir prireiks mūsų mylimai tėvynei. Kartais po didelių darbų žmonėms reikia kokio neįprasto atsipalaidavimo, tame tarpe ir netradicinio sekso,  tokį  mes jiems ir turime parūpinti. Tau tereiks apsimesti, truputis  vaidybos ir viskas, toliau eisis savaime. Svarbiausia atsipalaiduok, nepamiršk savo tėvo, kuris pasiaukojo tėvynei, tu irgi gali pasižymėti.  Eik, ruoškis. Ir atidavė mane instruktoriaus globai.

Baisusis heraklis padarė iš manęs meriliną mensoną, veidas buvo išteptas baltu kremu, akys juodos, o lūpos ryškiai raudonos, plaukai sulaižyti per vidurį ir kažkuo apipurkšti, kad blizgėtų. Apvilktas buvau per kelius perplėštais džinsais ir fraku, pilvas nuogas, tik ant krūtinės kabojo balto skuduro lopas, kurį palaikiau seilinuku. Gal jie galvojo, kad ir aš nenuryju seilių? Instruktorius prigrasino, kad nedrįsčiau priešintis arba rodyti nepasitenkinimą, geriausia, kad susigalvočiau kokią beprotišką elgseną ir jos laikyčiausi, pavyzdžiui inkščiau kaip šuo. Liepė parodyti ir aš pavaizdavau įsivaizduojamo silpnapročio  variantą. Instruktorius liko patenkintas ir ketino grybžtelt į užpakalį linkėdamas sėkmės, bet aš tik suurzgiau ir kaukštelėjau dantimis vos nenukasdamas bjauraus snukio. Tada mane nuvedė į trečią aukštą, ten viename kambaryje po truputį rinkosi ir kiti bepročiai, kiekvienas aprengtas skirtingais kostiumais - buvo čia ir čaplinas, ir jėzus kristus, princesė diana ir šiaip prostitutės.

Simos nebuvo. Ant stalo  padėti sumuštiniai ir obuoliai. Vienu metu atėjo Tadas. Jis pasisveikino su manim, pajuokavo, kad gerai atrodau, paskui mes abu kibom į sumuštinius ir aš jo paklausiau: kas dabar bus? Jis man atsakė, kad svečiai jau suvažiavo, dabar valgo ir geria, netrukus ir mus atves į svetainę, galėsime šokti arba patarnauti svečiams,  kvailioti ir panašiai, svarbu save gerai pateikti, kad gautum gerą klientą, tada ir pats galiu užsidirbti, tik pinigus, pašnibždėjo,  geriau perduočiau jam, Tadui, nes instruktorius po to apieškos ir nieko nepaliks, o jis, Tadas, reiškiasi, tik 50 % paims už saugojimą.  Jei man tinka pasiūlymas, tai Tadas patykos manęs prie to kambario, kuriame aš būsiu, kad jam perduočiau pinigus, kol neprisistatė instruktorius.  Sukirtome rankomis ir apsidžiaugiau, kad turiu čia tokį nesavanaudį draugą.
Dar spėjau jam beišeinant užklausti apie Simą: ar ji irgi čia būna?
Tu ką, juokauji? ai, turbūt nežinai – ji gi daktaro duktė.
Kaip tai?
Va taip, atleisk neturiu laiko. Tai kaip sutarėm – aš tavęs lauksiu, neatsisakinėk, kai siūlys pinigus. Sėkmės.

Stovėjau išsižiojęs ir tuo metu, garantuoju, atrodžiau ne pilno proto. Kaip tik atėjo mus išsivesti instruktorius ir jam paliko gerą įspūdį mano neva sukurtas tipažas: šaunuolis, taip ir toliau elkis. Suėjome į erdvią svetainę, kurioje laisvai išsimėtę po kelis sėdėjo ant sofų, kėdžių ir foteliuose apie dešimt nepažįstamų žmonių, tiesa, vieną iškart pažinau, tai buvo parlamento narė arši karo propaguotoja ir kurstytoja. Manau, jos vienos užteko tam karui prasidėti ir tęstis ligi šiol. Iš tikrųjų gal taip ir buvo.
Bet tuo metu dar vis buvau išmuštas iš pusiausvyros žinios apie Simą, todėl apie nieką kita kol kas negalvojau ir tik įėjęs iškart sudribau į pirmą laisvą kėdę ir sustingau pamišimo būsenoje.  Negalėjau suprasti, kodėl daktaras laiko uždarytą savo dukterį? Kur yra jos mama? Kokia drama už viso to slypi ir t. t.,  ir pan.?

Po  kurio laiko pastebėjau, kad į mane kartais vis pažvelgia kas nors iš nepažįstamų. Tuo metu čaplinas keistai  kliuvinėjo už baldų, rankoje laikydamas padėklą su buteliu vyno ir taure, įsigudrindamas viso to neišmesti iš rankų. Visi juokėsi, tik aš pats paskutinis supratau, kad ir taurė, ir butelys pritvirtinti prie padėklo ir čaplinas skelia, matyt, jau seniai paruoštą numerį.  Tai buvo juokinga.
Instruktorius išsirengęs iki glaudžių demonstravo  visokias figūras ir pozas, kurios  atskleidė svečiams iki tol nematytą žmogaus anatomijos raumenų skyriaus vaizdinę dalį. Tai buvo šlykštu.
Labiausiai krykštavo ir spurdėjo kėdėje arši karo kurstytoja, ji rėkė ir plojo rankomis po kiekvieno instruktoriaus naujo judesio. Tai buvo bjauru.
Jėzus kristus lakė vyną su kažkokiu pederastu storu užpakaliu, o princesė diana kažkokiu būdu sugebėjo įkišti veidą į tortą, todėl dabar krapštėsi nuo akių prilipusias vyšnias ir garsiai keikėsi. Tai buvo atgrasu.
Tuo metu pro šalį ėjo Džastinas su padėklu prikrautu taurelių su degtine. Aš susistabdžiau jį ir vieną po kitos ištuštinau penkias taureles. Tada garsiai suinkščiau  (kaip tik buvo tarpas tarp muzikinių numerių), visi grįžtelėjo į mane, po to triskart sulojau. Išėjo visai neblogai, nes tuoj atsiliepė dar keli šunys, tame tarpe ir aršioji kurstytoja. Nors nemokėjau šokti ir gyvenime tik kelis kartus šokau mokyklos vakarėliuose, bet šįkart puoliau į veiksmo sūkurį ir pasigriebęs nekenčiamą priešą, karingąją parlamentarę, pradėjau stumdyti ją po parketą. Bandymas, supratau,  pavyko, parlamentarė spiegė  apimta ekstazės, mums plojo  ir prie mūsų prisidėjo daugiau dalyvių.

Po to jau gėriau su ta bobše, ji ėmė rodytis man visai nieko, nors turėjo turbūt apie keturiasdešimt metų, mes sėdėjome susispaudę fotelyje, mano ranka buvo po jos užpakaliu  ir supratau, kad jos noriu. Ji kišo man savo liežuvį į burną, jis buvo gana šiurkštus ir tai man neteikė pasitenkinimo, todėl bandžiau išvengti invazijos kasdamas jai į skruostą, ji mikliai išsisuko ir atsilygindama įkando į nuogą mano pilvą. Susimedžiojau dar kelias taureles degtinės iš praeinančio Džastino, o po to išsitempiau parlamentarę į koridorių ir prismeigiau savimi ją prie sienos.  Norėjau ten ir pabaigti, bet ji netrukus išsilaisvino ir nutempė mane į artimiausią kambarį. Vis dar nerimdamas savo kailyje nuplėšiau jos sijoną ir išvydau celiulitines kojas ir nuogą celiulitinį užpakalį. Supratau, kad nebaigsiu, buvo šlykštu, bet turėjau pabandyti. Suėmęs už plaukų apsukau ją veidu į sieną ir stipriai delnu užvožiau per celiulitą. Ji sudejavo ir atkišo savo  žandus dar paslaugiau. Įėjau, tai kažkiek sutvirtino mano stabilumą, bet norėdamas išlaikyti jį dar ilgiau, metodiškai  pliaukšėjau per karingąjį užnugarį.
Taip praėjo kelios minutės, stabilumas ėmė glebti ir nevilties apimtas spyriau į nekenčiamą subinę. Ji aiktelėjo, bet dar neišsigando, tik geidulingai pakreipė galvą į mano pusę. Tada visa jėga smogiau į tą galvą kumščiu ir priešas krito ant grindų nokdauno būsenoje. Čia tau už karą, padla.
Ką?
Čia tau už tėvą, ir vėl spyriau į celiulitą (jis neestetiškai suvirpėjo).
Padėkit.
Už idiotą, į galvą.
Kokį idiotą? Aš nepažįstu jokio idioto. Gelbėkit.  Jis ne beprotis. 
Už mane ir mano sušiktą gyvenimą, smūgiai kartu su ašaromis pylėsi ant viso parlamentinio kūno.
Tu ne beprotis, liaukis.

Pirmas įbėgo instruktorius.  Tarpduryje lyg įrėminti liko stovėti  Tado ir Džastino siluetai, mačiau jų persigandusias fizionomijas.
Į frontą jį, į frontą, jis pamišėlis, rėkė neišdulkinta parlamento narė.
Buvau grubiai nublokštas ant lovos ir prispaustas keliais, virš savo veido mačiau glaudėmis pridengtas nekenčiamas genitalijas. Po to atsirado labai stora seselė su baisiuoju švirkštu ir vėl ėmė plaukti celiulitiniai debesys, o paukštelių choras bepročių veidais giedojo neprilygstamą lopšinę.

Kas buvo toliau, galėjau tik spėti, nes visą laiką buvau farširuojamas slopinamais vaistais ir realijos pynėsi kartu su haliucinacijomis, sudarydamos siurrealistinius natiurmortus. Prabusdavau vienas nedideliame kambaryje, pririštas prie lovos, kartais matydavau save sėdintį ant šikpuodžio, o dar rodydavosi lyg labai stora seselė būtų mane apžiojusi;  arba kartais sušmėžuodavo instruktoriaus ir gerojo daktaro fizionomijos, nebuvo tik Simos, labai jos ilgėdavausi, norėdavau sužinoti, kiek priešų daugiau žuvo už  mūsiškius.
O vieną naktį pamačiau save vedamą į amerikietišką limuziną ir tai nebuvo haliucinacija, atpažinau tą laivą, atsisukau į namą sėdėdamas ant galinės sėdynės  ir antrame aukšte moterų palatoje, kurioje pirmą kartą patyriau merginos  glamones, lange išvydau brangų veidą, tikėjausi, kad jis iššoks kaip kažkada iššokau aš, bet istorija nepasikartojo ir vartai su trenksmu užsidarė, užskleisdami tėvynės brangų paveikslą, tik paukštelių choro atliekamas Mocartas dar kurį laiką  vijosi  palengva išplaukiantį amerikietiškąjį  Titaniką.   

Epilogas

Praėjo trisdešimt metų, dabar esu penkiasdešimtmetis. Anksčiau būčiau sakęs, kad esu labai senas, bet dabar manau, kad gyvenimas tik prasideda, esu pilnas jėgų, sumanymų ir troškimų. Tad dar pasigalynėsiu su laiku.
Tada prieš trisdešimt metų mane nuvežė į NASA paruošimo centrą ir po dviejų mėnesių  išskridau į Mėnulį. Ten radau savo palatos bičiulį idiotą. Jis buvo miręs, sėdėjo atsirėmęs į uolą ir atrodė kaip gyvas, tik trumpam prisėdęs atsipūsti, bet visgi buvo miręs, manau jam tiesiog nusibodo gyventi ir jis sustabdė savo širdį. Kaip ten bebūtų, jokių smurto žymių neaptikau (Mėnulyje kūnas ilgai išsilaiko kaip naujas), o žinojau, kad rusų siunčiami šunys yra apmokyti pulti konkurentus, tai yra amerikiečius. Pats irgi išlipęs atidžiai dairiausi, ar nepuls manęs koks išprotėjęs ruspalaikis šunėkas. Ačiū dievui man pasisekė, palaidojau idiotą atšiaurioje Mėnulio žemėje, prieš tai nuėmęs nuo rankos savo tėvo laikrodį, kuris buvo sustojęs, nes kelias savaites jo niekas neprisukinėjo, ant kapo kauburio įsmeigiau kryžių, kurį padariau iš amerikiečių 1970 metais paliktos vėliavos koto, o pačią vėliavą užtiesiau ant kapo, ir paėmęs kelis grumstus uolienos pavyzdžių grįžau į Žemę.

Amerikiečiai buvo labai patenkinti mano darbu ir netrukus grąžino mane su naujais dokumentais, kuriuose aš vadinausi Emanueliu Morganu,  į tėvynę, tai yra  beprotnamį. 14 maršruto autobuso vairuotojas pasveikino mane sugrįžus, po to dar pridūrė: Čia tave pagydys, vaikine, pamatysi (aš tuo nei kiek neabejojau), Sima iš laimės ko neiššoko pro pirmo aukšto langą, nes tuo metu gyveno pas tėvą, bet šokti iš pirmo aukšto yra kvaila, todėl pasitenkino tuo, kad paprašė ją vesti, ką su džiaugsmu ir padariau. Kalbant apie Simą paaiškėjo, kad jokios ultra dramatiškos istorijos jos santykiuose su tėvu nebuvo, ji iš tikro sirgo epilepsija, kurią paveldėjo iš mamos, o paskui savo ruožtu perdavė tą ligą visiems mūsų vaikams ir šie kankinasi su ja įvairiuose pasaulio kraštuose. O Simos mama paskutinio priepuolio metu pateko po pravažiuojančiu automobiliu, nelaimingas atsitikimas, todėl tėvas po to stengdavosi dukros neišleisti vienos į miestą, o ir jai patiko protarpiais pagyventi tarp ligonių. Kai aš atsiradau, kaip tik ir buvo tas protarpis.

Taigi, mes susituokėm ir apsigyvenom pirmame aukšte. Sporto instruktoriui teko išsikelti į trečią aukštą, į vieną iš viešbučio kambarių. Uošvis nusprendė iš manęs padaryti savo įpėdinį, tad ėmėsi  mokyti psichiatrijos paslapčių, o vėliau ir suveikė  man padirbtą daktaro diplomą. Niekam iš tikrųjų tai nebuvo svarbu, nes vakarėliai toliau vyko sava eiga, taip pat ir su karingąja parlamentare, kuri manęs neatpažino, kadangi aną kartą atrodžiau kaip Merilinas Mensonas, dėl to ir finansavimas niekada nenutrūko, o paskui kažkaip ėmė ir susirgo pats daktaras, aš kaip specialistas nustačiau jam diagnozę ir paguldžiau į savo buvusią palatą, kurioje jis paskui ir pasimirė dėl širdies ritmo sutrikimo, nieko nebuvo galima padaryti, medicina dar nėra visagalė. Palaidojom jį mūsų ligoninės kapinėse, kurios buvo čia pat už mūrinės tvoros ir kuriose buvo laidojami visi šių namų  gyventojai. Į paskutinę kelionę  palydėti  jį atvyko aukšti valstybės asmenys ir ta proga jiems buvo surengtas neeilinis vakarėlis.

Kalbant apie laidotuves, dar turiu prisipažinti, kad netrukus teko užmigdyti ir seilių rezervuarą, nes prie anų sutrikusių funkcijų jam dar prisidėjo ir tuštinimosi reguliavimo funkcijos sutrikimas, todėl varė vaikinas visur ir bet kada, o tai jau peržengė visas sanitarijos ir higienos normas, bet palaidojom jį gražiai, su visais kosmonautui priklausančiais pagarbos ženklais.

Sporto instruktoriaus pareigas aš perleidau savo geriausiam bičiuliui Tadui, o raumenų kalną iš trečio aukšto nuleidau į katilinę, ten jis turi lovelę ir rūpinasi šildymu bei  šiūpeliuoja anglis.
Berniukas, kuris nemokėjo normaliai kalbėti ir toliau vograuja arabiškai, bet netikėtai išaugo į tikrai gražų jaunuolį ir turėjo milžinišką pasisekimą tiek moterų, tiek vyrų svečių tarpe. Jis niekam neatsakydavo. Tik akys kaip ir anksčiau jam nepriklausė, jos gyveno savo gyvenimą, bet tai tik pridėjo jam papildomo žavesio.
Seselė. Dabar  ji jau nėra  labai stora, gal padėjo mano taikoma dieta?

Liko tik karas. Jis tebevyksta, nors mūsų valstybės jau dvidešimt metų kaip susijungė į vieną, bet karo nusprendė nebaigti (ypatingai karo būtinybę rėmė mano nepribaigta parlamentarė), nes:
pirmiausia, jis atneša milžiniškas lėšas karinėms programoms vykdyti  iš įvairių Europos ir pasaulio finansinių institucijų;
antra, mūsų valstybėje nėra nedarbo;
ir trečia, svarbiausia – šalyje nėra nusikalstamumo arba nepasitenkinimo apraiškų, visi negatyvūs elementai patenka į karo mėsmalę ir greitu būdu yra likviduojami, kai kurie tenka ir mūsų namams, nes pacientų  kaita yra neišvengiama, kadangi  su amerikiečiais kaskart vis pratęsiam žaliavos tiekimo sutartį.
Ir dar vienas dalykas, kurį pasididžiuodamas pristatau:  įgyvendinau seną svajonę – subūriau bepročių chorą, kuris  per Naujus Metus prie atvirų antro aukšto langų gieda Mocartą. Paklausyti  14 maršruto autobusu atvažiuoja  žmonės iš miesto:   

Miki vaikuti brangus   
Sutemos gaubia laukus   
Rimsta ėriukai garde 
Tyla bitelės sode.

2009.09.24.
2011-02-18 06:40
Svoloč

NEKENČIU

ŽIEMOS NEKENČIU.
2011-02-08 22:18
Svoloč

Ozo prokai

Skiriu visiems krikščionims šv.Kalėdų proga

Saulė traukėsi į užribį, tai yra slėpėsi už dar nenuvirtusių dangoraižių sienų atplaišų, trumpam išlįsdama  paraudusiu  veidu  ir vėl pradingdama vis žemiau  ir žemiau mūro griuvėsiuose. Karštas vėjas kėlė radioaktyvias dulkes ir nešiojo jas po visus užkaborius, ieškodamas dar nepaliestos ir sveikos vietos, nors per tiek metų jau seniai viskas buvo keliais sluoksniais užklota ir apkrėsta, neliko nei vieno gyvio ar augalo,  nepažeisto atominės katastrofos. 
O dar ta sausra, kuri tęsėsi jau trečias mėnuo, kad bent koks debesėlis būtų ilgėliau sustojęs ties šia dievo pamiršta vieta ir nupylęs bent kelis kibirus vandens.  Medžių lapai buvo nudžiūvę ir vos laikėsi ant šakų lyg  lapkričio mėnesį,  kai kurie medžiai, regis, išvis nerodė jokios gyvybės, buvo nuplikę ir viskam abejingi, tik voratinkliai nutįsę tarp šakų įprasmino jų buvimą, o žolė visur nurudavusi  lūžinėjo po kojomis kaip stagarai. Visa apimančią tylą kartais perskrosdavo pasiklydęs laike  kranktelėjimas ir į dangų pakildavo  gedulu apsisiautęs  paukštis, tingiai plasnodamas  sparnais artyn link besislepiančios  nuo nykaus kraštovaizdžio saulės. Kitų paukščių nebuvo. Išliko tik ištvermingiausi – varnos;  ir jų nebuvo per daug,  neperėjimo metu jos buvo medžiojamos, tiesa, ribotai, kas leido joms visai neišnykti.
Tai buvo metas, kai vorai pradeda tikrinti savo tinklus, ir laimingieji iš jų gauna pasimėgauti  kepta saulėje musienos file, tai buvo metas, kai žiurkės bėga slėptis nuo galimo užpuolimo, nes  iš urvų ir požeminių buveinių, apleistų tramvajų ir autobusų, neveikiančių elektros transformatorinių ir skydinių, iš visur, kur dar buvo galima įsikurti (jokių pastatų nebuvo išlikę),  ropštėsi svoločiai ir ruošėsi sutikti naują savo kasdienės egzistencijos aktyviąją paros fazę, o tai pranašavo graužikams naujus pavojus ir net mirtį.  Kai kur ėmė žiebtis nedideli laužai, girdėjosi pavieniai balsai, rankinės sirenos, kurias svoločiai naudojo garsiniam fonui sukurti. 
Saulė suvisam pasislėpė už tolimiausių griuvėsių, tik jos atšvaitai dar spindėjo vakarinėje miesto padangėje, o rytinę apgaubė visiška tamsa, apačioje vietomis perplėšta laužo šviesos. Oras pastebimai atvėso ir dienos karštis dar laikėsi tik ant mūrinių paviršių arba asfalto, žemė gi pasiskubo užsidengti vėsią  antklodę.

Būrelis svoločių, įkūrę laužus prie savo būstų,  patraukė prie upės, kuri dėl sausros kasdien vis siaurino savo vagą ir joje buvo galima rankomis pasigauti net ir negausiai išlikusios žuvies. Svoločiai nebuvo išrankūs maistui, jo ekologinėms savybėms, būtent tai ir padėjo jiems  išgyventi. Be to, jie puikiai sugebėjo prisitaikyti prie radiacinio fono,  tiesa, dėl to prarado genetiškumą ir priklausomybę lytiniams santykiams,  bet kartu įgijo ilgaamžiškumą. Ar tai blogiausia, kas jiem galėjo nutikti? Nė velnio, jie buvo viskuo patenkinti, gal tik užsitęsusi sausra  kiek neramino, bet viskas,  žinojo, kada nors baigiasi ir bus taip, kad jiems  iki  skausmo bus pabodusi rudens dargana.
Žvejyba buvo sėkminga, keletas  žuvų dar gyvų gulėjo ant seklaus upės dugno, beviltiškai daužydamos uodega vandenį ir neturėdamos erdvės plaukimui, dar kelias  svoločiai sugriebė beplaukiančias ir įsimetė  į kibirą, tada pildė plastikinius butelius vandeniu. Saimonas pirmas išgirdo tai, kas privertė jį suklusti. Ei, tu ką? - paklausė jo Džadas. Ša, irzliai sudraudė draugas, girdi? Varles? Buvo girdėti jų kvarkimas. Ne, numojo Saimonas. Ei, svoločiai, girdit, taip pat susirūpino Endrius. Tada visi nuščiuvo ir po akimirkos aiškiai išgirdo vaiko verksmą; sunerimę apsidairė. Tai ten, parodė tilto pusėn Saimonas. Dalis tilto, esančio už poros šimtų metrų, stebuklingu būdu buvo išlikusi ir svoločiai naudojosi juo, kai upė būdavo patvinusi. Ant jo viršaus matėsi blausus žiburėlis. Einu pažiūrėsiu, pasisiūlė Juzefas. Būk atsargus, patarė kažkuris.

Juzefas greit užkopė šlaitu ir atsidūrė ant tilto. Pačiame siaurume šalia turėklų buvo lopšys, kuriame plačiai atmerktomis akimis gulėjo kūdikis. Dabar jis neverkė tik judino rankutes ir kraipė į šalis galvutę. Šalia lopšio pusės metro spinduliu judėjo daugybė šviečiančių vabalų, kurių Juzefas nebuvo regėjęs daug metų, greičiausiai tai jonvabaliai, pamanė, bet nebuvo tikras. Kas ten? - šūktelėjo Saimonas. Kūdikis, atsiliepė Juzefas, ir kūdikis vėl pravirko. Ša ša, mažiuk, susigraudino svoločius ir paėmė lopšį į rankas. Nebijok, nieko tau neatsitiks, ramino, mes tavimi pasirūpinsim, ir atsargiai sūpavo jį. Kūdikis vėl nutilo ir žiūrėjo garso pusėn, į Juzefą. Atsargiai nusileidęs šlaitu atsisuko į tiltą ir išvydo neregėtą dalyką - vienas  paskui kitą krentančius į upę jonvabalius, šviečiantis siūlas jungė tiltą su upe, kol galiausiai grandinė nutrūko ir užgeso vandenyje. Visi pakerėti stebėjo nematytą iliuminaciją. Paskui apspito Juzefą.
Iš kur jis čia atsirado? - pirmas atsitokėjo Džadas.
Lopšys nematytas, apžiūrėjo Filipas, tai ne mūsų bobų darbas.
Iš kur mūsų bobos gimdys, nusiviepė Džeimsas, ar matei bent vieną nėščią?
Taip, mes juk nesimylime su jomis, pritarė Džadas. Kažkas jį čia atnešė.
Pažiūrėkit, jis šypsosi, negalėjo atsidžiaugti Juzefas. Kūdikis iš tiesų šypsojosi ir skleidė kažkokius garsus.
Gal jis nori valgyti, spėjo Endrius.
Žinia, jam reikia pieno, pritarė Saimonas.
Iš kur jo paimti? paklausė Džeimsas.
Neškim mūsų boboms, tegul ką nors sugalvoja, sugalvojo Saimonas.
Palaukit, sustabdė Džadas, iš kur tas vaikas, kam jis mums, ką visa tai reiškia? Gal mes neturėtume sukti galvos dėl to, kas yra ne mūsų?
Bet palikti čia jo taip pat negalime, pasipriešino Juzefas.
Tikrai, pritarė visi, išskyrus Džadą (kuris sumurmėjo – nepatinka man tai), neškimės.

Svoločiai pajudėjo link namų. Žinia apie kūdikį jau buvo pasiekusi kitus  ir visi rinkosi į centrinę aikštę pasitikti grįžtančius nuo upės ir aptarti naujos situacijos. Greitomis buvo suneštas didesnis laužas, nes buvo aišku, kad susirinkimas gali užtrukti. Moterys, kurių buvo žymiai mažiau nei vyrų, ypač  domėjosi vaiku ir atsinešė paskubomis sugriebtus šiltesnius skudurus. Aikštė šurmuliavo, gaudė ir  tik įneštas kūdikėlis vėl pratrūko visu balsu. Tai nei kiek nesutramdė svoločių, jie seniai nebuvo girdėję vaiko verksmo, tad tik dar garsiau reiškė savo susižavėjimą ir stumdėsi, norėdami prieiti arčiau Juzefo ir paliesti lopšį, o gal net ir išplėšti jį iš ano rankų, bet Juzefas tvirtai laikė mažylį ir ragino duoti vaikui ramybę: ar jūs išprotėjote, pasitraukit, kas gi jums pasidarė?
Pamažu svoločiai nurimo, praplėtė ratą, tada ir kūdikėlis kiek apsiramino, ypač kai viena moteris pavilgiusi vandenyje pirštą įkišo  jam į burną.

Jis nori gerti, pasakė kažkas. Nuvilnijo pritarimas.
Ką ruošiesi su juo daryti, Juzefai? paklausė Teresė.
Auginsiu, aišku, negi išmesiu.
Tai ar kada auginai kūdikį,  atsitokėk, Juzefai, tu net moters neturi, spyrė jį Teresė. Duok jį man.
Na ir kas, ką jau čia boba padės?
Oi, atneš jis mums bėdos, pamatysit, pagiežingai skalambijo Džadas. Ar žinot iš kur jis, kaip čia atsirado? Gal kas pasidėjo, paskui neras sugrįžęs.
Taip, pasidėjo, pašneki irgi, pašiepė svoločiai.
Pamatysit, bus bėdos dėl jo, minėsit mano žodį, karščiavosi tas.

Ar galima įsiterpti, žmonės? prabilo kažkas. Aikštė atsigręžė į balsą.  Pakrašty stovėjo trys vyrai, jų išvaizda apstulbino svoločius: vienas buvo baltu, kitas juodu, o trečias smėlio spalvos kostiumais, veidai švarūs, draugiškai besišypsą, ir rodės, kad juos apšviečia ne laužo, o kažkokia iš jų pačių sklindanti šviesa.
Kas jūs? pirmas suskubo paklausti  Saimonas.
Kaip čia atsidūrėte? ketino perimti  iniciatyvą Džadas.
Svoločiai  tiek stebuklų per vieną dieną dar nebuvo regėję, bet prieiti arčiau nedrįso, atvykėliai patys žengtelėjo link jų.
Mes atvykome pasveikinti naujo mesijo, prabilo tas, kuris buvo juodas. Aš Kasparas.  Merkelis ir Baltazaras, pristatė anuos.
Ši diena bus ypatinga, tarė baltasis, Merkelis,  tiesdamas rankas į svoločius,  šiandien  gimė išganytojas, visų pasmerktųjų globėjas ir nuodėmių atpirkėjas.
Čia nėra pasmerktųjų, pertraukė jį Endrius.
Ir nuodėmių mes nedarome, gyvename savo malonumui, antrino jam Filipas.
Na tai kas, nenusileido Merkelis, kol kas jūs dar nesugadinti, bet ką gali žinoti ar taip bus visada?
Reikia iš anksto  būti pasiruošusiems, labai įtaigiai bandė prisidėti ir smėliuotasis, nes ten, kur nėra Dievo, tuoj atsiranda velnias.
Aha, tai jūs norite pasakyti, kad tas vaikis yra dievas? pasitikslino Saimonas.
Dievo sūnus, atsakė  juodas kostiumas.
To mums tik betrūko, numojo ranka Džadas.
Mums reikia pasitarti, ištarė senis Bartolomėjus, jis buvo vyriausias svoločių tarpe ir į jo nuomonę visi įsiklausydavo.
O ką čia tartis,  šypsodamasis  spyrė svoločius Baltazaras, turit priimti dovaną.
Svoločiai sušurmuliavo: dovaną? dovaną! dovaną...

Palaukite ten, po tiltu, nutildė visus  Bartolomėjus.
Gerai, tik leiskite pamaitinti kūdikį, mes atvedėme jam porą avių, jų pienas bus reikalingas vaikui, paprašė Kasparas, pasitraukdamas kelis žingsnius į šalį ir atidengdamas už jo stovėjusias dvi juodas avis.
Aš eisiu su jais, pasisiūlė Juzefas.
Ne, turi pasilikti, Juzefai, nukirto senolis.
Nieko jam neatsitiks, nuramino  Baltazaras Juzefą, perimdamas iš jo lopšį.
Svoločiai žiūrėjo jiems pavymui. Visi tylėjo.

Kam mums tas vaikas, pirmas prabilo Džadas, ir dar sūnus, tpfu, dievo, ne svoločiaus? Nieko gero mums tai nežada.
Tikrai, pritarė jam svoločius vardu Džonas, gyvenom be dievo, buvo ramu.
Aš užauginsiu jį, bus tikras svoločius,  joks ne dievas, bandė graudinti kitus Juzefas.
Istorija kartojasi, mąsliai prabilo Saimonas.  Taip jau buvo, žmonės prisikūrė dievų ir riejosi dėl jų, kol galiausiai susinaikino. Ar ir dabar mes turime kartoti tai, kas buvo?
Teisingai, antrino jam Džadas, kažkas nori pakišti mums kiaulę.
Tai vaikas, ne kiaulė, atrėmė Juzefas. Tai ką norit daryti, atsisakyti, jei tai yra pasiųsta iš aukščiau?
Kodėl iš aukščiau? nenusileido  Džadas. Atnešė tie kostiumuoti, kad mes susirietume tarpusavy. Jau dabar esame priversti ginčytis. Ar dažnai mes turėjome progų nesutarti?
Tiesą sakai, Džadai, pasigirdo daugelio svoločių pritarimas.
Gal tiems kostiumams parūpo mūsų žemė ir nori mus iš čia išgrūsti? pasiūlė savo versiją Filipas. Sukiršinti, o jie palauks, kol vieni kitiems žarnas paleisime, tam ir tą vaiką atsitempė.
Vaikas dar būtų nieko, toliau svarstė Saimonas, bet jie primetė mums dievo versiją, o tai jau veda į nesantaiką: vieniems nereikia to dievo, juk puikiai be jo tiek metų apsiėjome, kitiems sukirbės abejonė, o gal ir gerai turėti dievą savo tarpe?
Taigi, tarė Džonas, man jau buvo tokia mintis šmėkštelėjusi.
To jie ir nori, tie kostiumai, audrinosi Filipas.
O ką siūlai, paklausė Juzefas, susidoroti su vaiku?
Numauti jiems tuos skudurus ir tegul nuogi nešdinasi  su tuo benkartu, Filipui aiškiai norėjosi naujų drabužių.
Palaukit, nurimkit, sudraudė Bartolomėjus. Negalime griebtis smurto, svoločiai taip nesielgia, nepamirškit.
Ką tu manai, seni? kreipėsi į jį Saimonas.

Manau, kad tai neišvengiama, patylėjęs prabilo Bartolomėjus.
Kas, kas neišvengiama? pasigirdo aplink laužą.
Jei nepriimsime šio vaiko,  ramybės jau vis tiek neturėsime. Teisingai pastebėjo Saimonas – istorija kartojasi, matyt, pasaulis taip surėdytas, kaip ir gyvenimas: gimimas, vystymasis,  mirtis, po to vėl atgimimas kitu pavidalu ir ratas užsidaro.
Kalbėk aiškiau, paragino Džadas.
O tai ir yra vystymosi variklis, nekreipė į jį dėmesio senolis, Viltis, Tikėjimas, Dievas. Kai tie dalykai yra įskiepijami, tada ir atsiranda nuomonių kova, požiūrių skirtumai,  galiausiai atvedantys tautas į susinaikinimą arba pasaulio pabaigą.  Taip jau buvo, ir gal ne kartą, ir bus turbūt  tų pabaigų - be pabaigos. Mes ilgą laiką gyvenome be dievo ir mums jo nereikėjo, tas tiesa,  bet  dabar mumyse pasėta abejonė, ji augs, keros ir galiausiai supriešins mus vieną su kitu,  anksčiau ar vėliau mes pripažinsime dievo buvimą, jis jau yra mums primestas.

Siaubingus dalykus kalbi, seni, palingavo galva  viena moteris, bet tiesos tame yra.
Taigi, tęsė Bartolomėjus, galime nepriimti to vaiko, bet tokie, kokie buvome, jau nebūsime.
Tai ką tada? klausė Džadas.
Reikia priimti, ir pasivadinti išrinktąja tauta, juk gal dar yra žemėje ir kitų gyventojų likę, todėl turėsime galimybę diktuoti  savo valią pasauliui.
Gerai išvartei, pritarė Saimonas, kažkas panašaus ir man kirbėjo galvoje, bet nemokėjau to pasakyti. Svoločiai - išrinktoji tauta, gerai skamba.
Tai ką nusprendėt, pradžiugo Juzefas, galiu parsinešti mažylį?
Parsinešk, nusišypsojo Bartolomėjus, augink tikru svoločiumi.

Tuo tarpu, jau brėško, vasaros naktys trumpos, ir svoločiai pažvelgę upės pusėn  nebepamatė anų vyrų, tik lopšys gulėjo ant kranto ir dvi juodos avys rupšnojo prie upės dar nenuvytusią žolę. Danguje staiga sugriaudėjo perkūnija ir po minutės prapliupo ilgai lauktas lietus.

2009-12
2011-01-24 22:17
Svoloč

iš naujo

forehater "iš naujo"

žmonės renkasi prie mano kūno. aš seniai išėjęs. o gal aš vis dar čia? stebiu juos visus. sklandau aukštai virš kalnų ir stebiu. manęs nėra ir kartu esu visur. aš laisvas nuo praeities, bet taip pat esu sutrikęs. ar tikrai aš miręs? miręs, nes kiti mane tokį mato? ar todėl, kad taip parašyta? o gal dabar esu dar kažkuo? pagaliau aš galiu atsispirti nuo žemės ir skristi. bet mano širdis sudraskyta: ar tikrai, jei negaliu pamiršti kažko, kas buvo giliai joje ... savo draugų ir mylimųjų, kuriuos taip branginau. visos mano kelionės liko toli už manęs. keliai ir geležinkeliai. naktys ir saulėtekiai lėtai gęsta mano akyse prieš suskambant muzikai ausinėse. visos sėkmės ir nusivylimai. mano mama, kuri visada tikėjo manimi, nepaisant mano klaidų ir išpūstų pergalių smulkmenose... ir mano tėvas, kurio aš niekuomet nepažinojau. ar jie taip pat kažkur čia? anapus mano esmės. aš girdžiu angelus, kalbančius su manimi, ir raguotuosius pragare. viskas susilieja ryškioje šviesoje, kurios  paslapties ir šventumo aš nesuprantu. ką turėčiau daryti? sekti paskui juos? o gal pamiršti? kuo aš buvau? kuo norėčiau tapti? mano kartos dainos bus užmirštos, kai atsiminimas apie mane išblės. aš verkiu nebyliai, kadangi neturiu akių verkti kaip norėčiau. tai vidinis jausmas. vienintelis, kurio galiu laikytis. prisirišimo prie gyvenimo, kurio baigties tikėjausi kitokios, jausmas. bet dabar aš esu čia nesugebantis nieko pakeisti. mano artimiausias bičiulis griebiasi už galvos, po to smogia sau į krūtinę. ir jo širdis iškraujuoja lauk kol mato mane ten gulintį negyvą kaip uola. ar galiu jam pasakyti, kad viskas gerai? netikėtai išgirstu vėjo šuorą ir mano nerimastinga siela pakyla kažkur. aš manau, kad tai skaistykla. turiu tiek galios, kiek neturėjau iki šiol. mano sielai virš tūkstančio metų, kiek man žinoma... ar turiu galimybę sustoti? dar kartą pamatyti savo meilę? ar tai galas? paskutinį kartą įkvėpti ... gyvenimo? ir tada ... tiktai. tyluma. aš atlikau nuospendį, bet nieko nepajaučiau. aš nesu nusiminęs, nors ir laimingas taip pat nesu. po truputį prisiminimas apie mano ką tik praėjusį gyvenimą nublanks. kaip trintukas kad ištrina pieštuku rašytą laišką ant popieriaus lapo... ir dabar... dabar ta šviesa  gimdo mane ... iš naujo. vėl.

iš anglų k. vertė Svoloč
2011-01-24 22:15
Svoloč

forehater

žmonės renkasi prie mano kūno. aš seniai išėjęs. o gal aš vis dar čia? stebiu juos visus. sklandau aukštai virš kalnų ir stebiu. manęs nėra ir kartu esu visur. aš laisvas nuo praeities, bet taip pat esu sutrikęs. ar tikrai aš miręs? miręs, nes kiti mane tokį mato? ar todėl, kad taip parašyta? o gal dabar esu dar kažkuo? pagaliau aš galiu atsispirti nuo žemės ir skristi. bet mano širdis sudraskyta: ar tikrai, jei negaliu pamiršti kažko, kas buvo giliai joje ... savo draugų ir mylimųjų, kuriuos taip branginau. visos mano kelionės liko toli už manęs. keliai ir geležinkeliai. naktys ir saulėtekiai lėtai gęsta mano akyse prieš suskambant muzikai ausinėse. visos sėkmės ir nusivylimai. mano mama, kuri visada tikėjo manimi, nepaisant mano klaidų ir išpūstų pergalių smulkmenose... ir mano tėvas, kurio aš niekuomet nepažinojau. ar jie taip pat kažkur čia? anapus mano esmės. aš girdžiu angelus, kalbančius su manimi, ir raguotuosius pragare. viskas susilieja ryškioje šviesoje, kurios  paslapties ir šventumo aš nesuprantu. ką turėčiau daryti? sekti paskui juos? o gal pamiršti? kuo aš buvau? kuo norėčiau tapti? mano kartos dainos bus užmirštos, kai atsiminimas apie mane išblės. aš verkiu nebyliai, kadangi neturiu akių verkti kaip norėčiau. tai vidinis jausmas. vienintelis, kurio galiu laikytis. prisirišimo prie gyvenimo, kurio baigties tikėjausi kitokios, jausmas. bet dabar aš esu čia nesugebantis nieko pakeisti. mano artimiausias bičiulis griebiasi už galvos, po to smogia sau į krūtinę. ir jo širdis iškraujuoja lauk kol mato mane ten gulintį negyvą kaip uola. ar galiu jam pasakyti, kad viskas gerai? netikėtai išgirstu vėjo šuorą ir mano nerimastinga siela pakyla kažkur. aš manau, kad tai skaistykla. turiu tiek galios, kiek neturėjau iki šiol. mano sielai virš tūkstančio metų, kiek man žinoma... ar turiu galimybę sustoti? dar kartą pamatyti savo meilę? ar tai galas? paskutinį kartą įkvėpti ... gyvenimo? ir tada ... tiktai. tyluma. aš atlikau nuospendį, bet nieko nepajaučiau. aš nesu nusiminęs, nors ir laimingas taip pat nesu. po truputį prisiminimas apie mano ką tik praėjusį gyvenimą nublanks. kaip trintukas kad ištrina pieštuku rašytą laišką ant popieriaus lapo... ir dabar... dabar ta šviesa  gimdo mane ... iš naujo. vėl.

iš anglų kalbos vertė Svoloč
2011-01-17 21:17
Svoloč

Žalčio siuita

Kino scenarijus, bet gali būti ir pjesė. Nors iš tikrųjų, dar kartą pasitikrinau, vis dėlto scenarijus.

Miško takelyje prieš saulutę šildosi žaltys. Kamera turėtų pirmiausiai parodyti žydrą padangę, po to saulę, kiek tai įmanoma, kad nepakenktų objektyvui. Būtų gerai, jei tuo metu praskristų koks paukštelis, tada būtų galima jį palydėti . Tikėkimės, kad jis nusileis kur nors į krūmus, tada galima būtų apžvelgti visą gamtovaizdį, tik šiukšlių reikėtų nefiksuoti, būtų geriausia prieš filmavimą kažkaip jas paslėpti: gal parauti žolių arba šakų ir jomis visa tai uždengti. Jeigu vis tik būtų statoma teatre, galima neįtraukti į rekvizitą šiukšlių.
Turėtų skambėti kokia nors rami, vos vos girdima pastoralinė muzika. Čiurlionis čia netiktų.
Kiek pasižvalgius po medžių šakas, galima būtų kamerą nukreipti į miško takelį ir palengva pasiekti žaltį. Muzika visai nutyla. Visas dėmesys žalčiui.

Žaltys. Oi tu, žalty,        Oi tu, gyvuly…
Gražiai. Gyvulys – tai skamba išdidžiai. Bet gyvulys netinka. Aš gi tas, eee... šliužas.  Fui, kaip šlykštu, nekenčiu šliužų.
Oi tu žalty,
Oi tu, šliuže…
Šlykščiai, šlykščiai. Šlykščiau nebūna. Geriau gyvulys, gyvulys geriau skamba. Ir kodėl aš gimiau ne gyvuliu? Tai nesiseka. Arba gaidys. Gaidys irgi būtų gerai:
Oi tu, žalty,
Oi tu, gaidy…
Gaidys, gaidys… gaidys irgi ne gyvulys, ir jam nepasisekė. Gaidys kas? Gaidys yra… a, paukštis. Je, paukštis gerai. …Kaip tą šliužą pakeisti? Gal padaras? Arba sutvėrimas. Jo, sutvėrimas visai nieko ir neprasilenkia su tiesa. Taigi, būsiu sutvėrimas.
Oi tu, žalty,
Oi tu, sutvėrime…
Ne, nėra rimo. Sunku su poezija. Tikras vargas. Geriau proza, bet neturiu popieriaus, tiek daug prozinio teksto neprisiminsiu. Ir kaip tyčia šiukšlių nesimato. Negi kas nors surinko? Labai keista.

(Per visą žalčio monologą nebūtina rodyti jo šlykštų snukį. Ar veidą? Na, žodžiu, fizionomiją. Kamera gali vėl laisvai paklajoti tarkim paskui drugelį – nuo vieno žiedelio, prie kito. Nuo vieno prie kito. Oi, operatorius pargriuvo bešokinėdamas, bet kamerą išsaugojo, visa laimė, galima filmuoti toliau jau ramesniu tempu iš viršaus į apačią, nuo dangaus ligi žemės, ligi šaknų ir vėl atgal į viršų, ligi debesų. Po to į šalis. Ir taip toliau.)

Pala, o jeigu taip:
Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu…
Oi tu tu. Čia geras, čia gerai, kaip tik tai ko reikia – ir rimas, ir ritmas, ir mintis. Aha, kas toliau?
Šlovė tau per amžius…
Ne, geriau:
Šlovingas būk amžinai.
Arba gal:
Pašlovintas būk
Ir nepražūk.
Ne, kažkaip banalu. Banalu.
Šlovė tau amžina…
Hm…
Neišblės niekada.
Na, iš bėdos pirmas posmelis galėtų toks būti:

Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu.
Šlovė tau amžina,
Neišblės niekada.

Bet reikia dar tobulinti. Reikia. Oi, gana, užteks, smegenis paskaudo. Smegenų daug, o galva mažytė, dėl to greitai paskausta.
Saulutė taip maloniai kaitina. Atsigerti gerai būtų, bet toli eiti. Nors kita vertus, reikės. Gali mergos ateiti prie ežero maudytis, būtų įdomu pažiūrėti.

Staiga vaizdas keičiasi, naktis, miesto parkas. Naktinio miesto garsai atsklinda iki parko aikštelės, kurioje guli nuogas vaikinas. Miega. Prie jo lėtai privažiuoja policijos mašina, žibintai apšviečia nuogą kūną. Iš mašinos išlipa dviese. Prieina prie vaikino.

I policininkas. Ei, tu gyvas?
II policininkas. Juk matai, kad kvėpuoja. Turbūt girtas.

Vaikinas staiga atsisėda, nustebęs žiūri į policininkus, markstosi ir ranka dangsto akis nuo prožektorių šviesos.

I policininkas. Bet alkoholio kvapo nėra.
II policininkas. Tai klijų prisiuostęs. Vežam į skyrių.
I policininkas. Kelkis, eime. Kur tavo rūbai?
Vaikinas. Nežinau.
I policininkas. Tu su rūbais atėjai?
Vaikinas. Ne... nežinau.
II policininkas. Aišku, narkomanas, matai, kad nesusigaudo kas kur. Vežam, ten išsiaiškinsim.

Sodina į galinę sėdynę ir nuvažiuoja.
Policijos skyriaus patalpa.
Tie patys policininkai ir vaikinas.

II policininkas. Gerai, sakyk savo vardą, pavardę, adresą ir taip toliau. Aiškint turbūt nereikia. Kelintą kartą sėdi už narkotikų vartojimą?
Vaikinas. Nežinau.
II policininkas. Ko nežinai? Savo vardo nežinai, ar kiek kartų sėdėt teko?
Vaikinas. Kiek kartų.
II policininkas. Jau net nesuskaičiuoji. Paukštelis.
I policininkas. Gerai sakyk savo vardą, kur gyveni, ką veiki, mokaisi, ar dirbi?
Vaikinas. Nieko neveikiu.
II policininkas. Matai, valkata. Ir nesigėdija, parazitas. Gyvatė.
Vaikinas. Aš ne gyvatė.
II policininkas. Tylėk tu, žalty.
Vaikinas. Taip, aš žaltys.
II policininkas. Na va, čia jau geriau. Atsakinėk į klausimus. Vardas?
Vaikinas. Žilvinas.
II policininkas. Pavardė? Tu rašaisi?
I policininkas. Taip. Tik neskubėk.
II policininkas. Ne, aš lėtai. Tai kokia sakei tavo pavardė?
Žilvinas. Dar nesakiau.
II policininkas. Tai pasakyk, pasakyk, mes laukiam. Įskaitoj esi įrašytas?
Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Man atsibodo šitas atsakymas. Gal tau truputį kiaušus pakutenti, kad sukalbamesnis būtum?
I policininkas. Ė, ė, negalima.
II policininkas. Bl..., jis man jau atsibodo. Klausyk, gal tu pyderas? Pederastas?
Žilvinas. Nežin... gal.
II policininkas. Ką reiškia gal? Neapsisprendei? Nuogas voliojasi ir nežino kas jis toks.
I policininkas. Tai pasakysi pavardę?
Žilvinas. Žaltys.
I policininkas. Tokia pavardė?
II policininkas. Ne, nu aš jam tikrai įspirsiu į subinę, gaidys.
Žilvinas. Žaltys, ne gaidys.
II policininkas. Ne, tu tik paklausyk, jis dar šakojasi. Einu antrankius atnešiu, tada tau šakės.
I policininkas. Apsiramink, ko tu karščiuojiesi?
II policininkas. Aš negaliu, negaliu, visokie „šiknaskyliai“ ir „narkošos“ galvas kelia. Man ta demokratija jau vo kur.
I policininkas. Ką veikei parke?
Žilvinas. Miegojau.
II policininkas. Eik tu, ką tu sakai? O mes manėm, kad žolę pjovei. Miegojo jis mat.
I policininkas. Kodėl be rūbų buvai? Atnešk jam kokią antklodę, matai, kad dreba.
II policininkas. Padrebės jis man. Oi, padrebės.

Išeina.

I policininkas. Gal tave kas apiplėšė? Gal nurengė?
Žilvinas. Ne, aš neturėjau rūbų. Kažkaip apie juos nepagalvojau.
I policininkas. Ką reiškia nepagalvojai? Tu iš tikrųjų buvai apsvaigęs?
Žilvinas. Ne, aš nebuvau apsvaigęs.

Grįžta II policininkas. Numeta antklodę Žilvinui.

II policininkas. Meluok, meluok.
Žilvinas. Ačiū.
II policininkas. Nebuvo jis mat apsvaigęs. Tai kas, gal aš apsvaigęs?

I policininkas reikšmingai sukrenkščia.

Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Vėl jis su tuo savo „nežinau“. Tu moki dar kokį nors žodį?
Žilvinas. Aišku.
II policininkas. Aišku, jam aišku. O man neaišku. Ką veikei nuogas parke? Dar kartą kartoju, gal tu pederastas ir gal jūs tokie ten renkatės vakarais?
Žilvinas. Než... gal.
II policininkas. Na, matai, viskas aišku, jis gėjus. Ką su juo kalbėti, siųsk į kamerą, o ryte atiduosim į „triperbarą“, tegul uždaro karantinui. Aids‘ą dar gal pasigavęs. Fui.
I policininkas. Ką pasakysi?
Žilvinas. Nieko. Nežinau, ką turiu pasakyti.
II policininkas. Cha...
I policininkas. Na, kaip tu atsidūrei parke nuogas.
Žilvinas. Aš nepagalvojau. Apie rūbus nepagalvojau. Kad jų prireiks.
II policininkas. Jis...
I policininkas. Palauk, duok tu jam pasakyti. Patylėk truputį.
II policininkas. Apie rūbus nepagalvojo. Išeina į miestą ir nepagalvoja, kad prireiks drabužių. Pederastas, tik pederastas, ekshi... ekshibicionistas tik taip gali sumąstyti: „O kam man tie rūbai, kai aš einu pasivaikščioti? “
I policininkas. Ar jau baigei?
II policininkas. Ką tu jo klausai. Į marmūzę tokiam. Makaronus dar kabina. Negaliu klausytis, išeinu.

Išeina.

I policininkas. Nepagalvojai, kad prireiks rūbų?
Žilvinas. Taip. Matot, aš pirmą kartą tai padariau, todėl gerai visko neapgalvojau.
I policininkas (pašnibždomis). Ką pirmą kartą padarei?
Žilvinas (irgi pašnibždomis). Pirmą kartą į žmogų pasiverčiau. Aš žaltys. Taip, tikrai.
Keturias valandas per parą mes galime būti žmonėmis. Bet ne visi ryžtasi tokiam žygiui. Dabar jau suprantu, kodėl – būti žmogumi nelengva. Aš irgi tik šią naktį pirmą kartą pabandžiau. Kad reikės rūbų nepagalvojau. Pasirinkau naktį, dar gerai, kad ne dieną. Kai pavirsti žmogum, atgal sugrįžti tik po keturių valandų. Niekaip negalima to proceso paskubinti. Todėl aš ir atsiguliau, kad nelabai matyčiausi, ir užmigau. Būčiau atvirtęs savaime, jei ne jūs. Labai atsiprašau.
I policininkas (vis dar šnibžda, po to pradeda rėkti). Tu mane už durną laikai? Ką? Už durną? Tu iš tikrųjų esi pederastas. Von. Į kamerą. Supūdysiu tave, von.

Dabar ekrane matome ežerą. Krantai daug kur apaugę meldais, apie juos nemažai geltonų ir baltų lelijų. Vienas ežero krantas smėlėtas. Vakaras. Iš ežero grįžta išsimaudę mergina ir vaikinas. Dar viena mergina maudosi.

I mergina. Egle, mes tavęs nelauksim. Lipk greičiau.
Eglė. Nelaukit, aš pati pareisiu.
Vaikinas. Žiūrėk, kad kas neužpultų.
Eglė. Kai tavęs nebus, tai ir pulti nebus kam.
Vaikinas. Žiūrėk, aš dar sugrįžti galiu.
I mergina. Eik tik tu greičiau. Sugrįš jis mat. Gal ji pasimatymą turi su kuo nors?
Eglė. Gal. Ką gali žinoti.
Vaikinas. Oi, tu, išdykėle. Brolis pasiustų sužinojęs.
Eglė. O jam nebūtina viską sakyti.
Vaikinas. Gerai, gerai. Iki.
Eglė. Viso. Gerai pasilinksminkit.
I mergina. Stengsimės. Nesušalk.

Jie nueina. Eglė išlipa iš vandens. Eina prie rūbų ir išsigąsta. Jos suknele apsirengęs guli Žilvinas.

Žilvinas. Nebijok. Ko išsigandai?
Eglė. Kodėl tu su mano suknele?
Žilvinas. Aš neturiu rūbų.
Eglė. Ką tai reiškia? Tau juos pavogė?
Žilvinas. Galima sakyti ir taip. Įsirangiau į tavuosius.
Eglė. Jeigu tave apšvarino, tai nereiškia, kad gali ir mane palikti basą.
Žilvinas. Nepyk, aš tuoj tau ją grąžinsiu.
Eglė. Aš nepykstu. Gražiai atrodai. Kuo tu vardu?
Žilvinas. Žilvinas. O tu Eglė?
Eglė. Tai tu klauseisi pasislėpęs?
Žilvinas. Taip, aš buvau tavo rūbuose.
Eglė. Keista. Mano rūbuose? Tu juokus mėgsti.
Žilvinas. Taip, čia daug vietos. Ateik, sušilsi.
Eglė. Bet... Tikrai?
Žilvinas. Nebijok. Na kaip?
Eglė. Šilta. Tu kvepi ežeru.
Žilvinas. O tu duona.
Eglė. Duona?
Žilvinas. Taip, aš labai mėgstu duoną.
Eglė. Aš labiau mėgstu pomidorus. Ir obuolius. Taip, obuoliai man skaniausi.

Kitas vaizdas – rojus. Galėtų būti kolektyvinio sodo panorama, tik, aišku, be namelio. Gėlynai, vaismedžiai ir būtinai obelis. Gražiai nupjauta veja. Dievas demonstruoja Adomui kaip veikia benzininė žoliapjovė.

Dievas. Matai, čia patrauki, tik staigus turi būti patraukimas, va, ir veikia. Na ir stumdai per pievelę, kad tolygiai nusipjautų. Supratai?
Adomas. Taip, tėveli.
Dievas. Koks aš tau tėvelis? Kiek kartų reikia kartoti? Kreipkis Dieve, arba Sutvėrėjau. Aš gi tavęs negimdžiau, tik sutvėriau. Supranti?
Adomas. Taip, tėv... Dieve.
Dievas. Ir taip kas trečią, vėliausiai, kas ketvirtą dieną turi pjauti žolytę, nes paskui per aukšta užauga ir stringa žoliapjovė. Jau ne pirmą keičiu. Be to, ir kurmiai tada neužsiveisia, kai dažnai pjauni, labai nepatinka jiems tas garsas. Su žirklėm krūmus kas savaitę praeik. Tai yra septynios dienos, supranti? Savaitė turi septynias dienas, aš taip sugalvojau. Šešias dirbau, o septintą priguliau pailsėti, pavargęs buvau, tiek dirbau. Tai todėl ir padalinau visą laiką į septynias dienas, kad šešias dirbtum, o septintą galėsi pailsėti.
Adomas. Aišku, supratau, tėveli. Ai, kad man liežuvis nudžiūtų, Sutvėrėjau.
Dievas. Va, va ir nudžius, jei to norėsi. Niekada neprašyk to, ko iš tikrųjų nenori. (Patylėjęs) Ir ko nori, irgi geriau neprašyk. Viską, ko reikia, aš parūpinau, tik mokėk naudotis. Savo galva gyvenk, Dievas ne tarnas tau, ne liokajus. Bet dėkoti nepamiršk, sekmadienį, septintą dieną melskis ir aukok savo Viešpačiui Sutvėrėjui. Aišku? Mėgstu dėmesį ir pagyras.

Sode be Dievo ir Adomo dar yra Ieva, angelas Kupidonas, kokių šešiolikos metų vaikinukas, ir žaltys. Žaltys įsirangęs į medį žiūri iš viršaus į surėmusius nugaras Ievą ir Kupidoną.

Ieva. O tu kada dar pas mus apsilankysi?
Kupidonas. Nežinau. (Pauzė) Kada senis užsimanys.
Ieva. Aš tavęs lauksiu.
Kupidonas. O kam? Tu gi turi savo Adomą.
Ieva. Jis man nepatinka. Kažkoks kreivas ir senas. Tu – kas kita.
Kupidonas. Bet aš angelas.
Ieva. Na ir kas?
Kupidonas. Man negalima.
Ieva. Kiek daug šiam pasaulyje draudimų. Obuolių nevalgyk, su vyru nesantykiauk, tai kaip aš vaikus gimdysiu? Ir kam tada visa tai, jei nieko negalima? Kam jis tą viską sutvėrė?
Kupidonas. Jam geriau žinoti, dėl to jis ir Dievas.
Ieva. Nekenčiu jo. Greičiau jis iš čia dingtų.
Kupidonas. Bet tada ir aš išskrisiu.
Ieva. O tu vienas negali be jo atskristi? Rytoj?
Kupidonas. Tai nuodėmė. Už tai galiu būti į pragarą išsiųstas.
Ieva. O rojus? Manai tai ne pragaras? Dar gal blogiau, tiek vaisių, tiek pagundų ir nieko negalima, „Valgykit, vaikai, duoną ir gerkit vandenį iš upelio“. Fui, apsivemsiu.
Kupidonas. Na, gal išeis kurį vakarą pasprukti. Jis anksti gulasi.
Dievas. Kupidonai, vaikeli, gal jau skrendam. Vakaras jau arti, kol dar parsirasim.
Adomas. Laimingos kelionės, Sutvėrėjau.
Dievas. Pagaliau įsisąmonini.
Ieva. Sudie, tėtuši.
Dievas. Et, ką su boba kalbėti.
Kupidonas. Pats sukūrei, dabar niekini.
Dievas. Ne tavo reikalas, snargliau. Kvailystę padariau, bet ne tau mane mokyti. Žinok, su kuo kalbi, a ne, tai tuoj pas velnius keliausi. Labai jau balsingas pasidarei.
Kupidonas. Išgąsdinai.
Dievas. Tai kaip sakiau, vaikai mano, gyvenkite dorai. Žaltys jus prižiūrės. Na, su Dievu. (Peržegnoja juos). Duok savo strėles ir lanką, palaikysiu.
Kupidonas. Vėl visas iššaudysi, o man gamintis, reikės, išnaudotojas.
Dievas. Na, na.

Dievas sėdasi Kupidonui ant pečių ir tas nuskraidina Dievą į dangų.

Vėl prie ežero. Žilvinas su Egle. Guli ant žolės, dabar jau atskirai, ne suknelėje abu sulindę.

Žilvinas. Padaryk taip. (Su dviem pirštais padaro apskritimą).

Eglė padaro nykščiu ir smiliumi apskritimą. Žilvinas į jį įkiša pirštą ir stumdo, kol Eglė nesuspaudžia.

Eglė. Dabar nepaleisiu. Niekada tavęs nepaleisiu.
Žilvinas. Vis tik turėsi kada nors paleisti.
Eglė. Aš nenoriu. Kada vėl susitiksim?
Žilvinas. Rytoj. Palik man savo suknelę kol kas. Paskui gal ką susimedžiosiu.
Eglė. Atnešiu rytoj tau kokį nors savo brolio drabužį, kurio jis nenešioja.
Žilvinas. Gerai. Tekėk už manęs.
Eglė. Dabar?
Žilvinas. Ne, rytoj.
Eglė. Iki rytojaus dar išgyventi reikia.
Žilvinas. Rytojus ateis labai greitai, jau šiandien.
Eglė. Taip, man jau reikia eiti, Kristijonas, mano brolis, pasiges. Jis labai mane saugo. Nežinau, kaip jis į tave pažiūrės. Bet aš jam viską paaiškinsiu. Iki rytojaus, mielasis.
Žilvinas. Egle, o kas yra pederastas?
Eglė. Kam tau?
Žilvinas. Kai kas mane taip pavadino.
Eglė. Tu ne toks. Tikrai.
Žilvinas. Iki, rytoj šioje pat vietoje. Aš lauksiu.

Švelniai pasibučiuoja ir išsiskiria.

Vėl parkas. Vakaras, apsiniaukę. Ant suoliuko pusiau gulomis sėdi jaunas vyras ir kartkartėmis patraukia iš butelio degtinės. Lėtai privažiuoja policijos mašina su švyturėliais, iš jos išlipa II policininkas ir eina prie suoliuko.

II policininkas. Kristau, čia tu? Jau norėjau supakuoti.
Kristijonas. Aš, aš. Gali pakuoti, jei nori, vis tiek gyvenimas jau sušiktas.
II policininkas (paima iš jo rankų butelį, irgi patraukia). Na, na, nereikia jau taip sureikšminti. Pamanyk išmetė. Rasi kitą darbą, po to vėl grįši.
Kristijonas. Kaipgi, priims.
II policininkas. Aišku priims, žmonių trūksta, be to, užsimirš. Na, aišku, nereikėjo meluoti, kad tu jo nepaleidai. Nieko čia tokio, visi suprantam, na pažadėjo jis tau pinigų, tu ir paleidai. Kaipgi kitaip.
Kristijonas. Nepaleidau aš jo, nepaleidau. Gali tu tai suprasti? Nepaleidau.
II policininkas. Na, na, išgerk. Man neverta meluoti, nereikia man tų pinigų, gali sau vienas susisemti, jei nenori dalintis, nepražūsiu. Anksčiau visą „chaltūrą“ pasidalindavom, bet... Kaip nori. Duok dar patraukti. Gerą nusipirkai šį kartą, brangią.
Kristijonas. Negavau aš jokių pinigų...
II policininkas. Išdūrė? Ot niekšas, neatsiskaitė. Pagausiu aš jį pyderą. Bet vis tiek brangią geri.
Kristijonas. Kodėl ir tu nenori manimi patikėti – uždariau aš jį į kamerą, uždariau.
II policininkas. Taip, taip, žinoma, uždarei, o jis parazitas pele pasivertė ir pro durų plyšį pabėgo, net rakinti nereikėjo.
Kristijonas. Jau greičiau gyvate.
II policininkas. Na, kaip nori, gali ir toliau laikytis šitos versijos, bet tada nesistebėk, kad su tavim taip griežtai pasielgė. Būtum teisybę pasakęs arba kad niekšas pabėgo vedamas koridoriumi, gautum papeikimą ir dirbtume kartu, kaip dirbę. Ką dabar įkiš į porininkus? Kol susiuostysim, kol pradėsim vienas kitu pasitikėti, tai praeis keli tušti mėnesiai, be papildomų pinigų. O man namą reikia baigti. Viskas taip susišiko.
Kristijonas. Še, gerk, gal gerą „bičą“ turėsi. Geresnį.
II policininkas. Duok Dieve. Svarbu, kad iškart pradėtume „levaką“ varyti. Namas nelaukia. Tau dabar reikėtų pasisaugoti visokių banditėlių, kai ne faras, gali daug kas sumanyti keršyti. Aš tavo vietoj taip atvirai nesėdėčiau.
Kristijonas. Tegul, tegul ką nori, tą daro.
II policininkas. Tiesa... nežinau, kaip pasakyti, bet vis tiek sužinosi. Dabar tavęs niekas nebijos, tai juoksis tau į akis. Jau dabar juokiasi, girdėjau.
Kristijonas. Kas yra?
II policininkas. Tavo Eglė, nieko tokio? Nieko nepastebėjai?
Kristijonas. Ko nepastebėjau?
II policininkas. Na, kokių nors polinkių? Tu gi brolis. Na, kaip ji su lėlėmis žaisdavo, kaip jas myluodavo ir panašiai?
Kristijonas. Tu kur lenki, niekše?
II policininkas. Aš? Prie ko čia aš? Aš tau kaip draugui noriu padėti, kad tu geriau iš manęs išgirstum, negu gatvėj iš visokių padugnių.
Kristijonas. Klok, ką žinai.
II policininkas. Justelis su Rasa vakar maudytis buvo. Ir Eglė kartu. Na, Justas žinai koks, visas mergas turi padaryti. Ir tavo Eglę, aišku, labai norėtų.
Kristijonas. Tegul tik pabando. Ką jis vėl prie jos lindo?
II policininkas. Ne, ne, Kristau, ką tu. Juk sakau su Rasa buvo. Ta tai be problemų, kad tik Justas ją ima.
Kristijonas. Tai kas tada buvo?
II policininkas. Gal, sakau, dar gali būti, kad Justas iš keršto primelavo, nes Eglė nepasirašo, ir tu neprileidi. Be to, jis dabar jau tavęs nebijo, kai tu ne pareigūnas. „Dėjau“, sakė, „ant Kristaus ir jo seselės lesbietės“.
Kristijonas. Kąąąąąąą? Kur jis „padla“? Sutraiškysiu. Paskolink pistoletą, nušausiu, parazitą?
II policininkas. Palauk, tu neskubėk Justo pulti. Gal jis ir nemeluoja. Tu klausyk, kaip buvo. Na, pasimaudė jie visi, po to Justas nusivedė Rasą į miškelį. Patvatino ją, ta laiminga, kaip šimtą pinigų radusi. Grįžta pro ežerą, žiūri tavo Eglė su merga kažkokia „laižiaką“ varo. Tu nesispjaudyk, dabar visko būna. Še, išgerk.
Kristijonas. Kas per merga?
II policininkas. Nematė, tamsu buvo. Bet su suknele, ilgi plaukai, viskas tikra, jokio apsirikimo.
Kristijonas. Netikiu, negali būti. Niekada nieko nepastebėjau įtartino.
II policininkas. Na, gal ką pražiūrėjai. Tokius dalykus ne taip lengva užčiuopti. Jie gi, parazitai, labai gerai maskuojasi. Ir dabar, jei ne naktis, jei Justas nebūtų atsitiktinai jų užklupęs, taigi nieko ir nežinotum.
Kristijonas. Einu susirasiu Eglę ir paklausiu.
II policininkas. Ieškok prie ežero, nes, Justas sakė, girdėjo, kaip jos susitarė šiandien vėl ten susitikti.
Kristijonas. Būk draugas, Hari, paskolink bent antrankius, grąžinsiu.
Haris. Na, antrankius tai bala nematė, nelabai, kas ten tikrina, ar turime, bet tu vis tiek per daug neįsismagink.

Dievas sėdi ant debesėlio. Rankoje turi kariškus žiūronus.

Dievas. Ale tu matai? Vis tik pabėgo prakeiktasis, pabėgo pas tą pasileidėlę. Na, sugrįžk tik, sugrįžk, iškart į pragarą ištremsiu, nevidonas.
Nors ką čia sulaikysi, jaunas gi, neįdomu jam su manim seniu. Pats toks buvau, žinau. Amžius dabar jo toks, paauglystė. Sunkus metas, priešinasi, įsitvirtinti nori, viską patirti, išbandyti reikia. O dar ta gi, pati ant kaklo kabinasi, tai kurgi klausys Dievo? Kas aš jam, ne autoritetas.
Nereikėjo man tos bobos lipdyti, nereikėjo. Jaučiau, kad nelaimes atneš. Ir dar akiplėša kokia, akis drasko. Gal reikėjo antrą vyrą nulipdyti, būtų vienas žolę pjovęs, kitas krūmus karpęs? Bet pratęsimas, giminės pratęsimas reikalingas. Būtinas moteriškas pradas, kaipgi jie vienas kitą vaisintų?
Bet bėdos bus, jaučiu. Brolis brolį žudys, tautos viena prieš kitą stos dėl moterų, tas tai jau tikrai matosi, neišvengiamai.
Žiūrėk, žiūrėk, ale ir žaltys niekšas, palikau prižiūrėti, o jis ką? Ne tik kad nedraudžia, dar pats obuolį tiesia, išdavikas. Ne su Dievu, su žmonėmis išvien eina. Adomas šaunuolis, tikras katalikas, neima, purtosi. Aha, į dangų, į mane rodo. Teisingai. O Ieva nepaiso, iškart pasigriebė ir valgo. Na, jau ne, taip nebus. Greit obuolių neliks, jei visokie čia valgys, duonos jai negana. Išvysiu, rytoj pat išvysiu iš sodo, tegul keliauja į žemę ir ten patys kuriasi. Juk dėl to ją iš tikrųjų ir sukūriau.
Na va, taip ir sakiau, Adomas atsisakė, tai Kupidonui atkišo vaisių. Ot boba. Na, tas tai jau žino, kas yra obuolys, išlepinau per daug jį, nedraudžiau valgyti draudžiamo vaisiaus. Myliu aš jį, kaip tikrą savo sūnų myliu, ką galiu padaryti?
Užėjo už medžio abu. Nesimato. Ai, vėjo nėra, debesėlis vietoj stovi, nieko nematau. Ach, kojos susipynė, raičiojasi, tu matai, kas darosi. Bjauru, šlykštu, kaip jie taip gali, mano sode. Neištversiu.
O Adomas ką ten veikia? Masturbuojasi? Žiūri į anuos ir masturbuojasi. Kur jis to išmoko, aš juk nerodžiau, aš tik su žoliapjove jį mokinau elgtis? Viskas, rytoj pat visus į žemę, į Afriką, ne, ten jiems per daug gerai, į šiaurę, ir žmones, ir žaltį. Angelą vis tik pasiliksiu su savim, jis gi nekaltas, boba sugundė, o tuos ištvirkėlius... Nors gal tegul Afrikoje iš pradžių apsistoja, turiu gi parodyti jiems savo gailestingumą, kitaip visai nusigręš nuo Dievo. Siaubas, kas vyksta, kas vyksta, o kas dar bus?

(Čia galėtų būti parodyta sekso scena – Ieva aptaisyta sekso apdarais su odiniais dirželiais, odinemis kelnaitėmis ir liemenėle. Ji įkinkyta į arklio pavalkus ir Kupidonas vadelėmis ją tai prisitraukia iš nugaros, tai atleidžia. Ieva ir stovi pusiau pasilenkus, nugara į Kupidoną. Kupidonas kartkartėm čaižo rimbu į žemę ir vis kažką sušunka iš pasitenkinimo, tipo: „Seksas -  Jėga“, „Seksas – tai mišios“, „Aš valdau“ ir panašiai.
Ieva tuo pat metu dar spėja glamonėtis ir bučiuotis su Žalčiu, nusvirusiu iki jos iš medžio.
Tokia turėtų būti drastiška grupinio sekso scena.
Adomui siūlau papildomą personažo liniją, jis netikėtai pastebi savyje seksualinį dvilypumą, jį traukia Kupidonas. Netoliese jis masturbuojasi ir kartu meldžiasi Dievui:
Aš pasiklydau, Viešpatie. Aš pamilau angelą, jis toks gražus. Padėk man sugrįžti į teisingą kelią.)

Vėl prie ežero. Pradeda lyti. Lietus vis stiprėja. Kartais sužaibuoja. Žilvinas pasislepia po medžiu. Iš tamsos išnyra Kristijonas.

Kristijonas. Labas, pan... Čia tu, pederaste?
Žilvinas. Aš ne pederastas.
Kristijonas. O kas tu? Su suknele apsirėdęs, kas? Arba nuogas, arba sijonuotas, tai kas tada tu? Transvestitas?
Žilvinas. Aš tau jau sakiau, aš žaltys.
Kristijonas. Dar kartą taip pasakysi, užmušiu, gyvate.
Žilvinas. Aš ne gyvatė.
Kristijonas. Tylėk, padla. Ką su mano seserim veikei vakar?
Žilvinas. Tai tu Kristijonas?
Kristijonas. Jėzus Kristus aš tau dabar, vaikeli, Dievas, supratai? Kalbėk kaip per išpažintį, ką veikei su Egle, iškrypėli?
Žilvinas. Nieko, mes mylim vienas kitą, aš noriu ją vesti. Gal nesipykim?
Kristijonas. Su suknele? Į bažnyčią gal su suknele eisi?
Žilvinas. Ne, Eglė turi tavo drabužių atnešti.
Kristijonas. Mano? Mano? Tu darbą iš manęs atėmei, seserį įžūliai pasigrobei, dabar dar nurengti nori? Gal man nusiimti savo drabužius čia, dabar, nori? Nori mane nuogą, basą palikti, be nieko? Be niekur nieko mane apvogti ir dingti su mano sese numylėta, baltakase?
Žilvinas. Ne, aš manau, mes susidraugausim, mes kartu gyvensim, aš myliu ir tave, nes tu Eglės brolis.
Kristijonas. Užsičiaupk, iškrypėli, nebus to, kad aš su tavim gyvenčiau, nebus. Ranką. Duok ranką.
Žilvinas. Mielai.

Kristijonas staigiai uždeda antrankius ir prirakina Žilviną prie medžio šakos.

Kristijonas. O dabar še tau, asile, še. (Pradeda mušti Žilviną kojom ir rankom). Kaip pabėgai pasakok. Esi spynų specialistas? Turėjai vielytę, atsakyk?
Žilvinas. Ne.
Kristijonas. Kas ne? Ko tyli? Kaip pabėgai, klausiu. Užmušiu, jei neatsakysi.
Žilvinas. Aš gi tau sakiau. Tu vis tiek manim netiki, ką dar galiu tau pasakyti?
Kristijonas. (šnibžda prisikišęs). Pasakyk, kaip pabėgai. Nereikia man pasakų, tik prisipažink, gal tu esi seifų vagis, gal tau visos spynos atsiveria?
Žilvinas. Aš ne vagis, paleisk mane, tuoj Eglė ateis.
Kristijonas. Neateis, neateis, nepergyvenk. Aš pasirūpinau, kad ji per lietų niekur nevaikščiotų. Tai atsakyk, kaip pabėgai? Man įdomu, mane per tave iš darbo išmetė. Gal nusivedęs tave, atgaučiau ir vadovybės pasitikėjimą? Bet pirma tu man viską išklok.
Žilvinas. Nepyk, Kristau, nesakysiu. Dabar nesakysiu, paskui gal pats suprasi.
Kristijonas. Kietas. Kietą vaidini? Gerai. Tai ką su Egle veikėt? Tu ją išdulkinai, taip?
Žilvinas. Ne, mes tik žaidėm.
Kristijonas. Žaidėt? Namais? Kas gi buvo tėvelis, jei tu vilkėjai suknelę?
Žilvinas. Ne, mes žaidėm pirštais.
Kristijonas. Kaip tai?
Žilvinas. Padaryk taip. (Parodo pirštais riestainį).
Kristijonas. Na ir?

Žilvinas įkiša pirštą ir pastumdo.

Kristijonas. Ką? Tu tyčiojies iš manęs? Manai aš gaidys? Manai gali ir mane padaryti? (Spiria į pilvą, po to tampo už plaukų ir tranko Žilvino galvą į savo kelią).
Nekenčiu, padla, nekenčiu.

Žilvinas nukrenta, tik ranka, prirakinta prie šakos, kybo ore.

Kristijonas. Pagulėk čia, vaikeli, pagulėk. Rytoj atvažiuosiu su policija, išsivešiu. Pažiūrėsim, kas tu per paukštis, kas tu per žaltys.

Greitai išeina. Lyja smarkus lietus. Žaibuoja. Po vieno blykstelėjimo užsidega medžio viršūnė.

Žilvinas. Žalty, oi tu,      Sutvėrime, oi tu tu…

Operatorius filmuoja vaizdą kildamas kosminiu aparatu. Liepsnojantis medis mažėja, kol virsta tik maža kibirkštim, po to matome visą Lietuvą, vėliau visą Europą, galų gale visą Žemę. Žemė vis mažėja, mažėja, kol galiausiai visai išnyksta daugybėje kitų mažų šviečiančių taškelių jūroje.
Pasirodo užrašas      FILMO PABAIGA


2006


1 --- 7 --- 14 --- 21 --- 28 --- 33 34 35 36 37 --- 42 --- 49 --- 56 --- 59
[iš viso: 587]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą