Vakare miesto vidury nepataisomai sugedo mašina. Ką daryti, kaip partempti? Ir taip prie manęs besvarstančio privažiavo rausvas pežiukas, o iš jo išlipo niekuo neišsiskiriantis žmogelis. Mes persimetėm keliais sakiniais ir jis pasisiūlė mane nutempti kur reikia. Aš mielai sutikau, nors ir įtariau, kad tai man gali kaip reikiant smogti per kišenę.
Po visko jis ramiai susivyniojo savo trosą ir pamatęs, kad nešu link jo penkiasdešimtinę, sumosavo:
  - Ne ne, jokiu būdu, gal ir man kada reikės pagalbos.
Likau suglumęs, bent spėjau sužinoti išgelbėtojo vardą. Paskui visą vakarą mąsčiau: gal yra paskelbtas koks judėjimas "Padėk kelyje" ar gal tai koks televizinis žaidimas? Ar gali taip būti, kad žmogus nei iš šio, nei iš to sustotų? O gal jis buvo ne žmogus?

Bėgantis žmogus visuomet atkreipia į save aplinkinių dėmesį. Tuo aš įsitikinau per daugelį bėgiojimo metų.
Einantis žmogus gali likti nepastebėtas, bet bėgantis - niekuomet.
Aplinkiniai gali būti ir labai užsiėmę tarpusavio bendravimu, gali būti užsisvajoję ar mieguisti, bet vos tik jie pamato bėgantį žmogų tą akimirką trumpam nutrūksta bendravimas, svajos arba mieguistumas išsisklaido tartum uraganui praūžus, ir tada visi su nuostaba bei klausiama išraiška  veide atsisuka ir kelias akimirkas palydi bėgiką.
Jų veiduose atsispindi nesupratimas, ko anas bėga. Ir  ima dairytis, gal  kas jį gaudo arba gal jis pats ką nors vejasi. Nieko nepamatę, jei arti nėra nuvažiuojančio troleibuso ar kito bėgančio žmogaus, tokie aplinkiniai visai supanikuoja, pamiršta savo pašnekovą ir yra beveik pasiruošę kūlvirsčia lėkti paskui bėgantį žmogų dar gerai nesuvokę, ką reikės toliau daryti - ar čiupti bėgiką, jei pasigirstų situaciją paaiškinantis riksmas: „Laikykite vagį“, o gal mestis į bet kurią tarpuvartę, jei paaiškėtų, kad virsta greta stovintis pastatas.
Bet toks  reagavimas būna tik tuomet, kai bėgantis žmogus niekuo neišsiskiria iš aplinkinių. Jeigu gi jis vilki sportine apranga, tada reakcija būna kur kas ramesnė, bet nemažiau spalvinga ir daugiareikšmė.
Ilgainiui išmokau perskaityti mintis tų, kurie apdovanoja mane savo iškalbingais žvilgsniais.
Štai vienas pusamžis vyras man sako akimis: Šaunuolis, gerai darai, kad bėgioji, geriau nei girtuokliauti ar užpuldinėti nieko dėtus praeivius, kaip dabar įprasta. Nors, kita vertus, ką gali žinoti – gal bėgi kaip tik dėl to, kad užsiaugintum didesnius raumenis ir vakarais daužytum tvarkingų piliečių galvas į asfaltą, tpfu, niekšas.
Kitas dar gan jaunas vyrukas pasižada man žvilgsniu: Viskas, nuo pirmadienio metu gerti ir taip pat pradėsiu bėgioti, kitaip nėr gyvenimo, nėr sveikatos toliau taip lakti. Susirasiu bobą, pridarysiu vaikų ir gyvensiu normalų gyvenimą, taškas.
Aš jam padrąsinančiai nusišypsau atsakydamas: Būtinai taip ir padaryk, tik neapsigalvok.
Merginos dažniausiai nedaugžodžiauja, jų žvilgsniai byloja maždaug taip: Hmm, na na... arba: Aha, ir ką gi mes čia turim?
Net nežinau ką joms ir atsakyti. Jos nužvelgia mane nuo kojų iki galvos.

Kai bėgu šalia mokyklos esančiu parku, vyresnių klasių mokinių būrelis, susidedantis iš kokių dvylikos paauglių, stovi ratu ant mano bėgimo trasos takelio ir rūko; jų tarpe yra ir merginų. Jie net nemano trauktis, praeiviai juos apeina sukdami į žolę, būrelis stovėjimą žolėje nemano esant tinkamu pagal jų išsilavinimą ir ateities nuopelnus, todėl ir man nedaro jokių išlygų - stovi. Kiekvieną kartą būnu pasiryžęs rėžtis į juos, kokie trys būtų priversti išsidrėbti ant plytelių skaudžiai užsigavę, jie irgi tą jaučia. Bet nesitraukia. Lyg ir nepastebi manęs, rūko, šnekučiuojasi. Ir aš paskutinę akimirką suku į žolę. Kiekvieną kartą nurydamas pralaimėjimo kartėlį.
Kasmet dalis mano priešininkų pasikeičia - baigia mokyklą, jų vietą užima nauji nariai, pasiryžę daug nuveikti rūkymo srityje, bet scenarijus visiškai nesikeičia - jie ir toliau nė už ką neperleidžia man mano bėgimo takelio. Kada nors aš su jais susidorosiu.

Dažniausiai bėgdamas  nekreipiu dėmesio į visokius: atsiprašau, gal galite pasakyti, būkit malonus ir panašiai, apsimetu neišgirdęs arba neigiamai sumosuoju galva - nenoriu išsimušti iš ritmo.
Bet kartais vis tik nugali žmoniškumas arba kvailumas ir aš suteikiu norimą informaciją, dėl ko paskui nesidžiaugiu, nes tai pasirodo buvo mažai reikšminga, kad vertėtų trukdytis. Ir šį kartą sustojau tik todėl, kad tame balse išgirdau kažką, kas privertė mane paklusti, gal tai buvo nuolankumas arba gal kažkas nežemiško, nežinau, bet stabtelėjau nenustodamas judėti vietoj, kad neprarasčiau ritmo ir tęsčiau bėgimą, jei reikalas greitai išsispręs. Bet atsigręžęs supratau, kad bėgimą galiu pamiršti. Bent kurį laiką. Prieš mane ant suoliuko sėdėjo pagyvenęs vyriškis, ilgais žilais plaukais, surištais į bigę, šviesių gyvų ir besišypsančių akių. Jos, rodos, kalbėjo su manim kaip su senu pažįstamu.
Norėjau paklausti, dar kartą ištarė pirmus žodžius vyras, ar negalėtum padėti?
Mielai, prisėdau prie vyro ir nusišluoščiau delnu prakaitą nuo sprando. Kas nutiko?
Tu labai malonus, atsakė bigė, reikalas nesudėtingas.  Kiek tau metų?
Aš pasakiau, nors tai man pasirodė keista.
Aš Dzeusas, netikėtai prisistatė.
Labai malonu, Galilėjus.
Galilėjus? perklausė vyras, aš linktelėjau, tokio negirdėjau.
Iš kur jum girdėti, jis daug vėliau pasirodė.
Aaa.
O kodėl jūs nekalbat graikiškai? pasmalsavau.
O argi tu suprasi graikiškai?
Aš ne.
Na matai, už tai ir nekalbu.
Logiška, atsakiau. Toliau mes kurį laiką tylėjome. Aš persirišinėjau batų raištelius, nes jie vis atsileisdavo man bėgant, o jis kažką niūniavo.

Norėjote kažkokios pagalbos, priminiau.
A, taip: negali pasakyti, kur rasti šią gatvę, ir ištiesė man voką su adresu. Vokas buvo gan senas ir apsiglamžęs nuo gulėjimo kišenėje.
Tokios gatvės nėra. Jums pasisekė, kitas gal net neprisimintų šio pavadinimo. Dabar ji vadinasi kitaip, čia buvo toks vajus keisti gatvių pavadinimus.
Aš žinojau ką kalbinti.
Tikrai? Na taip, jūs gi Dievas.
Buvęs, buvęs dievas, anksčiau buvau galingas, dabar tinku nebent cirke fokusus rodyti: atspėti kortą arba kurioj rankoj laikai monetą.
Taip, nedaug teliko.
Todėl gali į mane kreiptis paprastai, be „jūs“.
Toje gatvėje anksčiau dažnai lankydavausi, ji čia pat, kitoj parko pusėj.
O kodėl dabar ten nesilankai?
Mane metė.
Kodėl?
Yra tokių, kuriems visada nesiseka, juos amžinai kažkas palieka.
Visokių reikia.
Galiu eiti?
O tu nenori pasėdėti, pakalbėti? 
Gal jums... tau būtų maloniau su vyresniais? Na, žinai, sėdi senukai, šnekučiuojasi.
Anaiptol, žinok vyresnius visada traukia prie jaunimo.
Turbūt kada nors galėsiu tuo įsitikinti.
Kada nors tau ir tie mokiniai nebeatrodys tokie nepakenčiami.
Jūs matėt?
Aš gi Dievas.
O sakėt buvęs.
Jis pasimuistė ir nieko neatsakė.
Bet sutinku - metas dabar dievams nelabai palankus, bandžiau tęsti pokalbį.
Na nesakyk, kai kurie dievai netgi ir labai paklausūs šiuo metu. Tik ar visi jie dievai, Kristus, pavyzdžiui?
Tu juo nepasitiki?
Kažkoks įtartinas jis man, ir tie jo mokymai dažnai prieštaringi, nenuoseklūs, vienur sako atleiskite savo priešams, kitur ragina atsiteisti su savo skriaudėjais. Aišku, gal aš senas ir visko gerai nesuprantu, bet man patinka aiškus kalbėjimas, be dviprasmybių, be to tai palyginti naujas tikėjimas, kol kas jis dar per trumpai egzistuoja žemėje. O ir tas jo prisikėlimas man kelia daug abejonių, panašus į iliuzionisto pasirodymą. Kita vertus, ar dievas būtų miręs, kad po to prisikeltų? Nesąmonė, labai painu ir nedieviška, dievai taip nesielgia.

O ką gi daro dievai? Spėja kortas?
Tai bent jau praktiška. Bėda tik, kad manęs jau neįsileidžia joks lošėjų būrelis, veja lauk; net ir apspardytas buvau paskutinį kartą, galvoja, kad sukčiauju, sako: iš kur tu žinai kas pas mane rankose buvo? Taigi. Nesakysiu gi aš, kad esu dievas, tada visai gyvo nepaliktų.
Tu gi nemirtingas.
Ak taip. Aišku, pasidarau dar vieną kitą monetą, bet jau ne tas. Turiu tokį sumanymą, galėtum man padėti.
Ir kuo gi?
Turi banko kortelę?
Aišku turiu, bet ne su savimi.
Puiku, atsinešk ją, aš palauksiu toje kavinukėje, jis mostelėjo galva į piceriją, užsisakysiu kavos, jei tu nieko prieš, galiu ir tau užsakyti.
O kortelė kam, kad apmokėčiau tavo kavą?
Ne tik, nebūk šykštus, vėliau viską pamatysi. Atsinešk visas korteles.
Visas?
Taip reikia.
Tik dvi teturiu.
Gerai, aš lauksiu su kava. Ir persirenk.


Namie aš greit persirengiau, prieš tai dar spėjau įlįsti į dušą. Ir atskubėjau į kavinukę prie parko. Dzeusas sėdėjo lauko terasoje ir gurkšnojo kavą, šalia gulėjo lėkštė su picos likučiais: Nežinojau kokią mėgsti būčiau ir tau užsakęs.
Man beliko tik gerti atvėsusią kavą. Picų aš nevalgau, pamelavau.
Taip ir galvojau, o visai be reikalo, jos geriau nei cepelinai.
Na ir ką gi mes toliau veiksime?
Nieko, apmokėk sąskaitą, jis pastūmė link manęs lėkštelę. Atskaičiavau grynų ir padėjau į ją, tada abu pakilome ir vėl nuėjome į parką. Atsisėdus ant suoliuko jau norėjau prasižioti apie reikalą, bet jis mane aplenkė: Duokš kortelę.
Padaviau. Jis palaikė tarp delnų ir pasakė: septyni keturi trys vienas.
Aš spoksojau į jį apstulbęs: Tu iš banko?
Duok kitą kortelę, neatsakė į mano klausimą bigė. Kita kortelė buvo kito banko, vadinasi kodo negalėjo žinoti, jei būtų pirmojo tarnautojas, nors vargu ar apskritai juos galėjo kas nors žinoti, jokių užrašų aš taip pat nedariau. Vėl palaikė ją tarp delnų ir pasakė teisingą kodą. Tu gal ekstrasensas? pabandžiau naują versiją.
Tu netiki, kad aš Dievas?
Iš tiesų man sunku tuo patikėti, bent jau iki šiol skeptiškai vertinau visas religijas.
Kai kurios to ir nusipelno, bet ne visos, ne visos, supranti? ir įspraudė kortelę man atgal į  ranką.
Na, gerai, tu atspėji numerius, ką mes iš to gaunam?
Tau tereikia sugalvoti, kur gauti tų kortelių.
O tu pats negali jų pasiimti, arba dar geriau - pasiimti pinigus, dolerius, eurus, auksą, ką tik nori? Ir kam apskritai dievui reikalingi pinigai?
Visi nori gyventi. Be to aš ne burtininkas, viso labo tik dievas, stebuklai ne mano specializacija.
Ką gi, logiška.
Na matai, geriau negaiškim tuščiai laiko, galvokim, kur paimti tų prakeiktų kortelių.
Kortelių gauti ne taip lengva, niekas jų šiaip sau nedalina.
Ir arkliui aišku, jų reikia pasivogti. Tu tam ir esi reikalingas, kad padėtum, aš vienas to nepadarysiu.
Tai gal tau reikėjo pasitelkti kažką iš savo dievų, kiek jūsų ten buvo, man regis nemažai?
Matai, mes išsibarstę kas kur, stengiamės išgyventi po vieną, kiekvienas labai protingas pasidarė, manęs jau nustojo klausyti. Pamiršk juos.
Bet aš nesu vagis, aš nemokėsiu ištraukti piniginės moteriškei iš rankinuko.
Dėl to ir turi sugalvoti kažką kito. Gal galim apiplėšti tavo draugą ar draugę, kuri tave metė?
Gerai būtų, tik nežinau kaip. Daugiausiai piniginių galėtume susišluoti vandens parke, jie viską palieka spintelėj su drabužiais, bet abejoju ar mum pavyktų.
Niekada nesužinosi nepabandęs.

Taip mes atsidūrėme vandens parke. Aišku, bilietus pirkti teko iš mano kortelės. Dzeusas pasinaudojo proga išsimaudyti duše, o aš kadangi jau buvau švarus, tai likau prie spintelių ir labai kruopščiai sulankstinėjau savo drabužius, tuo pat metu stebėdamas ir bandydamas įsidėmėti naujai atvykusiųjų spintelių numerius. Galiausiai nebesulaukdamas Dzeuso nutariau vieną spintelę mėginti atidaryti. Tam turėjau pasiėmęs iš mašinos mažą laužtuviuką, įsuktą į rankšluostį. Spintelė lengvai atsidarė ir aš greit radau piniginę. Nieko neėmiau tik dvi korteles. Po to mikliuoju būdu apšvarinau dar keturias spinteles ir  pajaučiau, kad akyse tobulėju. Bet buvo laikas vynioti blizges. Trūko tik Dzeuso, nes be jo tos kortelės buvo bevertės. Jų turėjau devynias.
Man beeinant į dušą kelią pastojo du apsauginiai ir vaikas. Vaikas dūrė pirštu į mane ir pasakė: jis. Apsauginiai paprašė parodyti rankas ir aš jose išvydau korteles ir laužtuvą, įsuktą į rankšluostį, kažkodėl nesusiprotėjau visko padėti į spintelę. Kažkaip stebuklingai greitai aplink mus susibūrė minia žmonių, kurie kažko nepatenkinti mane vainojo. Už jų nugarų pamačiau neramiai besišypsantį Dzeusą. Aš jo, aišku, neišdaviau.


Apsauginiai nuvedė mane į kambarį, kuriame buvo nedidelis baseinas ir durys, kaip supratau, į pirtį. Baseinas buvo tuščias, be vandens. Vienas mano sargų nusileido kopetėlėmis į baseino dugną ir paliepė man sekti jį iš paskos. Ten jis prirakino antrankiais dešinę mano ranką prie apatinio kopėtėlių skersinio, galėjau tik tupėti arba sėdėti. Palauksi čia, kol atvažiuos policija, tiek tepasakė ir abu išėjo. Antrankiai skaudžiai veržė riešą, o neviltis smelkėsi į nervų galiukus. Tikėtis galėjau nebent dievo pagalbos.

Gulėdamas baseino dugne prisiminiau bėgimą, tą nė su kuo nesulyginamą palaimą, kai kojos ritmingai perstatinėjamos viena kryptimi, tik į priekį, krūtinę užgulęs lyg koks kalnas, nėra kuo kvėpuoti, o galvoje tuščia, tartum skersvėjis būtų viską išpūtęs, ir ta akimirkos trukmės bėgimo fazė, kai nesieki kojomis žemės, tas trumputis skrydžio pojūtis, atperkantis viską, skrydis - atrama - skrydis - atrama - vėl skrydis lyg amžinybės nuojauta, net sujudėjau užsimiršęs. Antrankiai priminė kur aš esu ir kas manęs laukia, kokia gėda, daugiau niekada, girdi - niekada nesustosiu niekam padėti, nežinia kam ištariau mintyse, kad ir kas beatsitiktų, kiekvienas turi gelbėtis savo jėgomis.

Tuo metu į patalpą įslinko Dzeusas.
Aš taip ir žinojau, kad tu manęs nepaliksi, manyje vėl įsišvietė viltis, stovėjau dugne keturpėsčias ir ištikimai žiūrėjau pakėlęs snukį į savo išgelbėtoją.
Kaip galėčiau taip greit tave užmiršti, dar nesu toks senas. Dzeusas pasilenkė prie baseino krašto ir paliepė: Duokš spintelės raktą.
Aš nusegiau jį nuo rankos ir mestelėjau Dievui.
Dzeusas atsuko vandenį.
Ką tu darai? paklausiau.
Čia geras vanduo, minkštas, man patiko. Ir tau patiks.
Bet aš namie palindau po dušu, griebiausi šiaudo.
Būtų labai kvaila, jei tu apie mane kam nors papasakotum.
Aš nepasakosiu, pažadu.
Žinau.
Vanduo sparčiai kilo.
Paimsiu tavo korteles, jos tau daugiau nebus reikalingos.
Dieve, nepalik manęs!
Nepyk, turiu eiti, man dar visas gyvenimas prieš akis. Daugiau jo nebemačiau.

Prieš pat mirtį dar pasirodė tie nevykėliai rūkaliai iš mokyklos prie parko, jie pūtė man dūmus į akis ir garsiai kvatojo, man pasirodė, o gal girdėjau iš tiesų, kaip jie pasakė: na ką, subingalvi, vėl suki į žolę, taip tau ir reikia, žasine.

2009

Įsigijau kasos aparatą. Dabar visiems skaičiusiems išspausdinsiu čekį. Pagal jį per keturiolika dienų galėsit reikšti pretenzijas dėl sugaišto laiko skaitant nepatikusį opusą.
Gero bendradarbiavimo.

Atsiguliau gatvėje. Per vidurį atsiguliau. Atsiguliau taip, kad nepervažiuoti manęs praktiškai būtų neįmanoma. Atsiguliau, aišku, naktį, nes dieną atsisveikinti su šiuo pasauliu sveikai mąstančiam žmogui neįmanoma, diena kviečia gyventi: šviečia saulė arba pila kaip iš kibiro, viskas juda, migruoja, raibuliuoja, vibruoja. Verda gyvenimas, kunkuliuoja, kaip čia susikaupsi didingam, įsimenančiam veiksmui.
Juk mirti reikia gražiai, kaip teatre, ta akimirka turi būti paruošta, iki jos dar turi įvykti įvairūs pasisakymai, atsisveikinimai, prašymai, maldavimai, nutylėjimai, įsižeidinėjimai, ašaros.  Ašaros yra svarbiausia. Dieną to nepasieksi. Naktį kas kita, viskas sustingę, kažko laukia, gili, visuotinė ir neapskundžiama pauzė, kažkas turi įvykti, kažkas reikšmingo, nepaviršutiniško, nekasdieniško. Dirigento mostas ir spektaklis prasideda, uždanga pakyla. Tokia turi būti mirtis, toks išėjimas, toks paskutinis pasirodymas, trečias veiksmas, finalas.
Naktis apskritai ramybės metas. Klysta tie, kurie naktį linksminasi, mušasi, aiškinasi ir vėl mušasi, po to dulkinasi ir kitaip pramogauja. Naktį reikia ilsėtis - miegoti arba mirti. Nenori mirti, tai miegok, jei nesimiega, tai būk malonus, numirk. Taip yra sutverta ir šventame rašte taip rašoma (kažkuris skyrius).
Taigi, pasirinkau naktį, bet nutariau apsiriboti kukliomis iškilmėmis. Tiesą sakant, nusprendžiau apsieiti išvis be pompastikos, nekviečiau net artimųjų, ir atsisveikinimo raštelio irgi neparašiau, kam be reikalo iš anksto jaudinti namiškius, prabus ryte ir tada sužinos. Gal per radiją praneš.
Pasirinkau tokią neapšviestą nuošalią gatvelę,  nes centrinėse net atsigulti, priimti pozą nespėsi, ten net ir naktį kas nors zuja, ką jau kalbėti apie paskutinį apmąstymą, sąžinės ataskaitą ir panašiai. 
Taigi, įsitaisiau, laukiu. Savijauta „oriška“ (viskas ore!), tiesa, asfaltas per kietas, kad jį kur velnias, dešinę mentę žiauriai paskaudo. Bet niekis, juk neilgai liko laukti, greitai jau nieko neskaudės. Tylu, ramu, tyras oras, truputį, žinoma, asfaltu atsiduoda, kas be ko, juk miestas; katė kažkur kniaukia, gal mirtį pranašauja, tai į gera, vadinasi pavyks. Nusiraminu. Laukiu.
Paskui jau pradedu galvoti, gal vistik pernelyg nuošalią gatvelę pasirinkau, niekas nevažiuoja, laikas eina, visą gyvenimą kaip ir peržvelgiau, kaulus skauda. Gal reikėjo geriau Lunatikų prospekte prigulti, aišku, ne kažin kokia to prospekto reputacija, bet galgi dažniau kas pravažiuoja? Ir tuo metu išgirdau tolumoje sirenas, jos, kaip iškart supratau, artėjo, padangė vis ryškiau švietėsi nuo mirksinčių žiburėlių. Pirmiausiai pagalvojau, kad policija, būtų neblogai, jeigu būtent jie padarytų man tą paslaugą, išsiųstų į dausas, kažkaip pasirodė - jiem toks darbas visai tiktų, sukarinta organizacija, uniformuota, ginkluota, tik žudyk ir dėl nieko nesijaudink. O jeigu greitoji, tai irgi būtų neblogai, labai simboliška, kad važiuodami gelbėti kokį susirgėlį, pakeliui pervažiuoja kitam nevykėliui galvą, tuo atimdami iš pastarojo galimybę kada nors sirgti ir trukdyti niekais svarbią tarnybą.
Bet greit supratau (iš variklių gausmo, sirenų šaižumo), kad važiuoja bent kelios gaisrinės mašinos. O, tai jau visai nuostabu. Taip ir įsivaizdavau, kaip didelės, sunkiasvorės mašinos (jų turėtų būti kokios penkios) lengvai persirita savo R19 diametro (o gal didesnio?) padangomis per mano tobulą, treniruotą kūną pirma priekiniais, po to suporuotais galiniais ratais, vėl priekiniai kitos mašinos ratai ir suporuoti galiniai, ir taip dar tris kartus, kol pervažiuoja visos mašinos,  traiškydamos dubens, kaukolės, rankų ir kojų kaulus, krūtinkaulį, stuburą, viską paversdamos kaulų, mėsos ir kraujo rinkiniu.
Aš, žinoma, nieko nejausiu, mirsiu iškart vos prisilietus pirmai mašinai priekiniais ratais prie mano krūtinės ląstos, triokštelės šonkauliai, plyš plaučiai, kaulų atplaišos susmigs į širdį, suspaustas kraujas plūstels į galvą ir išsiverš per burną, nosį ir ausis, gyvybė jau bus išėjusi, aš nieko nejausiu, didžiulė mašina irgi nieko nepajus, jai tai bus lengvas grobis, vairuotojas gal pagalvos, kad pervažiavo šaką arba „gulintį policininką“, o kitos mašinos visiškai nesureaguos, nes aš jau būsiu susiplojęs į blyną, įsigėręs į asfaltą, tad incidentas, ko gero, bus pastebėtas tik rytą, kai saulė nušvies miestą ir visas net nuošalias gatveles, kai ankstyvas laikraščių išnešiotojas užsimiegojusiom akim ieškos pašto dėžučių arba dairysis reikiamo namo numerio ir jo žvilgsnis užklius už kažkokios neaiškios mėsos ir kaulų masės (gal kas mieste sumedžiojo briedį, išdarinėjo, pasiėmė ragus, o kitką paliko surinkti gatvių priežiūros tarnyboms?); arba gal nuošalią gatvelę savo išprotėjusiu nuo siaubo lojimu prižadins priklydęs benamis šuo, gailėdamasis, kad rytiniam pasivaikščiojimui pasirinko tokią niekam tikusią vietą su priskretusiu prie asfalto lavonu (šitokio vaizdo ankstyvą rytą jis nelinkėtų ir didžiausiam savo priešui - rainai katei, kad ją kur galas).
Taigi, taip bemąstydamas įsikibau visais nagais į asfaltą, kad pasiryžimas manęs neapleistų, net pirštai iki pirmųjų sąnarių sulindo į žemę, palikdami grindinyje aiškiai matomus kažkokio nematyto žvėries pėdsakus, užsimerkiau ir... jau... tuoj... Kodėl dar ne? pakėliau galvą, ogi visos keturios (ne penkios, deja, bet vistiek neblogai) mašinos visai netoli manęs pasuko į kažkokį kiemą. Tai velnias, nesekasi. Nuotaika iškart subiuro, kaip oras rudenį.
Net atsisėdau; trumpam; po to vėl atsiguliau, lauksiu. Sirenos nutilo, tik buvo girdėti kažkoks šurmulys. Staiga šalia savęs išgirdau žingsnius, tiksliau atsargų sėlinimą, pramerkiau akį, prie manęs pasilenkė kaži koks tipas, nuo jo trenkė degtine. Apsimečiau miręs. Tipas pajudino mane, tvarkoj, miręs, tada įkišo savo ranką į priekinę dešinę mano kelnių kišenę, ten pamakalavo, turbūt, kad įsitikintų, kad ji tikrai tuščia, užkabino mano pimpiliuką, ho ho ho, vos nesusižvengiau nuo kutulio, tada tokiu pat būdu patikrino priekinę kairę kišenę, ho ho ho, vėl tas pat – tuščia. Pajutau, kad čiupinėja užpakalį, ten užpakalinėje kišenėje buvo piniginė, truputis pinigų, jei kartais nepavyktų mano sumanymas, kad turėčiau kuo grįžti į namus, ir asmens dokumentai, kad iškart identifikuotų, informuotų ir užregistruotų, kad nereikėtų glaustis kokiuose šaldytuvuose, kol kas nors pasiges, suras, atpažins ir užkas, mėgstu tvarką ir greitą aptarnavimą, todėl įtempiau raumenis ir prispaudžiau sėdmenis prie asfalto, kad tipas negalėtų prieiti iki piniginės. Tas nei kiek nenusistebėjo, kad numirėlis toks įsitempęs, jam tai pasirodė natūralu, todėl ėmė mane versti.
Na, to jau buvo perdaug, aš sugriebiau jo ranką, kai tas jau turėjo joje piniginę, trumpa kova ir aš atsiėmiau savo turtą. Tipas lyg ir norėjo atsiprašyti, bet matėsi, kad yra šiek tiek sutrikęs, juk tikėjosi, kad aš negyvas, o čia, pasirodo, dar ir koks gyvas, tad tik kažką sulemeno apie tai, jog norėjo parvežti mane su taksi į namus, todėl ir ieškojo piniginės, bet dabar, kai mato, kad galiu pats savimi pasirūpinti, tai jis gal eisiąs, nebent aš norėčiau pabendrauti su juo prie buteliuko, jis galėtų tuoj atnešti, žino čia arti „tašką“. Aš, savo ruožtu, kaip išauklėtas žmogus, kadangi ir oponentas paaiškino man savo elgesio motyvus, irgi jaučiau pareigą pasiaiškinti dėl tokio savo gulinėjimo nuošalioje gatvelėje nakties metu, girdi, aš vykdau socialinį eksperimentą, kurio esmė nustatyti neabejingų piliečių procentą.... Išgirdęs žodį „socialinį“, mano pašnekovas mane pertraukė ir pasipiktinęs ėmė kritikuoti valdančiosios partijos socialinę politiką, gretindamas ją su, jo manymu, sektina skandinavų politika socialinėje srityje.
Žodžiu, supratau, kad gali išsivystyti įdomi diskusija, todėl pasisiūliau pats atnešti kokį buteliuką, tik, aišku, ne iš „taško“, o iš Lunatikų prospekte esančio naktino baro, o jis, jei nori, gali pasaugoti eksperimento vietą, kol grįšiu, kad jos neužimtų kiti, siekiantys tokiu būdu atlikti visuomenės apklausą, eksperimentatoriai, į ką jis atsakė, kad abejoja, ar aš grįšiu, o aš mielai palikau jam savo piniginę su dokumentais vietoj užstato, išėmęs tik pinigus, kurių man prireiks apsipirkti, juk dėl paso ir teisių aš tikrai grįšiu, tada jis sutiko mane paleisti, o aš tekinas nulėkiau į artimiausią taksi stotelę, iš anksto smagindamasis mintimis apie būsimą nepakartojamą politinę polemiką.
Grįžau kaip tik laiku, viską mačiau savo akimis, galėjau palyginti su savo įsivaizdavimu. Gaisrinės mašinos baigę darbą paeiliui išvažinėjo iš kiemo atbulos, nes kieme, matyt, nebuvo vietos apsisukti. Pirmoji mašina pasuko į tą pusę, kur neseniai gulėjau, nes jai reikėjo grįžti ten, iš kur atvažiavo, todėl sukdama iš kiemo atbula ir pavažiavo kiek priešinga kryptimi, kažką pervažiavo galiniais suporintais ratais, lengvai krestelėdama, vairuotojas neatkreipė į tai dėmesio, gal pagalvojo, kad tai šaka arba „gulintis policininkas“, jis juk nematė, kas yra užpakalyje jo sunkvežimio, priekiniais ratais iki kliūties neprivažiavo ir iškart šovė į priekį dar kartą galiniais suporintais ratais pervažiuodamas kliūtį, kuri jau nebeatrodė tokia iškili, vadinasi tai tebuvo šaka, nusiramino vairuotojas ir įjungęs sireną nulėkė visu greičiu į postą, kuriame jau laukė budėtojo išvirta karšta kava.
Kiti sunkvežimiai (dar trys) lygiai taip pat išvažiavo iš kiemo, atbuli pervažiavo kliūtį, jos net nepajutę,  ir nurūko iš paskos pirmojo.  Priėjęs arčiau įsitikinau, kad viskas įvyko taip, kaip ir buvau įsivaizdavęs, kad nutiks man. Mano politinis oponentas, greičiausiai, bus užmigęs, belaukdamas manęs, todėl jam buvo dar paprasčiau išeiti - be pompastikos, gėlių ir atsisveikinimo raštelių. Ko gero, geresnės baigties jis ir negalėjo tikėtis, juk bus palaidotas, o ne užkastas valstybės lėšomis, ir ant jo kapo puikuosis mano pavardė ir vardas.
O aš jaučiausi šiek tiek nu-orintas.

2008

Ačiū už dėmesį.

Pasitaiko žmonių, dažniausiai pažeista psichika, kurie įkyriai persekioja kitus piršdami dievą. Sutinku tokių gatvėj, troleibuse, nusmurgę, apgailėtinos išvaizdos žmogeliai, kiša į rankas kažkokias brošiūrėles, kvietimus, lankstinukus. Kartais pasitaiko ganėtinai įžūlių, tvarkingos išvaizdos tipų, laikančių rankose kelias spalvingas knygas ir kviečiančius stabtelėti ir pasikalbėti.
Visi jie vadina save dievo tarnais, žmonių gelbėtojais ir teisuoliais. Suprask, visi kiti yra paklydėliai ir būtent tik jų dėka tie paklydėliai galėtų susigrąžinti sau teisingą vietą gyvenime.
Buvo ir rašykuose prieš kurį laiką toks pamišėlis, kuris visiems kaišiojo kažkurį dievą (visi žinome, kad dievų yra daug, kiekvienas jų galime turėti kiek norime ir patys sau apsispręsti kuris arba kurie mums tinkami). Šiuo metu vėl kyla pavojus, kad rašykuose atsiras nepakantumo, prievartos atmosfera. Vienas toks nusmurgęs, dievo nuskriaustas tipelis (teko matyti jo atvaizdą kažkokiose rašykų eksponuojamose nuotraukose), kamuojamas vienišumo ir meilės trūkumo, lyg apsėstas perša  aplinkiniams dievo paveikslą. Teko paskaitinėti jo susirašinėjimus, kurie atspindi dievo manijos ligos .požymius.
Gerai žinoma, kad dievas, bendravimas su juo individualus veiksmas ir bet koks afišavimasis yra ne kas kita kaip dievo negerbimas ir niekinimas, ne veltui yra posakis „neminėk ... be reikalo“.

Maža mergaitė vardu Lili apsivertė savo lovelėje ant kito šonelio, ir saulės spinduliai, įspindę pro langą, nutraukė jos saldų miegelį. Mažoji Lili atsisėdo ir pramerkė akeles. Už lango iš tikrųjų švietė ryški pavasario saulė. Tai pradžiugino mergaitę, ji mėgo saulę, kažkaip ji siejosi jai su mamyte. Lili nežinojo kaip, dar yra per maža, kad suprastų, bet kada nors atskleis tą ryšį ir galės apie jį papasakoti tėveliui. 
Mamytės mažoji Lili neturėjo, bet užtai turėjo lėlę vardu Neli, su kuria jos buvo draugės arba sesės, o kai kada Lili buvo Neli mama. Žodžiu, jos buvo artimos. Ir dabar Lili pastebėjo, kad Neli guli atklota ir nuslydusi nuo pagalvės, todėl sutvarkė lėlę.
Tada nubėgo į tėvelio kambarį. Jis buvo tuščias, vadinasi, tėvelis negrįžo. Ką gi, kartais taip nutikdavo, komandiruotėse visko pasitaiko, taip jai visada sako tėtis.
Tėvelio nėra, taigi, ji neis į darželį, jos laukia puiki, laisvės kupina diena.
Pavalgius pati, Lili
Pamaitino Neli,
Po to dar pažaidė kažką,
Televizorių pažiūrėjo,
Bet greit atsibodo viskas Lili
Ir ėmė galvot,
Ką nuveikti
Dar jinai gali.

Mažoji Lili nuliūdo, priėjo prie lango, pažvelgė į dangų. Ten buvo daug debesiukų, didelių ir mažų, vieni buvo toliau, kiti arčiau. Ji žinojo, kad ant vieno iš jų yra jos mamytė, taip sakė tėtis, jis net parodė tą debesėlį, bet mažoji Lili pamiršo, kaip jis atrodo ir dabar negalėjo atskirti, kuris debesėlis yra jos mamytės. Gal tas, o gal šitas? Jie tokie panašūs. Dar tėtis sakė, kad mamytė visada ją stebi ir  Lili turi daryti tik tai, kas mamytei patiktų .
Bet vienas galvosūkis nedavė ramybės mažai mergytei: mamytė gyvena ant debesėlio, kaip sakė tėvelis, bet kartu ji ir vandenyje, jūroje, nes ten nuskendo ir kūno jūra negrąžino, tai kaip jai pavyksta vienu metu būti dviejose vietose, jūroje ir danguje, a? Turbūt kada nors ir šitą mįslę ji įmins. O kol kas...
O kodėl ne šiandien jai užsiimti šia mįsle? Juk ji neturi ką veikti. Ir tėvelio nėra, niekas negali jai sutrukdyti. Ir padėti taip pat niekas negali. Vadinasi, ji pati turi viską sužinoti. Pirmiausia, ką reikia išsiaiškinti, tai, ant kurio debesėlio mamytė gyvena? Greičiausiai jis bus arti jūros, nes naktį tikriausiai ji vandenyje miega, o dieną ant debesies užsikaria. Reika negaišti ir nuvažiuoti prie jūros, tada gal kas ir paaiškės.
Mažoji Lili
Paltuku aprengė Neli
Ir apsirengė pati.
Paskui save
Užrakino duris.

Dabar ji jau lauke, žygis prasidėjo. Kieme buvo berniukas iš gretimo namo vardu Vilis, jis patiko Lili, bet ji greičiausiai jam nelabai, nes Vilis visados ją skriaudė.
Štai ir dabar vos pamatęs
Prišoko prie Lili
Ir išplėšė iš rankų Neli,
Sviedė ją taip toli.
Pats juokėsi susirietęs,
O Lili verkdama
Nubėgo prie Neli klupdama,
Paėmė lėlę ant rankų,
Lyg būtų mama,
Ir glostė ramindama,
Šluostė paltuką
Ir suteptus batelius.
O Vilis jai parodė liežuvį.
Dabar Lili negalėjo suprasti,
Kodėl jai patiko Vilis
Ir jo baisus liežuvis.


Stotelėje prie Lili priėjo senyva moteriškė ir paklausė, kodėl tu be mamos? Lili atsakė, aš neturiu mamos. Neturi? kaip gaila, vargšelė, ir padavė mergaitei riestainį, dar galvą paglostė.
Būk mano mama.
Kad būti mama aš per sena,
Nebent tik močiute pagal metus
Galėčiau  tau būti.
Tai būk močiute,
Noriu, kad būtum močiutė,
Labai jūsų prašau.
Na, ką tu vaikeli,
Nekalbėk taip daugiau.
Tau reikia eit į darželį,
Gal tu pasiklydai, manau?
Kur tavo tėvelis,
Kur nori važiuoti,
Turbūt tu žinai?
Taip, aš noriu prie jūros,
Ten mano mamytė...
Na matai, o sakei,
Mamos neturi.
Taip, aš sakiau taip.
Meluot negražu,
Mamytė turbūt ieško visur.
Prie jūros šeštas tramvajus važiuoja,
O gal tau reikia kitur?
Ne, ačiū labai.
Moteris nuvažiavo. Lili laukė šešto.


Prie jūros tramvajus sustojo.
Lili išlipo, tramvajus toliau nuvažiavo.
Į jūrą.
Pajūry buvo daug žmonių, daugiausia šeimomis, pavienių buvo nedaug, vieni sėdėjo, kiti vaikštinėjo. Ramų jūros paviršių smagiai raižė dideli ir maži laiveliai. Visur girdėjosi juokas, žmonių balsai persipindavo su žuvėdrų klyksmais.
Diena buvo graži, saulėta, vėjo nebuvo. Debesų čia buvo mažai, vos vienas kitas, ir nė vienas iš jų nepriminė mamytės debesėlio. Gal reikėjo palaukti?
Lili pasislėpė nuo saulės po krūmais ir suvalgė močiutės riestainį. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl ta moteris atsisakė būti jos močiute.
Tada užmigo.

=Ji ėjo jūros pakraščiu paskui debesėlį, kuris sparčiai tolo, paskui bėgo, norėjo pavyti debesėlį, nes ant jo matė savo mamytę, tik užsisukusią nuo jos, šaukė mama, mamyte, aš čia, bet garso nebuvo, todėl mamytė negalėjo jos išgirsti, reikėjo aplenkti debesėlį, kad mama ją pamatytų iš priekio, Lili bėgo kiek įkabindama, taip ji bėgo tik darželyje, kai gaudė Vilis, norėdamas išmaudyti ją sniege, bet dabar sniego nebuvo, kojos taškėsi į jūros bangas, už nugaros girdėjo Vilio alsavimą, atsigręžusi matė jo liežuvį, kuris buvo toks gražus, tačiau reikėjo bėgti paskui debesėlį, o čia kaip tyčia prieš ją iš jūros išniro tramvajus, ir ji turėjo sustoti, kad jį praleistų, prie tramvajaus vairo ji pamatė tėvelį, tėvelis jos nepastebėjo, jis žiūrėjo kažkur į tolį, o tramvajus buvo labai ilgas, kaip traukinys, daug daug vagonų, bet laimei, debesėlis, kurį ji vijosi, irgi sustojo, turbūt traukinys ir jam trukdė plaukti dangumi, ir mamytė atsigręžė pažiūrėti, kodėl jie stovi, ir Lili pamatė, o siaube, kad ten buvo ne mamytė, o ta sena moteris, kuri nenorėjo būti Lili močiute, ir ji vėl tiesė Lili riestainį, Lili jį paėmė, tada traukinys baigėsi, bet kartu viskas kažkur dingo, tik tėvelis, matyt, palikęs vieną nevaldomą tramvajų ėjo link jos, ir ji pašoko nuo žemės, ant kurios kažkodėl buvo prigulusi, ir ištiesusi rankutes bėgo jo pasitikti, tik Neli staiga pravirko ir... Lili prabudo.

Neli buvo nuslydusi žemyn galva nuo smėlio kauburėlio, todėl verkė. Lili priglaudė ją prie savęs ir nuramino.
Žmonių jau nebuvo, smarkiai temo. Ant iškyšulio įsižiebė švyturys. Jo spindulys ratu slydo jūros paviršiumi. Laivelių taip pat nebuvo. Reikėjo grįžti namo, gal tėvelis jau jos laukia, bet paskutinis tramvajus išniręs iš jūros net nestabtelėjęs nudundėjo link miesto, Lili jis nepastebėjo.
Aplink buvo tylu, net žuvėdros netrikdė nakties rimties.
Švyturio spindulys vėl ir vėl suko ratus po tamsą. Vienu metu Lili lyg ir pamatė jūroje prie kranto mažą švieselę. Kažkoks balsas pasigirdo tyloje, lyg dainavo ir kvietė Lili prie vandens.

Maža mergaitė vardu Lili
Atsisveikino su savo lėle Neli.
Priėjusi prie jūros išvydo negyvėlį,
Ant kryžiaus prikaltą, degė žvakelė.
Aš taip ilgai tavęs laukiau, tėveli.

Danguje įsižiebė vakarė žvaigždelė.
Jūroje blyksėjo vieniša ugnelė.

2008

Man viskas sekasi.

/variacija „Puikios istorijos“ tema/

Linksma pavasario saulė
Žvelgė į žemę šiltai,
Savo spindulius pasiuntė į upės vagą,
Kurioje kelionę ilgą
Pradėjo lavonas nūnai.

Vienas pats sau plaukiu
Į savo amžinąjį uostą,
Viskas labai paprasta
Aš lavonas esu.

Kartais lavoną apversdavo stipresnė banga,
Saulėj švytėjo lavono kakta.
Plaukė lavonas upės vaga,
Buvo puiki saulėta diena.

Mamyte, mamyte, žiūrėk dėdė plaukia,
Sušuko berniukas ant tilto.
Mama su drauge kalbėjo,
Į vandenį ji nežiūrėjo,
Bet draugė pamatė, sukliko,
Tada ir mama pastebėjo –
Plaukia upe lavonas.
Koks niekam tikęs tonas.
Kur žiūri policija, meras?
Draugės atsisveikint suskubo,
Ant tilto nieko neliko.

Gerai nusiteikęs lavonas keliavo toliau.
Keliavo ir dainą dainavo.

Vienas pats sau plaukiu,
Upės viduriu.
Man nereikia draugų,
Aš lavonas esu.


Ei-jei, nusistebėjo žvejas ant kranto,
Lavonas dainuoja? Reikia skambint
Į televiziją. Alio čia tokia vizija...
Bet lydeka tuo metu užkibo,
Patraukė meškerę, telefonas iškrito.
Tokia, atsiprašant, kolizija.
Būk tu prakeiktas, žioplys,
Įtūžęs sušuko žvejys,
Bet jo lavonas  jau negirdėjo,
Toliau savo kelionę tesėjo.


Vienas pats sau plaukiu,
Upės viduriu.
Man nereikia draugų,
Aš lavonas esu.

Akmeniniai slenksčiai tada prasidėjo
Į juos galva lavonas kaukšėjo,
Dėl to akis dešinė atsivėrė
Ir į dangų maldaujamai žiūrėjo.
Aukščiausiasis susimylėjo
Lavono pasigailėjo,
Slenksčiai baigėsi.

Dabar jau lavonas nuliūdo.

Vienas pats sau plaukiu,
Ir į  dangų žiūriu.
Į dangų noriu
Arba į rojų.

Saulė švietė skaisti,
Vandenys nešė greiti.
Varna lavoną užmatė
Ir jo blizgančią akį.
Gal būtų ją  iškirtus,
Tačiau ant kranto pasitaikė
Apsirūkę vaikai keli,
Puolė rėkti ir akmenis mėtyti.

Varna nuskrido. Bet vaikams
Kariauti patiko, todėl patį
Lavoną  atakuoti pradėjo,
Mėtė kas po ranka papuolė,
Lyg bombarduotų laivą,
Šaukė: galas tau stipena,
Mirtis gaišena, aha, gaišena.

Viens, du, trys,
Lavonas gaidys.

Bombos vis krito ir krito,
Kai kurios pataikė į galvą,
Ir atvėrė lavonui skalpą,
Smegenis išsitampė žuvys,
Budeliai šaukė: tu žuvęs.

Karas baigėsi, lavonas užmerkė
Savo dešinę akį, užmigo.
Srovė atplukdė prie kranto.
Kapinės buvo ant kampo.

Aš neturiu smegenų
Ir nebemoku dainų,
Šiam pasauly lavonu
Būt be galo sunku.



Begrybaudami stiklo tarą
Bomžų porelė lavoną užtiko.
Aha, geri rūbai ir gal litų pora
Pas gerbiamą poną liko?

Greitai nuogas
Mūsų herojus paliko.
Bomžai iš kapinių
Didelį kryžių atvilko.

Prikalė delnus,
Kojas pririšo.
Būsi Jėzus
Nusikvatojo.
Prie kaktos prisegė žvakę,
Ant krūtinės uždėjo vainiką
Ir grąžino lavoną
Atgal į upę.

Vienas pats sau plaukiu,
Ašaros byra iš mano akių...

Maža mergaitė vardu Lili
Ant jūros kranto viena sėdėjo,
Kai upė atplukdė negyvėlį,
Kuris prikaltas ant kryžiaus gulėjo.

Vienas pats sau plaukiu,
Draugų neturiu.
Kodėl draugų neturiu?
Galbūt kad lavonas esu.

Maža mergaitė vardu Lili
Įbrido į jūrą ir ant kryžiaus užsiropštė.
Aš būsiu tavo draugu.

Danguje įsižiebė vakarė žvaigždelė.
Jūroje blyksėjo vieniša ugnelė.

Žiema yra paskutinė, kuri palieka Lietuvą.