Rašyk
Eilės (76939)
Fantastika (2235)
Esė (1532)
Proza (10727)
Vaikams (2611)
Slam (64)
English (1185)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2022-05-08 15:37
Svoloč

Taikos metraštis

Kartą parašiau bagatelę Taikos lydraštis. Bet paskui peržiūrėjau, supratau, kad ne viską įdėjau, įtraukiau daugiau faktų ir pakeičiau pavadinimą. Todėl dabar skelbiu dienoraštyje galutinį - baigtinį variantą.
Kodėl rašiau apie taiką? Nes tai originalu. Visi rašo apie karą. Pradedant Homeru ir baigiant Hemingvėjumi. Tai lengva. Paprasta. Mirė, sužeidė, visi verkia, pilnas vieškelis vokiečių. Arba rusų.
Rašyti apie taiką kur kas sunkiau. Niekas nežino, kas tai yra. Todėl aš ir pabandžiau.


Taikos metraštis

opposite Karo dienoraštis

Kartą buvo taika. Taika tęsėsi taip ilgai, kad visus užpiso. Ginklų nebuvo galima niekur parduoti, o gyventojų vis daugėjo ir daugėjo. Ir jie visi norėjo valgyti ir gerai uždirbti. Su tuo nebuvo galima nieko padaryti: nei nutraukti gamybos, nei uždrausti gyventojams mylėtis, kad populiacija taip greitai neaugtų. Tiesa, buvo pamėginta visus įrašyti į LGBT gretas, idant gimstamumas mažėtų, bet jie vistiek kažkaip apsivaisindavo, nors ir priklausė judėjimui.

Kartą buvo taika, bet ginklų gamyba nesustojo. Ginkluotė buvo gaminama dieną naktį, nes  atrodė, kad jos gali pritrūkti. Be to, visi pranašavo karą. Todėl gamyklos plušo viršydamos penkmečių planus. Karas galėjo prasidėti bet kurią akimirką. Niekas nežinojo, nei kur, nei kada, bet visi laukė.

Tuo tarpu taika tęsėsi. Visi suprato, kad ji tęsiasi per ilgai. Pavyzdžiui, pagaminta produkcija perpildė visus sandėlius ir saugyklas, todėl dalį jos palikdavo tiesiog lauke, gamyklų teritorijoje.

Kiekvieną rytą žmonės prabusdavo su viltimi, kad prasidėjo karas. Vieni žmonės, daugiausia, esantys valdžioje.

Kiti gi, eiliniai žmonės prabusdavo su džiaugsmu, kad karas, ačiū Dievui, neprasidėjo. Jie nesuprato karo būtinybės. Jie nepajėgė mąstyti valstybiškai ir ekonomiškai. Jiems terūpėjo jų asmeninė gerovė. Į valstybės reikalus buvo nusispjauti.

Kartą buvo produkcija. Ji vis tvino ir tvino: kulkos, sviediniai, automatai, granatos, patrankos ir tankai. Net lėktuvai.  Ir laivai. Gamyklų kiemai prisipildė karinės amunicijos.

Žūtbūt reikėjo karo. Bet jo nebuvo. Galiausiai išsaugoti pagamintą produkciją darėsi neįmanoma. Iš pradžių naktimis, po to jau ir vakarais ėmė dinginėti tai kulkos, tai pistoletai, paskui ir dienos metu kas nors nusitempdavo ant tralo tanką arba patranką. Kartą iš kiemo pakilo bombonešis su bombomis. Niekas jau nebesistebėjo.

Kartą buvo taika. Visų šalių vyriausybės karštigiškai ieškojo sprendimų, rinkosi į bendrus arba uždarus posėdžius. Niekas negelbėjo. Ekspertai nesutardavo tarpusavyje, ką daryti. Vieni sakė: gerai, uždarykime gamyklas ir nustokime gaminti ginklus. Bet kur dėsime darbininkus, kur kitur gaus jie darbą. Padidės išlaidos, reikės mokėti nedarbingumo pašalpas, be to, gyventojų tarpe kils neramumai.

Kiti gi siūlė pradėti karą, kuo skubiau su bet kuo, nes kuris pirmas pradeda, turi daugiau  šansų gauti daugiausiai naudos. Karas taipogi ženkliai sumažins gyventojų skaičių, o likę gyvi turės pastovų užsiėmimą.

Bet šitai pozicijai irgi nevisi norėjo pritarti, nes nežinia, kaip karas atsilieps jų pačių gyvenimui. Kiekvienas, dirbantis prie sprendimų priėmimų, suprato, kad gali neišsukti savo vaiko iš privalomos karinės tarnybos. Karui labiausiai pritarė bevaikės moterys ir senmergės.

O miestuose ir kaimuose tuo tarpu jau visi buvo ginkluoti.

Kartą buvo produkcija. Jos buvo tiek daug, kad nebetilpo sandėliuose ir net gamyklų teritorijose. Dėl to ji buvo tiesiog išmetama į gatvę. Pavyzdžiui, pagamintą produkciją atveždavo ir padėdavo prie autobusų stotelių. Arba prie prekybos centrų. Prie padėvėtų drabužių konteinerių. Prie pašto dėžučių. Labai patogu - eini į darbą, pasiimi laikraštį, o kartu ir šovinių pakuotę. Su patranka. Arba sėdi į stotelėje paliktą tanką ir važiuoji savo reikalais. Arba į lėktuvą.

Kiekviename garaže vietoje automobilio stovėjo tanketė, iš kiekvieno virtuvės lango kyšojo patrankos vamzdis ir grėsė iššauti, sulaikė tik mintis, kad iššovęs gausi atsakančiai atgal iš priešais esančio virtuvės lango.  Ant daugiabučių stogų vietoje saulės baterijų puikavosi katiušos,, laukuose darbavosi  tankai, vaikai net į mokyklą nešiojosi automatus. Padėtis kiekvieną dieną buvo įtempta. Trūko tik menkos kibirkštėlės. Bet jos vis nebuvo. Gyventojai dvejojo. Nesiryžo. Laukė. Taip pat ir valstybės. Dvejojo. Nesiryžo. Laukė. Buvo bailios.

Kartą buvo taika. Bet, aišku, ji netruko amžinybę. Po jos nieko neliko.
2022-04-27 13:35
Svoloč

***

Jau grįžau iš Žemės.
2022-04-09 14:53
Svoloč

***

Šiandien grįžtu į Žemę.
2022-03-14 19:40
Svoloč

Dėl kompiuterio

Taip, nusipirkau kompiuterį.
Aišku, galėjau nusipirkti prožektorių pasišviesti naktį, kai einu į tualetą.
bet pagalvojau, kad geriau nusipirkti kibirą, kad toli nevaikščioti.
kibiras buvo pigesnis.
Dar liko pinigų kompiuteriui.
2022-01-24 14:44
Svoloč

***

Sugedo kompiuteris.
2022-01-22 23:29
Svoloč

Citata

"Alkoholis spengė galvoje. Sustojau tamsiame skersgatvyje ir panirau į tylą."
Viename kūrinyje šitie du puikūs sakiniai vienos komentatorės buvo įvertinti prastai, 3. Neva tai turbūt nesąmonė. Kodėl?
Aš už tuos du nuostabius sakinius skyriau 5, turbūt nieko nuostabesnio nebuvau skaitęs. Net užpavydėjau. Gal ir man kada nors pavyks parašyti du tokius puikius, literatūriškai brandžius ir nepakartojamus sakinius.
Aišku, komentatorė ir jos skalikai neabejotinai paneigs šią akivaizdžią tiesą.

Bus smagu.

Juokinga.
2021-11-19 19:21
Svoloč

Citata

Laba diena, Jūs dalyvavote respublikiniam dramaturgų konkurse ir Jūsų
pjesė buvo atrinkta į geriausių šių metų konkurso pjesių penketuką.

    Lapkričio 27 d. 16 val. Alytaus miesto teatre mažojoje salėje vyks
komisijos atrinktų penkių geriausių pjesių skaitymai.

visi laukiami žiūrovai, lai atvyksta ir daugiau Jūsų gerbėjų ... ir filmuoti bus galima, va tik dėl COVIDO daugiausia klausimų, kad tik neuždraustų, neuždarytų....
2021-11-02 15:53
Svoloč

Apie vokiečius

Aš galvoju apie vokiečius, apie vokiečius, kurie gyveno tarp 33 ir 39 metų praeito šimtmečio ir veliau, ką jie galvojo tuo metu, kai valdžioje esantys nacionalsocialistai su galinga propagandos mašinerija juos zombino, zombino ne vienerius metus, tam naudojo ir karines struktūras, jaunimo sukarintas organizacijas ir panašiai? Ilgainiui tikriausiai ėmė galvoti, kad taip reikia, kad valdžia šiaip sau nieko nedaro, tai būtinybė, kai valstybė pavojuje, juk aplink vien priešai, kurie nori mus sunaikinti, ir dėl jos, valstybės turi būti atsisakoma kai kurių nesvarbių neesminių dalykų: individo laisvė ir nuomonė, demokratiniai elementai, kol kas jų galima laikinai atsisakyti.

Man įdomu, koks buvo vokiečių prabudimas ypač po Niurnbergo proceso, ar buvo jiems bent kiek gaila, kad buvo taip sukvailinti? Ar buvo gaila bendrapiliečių, kuriuos įskundė ir žudė?
2021-10-06 09:28
Svoloč

Papasakokite man apie Kailą Spenserį (frazė iš Kailo Spenserio dienoraščio)

Kailas stovėjo po vitrinos stogeliu ir veltui dar laukė liūties pabaigos. Apie liūtį sinoptikai apskritai nekalbėjo, ir išmanusis handy žadėjo giedrą visai popietei. Gal ne į tą dieną pažiūrėjau, pamanė Spenseris, bet išsitraukti iš kišenės mobilųjį per tokį srautą ir pasitikrinti nesiryžo.

Pro šalį bėgo apsiginklavę skėčiais ir polietileniniais maišais žmonės, kai kurie kreivai nužvelgdavo beperšlampantį jaunuolį ir nubėgdavo šalin. Viena mergaitė gal dešimties metų lyg ir norėjo pasiūlyti Kailui savo miniatiūrinį skėtuką, tačiau buvo nutraukta už rankos griežtos veido išraiškos moteriškės. Situacija pralinksmino Spenserį, jis draugiškai pamojo mažajai savo gerbėjai ir impulsyviai žingtelejo į priekį. Visas srautas iš dangaus susikoncentravo į šitą beprotiškai įžūlią laibą figūrą ir per akimirksnį ant Kailo kūno neliko nė vieno sauso milimetro sklypo. Kailas pakėlė galvą, pažvelgė į dangų ir nusišypsojo. Vanduo žliaugė jaunu veidu, nuo nosies galiuko nepertraukiama čiurkšle tekėjo į burną, kuri atvirai juokėsi iš Perkūno pokštų, sportbačiai žliugsėjo, telefonas melagis taip pat peršlapo ir greičiausiai jau niekada nerodys neteisingos orų prognozės (kad galėtų sumaišyti dienas, tokios klaidos sau priskirti Spenseris nebenorėjo), tad beliko tik atsainiai švystelėti per petį naują  iPhone ir išskėsti plačiai rankas, idant apglėbti tokį nuostabų ir daug žadantį pasaulį.
- -    -    -  -    -
Kartą sugalvojo Spenseris pasiduoti masinei jaunimo psichozei ir įstojo į belaisvių partijos gretas. Galvojo, pažiūrėsiu kaip ten kas, gal padarysiu politinę karjerą su savo angelišku veideliu. Ir nesuklydo. Tuoj partijos vedliai apsupo jį savo dėmesiu ir gausiai bėrė į vaikino kišenes iš Europos gautus pinigus. Tiek pinigų anksčiau Kailas niekur nematė, nebent amerikietiškuose filmuose apie bankų plėšikus, bet kad ir tokių filmų greičiausiai jis nežiūrėjo, todėl labiausiai tikėtina išvada, kad tokių sumų išvis nesapnavo, ne tik kad nematė.

Kailas tapo toks populiarus toje armonautų grupuotėje, kad greitai prie jo pristojo tokie pšimonkai ir paraskevičiai ir pradėjo jį karts nuo karto dulkinti. Vaikinas buvo naujas, nekaltas, dar nesudėvėtas ir nesuglamžytas, tad jo paklausa pranoko visos tos gaujos lūkesčius ir garsas apie Kailą pasklido net į vyriausybės kabinetus. Ir sugalvojo vieną dieną tą stebuklą apžiūrėti toks sveikatos srities specialistas Tulkys. Galvojo, patikrinsiu to bernelio plaučius, kepenis, sėdmenis ir kitą inventorių. Žiūrinėjo jis žiūrinėjo, čiupinėjo kiekvieną detalę, bet taip nieko daugiau ir neveikė. Supykdė toks atsainus vyruko elgesys su jo kūnu Kailą Spenserį, tipo žiūri žiūri, kažką matuoja, užsirašo į knygelę, skaičiuoja, vėl čiupina, uosto, palaižo, bet toliau nei per kur, niekas nevyksta. Sako jam Kailas: Tu nesveikas? Tas Tulkys jam rėžia: Tave reikia paskiepyti ir viskas bus gerai, dings tas kvapas. Koks kvapas, klausia Kailas. Na, to ... supranti, to ...  Kurio?  nervinasi Spenseris. Ai, geriau aš jau eisiu, ir taip nieko nepaaiškinęs Tulkys nuėjo 130 žingsnių į nebūtį.
- -    -    -      -      -    -
Įsidarbino Spenseris Maximoje kasininku, nes pinigai kaip ne keista baigėsi. Turi jie tokią savybę. Vos jis apsireiškė ten su savo angelišku veideliu, kaip mat pagyvėjo prekyba, bet daugiausia prie jo kasos. Prie kitų rinkdavosi neišranki publika, kurią domino tik alus ir čipsai, žodžiu, nesveikas maistas. Prie Kailo kasos buvo visai kas kita: didžiausi vežimėliai pilni prekių, žmonės laukia eilėje po pusę valandos ir daugiau, prekyba vyksta sulėtintu tempu, nes Kailas intuityviai jaučia, kad publika žavisi juo, todėl sąmoningai ilgina apsipirkimą. Jaunos mergaitės ir dar nesudžiūvusios nenuspėjamo amžiaus moteriškės tiesiog alpsta prie kasos, nenuleisdamos akių nuo grakščių Spenserio pirštų ir žavingos šypsenos, kuria dievaitis apdalina kiekvieną pirkėją. Po to jos dar ilgai stovi už kasos ir pasakojasi viena kitai kokiu nepakartojamu žvilgsniu jos buvo apdovanotos. Bet į mane jis taip pat ypatingai pažiūrėjo. Na ką tu sakai, prieštarauja kita ir taip toliau.

Darbas, deja, nesitęsė ilgai, nes administracija paskaičiavo, kad Kailas Spenseris, priešingai negu tikėjosi, parduotuvei atnešė tik sumažėjusią apyvartą, nors atrodė viskas atvirkščiai – pilni vežimėliai, didžiulės eilės. Bet gi kitos kasos beveik nedirbo. Ir nusprendė Kailą atleisti. Kailas sutiko. Sutiko, kai jam buvo pasiūlyta  išeitinė kompensacija už neišdirbtus penkis metus į priekį.

Su pilnomis kišenėmis pinigų išėjo Kailas Spenseris iš Maximos ir pagalvojęs pasirinko eiti į kairę. Kažkas dar mestelėjo jam: Narcizas, į ką Kailas atsakė: taip, o ką? 

2021.07.23
2021-10-02 09:55
Svoloč

Berlynas išprotėjo

Viename Berlyno viešbutyje šiandien arba tiksliau vakar vieno žmogaus neįleido į vidų, nes jo testas buvo pasibaigęs prieš pusantros valandos, tiksliau prieš devyniasdešimt keturias minutes. Tas žmogus, tiksliau tai buvau aš, po skandalų turėjo vėl eiti kaišioti pagalius į savo šnerves, tiksliau į nosį, į artimiausią testakioskį, idant neliktų miegoti ant šaligatvio, nors buvo susimokėjęs už brangią nakvynę žiauriai prabangiame viešbutyje, nes kažkokia kvaila vokietė už barjero įtarė, kad tas žmogus, tiksliau aš, po devyniasdešimt keturių minučių staiga gaunu iš kosmoso virusą ir nužudau visą viešbučio personalą ir jame gyvenančius turistus mirtinu covid 19 bakteriologiniu ginklu. Tai bent vokiška, tiksliau pasaulinė, pamišimo fazė.
Neturiu ką pridurti, labai nusivyliau vokiečiais, tiksliau visais pasaulio piliečiais ir planetos gyventojais bei humanoidų intelektu. Amen. Sudie išmintis ir sveikas prote.


1 2 3 --- 7 --- 14 --- 21 --- 28 --- 35 --- 42 --- 49 --- 56 57
[iš viso: 564]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą