Senis, kuris norėjo mirti

Kadaise gyveno Senis, kuris norėjo mirti. Neaišku, kodėl jam kilo toks noras, gal kažkas nepasisekė, gal jis pamanė, kad gyvenimas jo nemyli, gal gyvenimui bus geriau be jo arba gal jam pačiam bus geriau be gyvenimo. Žodžiu, mintis buvo aiški – reikia skirtis. Nes pradėti viską iš naujo yra per vėlu, jis per senas. Pasirinkti kitą profesiją, stoti į kitą aukštąją ir ten įgyti dar vieną išsilavinimą bei pradėti naują darbinę karjerą misija neįmanoma, jo niekur nepriims, dabar visur reikia jaunų. Susirasti kitą moterį ir sukrti naują šeimą taip pat beviltiška: jaunos moterys į jį nežiūrės, nes jis per senas, o senos moterys negalės gimdyti, tada kam jos reikalingos? Susiplauti indus jis ir pats moka. Taigi, yra tik vienas kelias – nusižudyti. Visiems tiktai palengvės, o pirmiausia jam pačiam.
Jis sėdi ir žiūri į kulkosvaidžio vamzdį. Kulkosvaidį jis gavo baigęs tarnybą Raudonojoje armijoje, kurioje kadaise tarnavo. “Pulemiotą”, tai yra kulkosvaidį, jam paskyrė, nes “otdelenijoje”, lietuviškai tai skambėtų skyrius, bet kažkodėl vadinama grandis ir jos nariai vadinami grandiniais, ir trys grandys sudaro būrį, o būrys Raudonojoje armijoje vadinosi “zvodas”, toliau eina “rota”, lietuviškai kuopa iš trijų būrių, “zvodų”, ir taip toliau, jis buvo aukščiausias, todėl tokiam išstypėliui ir įteikė kulkosvaidį. Tokia buvo tvarka – aukščiausias “otdelenijos” karys automatiškai buvo paskiriamas “pulemiotčiku”, lietuviškai kulkosvaidininku, ir jis tampydavosi tą sunkų ginklą, kai tuo tarpu visi pora centimetrų žemesni nešiojosi lengvus “kalašus” ir bent kartą gyvenime džiaugėsi, kad neišaugo iki metro devyniasdešimt, o  ryšininkas, kuris taip pat buvo kiekvienoje “otdelenijoje”, lakstydavo su radijo aparatu ir rite su laidu ir jokio ginklo neturėjo, nes tas tik būtų trukdęs greitai persidislokuoti iš vieno taško į kitą. Kai tarnybos laikas išseko, Senis, tada jis dar buvo ne senis, nes tai vyko kadaise, bet vis tiek paprastumo dėlei vadinkime jį Seniu, paprašė pulko vado, kad tas jam padovanotų kažką atminimui. Pulko vadas pasakė: tu buvai geras karys, todėl pasiimk ginklą, kurį taip stropiai prižiūrėjai, to metalo mes turim per akis, o tau galbūt kada nors jis pravers. Taip grįžo Senis namo su didžiuliu kulkosvaidžiu, kurį tada, kadaise, patalpino dideliame lagamine.
Kadaise Seniui niekada neteko panaudoti ginklo, bet dabar jis galvojo, ar negalėtų juo užbaigti savo ir kartu gyvenimo kančias, kad vienas nuo kito bent kažkurį laiko tarpą pailsėtų. Įremti vamzdį į galvą ir tuo pat metu pasiekti gaiduką buvo neįmanoma, per didelis atstumas. Tada Senis ėmė galvoti kaip jam pasitelkti į pagalbą duris. Tarkim, prie durų rankenos jis pririša virvelę, o kitą galą prie gaiduko, tada tereikia, kad durys užsidarytų, virvelė įsitemps ir patrauks į save gaiduką ir pasipils kulkosvaidžio salvė. Čia reikia pridurti, Senis norėjo, jog serija susidėtų iš trisdešimties kulkų, dėl mažesnio kiekio nebuvo tikras ar kris negyvas, ar nebus tik mirtinai sužeistas ir dar ilgą laiką kentės skausmą. Skausmo nemėgo. Kaip ir karštos kavos. Visada atšaldydavo ją su pienu.
Trisdešimties kulkų salvė garantuotų greitą pasitraukimą iš gyvenimo, game over. Jam visada patiko ši frazė. Nors kai pasirodydavo žaidimo ekrane, visada pykdavo, bet iš esmės ji yra daug pasakanti. Jis ilgai mąstė, kaip sukonstruoti situaciją, kad kulkosvaidis pradėtų kalti, kur turi stovėti jis pats, geriausia, kad kulkos kristų į kairės krūtinės plotą, tačiau aišku, kad po pirmos ir antros kulkos kūno padėtis pradės keistis, jis ims palengva leistis žemyn, tai yra kristi, ir sustabdyti kažkokiomis valios pastangomis proceso nepavyks, negalės pasakyti sau: stovėk, kol išlėks paskutinė kulka, o paskutinė kulka pasirodys tik po dvidešimt penkių sekundžių, tokia yra kulkų išmetimo iš vamzdžio greičio gamyklinė konstrukcija, beveik sekundė vienai kulkai. Todėl dvidešimt penkias sekundes jis tikrai neišsilaikys statmenoje padėtyje, nebent jį patį reiktų kažkaip pritvirtinti, sakysim, prie kėdės. Tai išeitis. Bet jei jis sėdės pririštas, kas uždarys duris? Kviestis bet ką į pagalbą jis jokiu būdu nenori, nes pirma, tai jau nebus savižudybė, o greičiau nužudymas, kad ir iš neatsargumo, tai kodėl jis turi kitiems asmenims išeidamas iš pasaulio atnešti nemalonumus? Tie privalės aiškintis, ko ten ėjo, kodėl nepaskambino, kodėl nepatikrino, ar durys kažkaip nesujungtos su kokiu sprogmeniu, ir panašūs idiotiški klausimai pasipils iš labai protingų pareigūnų lūpų.
Antra, kas yra antra, Senis taip ir nesugalvojo, tad pasiliko prie pirmo. Savižudybė yra grynai asmeninis reikalas ir kiti neturi būti į tai įpainioti. Taškas. Reikia galvoti apie duris. Kaip galėtų jos be pašalinių pastangų pačios užsidaryti. Dirbtinio intelekto pagalba? Bet kaip? Taip nieko nesugalvojęs Senis tą vakarą ir užmigo.
Kitą dieną svarstė galimybę parduoti kulkosvaidį ir nusipirkti pistoletą, tada nusišauti būtų lengviau, o ir pinigų skirtumas būtų nemenkas, bet kam tie pinigai, jei mirsi, o gal net nemirsi, nes pistoletas turi tik aštuonias kulkas, kurių gali neužtekti, tada reiktų keisti apkabas, ar tam užteks jėgų ir panašiai. Vėl daug klausimų, į kuriuos atsakymų vėl iki pat nakties jis negavo.
O naktį susapnavo keistą sapną: neva kadaise pasaulyje atsirado kažkokia baisi liga, kuri turėjo visus žmones nužudyti, bet mokslininkai greitai surado ligai priešnuodį ir pateikė į rinką. Visos valstybės prisipirko to priešnuodžio labai daug ir ragino žmones jį naudoti net po keletą kartų. Tik taip jie liks gyvi. Vienas valdovas net tarė, kad jo valstybės piliečiai net 90 procentų (kodėl ne 100?) turi sunaudoti tą preparatą, o kurie nenaudos, bus ligos platintojai ir grėsmė kitiems paklusniems vienetams, kurie lyg ir neturėtų baimintis, nes preparatas apsaugo, bet kita vertus, kaip tie paklusnieji sakė, kodėl turi jaustis kvailesni už tuos, kurie priešinosi priešnuodžiams, jei jau visus išdūrė, tai negali būti jokių protingesnių arba gudresnių už juos. O kad išdūrė, paaiškėjo labai greitai, nes žmonės ėmė mirti nuo to priešnuodžio. Pasirodė, kad tas neva vaistas buvo farmacininkų apgaulė  susikrauti pelną, net viena aukšta žemyno pareigūnė paėmė iš to biznio kažkiek dešimčių milijonų.
Kaip bebūtų, bet per tą kvailybės laikotarpį žmonės buvo mirtinai supriešinti vieni su kitais, net ėjo kalbos, kad priešnuodžių priešininkus reikia šaudyti, juos neįleisdavo į mokymo įstaigas, prekybos centrus, o tie, kurie priėmė preparatus galėjo linksmintis ir gyventi laisvai, bet vis tiek, nežiūrint, kad vaistai turėjo apsaugoti nuo užkrato, jie kaip velnias kryžiaus bijojo sveikų žmonių, vadino juos negražiais vardais ir stūmė iš gyvenimo.
Senis matė save kadaise tame sapne ir džiaugėsi, kad dabar galės lengvai numirti nuo kažkokios bacilos ir nė už ką nesutiko valgyti vaistų, kurie kažkodėl buvo perduodami per petį ir vadinosi “Petys už laisvę”. Jis atsisakė nešioti kaukes ir buvo kelis kartus už tai nubaustas kadaise, net kai vaikščiojo vienas miške. Staiga iš už medžio arba nuo medžio viršūnės nusileido policininkas ir išrašė jam baudą. Ir pasakė, kad Senis apskritai neturi niekur vaikščioti, ypatingai miške, o turi sėdėti namie ir nekišti nosies į lauką, nelankyti vaikų, nes geri vaikai ir geri tėvai nelanko vieni kitų. Vienu žodžiu, jis yra visiška grėsmė aplinkai ir policininkas skubiai nuo jo nubėgo, mosuodamas prieš save ranka orą, kad tas išsivalytų nuo Senio paskleistų virusų.
Bet kad ir kaip tikėjosi kadaise sapne, Senis nemirė. Mirė jo pažįstami ir draugai, kurie sunaudojo net po keturias dozes to marmalo, o vienas kitos valstybės garsus politikas mirė po aštuonių dozių, buvo, matyt, labai atsparus, kad tiek atlaikė. Vėliau, paaiškėjo visa tiesa, nes vieną dieną prasidėjo kažkur karas, ir ta liga stebuklingai dingo. Pasaulis pamiršo epidemiją ir perėjo prie kitų temų. O preparatai, tai yra milijonai ar milijardai pinigų buvo išmesti į upę ar užkasti po žeme, bet biznio plano  sumanytojai, aišku, džiaugėsi pelnu.
Nuo tokio siaubo kadaise Senis prabudo išpiltas prakaito. Argi taip gali būti Žemėje? balsu paklausė savęs. Ne, žmonės tokių nesąmonių nesugalvotų, čia tik mano nesveika vaizduotė. Reikia greičiau mirti, kol dar kokių nors absurdų neprisapnavau.
Ir vėl Senis kadaise grįžo prie minties apie savižudybę. Kiek yra žinoma, jis iki šiol vis dar apie tai galvoja.

Senis ir jūra

Iš tikrųjų jie niekada dar nebuvo susitikę.

Jūra net nieko nežinojo apie Senio egzistavimą. Jai ir be Senio buvo daug rūpesčių: išsaugoti augmeniją bei augaliją, sugalvoti, kur nukišti visokį metalo laužą, kaip paslėpti nuskendusius laivus su jų auksu ir doleriais, nesprogusias bombas, kur dar išknisti to gintaro, kurio visi taip gviešiasi, ką daryti su klimato kaita,  su susprogdintu dujų vamzdžiu, kaip išfiltruoti vandenį nuo naftų ir išsiliejusių chemikalų dėmių, kaip paveikti politikus, kad jie nustotų toje jūroje persekioti vieni kitus, grasinti visokiom atominėm bombom ir panašiai. O, be to, jei jau prakalbom apie augmeniją ir augaliją, tai jos išsaugojimui ir pamaitinimui Jūra labiau mėgo naudoti jaunus kūnus, tai yra visokius bernelius, kurie norėdami pasipuikuoti vieni prieš kitus, per toli išplaukia į gilumą. Taip pat vaikus, kurių tėvai nevisada sugeba sužiūrėti. Va čia tai maistas, va čia tai mėsa. Aišku, nenorėdama būti apkaltinta diskriminacija ir po to tampoma po įvairiausias komisijas, Jūra pasiglemždavo ir vieną kitą seną žmogų, bet labai tuo bjaurėjosi, o ir jos augalija (silkės, omarai ir kitas brudas) bei augalija taip pat raukėsi nuo tokių patiekalų.
Tad dar specialių žinių apie kažkokį Senį Jūra neturėjo ir būtų nenorėjusi nieko apie jį žinoti. Aišku, jei ji būtų skaičiusi knygas, tada gal ir pakeistų savo nusistatymą prieš senus žmones, bet knygų ji neskaitė, labiau mėgo skaičiuoti dolerius ir auksinius papuošalus.

O Senis viską žinojo apie Jūrą, bet visą gyvenimą jos vengė. Pirma, jis žinojo, kad jūra vadinasi Baltijos, nors vokiečiai vadino ją Ostsee, kas reikštų rytinį ežerą, bet Senis galėjo ginčytis su bet kuriuo fricu, net jei jis būtų šlubas, kad Baltija nėra ežeras, nes susisiekia su Šiaurės jūra, o per ją net su vandenynu, bet kas jo klausys.
Antra, jis žinojo, kad nemoka plaukti, o tai ir buvo svarbiausia priežastis jam nesiveržti su ja į pažintis.
Žinoma, skeptikas pasakys: išmok plaukti, kokios problemos? Arba užsidėk pripučiamą liemenę.
Bet Senis buvo tvirtai įsitikinęs: pirmas variantas yra misija neįmanoma. O antras turėjo bendrą vardiklį su neperšaunama liemene ir čia Senio galvoje radosi priešprieša: kaip neperšaunama liemenė taps pripučiama ir kaip tai paveiks objektą vardu Baltijos Jūra, kuri tapusi subjektu savo ruožtu reaguos į tokį dviprasmišką pavadinimą ir dvigubą paskirtį, ar nepalaikys to pasityčiojimu ir garbės įžeidimu ir nepaskelbs neišprovokuoto karo visai pakrantei ir visiems ten gyvenantiems žmonėms?

Senis nenorėjo konfliktuoti su stichija, todėl laikėsi nuo vandens atokiai. Kai vaikai ir anūkai kalbindavo važiuoti su jais į Palangą ar Šventąją, jis visada atrasdavo priežasčių ten nevykti: tai gėlių nebus kas palieja ant palangės, tai benamių kačių niekas nepašers, arba į pašto dėžutę tiek prisigrūs reklamos ir laiškų, kad koks nesusipratęs vaikėzas kyštels degtuką ir tada ne tik pašto dėžutė, bet ir visas namas supleškės. Ne, geriau aš namie pabūsiu, taip atsakydavo jis vaikams. O jūs keliaukit, tik arti vandens neikit.
Na tu ir pasakei, tėvai, taigi dėl jūros ir keliaujam.
Taip taip, pabaigdavo kalbą Senis. Ir paslapčia peržegnodavo artimuosius.
O laiškų iš tiesų paskutiniu metu daug ateidavo, daugiausiai sąskaitos, tai už elektrą mokėk, tai už vandenį, dujas, tai gynybai aukok, tai švietimą paremk, tai sveikatai duok, maltiečiai irgi saują atkišę, šiukšlės irgi savo reikalauja, energetikai sako, kad jiems energijos trūksta, kultūra nori subsidijų, olimpinis komitetas platina loterijos bilietus, operos teatras teikia svarias nuolaidas pensininkams, kažkokia organizacija kviečia bėgti maratoną sumokėjus tik dvidešimt eurų ir taip toliau. Žodžiu, gyvenimas labai spalvingas ir įdomus, tik spėk visiems mokėti.

Jūra, žinoma, apie tai nieko nežinojo ir jai buvo giliai nusispjauti į tai: gynybą, sveikatą ir maratoną. Tik dėl laiškų ji turėjo savo nuomonę. Kartais sulaukdavo kokio raštelio viskio butelyje, tipo, gelbėkit, skęstu. Tokių net nesaugojo, skandino iškart, bet kituose būdavo aprašoma kokia meilės istorija, tada Jūra apsiverkdavo ir išsiliedavo bangomis iš krantų.

Žodžiu, Senis ir Jūra buvo du nesusisiekiantys indai.
Kol vieną dieną Senis mirė, o priešmirtiniame laiške parašė, kad nori būti pririštas prie kryžiaus ir įleistas į Nemuną. O tada ir priėmė jį Jūra į savo motinišką glėbį, atrišo virves ir laisvu kritimu pasiuntė į dugną pas jūros sraiges detaliam apdorojimui.
Moralas: nuo Jūros dar niekam nepavyko pabėgti.

Neegzistuojančio autoriaus neegzistuojantis tekstas.

Bamba.

Teisme.

Laukimas.

Šimtas metų iš mano gyvenimo.

Mes krentame.

Trys dienos iki mirties.

Kapas.

Angelai.

Sveiki atvykę.

Cige.

Jėzus pažįsta mane.

laikinai neveikia.
Jau gal du šimtus metų.

Aš jau Latvijos liaudies respublikoje.

Sulaukę rudens, visi nusirengs.

A.Makejevas

Lapkritis ne mėnuo, lapkritis - būsena.

ar jau pasirašei peticiją???

kur tu buvai
kultūrine visuomene
kai pjaunamas buvo Tuminas
kodėl stovėjai po medžiu
kodėl pasukai į kairę
paskui Simoną kuris
niekada netaps Petru
gal tu ir esi tas
girtas rusų kareivis
kuris laukia
ateinant saviškių

Austėja. Taip taip, aš žinau tavo nepasitenkinimą, tauta blogai pasirinko. Tai jau girdėta daug kartų, bet turi išmokti vieną kartą susitaikyti su pralaimėjimu. Aš nekalta.
Gabrielius. Kaipgi, tai aš vadinasi dėl visko kaltas? Negalėjai atsiimti savo kandidatūros mano naudai? Juk žinai, kad būtent mano giminė labiausiai nusipelnė pradėti dinastiją.
Austėja. Tavo giminė ir lieka, ko čia putojiesi? Tik karalius būsi ne tu, gal tavo vaikai po manęs. Taip kad prisėsk ir nusiramink.
Gabrielius. Gerai gerai, būk tu karaliene, bet valdyti leisk man, tu nieko apie tai neišmanai.
Austėja. Na jau ne, brangusis, visas pasaulis pamatė, ko tu vertas, net nesitikėk gauti jokio posto. Pakaks, kad esi princas ir leidžiu tau toliau dulkintis su visomis monikutėmis ar kaip jas vadina.
Gabrielius. Ne tavo reikalas, su kuo aš miegu.
Austėja. Cha cha cha, žinoma, dabar man tai visai nerūpi, nes tu tiesiog negalėsi atsitraukti nuo manęs nei per žingsnį. Nepamiršk, kad žurnalistai persekios kiekvieną tavo judesį.
Gabrielius. Tik ką sakei, kad galėsiu lankytis į kairę.
Austėja. Aš pajuokavau, neleisiu, kad tik atkurta monarchija paskęstų sekso skandaluose. Nuo dabar sėdėsi namie ir smaukysiesi ant nusiraminimo kėdutės.
Gabrielius. Tu žiauri.
Austėja. Baik verkšlenti.
Gabrielius. Viena mergina nuo manęs laukiasi.
Austėja. Varyk ją kuo skubiau iš Lietuvos. Nenoriu jokių pavainikių pretendentų į sostą, tik mano vaikai, mano pačios išauginti, supratai?
Gabrielius. Taip.
Austėja. Taip, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Bet juk mes vieni.
Austėja. Pratinkis, dabar taip bus visada. Nenoriu jokių familiarumų, ypač iš patarnaujančio personalo.
Gabrielius. Tu mane priskiri prie patarnautojų?
Austėja. Ne, žinoma, bet jeigu visi matys, kad ir mano vyras kreipiasi į mane oficialiai, tai ir kitiems tas greičiau persiduos. Kita vertus, karalienei visi yra patarnaujantys. Eik, aš turiu nusiprausti.


Vyriausiasis kamerdineris. Jūs visi, atrinkti tarnauti karalienei, nuo šiol turėsite atsisakyti bet kokio asmeninio gyvenimo. Ta prasme, karalienės interesai, kaip sakė Trampas, yra  first. Tiesa, jis tą sakė kita proga, bet nesvarbu. Žodžiu, kontraktas, kurį netrukus pasirašysite, yra terminuotas penkeriems metams. Vėliau gali būti pratęstas. Viskas priklausys nuo jūsų. Atlyginimas, kurį išvysite popieriuje, turėtų jus maloniai nustebinti. Bet mažiausias žingsnis į šalį, nediskretiškumas, susitepimas abejotinuose santykiuose ir jūsų karjera tuoj pat nutrūks. Tad patariu iškart nuo šiandien pat nutraukti visus ryšius su savo aplinka. Dabar šie rūmai yra jūsų namai. Klausimų bus?


KT (Konstitucinio Teismo) pirmininkas. Jūsų Didenybe, pagal Konstituciją dabar Jūs turite skirti didžiausios parlamentinės partijos pirmininką premjeru.
Austėja. Taip, žinau. Kiek aš turiu laiko pagalvoti?
KT pirm. O ką čia galvoti?
Austėja. Pamiršote pridurti.
KT pirm. Ką? Ach taip, Jūsų Didenybe.
Austėja. Nenoriu, kad pamiršinėtumėte. Galiu paskirti ir kitą Konstitucinio teismo pirmininką.
KT pirm. Tiesą sakant, negalite, bet nesivelkime dabar į peripetijas, aš nepamiršiu, Jūsų Didenybe.
Austėja. Taigi, kartoju klausimą, kiek laiko turiu galvoti?
KT pirm. Atsakau, konservatorių pirmininkė jau laukia už durų. Pagal konstituciją ji gali laukti dvi savaites, bet ar tai bus draugiška iš Jūsų pusės, Jūsų Didenybe? Antra vertus, kito varianto Konstitucija nenumato, tik ji.
Austėja. Aš pasirūpinsiu, kad jai įpiltų sriubos, kol priimsiu sprendimą. Galite eiti.
KT pirm. Klausau, Jūsų Didenybe.
Austėja. Kamerdineri!
Vyr.kamerdineris. Aš čia, Jūsų Didenybe.
Austėja. Man reikalingas asmeninis sekretorius. Dabar. Ar jau atrinkote dvariškius?
Vyr.kamerdineris. Taip, Jūsų Didenybe. Tik priminsiu, kad Jūs pati pasiūlėte vadinti juos vadybininkais.
Austėja. Taip taip, pamiršau, dvariškiai skamba labai nešiuolaikiškai. Vadybininkai. Arba, žinai, gal kamerherai, a, kaip tu manai?
Vyr.kamerdineris. Man sunku spręsti, geriausia būtų tuo klausimu sudaryti eksperinę komisiją.
Austėja. Gerai, aš pagalvosiu. Dabar parodyk man tuos vadybininkus. Tik vaikinus.
Vyr.kamerdineris. Štai čia, žiūrėkite, aš sutalpinau juos visus ant desktopo, folderis dvariškiai.
Austėja. Matai, ir pats vadini juos dvariškiais. Gerai, pažiūrim. Aha, mhmm, ne, ne ... taip, įdomus... dar vienas, bet visgi ne ... kas dar? Gal šitas? ... mhm ... o gal, gal... visgi turbūt šitas. Taip, atsiųsk šitą, jis bus mano asmeninis sekretorius. Silvesteris. Geras vardas.
Vyr.kamerdineris. Jūsų geras skonis. Tuoj bus čia.


Austėja. Deja, turiu tik kelias minutes, todėl atsakyti į klausimus negalėsiu. Kitą kartą. Noriu tik informuoti, kad šį rytą jau susiskambinau video skambučiu su didžiausios mūsų kaimyninės valstybės prezidentu. Pokalbis buvo šiltas ir truko apie pusvalandį. Prezidentas buvo iš anksto nepasiruošęs, užklupau jį netikėtai, tiesą sakant, ir pati apsisprendžiau ekspromtu valgydama pusryčius. Kaip tik apie juos kurį laiką ir vyko mūsų draugiškas pasikalbėjimas. Aš parodžiau pusryčių stalą, jis nusistebėjo, kad jis gana negausus, paskui pridūrė, kad labai vertina lietuvišką kumpį, kurio griežinėlį pastebėjo ant duonos ir taip toliau. Prezidentą skambutis užtiko sporto salėje, tad likusį laiką kalbėjome apie fizinių pratimų naudą formai palaikyti, keletą jų man ir pademonstravo bei pažadėjo per savaitę su savo specialistais parengti specialią programą man, jei pageidausiu, su kuo aš, žinoma, iškart sutikau, o atsisveikindamas pakvietė vasarą pailsėti Kryme, aš atsakiau, kad mielai surasiu dvi tris dienas praleisti prie Juodosios jūros, kadangi senokai ten bebuvau. Tai ir viskas. O dabar, atsiprašau, turiu eiti.
Žurnalistas. Bet juk Krymas priklauso Ukrainai?
Austėja. Kai pakvies Ukrainos prezidentas pailsėti Kryme, aš priimsiu ir jo kvietimą.
Žurnalistai. Skandalas!



Gabrielius. Tai absurdas, tu išprotėjai! O kas čia? Prašau išeiti.
Austėja. Sugrįžk! Kokią teisę turi taip nepranešęs įsibrauti į karalienės apartamentus?
Gabrielius. Aš tavo vyras. Dink iš čia.
Austėja. Niekur neik, stovėk vietoje. Tai mano sekretorius. Susipažink –Silvesteris. Nuo šiol jis bus visada ir visur, kur būsiu ir aš. Tau teks su tuo apsiprasti.
Silvesteris. Atleiskit, Jūsų Didenybe, gal man tikrai geriau palikti Jus vienus?
Austėja. Jokiu būdu. Sėsk ir viską užrašinėk, toks dabar tavo darbas – fiksuoti įvykius.
Gabrielius. Tu vadini tai įvykiais? Šitą savo pirmą interviu? O kodėl aš ten nebuvau?
Austėja. Svarbu buvo Silvesteris. Vis tiek nieko nebūtum fiksavęs. Tu gali tik prišnekėti, o kiti paskui turi už tave atsiprašinėti, kad ne taip tave suprato.
Gabrielius. Ir tavo pirmas skambutis kam? Didžiausiam mūsų, o ir viso pasaulio priešui. Įsivaizduoji kokių malkų gali priskaldyti?
Austėja. Pirma, mielas vyre, kronprince Gabrieliau, aš neturiu priešų. Antra, tu ir tavo šeimininkai nėra visas pasaulis. Ir trečia, draugus ir priešus mes susikuriame patys. Šitą sakinį pabrauk.
Silvesteris. Klausau, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Cha cha.
Austėja. Šito gali nerašyti.
Silvesteris. Klausau, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Aš išeinu.
Silvesteris. Šitą rašyti, Jūsų Didenybe?
Austėja. Būtinai, rašyk viską, kiek spėsi. Būk netoliese, man gali tavęs prireikti.
Gabrielius. Klausau.
Austėja. Ir?
Gabrielius. Eik šikti.
Austėja. Neteisingas atsakymas.
Gabrielius. Jūsų Didenybe.
Austėja. Taip, dabar gali eiti. Viską užrašei, Silvesteri?
Silvesteris. Taip, Jūsų Didenybe. Man labai nemalonu, kad turėjau visa tai girdėti ir užrašyti.
Austėja. Nieko nepadarysi, kažkas juk turi fiksuoti visas dvaro gyvenimo aplinkybes, kitaip nebus objektyvaus vaizdo. Istorija neturi būti klastojama kaip iki šiol, todėl teks apsiprasti ir su ne tokiais maloniais dalykais, kurių galbūt tikėjaisi. Tu atėjai tarnauti Karalienei, bet visada gali atsisakyti, jei tau tai nemalonu.
Silvesteris. Ne, na ką Jūs, Jūsų Didenybe, aš nesitrauksiu, man didelė garbė...
Austėja. Gerai, pakaks. Dabar paliepk, kad mums patiektų priešpiečius, mes kartu čia ir užkasim, iki susitinkant su būsima ministre pirmininke. Taip taip, tau irgi reikia pasistiprinti, dar visa darbo diena prieš akis.
Silvesteris. Klausau, Jūsų Didenybe.
Austėja. Austėja.
Silvesteris. Atleiskit? Ne, ką jūs.
Austėja. Kodėl?
Silvesteris. Geriau aš eisiu. Tuoj grįšiu su maistu... Austėja.



Austėja. Man buvo skanu. O tau?
Silvesteris. Dar klausi, Austėja. Įgnybk, nes netikiu, kad tai vyksta.
Austėja. Vyksta, ir tai dar ne pabaiga.
Silvesteris. Negasdink, man jau ir šito perdaug.
Austėja. Gerai, dabar susitvarkyk, surimtėk ir pakviesk čia tą pretendentę. Ir Gabrielių, žinoma.
Ingrida. Laba diena, Jūsų Didenybe.
Austėja. Argi jau diena? Och, kaip greitai bėga laikas. Tau įpylė sriubos?
Ingrida. Aš nealkana. Jūsų Didenybe.
Austėja. Prisėsk. Paduok, man, Silvesteri, sąrašą partijų, kurios pateko į Seimą.
Silvesteris. Štai jis, Jūsų Didenybe.
Ingrida. Atleiskite, o kam tas sąrašas, juk ir taip aišku, kas laimėjo, apie tai triūbija visa žiniasklaida.  Jūsų Didenybe.
Austėja. Teisingai.
Sakot triūbija? Pasidomėsiu tuo. Čia matau, kad laimėjo Jūsų partija, taip?
Ingrida. Tai aišku.      Jūsų Didenybe.
Austėja. Taip, dabar ir man aišku. Tokiu būdu man belieka tik siūlyti Jums sudaryti vyriausybę. Ar Jūs esate tam pasiruošusi?
Ingrida. Tai žinoma. Tai yra, taip, Jūsų Didenybe.
Austėja. Ir kokios linijos Jūsų vyriausybė ketina laikytis socialinėje, švietimo, užsienio politikoje?
Ingrida. Linija aiški, kaip visada, mokesčių surinkimas, kova su priešiškomis valstybėmis ir taip toliau, bet nesuprantu, kam visas tas klausinėjimas, kas nuo to keičiasi?    Jūsų Didenybe.
Austėja. Ir daug priešiškų valstybių mes turime?
Ingrida. Oi tai čia...
Austėja. Kaip reiškiasi tas priešiškumas?
Ingrida. Na kaip? Na, jie mums grasina.
Austėja. Tikrai? Šiandien ryte kalbėjau su vienu iš Jūsų taip vadinamų priešiškų valstybių vadovu, mes maloniai pakalbėjome ir jis man negrasino.
Ingrida. Aš nežinau, su kuo Jūs ten kalbėjote, bet mūsų linija yra nubrėžta seniai ir mes jos laikysimės.
Austėja. Aišku. Tada turiu porą pasiūlymų Vyriausybės struktūroje. Pirma, teks keisti užsienio reikalų ministrą...
Gabrielius. Bet juk tai absurdas!
Austėja. Anaiptol. Kronprincas reikalingas šalia karalienės. Kai atvyks užsienio monarchai su savo antromis pusėmis, negalėsiu gi aš aiškinti, kad nesu našlė, bet ir neturiu vyro. Tai nediskutuotina.
Ingrida. Ir ką jūs siūlote vietoj dabartinio, Jūsų Didenybe?
Austėja. Jūs galite su juo susipažinti, jis prieš jus.
Ingrida. Kaip? Kas? Aš čia matau tik tarną. Raštininką.
Silvesteris. Jūsų Didenybe!

Austėja. Paskiau, Silvesteri. Kaip žinote, gerbiama Ingrida, tarnų nuo šiol čia nėra. Nešiuolaikiška. Dabar jie vadinami vadybininkais. Ir Silvesteris yra vienas iš gabesnių vadybos magistrantų, ar taip?
Silvesteris. Taip, Jūsų Didenybe, mano magistrinis darbas buvo įvertintas aukščiausiais balais.
Gabrielius. Absurdas!
Silvesteris. Galite patikrinti.
Gabrielius. Tylėk!
Austėja. Brangus mano vyre, aš neleisiu, kad tu taip kalbėtum su užsienio reikalų ministru. Prašau laikytis etiketo!
Gabrielius. O kas tada stenografuos?
Austėja. Pakviesim ką nors iš Darbo biržos. Silvesteris tam neturi pakankamai įgūdžių, net nespėjo užrašyti visų tavo išsireiškimų, kai mes kalbėjome paskutinį kartą.
Gabrielius. Jie ir neturi būti užrašinėjami.
Austėja. Laikas parodys, kurie išsireiškimai turi išliekamąją vertę.
Ingrida. O koks antras siūlymas? Jūsų Didenybe.
Austėja. Mums nereikalinga Karo ministerija, tokiu būdu ir Karo ministras. Ir visa armija ministerijos klerkų.
Gabrielius. Siaubas!
Ingrida. Gal tada ir kariuomenę ketinate paleisti? Jūsų Didenybe?
Austėja. Kariuomenė liks. Ir kariuomenės vadas taip pat. Manau, ne Vyriausybės reikalas spręsti karinius klausimus, tam yra Parlamentas ir Karalienė. Vyriausybė gi turi užsiimti tuo, kad iki karinių situacijų nebūtų prieita. Tam ir skiriu į užsienio reikalų postą žmogų, kuris neeskaluos provokacijų.
Gabrielius. Aš eskaluoju? Viskas, aš išeinu.
Austėja. Aš dar neleidau tau pasišalinti. Viskas, dabar gali eiti. Jūs irgi, gerbiama ministre. Sveikinu.Pradėkite darbą.
Ingrida. Ministras gali eiti su manim?
Austėja. Taip, žinoma.


Silvesteris. Tu žinai, man šita diena, kaip sapnas, dar ryte buvau niekas, o po kelių valandų ir karalienės dvaro vadybininkas, ir asmeninis karalienės sekretorius, ir galiausiai ministras.
Austėja. Tu pamiršai dar vieną pareigybę.
Silvesteris. Ne, brangioji Austėja, nepamiršau, bet tai ne pareigybė, tai laimė.
Austėja. Ar tikrai?
Silvesteris. Gali neabejoti, prisiekiu.
Austėja. Nereikia, neprisiekinėk. Kaip ten vyriausybėje?
Silvesteris. Visi buvo labai nustebę. Aišku, suprato, kad pasiuntei mane tam, kad būčiau tavo ausys, todėl nelabai ir atviravo.
Austėja. Ir gerai, tegul jaučia įtampą, taip neatsipalaiduos.
Silvesteris. O kas toliau, Austėja?
Austėja. Pirmiausia ir svarbiausia – turi vieną kartą baigtis šita karo isterija. Vyksi visur, kur pasakysiu ir megsi draugiškus santykius, įsiklausysi į visus pageidavimus ir niekam nekelsi jokių reikalavimų. Tu susitvarkysi, dabar tu karalienės ruporas. Miegok, buvo sunki diena.
Silvesteris. Neįtikėtina diena!


Gabrielius. Sveiki, bendraminčiai, tikiuosi. Cha cha cha, turbūt iš kitos stovyklos neprasmuko žvalgai?
Žygis. Šnipai reikia sakyti, ką čia vynioti į vatą.
Marius. Kiek apžvelgiau veidus, lyg tai nepamačiau svetimų. Nebent kas su kauke atėjo.
Ingrida. Pandemija jau seniai pamirštas dalykas, niekas su kaukėmis nevaikšto.
Žygis. Oi nesakyk, Ingridute, galima taip nusigrimuoti, kad neatskirsi. Aš Amerikoj tokių technologijų prisižiūrėjau.
Gabrielius. Gerai, nenukrypkim nuo temos, bijau manęs gali pasigesti. Nenoriu, kad prieš laiką pradėtų įtarinėti.
Matas. Užjaučiu. Nėr blogiau, kai tave persekioja.
Gabrielius. Taigi, mes turime Konstitucinio Teismo pirmininką, kuris gal padės mums su teisiniais aspektais.
Ingrida. Prie reikalo. Atkurdami monarchiją, negalvojome, kad įvykiai pasisuks tokia linkme, todėl dabar turime ieškoti išeities. Tikslas atšaukti karalienę ir vietoj jos pastatyti savo žmogų, tai yra Gabrielių.
KT pirm. Kadangi laiko turime mažai, kronprincas, kaip suprantu, skuba, tai iškart ir pradėsiu. Nustojus pareigas eiti karalienei sostą perima vyriausias sūnus, jeigu jis nepilnametis, tada iki pilnametystės valdo kronprincas, tai yra, karalienės sutuoktinis. Bet šiuo atveju karaliumi automatiškai taptų vyriausias sūnus, nes jis jau pilnametis.
Matas. Netinka.
Gabrielius. Galiu pasakyti, kad mano sūnus tikrai nesvajoja tapti karaliumi ir užsikrauti sau tokią atsakomybę. Aš jau kalbėjau su juo. Be to, jis nesupranta, kas galėtų atsitikti karalienei, kodėl toks klausimas apskritai iškyla. Bijau, kad jis neprasitartų motinai.
Ingrida. Tu tėvas, turi susitvarkyti su savo vaikais.
Gabrielius. Žinau. Okaip tau sekasi su Silvesteriu.
Ingrida. Geriau neminėk jo. Kiekvieną kartą eidama į Vyriausybę turiu išgerti viskio, kad nusiraminčiau ir nenutrūkčiau nuo lenciūgo. Bjaurus tipas.
Žygis. Na ne, jis nėra bjaurus, tiesiog taip užprogramuotas.
Gabrielis. Austėjos.
Žygis. Taip, karalienės. Tam jis ir atsiųstas į tavo Vyriausybę, kad kenktų.
Ingrida. Aš nieko negaliu prasukti, jūs suprantat, ar ne? Nei su Taivaniu, nei dar kur nors, visur jo klausimas, kam mums to reikia ir kokia nauda bus Lietuvai. Aš neturiu ką atsakyti, mano fantazija jau baigėsi.
Marius. Mums iškyla realus pavojus, nes užsienio kuluaruose, man dažnai tenka girdėti, jis labai palankiai vertinamas ir spauda jį tiesiog liaupsina, pats jauniausias ministras ir taip toliau.  Dar daugiau, daugelyje šalių mūsų karalienė pradedama vadinti Taikos Karaliene ir tai plinta kaip užkratas.
Žygis. Siaubas, to niekaip negalime leisti.
Marius. Ir, tęsiant kalbą apie Silvesterį, blogiausia, kad daug valstybių įsiklauso į jo siūlymus. Jis tiesiog buria apie save taikos trokštančią koaliciją.
Matas. Velniop taiką, tegyvuoja chaosas!
Gabrielius. Kokius siūlymus, ką jis gali siūlyti, mažvaikis.
Ingrida. Nesakyk, jo mintys daugeliui priimtinos. Mes ir patys kažkada taip kalbėjome: demokratija, žodžio laisvė, apsisprendimo teisė ir kitos nesąmonės, nesinori prisiminti.
Žygis. Ko jaunystėje neprisigalvoji. Su amžiumi tai praeina, praeis ir jam.
Gabrielius. Bet mes neturime laiko laukti. Beje, mes visai pamiršome mūsų Konstitucinio Teismo pirmininką.
KT pirm. Nieko tokio, man smagu išgirsti nuomones. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad visada galima elgtis ne pagal Konstituciją ir jūs tai puikiai žinote. Padarai savaip, o paskui gali laukti, kol kas nors kreipsis išaiškinimo. Gal visai niekas nesikreips, o jeigu ir kreipsis, tai bylą galima vilkinti kiek nori metų. Tad ką aš noriu pasakyti: jūs patys spręskite savo problemas, o aš iš savo pusė padėsiu, kuo galėsiu. Iki, brangūs ponai.
Ingrida. Na?
Gabrielius. Kas na? Ko tu į mane žiūri? Aš ką turiu ją nužudyti?
Žygis. Ne, nu taip niekas nesako, kam iškart kraštutinumai? Reikia paieškoti kompromato.
Vyr.kamerdineris. Kompromatas yra. Tegul man atleidžia kronprincas Gabrielius, bet jo žmona karalienė Austėja nėščia.
Žygis. Tai koks čia kompromatas?
Vyr.kamerdineris. Atleiskite, neturiu teisės daugiau pasakyti, nei pasakiau.
Gabrielius. Karalienė nėščia nuo užsienio reikalų ministro, tą jis norėjo pasakyti. Viešpatie, kokia gėda!
Matas. Užjaučiu.
Ingrida. Nereikia jam užuojautos, jis pats turbūt jau turi vaiką su kita, ar ne?
Gabrielius. Taip, mano mergina pagimdė mergaitę. Ji už Atlanto, Austėja neleido likti Lietuvoje. Aš dar nemačiau savo vaikelio.
Marius. Bet gi tai gera žinia, yra už ko užsikabinti. Aš tuoj informuosiu savo brolius žurnalistus ir kils didžiulis skandalas. Pažadu.
Ingrida. Kaip rutuliosim įvykius toliau?
Žygis. Na, per moralę. Ar galim pasitikėti karaliene, kuri žadėjo aukštus padorumo standartus, o dabar susitepė su vadybininku. Neištikimybė! Mūsų krikščioniška visuomenė to nepakęs. Rengsim mitingus, protestus, galų gale iškelsim apkaltą. Apgautas kronprincas turi tapti šio žygio vėliava. O tada, po nuvertimo tik jis ir galės karaliauti, velniop, ką sako Konstitucija.
Gabrielius. Žygis labai teisingai viską nupiešė, bet aš jau turiu eiti. Atleiskit.


Austėja. Kur tu buvai? Mes šį vakarą priimame Norvegijos karalių, o tu dar nenusiskutęs.
Gabrielius. Nieko, norvegai pripratę prie vikingų.
Austėja. Na, koks iš tavęs vikingas.
Silvesteris. Jūsų didenybe, svečiai bus už penkiolikos minučių.
Gabrielius. O jis ką čia veikia?
Austėja. Jis užsienio reikalų ministras, jeigu jau pamiršai. Gerai, gali nedalyvauti, vis tiek nespėsi persirengti. Mane lydės ponas ministras.
Gabrielius. Ką gi, tuo geriau.

Silvesteris. Tu ne per griežta su juo?
Austėja. Mes puikiai praleisime šį vakarą. Pamiršk jį.



Silvesteris. Austėja, kelkis.
Austėja. Kas yra?
Silvesteris. Blogos žinios, tau gresia apkalta?
Austėja. Ką?
Silvesteris. Tu nesijaudink, aš nepaliksiu tavęs ir mūsų mažiuko.
Austėja. Kaip jie sužinojo? Mes turime skundiką?
Silvesteris. Regis, taip.
Austėja. Kas žino apie tavo viešnages rūmuose?
Silvesteris. Iš esmės visi. Mano kambarys šalia tavojo, kaip asmeninio sekretoriaus, nors aš ir nesu juo. Manau, bet kas galėjo suprasti.
Austėja. Ką rašo spauda?
Silvesteris. Geriau neskaityk.
Austėja. Aš noriu žinoti.
Silvesteris. Kad tu žemos moralės, o aš Kremliaus agentas. Mes abu būsime teisiami.
Austėja. Tuoj pat turi išvykti iš šalies, aš komandiruoju tave į Arabų Emiratus. Nesiginčyk. Aš kaip nors ištversiu.
Silvesteris. Austėja, brangioji, aš atsisakau...
Austėja. Tuoj pat, nedelsiant, vykdyk. Greičiau, per tunelį.



Gabrielius. Jūsų Didenybe! Jūsų Didenybe, tuoj pat atidarykite duris, kitaip mes būsime priversti jas išlaužti.
Austėja. Aš dar miegu, Gabrieliau, kas atsitiko? Karas?
Gabrielius. Nelaikas juokauti, atidaryk.
Austėja. Bet aš dar neapsirengusi, argi norėsi pamatyti mane nuogą?
Gabrielius. Lyg nebūčiau matęs. Atidaryk.
Austėja. Gerai gerai, prašom užeik. Ar tie žmonės taip pat su tavim? Ko jiem čia reikia? Aš jų nekviečiau.
Gabrielius. Paskelbkite.
Teismo raštininkas. Jūsų Didenybe, teismo sprendimu Jūs sulaikoma kol bus atliktas tyrimas.
Austėja. Kuo gi aš kaltinama?
Teismo raštininkas. Amoraliu elgesiu, atleiskite Jūsų Didenybe, ir išdavyste.
Austėja. Taip, kaltinimai rimti. Kas gi perims valstybės valdymą?
Gabrielius. Gali tuo nesirūpinti, aš karaliausiu.
Austėja. Tik nesukelk karo ir neišvok biudžeto.
Gabrielius. O kur tavo užsienio reikalų ministras? Juk jis čia turėtų būti?
Austėja. Karalienės miegamajame? Tu išprotėjai.
Gabrielius. Apieškokite gretimą kambarį, ten buvo asmens sekretoriaus miegamasis.
Austėja. Deja, jis jau seniai nenaudojamas, nuo tada, kai aš atsisakiau asmeninio sekretoriaus. Tu tai žinai.
Gabrielius. Žinoma, jam patogiau buvo miegoti tavo lovoje.
Austėja. Išveskite mane, nenoriu toliau dalyvauti šiame puikiame pokalbyje.
KT pirm. Jūs galite pasisamdyti advokatą arba Jums bus paskirtas nemokamas.
Austėja. Tebūnie nemokamas, reikia taupyti valstybės lėšas.



Ingrida. Bijau, kad mes peržengėme kažkokias raudonas linijas, liaudis nerimsta.
KT pirm. Tikrai, man net baisu atvažiuoti  į darbą, ten tūkstančiai protestuotojų ir jie švilpia. Siaubingai švilpia, neįmanoma susikalbėti. Mes tarpusavyje rėkiame viens kitam į ausį. Reikia kažką daryti.
Gabrielius. Pasiųskite policiją, armiją galų gale.
Ingrida. Armija dabar žinai, kad ne Vyriausybės pavaldume. O policija skundžiasi, kad per maži atlyginimai, kelti nėra iš ko.
Gabrielius. Gerai, duok dabar susigaudyti, aš, taip išeina, esu karalius...
KT pirm. To niekas nepripažįsta, nei viena valstybė. Tas ministras, kuris pabėgo, reikėjo jį sulaikyti kažkaip, ech, tai štai, jis visą pasaulį nuteikė prieš mus, iš visur ateina notos ir reikalavimai paleisti Taikos Karalienę. Net abejoju, ar pavyks teismo procesas, žmonės gali nuversti teismo rūmus.
Žygis. Turi būti kažkokia išeitis. Juk gali ji numirti kalėjime?
Gabrielius. Ji nėščia.
Žygis. Būtent, ji gali prieš laiką gimdyti ir mirti, juk vaikas ne tavo, ko tau gailėti?
Gabrielius. Tokia baigtis, aišku, man būtų labai paranki, naują karalienę aš kaip mat parsivežčiau iš už Atlanto, bet kažko neramu.
Matas. Kas tau, būk vyras, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Oi, kaip man patinka, kai taip į mane kreipiesi, bet kažkokia baimė vis tik smelkiasi, o kas jei žmonės pasmerks mane, supras, kad čia nešvarus reikalas.
Marius. O žinot, kokia geriausia išeitis šioje situacijoje?
Matas. Ne.
Marius. Kitas dar didesnis įvykis, kuris užgožtų karalienę.
Žygis. Ir kas tai galėtų būti?
Marius. Karas.
Ingrida. Ir kam gi mes skelbsime karą?
Marius. Ne mes, reikia, kad mus užpultų.
Gabrielius. Sugalvojau, uždrauskime tranzitą per mūsų šalį.
Žygis. To neužteks.
Gabrielius. Tada patys užpulkime ką nors.
KT pirm. Aha, jums gerai, jūs visi turite kur bėgti, o aš per savo gyvenimą nesusitaupiau pinigų, kad nusipirkčiau namus užsienyje.
Ingrida. Na, ir kvailys. Bet, kita vertus, bijoti tau nėra ko, esi švarus, neapsivogęs.
Gabrielius. Tu skaitykis su žodžiais, mes visi sąžiningai užsidirbome savo turtus.
Matas. Tai ką darom? Puolam ar kaip?
KT pirm. Girdit, kaip jie rėkia? Gal paleidžiam karalienę? Vis tiek nieko gero iš to nebus.

Įskrenda akmuo išdauždamas langą.

Marius. Kvepia revoliucija.
Matas. Aš išeisiu su jais pasikalbėt.
Žygis. Aš irgi.
KT pirm. Viso labo, mano darbo laikas baigėsi.
Ingrida. Supranti, kad jie visi mus paliko?
Gabrielius. Kaip gaila, taip gražiai viskas prasidėjo.
Ingrida. Einu pasakysiu, kad išleistų karalienę. Tau geriau būtų dingti.

Iš gatvės girdisi skandavimas: Laisvę Taikos Karalienei!

2024.03.02, bitterfeld