Vienas įdomesnių autorių. Dingo. Kodėl?

Rašau romaną.
Gal kada nors baigsiu.
Šiais metais.

Aš, kaip nenuilstantis taikos ieškotojas, vis grįžtu ir grįžtu prie minties apie taiką. Man rodos, kad kažkada jau rašiau apie dvigubą pilietybę, bet dabar šią idėją noriu papildyti:

ką ten dvi pilietybės, pasaulis turi susitarti, kad kiekvienas Žemės žmogus turėtų bent dešimt tų pilietybių, o dar geriau, jei jų būtų po dvidešimt, penkiasdešimt ir daugiau.

Tada iškart Žemėje baigtųsi visi karai, nes kokia nors grybų ieškotoja arba mažakelnis napoleonas turėtų patys eiti į mirtį, niekas neklausytų jų karo kurstymo kalbų ir kvietimo ginkluotis ir ką nors užpulti, visi parodytų savo alternatyvią pilietybę ir pasakytų: papūsk sarajevui į šikną.

Visame pasaulyje staiga taptų nereikalingi visokie leopardai ir kitas metalo laužas, kuris būtų perdirbtas taikiems reikalams.

Aišku, ir rašyke tada būtų nepaklausūs visokie karo dienoraščiai ir tie, kurie juos veda kartu su savo klonais, kažkur išnyktų, ir rastų žmonės parke ant šakos pasikabinusį neatpažintą pašalpų gavėją nežinomu slapyvardžiu, ir niekas negalėtų pasakyti, nei kas jis buvo, nei ką gero nuveikė.

Bet bijau, kad pasaulio didieji dėl to niekada nesusitars, nes karas tai verslas. Todėl pirmyn, nenuilstanti karo mašina, pirmyn!

Vokietijoje labai padaugėjo rusiškai kalbančių vyrų, kurie galėtų guldyti galvas už savo šalį. Gal tarp jų ir nemažai rusų, nežinau, bet įtariu didžioji dalis ukrainiečiai, kurie nusprendė geriau pasislėpti nuo šitų nesąmonių. Suprantu juos ir pateisinu.

Manau, ir mūsų didžioji dalis karui tinkamų vyrų pabėgtų, jei Lietuvą kas nors užpultų, pirmiausia tie, kurie kasdien rašo visokius karo dienoraščius. Aš juos suprantu ir pateisinu. Mano pagarba jums.

---

Kodėl visi aktyviai pasisakantys už karą, o tokių šiame puslapyje nemažai ir jie būtinai pasireikš po šiuo įrašu, neima į rankas ginklo ir neina į frontą apginti viso demokratiško pasaulio? Kodėl per dienų dienas sėdi čia ir reiškia emocijas, bet nieko nesiima. Aš tikrai pagerbčiau kritusį kovoje didvyrį ir uždegčiau žvakelę ant jo kapo. Pirmyn.

Pataikiau pažiūrėti reportažą apie Japoniją ir vokiečiai, aišku, neapsiėjo be pasakojimo apie Hiroshimą ir Nagasaki. Lietuvoje gal ši istorinė detalė dabar nepopuliari, nes atominis konflikto sprendimas turbūt nelaikomas baisia tragedija? Nesvarbu kuri pusė tam ryžtųsi.
Bet man kažkodėl buvo nesmagu. Gal buvau neišsimiegojęs?

Vienas profesorius paklausė vieno anūko, ar buvo Lietuvoje czv kalėjimas, į ką tas atsakė, kad ne, tada paklausus, o tai kodėl Lietuva sumokėjo nukankintam Lietuvoje kaliniui iš aštunto ar devinto pasaulio už patirtą žalą ir išmuštą akį, anūkas pateikė versiją, kad jie su profesoriumi yra skirtingose dimensijose, suprask, jo, anūko dimensijoje kalėjimo nebuvo, o profesoriaus ir to teismo, kuris priteisė atlyginti žalą, dimensijoje tas kalėjimas buvo, bet, greičiausiai pinigai buvo sumokėti į tą kitą dimensiją, kurioje kalėjimas buvo, dėl to, kad dimensijoje, kurioje kalėjimo nebuvo, tiesiog nenorėta papildomo triukšmo, kuris dimensijoje, kurioje nėra kalėjimo, trukdo klausytis klasikinės muzikos, kurios nesupranta tie, kurie gyvena dimensijoje, kurioje kankinimų kalėjimas buvo. Be to, paklaustas kaip jis anūkas paremia karą Ukrainoje, atsakė, kad kitomis priemonėmis, nes tikriausiai paremti pinigais yra sudėtinga, nes iš devyniolikos milijonų turbūt nelabai atsirastų grąžos aštuoniolika milijonų devyni šimtai devyniasdešimt tūkstančių devyni šimtai devyniasdešimt devyni eurai, jeigu pavyzdžiui jis paaukotų vieną eurą, o smulkių jis neturi, viskas vienoje vietoje.

Mėgstamiausias kinas:
nespalvotas.

Mėgstamiausia muzika:

Russkoje radio.