Kitas

Kaip suprasti klimb, aš sumokėjau, kad atverti balsavimą, o ten rodo, kad administratorius balsavo vienetu, bet jis nematomas? Tokia lygybė? Kam tada tas atvėrimas, jeigu vistiek nematai, kas kaip balsavo, jeigu kažkoks administratorius gali likti nematomas?

Išvykstu į Velykų salas.

Aš buvau blogas, dabar pasidariau geras, buvau Svoločius, tapau Nekaltas.

Už lango įkypai pasviręs spokso į mane per pusę apsišvietęs Mėnulis. Televizorius perduoda man snukerio vyksmą. Kitame kambaryje beprasmiškai šviečiasi liustra ir praviros durys man dėl to priekaištauja. Jaučiu visuotinį priešiškumą, net ir šildymas automatiškai tai įsijungia, tai išsijungia. Tik kažkoks kvailas nuomininkas, tai aš, sėdi ant sofos ir tūkstantį kartų kartoja tuos pačius akordus gitara - C, G, dm ir am.

Vieną kartą, tai nutiko lygiai po šimto metų, tai yra 2119, sugalvojo Amerikos prezidentas užpulti Egiptą. Turėjo tam svarių priežasčių, piramidės jam nepatiko ar faraonai, nesuprasi, bet faktas, kad paskelbė per visą sklaidasklaidą apie savo ketinimą sutvarkyti nepaklusnią šalį. Egipto tas valdytojas - ar faraonas, ar dar koks kadafis - labai persigando dėl tokios naujienos ir suskubo ruoštis karui.

Šioje vietoje reikia nuklysti šiek tiek į šalį ir papasakoti, kas atsitiko pasaulyje per tą šimtą metų, kurie dar bus, kaip suprantat. Taigi, per tą šimtmetį visame pasaulyje vyko daugybė referendumų, kurie atvėrė visų šalių piliečiams turėti ne po vieną, o po kelias pilietybes. Kai kurie žmonės tų pilietybių turėjo kaip nuolaidų kortelių savo piniginėje. Visiems dėl to buvo labai patogu, sakysim, pensiją gauti vienoje vietoje, kitoje taisytis dantis, dar kitur kurti verslą, ketvirtur mokėti mokesčius ir taip toliau, visko neišvardinsi.

Grįžkime prie reikalo. Paskelbtą karo dieną prezidentas Trumpas išeina į Baltų rūmų balkoną pasveikinti savo kariuomenės, o ten, priešais rūmus stovi tik du generolai ir kaltai mindžikuoja dailiai nušienautą pievelę, šienautojas irgi netoliese grūmoja tiems kariškiams, kad tie trypčioja taip meniškai ir skrupulingai nudailintą veją. Klausia Trumpas, o kur kariuomenė? Tie du atsako, matot, prezidente, kai paskelbėte apie karą, visi išlakstė į kitas valstybes, kurių piliečiai jie taip pat yra. Liko tik virėjai ir sanitarai, kurių nepasiųsi su ginklu kautis, nemoka. Pasikeikė Trumpas, pasikoliojo ir galiausiai nuėjo gerti tekilos.

O Kadafis ar kitas koks ten faraonas irgi atskubėjo tą rytą prie piramidės pasveikinti Egipto gynėjų. Pasirodo, ir tų nėra, tik keli kupranugariai su neštuvais sužeistiesiems gabenti ir vienas sanitaras. Tai ką tu gabensi, po šimts krokodilų, jei nei vieno sužeisto nebus? Kaltas, atsako sanitaras ir drožia su pagaliu kupranugariui per šikną. O už Atlanto Trumpas rėkia, tekilos prisigėręs, aš turiu tą arabą sumušti, kur mano kariai? O faraonas irgi šaukia, aš turiu apginti piramides, kur mano beduinai? Abu šaukia, bet niekas nevyksta.

Tuo metu ir Rusijos caras kaip tik sugalvoja Kiniją užpulti, nes tie vis į tą jo Sibirą taikosi, siauraakiai prakeikti. Liepia jis savo maršalams skubiai surinkti milijoną karių, kad prisistatytų visi prie Amūro. Tokia upė Sibire. Sutartą dieną nei prie Amūro, nei prie kitos upės (upių gi daug Rusijoje, gal sumaišė?) karių nerasta. Kinijos diktatorius savo ruožtu taip pat nesurenka karių, nežymi saujelė. Visi verkia, kinas, kad negalės apsiginti nuo galingos Rusijos, Putinas, kad kinai vėl išslydo jam iš rankų. Ten ta pati istorija – kaip tik paskelbė apie karą, tuoj visi griebė kitus savo pasus ir perbėgo arba net ir bėgt nereikėjo, tiesiog pasakė – mes kitos šalies piliečiai, vot.

Reikia paminėti, kad ir Lietuvą ištiko ta pati bėda. Grybauskaitė sugalvojo savotiškai pasveikinti latvius su nepriklausomybės dviejų šimtų metų jubiliejumi, sako – užimsiu Liepoją. Liepojiečiai tuoj pat atsišaukė, mes nepasiduosim, bet nei tie, nei anie karių nesurinko.

Visi pasislėpė po kita pilietybe. Taip pasaulyje po šimto metų neprasidėjo nei vienas karas, nors valstybių vadovai labai to siekė, vieni rėkė – rusai puola, kiti dar kažką vebleno, bet karo surengti taip ir nepavyko. Tada kai kurie vadovai pasitraukė nuo pareigų, kiti net nusižudė iš pykčio, kubilius išprotėjo, raselė pasikorė, kinas pasidarė Charakiri japonų pavyzdžiu, žodžiu, atėjo geras gyvenimas paprastiems žmonėms.

O musulmonai ta proga pakvietė visus vyrus į kažkokį kalną, gal Ararato, pasimasturbuoti taikos ir Alacho vardan. Sugužėjo apie milijoną žmonių iš viso pasaulio, apsėdo Araratą ir tris dienas ir naktis masturbavosi, ir iškilo toje vietoje naujas kalnelis, kurį pavadino Spermata.

Tokie tad dalykai dėjosi po šimto metų, tai yra 2119 metais, žodžiu, tai dar tik bus, todėl visokie galimi sutapimai yra grynai atsitiktiniai ir purkštauti dėl to nereikėtų, bet švelnieji palkininkai, nesugebantys patys nei eilutės parašyti, vis tiek kviečiami palikti po šiuo kūriniu savo kuolus, nes geriausia, aišku, būtų deginti Svoločiaus tekstus (knygų deginimas oi koks geras dalykas!), bet jei kol kas to daryti negalima, tai nors taip jį nubauskite.

***

Girdėjote turbūt, kas nutiko Madeiroje po to, kai aš ją palikau: autobusas su vokiečių turistais nusivertė nuo kalno, kažkiek žuvo. O juk ir aš galėjau ten būti, juk irgi beveik vokietis. Įsivaizduoju, kaip daugelis čia esančių apsidžiaugtų. Bet gerasis pražilęs ir sulinkęs nuo metų naštos dievulis kažkodėl dar nenori, kad aš išeičiau iš rašykų, tad tebūnie, pasilieku.
Ir gerai, kad anksčiau už vokiečius ten nuvažiavau, ir, be to, dar ir kūrinėlį šiokį tokį sukurpiau tenai. Žinoma, kai kas sako, kad šūdas tas mano kūrinys, gal būt, bet patys geriau neparašo.
Linkiu savo priešams ir pavyduoliams daugiau dirbti, daugiau įdėti pastangų, gal kada nors ir jie kažką vertingo parašys. Sėkmės, nevykėliai!

Na gerai, Ana, eikim statyti tą Paryžiaus bažnyčią. Paimkim dar Praną už dailidę ir pamiršę visus kuolus išsijuosę pasidarbuokim kultūros labui.

Nors tu ir sakai nesupyk, bet aš vis tik leisiu sau tokią prabangą ir supyksiu, tuo labiau, kad tu ne pirmą kartą (jei būtų pirmas, mat jį velnias) ateini ir įpisi kuolą, būtent ne įpaišai, bet su pasimėgavimu įpisi. Ir po to sakai, a kas čia tokio, man nepatiko. Nežinau, kaip kiti, bet aš galvoju, kad kuolo vertas tik tas kūrinys, kuris yra šlubas visomis kojomis, ir gramatika, ir stilius, ir logikos nebuvimas, bet inpisti kuolą tik už tai, kad jis tavo supratimu yra "kūrviškas", tai jau kvepia inkvizicija. Kas tu tokia, Aleksandravičiene, kad imiesi spręsti kas kūrviška, kas ne? Tu turi sertifikatą atpažinti moralės buvimą ar nebuvimą? Ką tu pati veikei su savo Aleksandravičiumi, ar tik misionieriaus poza dulkinaisi, ar leidai save pravalyti ir šuniuko poza? O gal tu paskundei savo Aleksandravičių milicijai, kad jis užgulė tave iš už nugaros?

Labiausiai už viską nekenčiu veidmainystės. Ir davatkų. Ir urapatriotų. Tu, Aleksandravičiene, man regis, labai gerai iliustruoji savimi, savo elgsena, laikysena ir visu gyvenimu šituos žmonių išsivertinėjimus.

Šiandien mirė Kristus, neabejoju tavo nuoširdžiomis apsimestinėmis ašaromis. Trečią dieną jis kelsis iš numirusių, kaip teigia išsimiklinę sukčiai, kelsis tam, kad jūs lengvatikiai eitumėte ratais aplink šventyklą, gausiai aukotumėte kunigams, kad jie turėtų už ką pavalgyti, nusipirkti degalų savo naujam automibiliui ir pavėžintų gražų berniuką, kuris patarnavo jiems prie altoriaus.

Ką dar tau pasakyti? Nevarg tu su mano rašliavom, vis tiek manęs neperauklėsi, rašyk tuos savo beverčius eilėraštukus apie pienės žiedą, arba kukutį, ne kakutį, rašyk kaip ošia šilas, dar kitas nesąmones, kurias dauguma čia rašote, mėgaukitės vienas kitu, liaupsinkite, rašykite pagyras vienas kitam ir nelįskite, labai prašau, į tą "kūrvyną".

Tai buvo Svoloč žodis.