***

Girdėjote turbūt, kas nutiko Madeiroje po to, kai aš ją palikau: autobusas su vokiečių turistais nusivertė nuo kalno, kažkiek žuvo. O juk ir aš galėjau ten būti, juk irgi beveik vokietis. Įsivaizduoju, kaip daugelis čia esančių apsidžiaugtų. Bet gerasis pražilęs ir sulinkęs nuo metų naštos dievulis kažkodėl dar nenori, kad aš išeičiau iš rašykų, tad tebūnie, pasilieku.
Ir gerai, kad anksčiau už vokiečius ten nuvažiavau, ir, be to, dar ir kūrinėlį šiokį tokį sukurpiau tenai. Žinoma, kai kas sako, kad šūdas tas mano kūrinys, gal būt, bet patys geriau neparašo.
Linkiu savo priešams ir pavyduoliams daugiau dirbti, daugiau įdėti pastangų, gal kada nors ir jie kažką vertingo parašys. Sėkmės, nevykėliai!

Na gerai, Ana, eikim statyti tą Paryžiaus bažnyčią. Paimkim dar Praną už dailidę ir pamiršę visus kuolus išsijuosę pasidarbuokim kultūros labui.

Nors tu ir sakai nesupyk, bet aš vis tik leisiu sau tokią prabangą ir supyksiu, tuo labiau, kad tu ne pirmą kartą (jei būtų pirmas, mat jį velnias) ateini ir įpisi kuolą, būtent ne įpaišai, bet su pasimėgavimu įpisi. Ir po to sakai, a kas čia tokio, man nepatiko. Nežinau, kaip kiti, bet aš galvoju, kad kuolo vertas tik tas kūrinys, kuris yra šlubas visomis kojomis, ir gramatika, ir stilius, ir logikos nebuvimas, bet inpisti kuolą tik už tai, kad jis tavo supratimu yra "kūrviškas", tai jau kvepia inkvizicija. Kas tu tokia, Aleksandravičiene, kad imiesi spręsti kas kūrviška, kas ne? Tu turi sertifikatą atpažinti moralės buvimą ar nebuvimą? Ką tu pati veikei su savo Aleksandravičiumi, ar tik misionieriaus poza dulkinaisi, ar leidai save pravalyti ir šuniuko poza? O gal tu paskundei savo Aleksandravičių milicijai, kad jis užgulė tave iš už nugaros?

Labiausiai už viską nekenčiu veidmainystės. Ir davatkų. Ir urapatriotų. Tu, Aleksandravičiene, man regis, labai gerai iliustruoji savimi, savo elgsena, laikysena ir visu gyvenimu šituos žmonių išsivertinėjimus.

Šiandien mirė Kristus, neabejoju tavo nuoširdžiomis apsimestinėmis ašaromis. Trečią dieną jis kelsis iš numirusių, kaip teigia išsimiklinę sukčiai, kelsis tam, kad jūs lengvatikiai eitumėte ratais aplink šventyklą, gausiai aukotumėte kunigams, kad jie turėtų už ką pavalgyti, nusipirkti degalų savo naujam automibiliui ir pavėžintų gražų berniuką, kuris patarnavo jiems prie altoriaus.

Ką dar tau pasakyti? Nevarg tu su mano rašliavom, vis tiek manęs neperauklėsi, rašyk tuos savo beverčius eilėraštukus apie pienės žiedą, arba kukutį, ne kakutį, rašyk kaip ošia šilas, dar kitas nesąmones, kurias dauguma čia rašote, mėgaukitės vienas kitu, liaupsinkite, rašykite pagyras vienas kitam ir nelįskite, labai prašau, į tą "kūrvyną".

Tai buvo Svoloč žodis.

Balandžio 1-ąją praleiskim, juokų diena. Kam norisi nebūti rimtam?

Su teatro diena visus, rašančius teatrui!

Vokiečiai mane myli.

Nekenčiu vokiečių!

Na gerai, yra vienas geras dalykas - pavasaris, kuris greitai ateis.

Nėra nieko gero. Visame šitame pasaulyje nerasi nei vieno gero dalyko. Tarkim, seksas. Šūdas. Vienos problemos. Tas pats su maistu, pinigais ir draugais. Išskirčiau nebent miegą, sapnus, bet ir jie kažkada baigiasi.