Diena gyvenime, geras pavadinimas.

Dievas yra toks mažas nematomas kompiuteris su labai galinga atmintim, turi daug RAMų ir yra labai greitas. Jis apsprendžia visų žmonių likimus, pvz.: kada koks vaikas Argentinoje gaus neigiamą arba teigiamą egzamino pažymį, kada kokia močiutė Lietuvoje negaus pensijos arba kada koks Amerikos milijonierius pasididins savo kapitalą penkiais procentais, sudalyvavęs akcijų pirkime.
Va toks jis tas Dievas, ir papūskit jam į uodegą.

Vokiečiams su rusais vėl nepasisekė, kaip tik ten nueina, taip ir pralaimi.

Žiūriu futbolą. Rašau paskutinę pjesę. Mokausi vokiečių. Laukiu komunizmo. Pirmadienį gausiu atlyginimą. Pradėsiu vartoti kokainą.
Kas dar? Skaitau. Murakamį. Viskas, berods. Nieko nepamiršau?

Beveik pirmą kartą man patiko lietuvių daina jurovizijoje.

Galiu išmokti japonų kalbą, galiu nubėgti ligi Lietuvos, galiu parašyti simfoniją, galiu daugybę dalykų padaryti, bet kažkodėl nieko nenoriu.

Ačiū dievui, ryt gegužis, gražiausias mėnuo.

Norėčiau ką nors parašyti, bet nepavyks, jaučiu.

Žiauriai nepatinka vasaris. Kiti mėnesiai, kurie dar galėtų lyg ir rodyti savo atšiaurumą, gruodis ir sausis, dažniausiai būna nuosaikūs arba jei jau reikia, tai truputį paspaudžia, bet jau vasaris, kuris lyg ir turėtų pranašauti pavasarį, deja, isteriškai puola ardytis, įrodinėti savo kraštutinumą, siausti pūgomis ir speigais, kaip koks neadekvatus pamišėlis, maždaug - norite pavasario? tai še jums sniego iki kelių, še jums dvidešimt laipsnių ir daugiau, nebus jums pavasario, stipkit visi po baltu apklotu ir panašiai.
Gal ir gerai, kad tokį pamišėlį bent jau sutrumpino iki keturių savaičių. Dar geriau būtų, jei visuotiniu referendumu jį panaikintų, lengviau atsikvėpčiau.

Kodėl man patinka sėdėti kepyklėlėje ir nieko neveikti? Nuo stiklinės kyla garai, skamba nepretenzinga lengva muzikytė, negarsus pašnekesys prie gretimo staliuko neblaško mano gero nusiteikimo. Laikas slenka vos vos, jo net neužčiuopiu, tik laikrodis ant rankos išduoda, kad jis niekur nedingo, jis čia, su manim, su gretimu staliuku, pašnekesiu, žiema už lango, visur. Jis gyvas, kaip ir aš. Na ir tegul.
Išgersiu arbatą ir eisiu. Bet kol kas dar pabūsiu. Fiksuoju kepyklėlę, vaizdą už lango, pulsą, mintis, atsiminimus, švelnų liūdesį apie tave.