Man patinka, kad manęs niekas neskaito. Aš irgi nieko neskaitau.

Pochui, supistai pochui, viskas praėjo.

Taip jau būna, taip būna, kad susimauni, nepaklausai savo vidinio balso ir būni išdurtas. Juk sakė kažkas viduje - dabar, tuoj pat atsistok ir išeik, nesvarbu kaip tai atrodys, kaip įkalbinės pasilikti. Ir įkalbinėjo juk, sakė, tai dar penkias minutes, kai pasakiau, kad turiu išeiti. Tos penkios minutės ištįso į pusvalandį, dalyvavau nekenčiamame farse, maiviausi su visais, neva linksminausi supistai organizuotame vakarėlyje, kuriame visi supistai privalo būti linksmi ir draugiški, net jei supistai vienas kito nekenčia, ir aš, kas supisčiausia, leidausi įtraukiamas į veidmainystės supistą vandenyną, supistai šypsojausi ir vypsojausi, nors mielai būčiau visus apvėmęs nuo aukšto kalno, kol galiausiai gavau tai, ko mažiausiai tikėjausi - supistą gėlę supisto prieš pusę ar daugiau metų praėjusio gimtadienio proga.
Jaučiausi toks apvemtas, apdrėbtas šūdais, išdurtas, nušautas, užmuštas, išniekintas ir blogiausia, kad mane užklupo netikėtai, buvau tam nepasiruošęs, ir vėpsojau neva laimingas, vietoje to, kad trenkčiau į snukį, esu supistas idiotas, kur dingo mano svoločizmas. Nenoriu gyventi, taip dūšią užgavo.
Daugiau niekada manęs niekas nesulaikys ir nenurodinės, kiek ir kur man būti, nesišypsosiu, kai to reikalaus etiketas, bet tam priešinsis mano vidus, nepataikausiu ir neapsimetinėsiu tuo, kuo nesu. Esu Svoločius ir tai yra lygis. Aukščiausia lyga.
Supista diena. Supista savaitė. Supisti metai. Baigiasi.

Gerai, tarkim, niekas manęs nepersekioja. Taip geriau?

Kažkokios beždžionės persekioja mane. Įdomu, ko jiems reikia?

Šiomis dienomis yra renkami įtakingiausi politikai, žurnalistai, verslininkai. Renka elitas ir liaudis.

O ką jei išrinktume dešimtuką arba bent penketuką įtakingiausių rašykų?
Vienas būtų elito, kitas liaudies.

Faktas - ryt gali būti pirmadienis. Jeigu niekas nepasikeis.

Lietuvos žmonės vargsta. Jie neįsivaizduoja, ką reiškia būti laimingu. Tai svetima, nepažįstama jiems būsena. Geriau vargti. Todėl aš irgi, kaip ir visi lietuviai, vargstu. Ir dėl to esu laimingas.

Perskaičiau savo kūrinį ir apsiverkiau, toks geras pasirodė. Vienuoliktų metų.

Man žiauriai nepasisekė. Turėjau gimti antikos laikais, blogiausiu atveju apie tą metą, kai buvo Kristus. Dar galėjau gimti iki spalio revoliucijos arba Lenino, galėjau išpisti jo motiną, tada ji neturėtų savo Volodios. Pasaulis būtų kitoks be komunizmo.  Kristų, aišku, būčiau nudėjęs, irgi didelis pliusas. Žmonijai būtų labiau pasisekę, jei gimčiau gerokai anksčiau. Dabar iš tikro neturiu ką veikti.