Pravalas, visiškas pravalas, nors tai ir  nelietuviškas žodis, bet ilgam įsirėžęs dėka Alvydo Navicko, kuris labiau geidavo būti vadinamas Paršeliu arba Paršu, taip jį visi ir vadino ir ne visi netgi žinojo jo tikrą vardą, tik aš retkarčiais dėl įvairovės pavadindavau jį NairViskas, taigi jo priežodis būdavo Pravalas Petrovičius, kai negaudavo degtinės į skolą pas bobutę ar kita nesėkmė ištikdavo.
Dabar Pravalas Petrovičius sėdi pas mane, ilgam įsitaisė. Aš klausiu jo, o kaip Paršas, NairViskas, kodėl jį palikai? Jis tik tyli ir toliau sėdi pas mane. Neišeina. Noriu baigti pjesę. Neturiu fantazijos. Išeik, sakau, man reikia dirbti. Nereaguoja.
Taip ir gyvenam. Man nesiseka, o jam kas.

Žmonės įdomūs sutvėrimai, aš vis nenustoju jais žavėtis.
Gal čia aš ir ne pirmas taip pasakiau, koks skirtumas.

Balandžio 13 ten pat dar kartą tas pats, tik 19 val.

Savaitės geriausi dviejų savaičių senumo. Kažkam sustojo laikas. Kaip aš pavydžiu tokiems.

***

Aš tai darau.

Spėkit, kieno automobilio langą apšiks karvelis, ypač jei vakar visas jis, automobilis  buvo nuplautas?
Teisingai - svoločiaus.

Kalbant apie tas visas kalėdas ir velykas, turiu pasakyti, kad žmogus, nesvarbu, kas jis - svoločius ar dievo sūnus - turi pragyventi taip, jog niekam nešautų į galvą jį nukryžiuoti.
Gal pradėkim garbinti paprastą žmogų, kuris niekam neužkliuvo ir nepridarė kvailysčių.

Nulis.

Tokia rekomenduojama užduotis po dienoraščio užrašu.

Kuom papildyti vasario 16-ąją?