Iš laiško Klimbingut...:

"Tik dabar pastebėjau, kad nuėmėte prierašą po mano kūriniu "Žmogus....". Labai gaila, kad savo nuožiūra imatės kūrinio redagavimo. Suprantu, kad prierašas buvo nemalonus jūsų "partiečiams" ir jūs nesavanaudiškai jiems pasitarnavote. Tik gaila, kad kiti skaitytojai, nesusiję su šiuo mikrokonfliktu, liks nesupratę, kodėl po sekančiais Svoloč kūriniais (kaip ir po dauguma ankstesnių), nuolat kartojasi administratorių vertinimuose nepamirštamas palikti kuolas. Ta prasme, tas prierašas bent buvo nuoroda į pastovų kitos, elitinės pusės kerštavimą vartotojui vardu Svoloč. Dabar gi pašaliniam stebėtojui kils nereikalingi klausimai - kaip čia yra ir t.t.
Be to, rašiau jums, kad autorius sutiks, jog šis kūrinys būtų perkeltas į prozą. Tikrai negaliu sutikti su tamstos nuomone, kad fantastai labai malonūs žmonės, man taip nepasirodė. Taip pat ir "Skubų pasitarimą" norėčiau matyti scenarijų lentynoje.
Ir pabaigai, matyt, jūs esat kone vienintelė iš elito, su kuria dar galima civilizuotai bendrauti, kuri neprovokuoja įtampos ir išlaiko bent minimalų pagarbumą. Mažoka kaip tokiai svetainei."

Vietname gyventi gera
Nėra bulvių ir lietuvių.

Grįžau iš priėmimo Prezidentūroje Valstybės dienos proga.
Šiaip faktas abejotinos vertės, bet gražiai skamba ir paglosto mano miesčionišką ir snobišką puikybę ir svoločišką tuštybę.
Na ir džiaukis, niekše.

Esu dėkingas arbūzų mūzai už pakištą idėją šiam kūriniui


Kai man buvo dvidešimt su viršum metų, aš gyvenau gana palaidą gyvenimą ir to pasėkoje susirgau džiova. Šalia visų medicininių preparatų aš nutariau išbandyti ir netradicines liaudies medicinos priemones. O viena jų rekomendavo gerti  kūdikių arba vaikų šlapimą. Nežinau, kuri priemonė man padėjo, bet aš pasveikau.
Gerti šlapimą iš pradžių buvo koktu, negalėjau paskaninti jo cukrumi, nes sergant džiova saldumynų reikia apskritai vengti, nes didelė tikimybė susirgti dar ir cukralige, todėl bandydavau prislopinti nemalonų skonį pienu arba degtine ir užkąsdavau duona.
Iš pradžių gauti šlapimo man nebuvo sunku, buvau neseniai vedęs ir turėjau pirmagimį. Prikišdavau jam stiklinę ir palaukdavau kol padarys. Turiu pasakyti, kad jo šlapimas buvo dieviškas. Aišku, pirmus kartus aš biaurėdavausi, bet prisiversdavau gerti, nes tikėjau visais būdais ir vaistais, kuriuos girdėjau esant veiksmingus. Vėliau pastebėjau, kad mintis apie šlapimą man neišeidavo iš galvos, vis bandydavau prisiminti jo skonį, kuris užgėrus ir užkandus, dingdavo, aš nespėdavau jo užfiksuoti savo sąmonėje. Tada pradėjau gerti šlapimą vieną, iš lėto, tirdamas ir įvardindamas visas to skysčio ypatybes. Jis buvo rūgštokas, bet visai nedaug, gan sausas ir aromatingas, jei taip galima apibūdinti šlapimą. Sakydamas sausas aš turiu galvoje, kad drėgmė labai greitai išgaruodavo burnoje ir likdavo tik druskų nuosėdos, ne taip kaip geriant alų.
Ilgainiui pamėgau šį produktą, jo man norėjosi vis daugiau. Po kažkurio laiko jau nebegalėjau jo gauti iš savo sūnaus, jis augo ir šlapinosi pats į puoduką, vėliau į klozetą. Su puoduku aš kartais dar galėjau sugudrauti, bet paskui likau be tiekimo.

Būdamas banko tarnautoju su bendradarbiu išvykau į komandiruotę po periferinius filialus vesti seminarus vietiniams klerkams apie naująją sąskaitų tvarkymo programą. Mes nakvodavome mažuose viešbutukuose.
Kartą smarkiai prisigėrėme kavinėje ir nešini atidarytais alaus buteliais lingavome į lovas. Prie mūsų priėjo vietinis zombis ir paprašė alaus. Aš atidaviau jam savo butelį, tuo labiau, kad jis buvo beveik tuščias. Paėjus kiek man šovė į galvą mintis ir aš paprašiau draugo, kad jis prišlapintų į savo nenugertą butelį. Jis taip ir padarė nuėjęs į krūmus ir  pastatė butelį prie artimiausio suoliuko. Pasukus už kampo aš neva prisiminiau, kad dar turiu paskambinti žmonai, todėl pasiūliau jam grįžti vienam, o aš, reiškiasi, paplepėsiu truputį gryname ore.
Ir tekinas grįžau prie suoliuko. Butelys, ačiū dievui, stovėjo nepaliestas. Aš  nusiraminau ir patogiai atsidrėbęs ėmiau lyg ir iš tikrųjų kalbėti telefonu, o kita ranka apčiuopiau butelį. Iš šalies viskas atrodė labai natūraliai – sėdi žmogus ir kalba, gurkšnodamas alų. Tai, kas kitiems buvo panašu į alų, tąkart man žiauriai patiko - skonis buvo kur kas aštresnis, nei vaiko, be to visos šlapimo savybės pasireiškė didesniu laipsniu, lyg būtų pakeltos kvadratu. Butelys buvo artipilnis, aš gėriau ir svaigau nuo palaimos.
Dabar aš jau žinojau, ko man nuolat reiks. Mano palaimingą būseną netikėtai pertraukė iš už nugaros išniręs draugas, kuris su siaubu akyse pralemeno: ką tu darai? ir tuoj vėl dingo už kampo.
Tą naktį jis negrįžo į viešbutį, o paskui ir pasiprašė pervedamas į  kitą skyrių. Ir tegul, nors jo šlapimo, žinojau, ilgėsiuos. Man jis patiko.

Bet svarbiausia dabar aš žinojau, ko man reikia. Gerai pergalvojęs pirmiausiai nukreipiau savo pastangas į miesto poliklinikas, visose susiradau tyrimų kabinetus, į kuriuos pacientai neša savo šlapimą. Taikydavau atsidurti tenai, kai nieko nebūdavo, ir susipildavau analizus į atskirą tarą arba vietoj viską išgerdavau. Gan greitai mane jau pažinojo visos laborantės ir varydavo šalin.
Maždaug tuo metu jau išsiskyriau su žmona, nes jai kėlė įtarimą smarvė, neišeinanti iš mano burnos, nors uoliai valiausi dantis bei kramčiau gumą, ir mano gyvenimas nuo to tik palengvėjo, tariau sau: ačiū dievui, ir dar labiau įnikau į savo pomėgį.
Dabar šlapimui gauti naudojau ir savo butą. Iš pradžių vedžiojausi pas save gerti visokius padugnes ir sakydavau jiems, kad tualetas sugedęs, todėl varykit į kibirą. Bet greitai nutraukiau su jais pažintį (dėl ko jie aiškiai įsižeidė), nes jų šlapimas buvo labai jau prastos kokybės, mat dauguma buvo seniai, o senų žmonių myžaluose vienas amoniakas, be to, neaišku, kokių ligų jie galėjo man prinešti, taip pat ir kaimynai ėmė į mane kreivai spoksoti, nes jų akimis žiūrint paverčiau savo butą landyne.

Tad susitvarkęs butą priėmiau į jį kartu gyventi vieną studentą, jam taip pat pasakiau apie laikinus nepatogumus. Studentai ilgai pas mane neišbūdavo, bet tai man netgi savotiškai patiko, nuolatinė kaita, geros kokybės myžalai.
Darbe aš palengva stūmiausi karjeros laiptais į viršų, tada jau vadovavau paskolų departamentui, nes mano keistenybės ten dar nebuvo žinomos, už tai, beje, buvau dėkingas savo buvusiam draugui. Skirdamas paskolas jauniems vyrukams užsimindavau apie galimybę padėti mano sunkiai sergančiai uošvienei, kuriai stuburo išvaržos masažui reikalingas specialaus koncentrato šlapimas, ir jei jūs sutiksite duoti savo šlapimo pavyzdį, ir, jeigu jis pasirodytų kaip tik mano mylimai uošvienei, dar kartais, bent vieną per mėnesį, jo atnešti į banką, tai, manau, galima būtų kalbėti apie gerokai palankesnes palūkanas.

Šioje vietoje noriu pasisakyti dėl moterų šlapimo. Aš jo vengiau, išskyrus tuos atvejus, kai šlaviau nesirinkdamas analizų pavyzdžius; nes pagrįstai maniau, kad moterų myžalai gali turėti savyje ir  kraujo, juk neaišku nei kada prasideda ar baigiasi jų menstruacijos, o gerti kraują laikiau esant nepriimtinu dalyku, be to, prieš ištekėdami jie  pereina tokius vartus ir kanalus, į kuriuos kas nori ir kada nori gali užeiti ir neaišku ką palikti, žodžiu, teatleidžia man dailioji lytis, jų šlapimas vargu ar tinkamas gėrimas, nebent prieš tai būtų filtruojamas.

Taigi, šlapimo susikombinuodavau ir darbe. Mano gydytoja kartą nustebusi pakėlė į mane akis ir pranešė džiugią žinią, kad tbc sukėlėjų mano plaučiuose nėra, lyg jų ten niekada ir nebūtų buvę.

Vienas netikėtas atradimas pakreipė mano gyvenimą nauja linkme. Rytais mane nemaloniai pažadindavo vienas plerpiantis automobilis kieme. Jo variklis siaubingai čiaudėdavo, springdavo ir dusdavo, tad nutariau įpilti jam į baką šlapimo, kad jis apskritai numirtų ir duotų pagaliau man ramybę. Taip slapčia ir padariau, bet koks buvo mano, o dar labiau mano kaimyno nustebimas, kai variklis uždainavo kaip naujas, tyliai, lygiai ir melodingai. Tuoj pat pabandžiau tą patį atlikti ir su savo bimbalu. Efektas buvo nenusakomas, mašina net važiavo kur kas greičiau, nei prieš tai. Po kai kurių bandymų aš atradau geriausią šlapimo ir benzino santykį ir nusprendžiau pradėti verslą. Tam tikslui paėmiau iš savo banko solidžią paskolą ir nedelsiant išėjau iš darbo, dargi taip skubėdamas, kad net palikau savo kabinete kažkiek butelių neišgerto šlapimo.
Ai, vistiek, numojau ranka ir ėmiausi veiklos. Pirmiausia nusipirkau viešąjį tualetą netoli stoties, kur didžiausias judėjimas, ir artimiausią benzino kolonėlę. Po tualetu įrengiau didelį rezervuarą, į kurį iš vyriškų pisuarų subėgdavo šlapimas. Rezervuaro apačioje įtaisiau kranelį, kad būtų galima prisipilti myžalų.

Kolonėlėje pardavinėjau įprastą benziną eiliniams klientams ir savo gamybos kurą geriems pažįstamiems, aišku, už didesnę kainą, nes jis to buvo vertas ir niekas dėl to nesiginčijo. Žodžiu, šlapimą aš gaudavau dykai, pagerintą benziną pardavinėjau brangiau, tokiu būdu pelnas buvo šimtaprocentinis.
Tuo metu pirmą kartą suartėjau su vyru. Studentas neturėjo kuo mokėti už nuomą, nes prarado teisę į stipendiją, tai pasiūlė save, aš jį priėmiau. Jis užsibuvo ilgiau už kitus, tad neturėjau galimybės nuo jo visko slėpti, ir galų gale įtraukiau į savo užsiėmimą ir jį. Jam irgi patiko šlapimas, mes kartu juo mėgavomės, be to jis gerai tvarkėsi ir komercinėje veikloje.
Norėdamas plėsti verslą turėjau legalizuoti naująjį benziną, o tam reikėjo gauti valdžios pritarimą. Tad pirmiausia nusprendžiau užpatentuoti išradimą; ir ne vieną, su studentu atradome, kad degtinė pagaminta iš myžalų, yra netgi geresnė už kvietinę arba ruginę. Tad iškart nusprendžiau vystyti verslą dviem kryptim arba tik ta, kuriai gausiu leidimą.
Tada ir prasidėjo mano nelaimės. Manau, atsirado suinteresuotų mano išradimais asmenų, juk naftos ir alkoholio bizniai yra patys pelningiausi. Pirmiausia abi mano įmones, tualetą ir kolonėlę, užgriuvo tikrintojai. Aišku, norint visada galima ką nors rasti. Gavau nerealaus dydžio baudas, dėl kurių nusprendžiau bylinėtis. Kolonėlė laikinai buvo areštuota, gyvenau tik iš tualeto. To dar negana, mane paliko studentas pirma, aišku, gerai mane apšvarinęs: prieš pat areštuojant kolonėlę, išėmė iš kasos visus pinigus kiek buvo, susigrobė kas vertingiausia iš buto ir dingo, nei labas, nei sudie. Negalėjau net kreiptis į policiją, nes nežinojau nei jo duomenų, nei kur jis mokosi, o ir paaiškinti kokiu statusu jis pas mane gyveno - būtų buvę keblu.
Tad likau įpykęs ant viso saule tviskančio pasaulio ir kūriau planus, kaip jį visą išsprogdinti po velnių. Supratau, kad greičiausiai neteksiu ir tualeto, todėl padėjau po myžalų rezervuaru kelis kg trotilo, į rezervuarą įmečiau plūdę, prie kurios pririšau atitinkamo ilgio virvę, sujungtą su sprogmeniu. Kadangi benzino verslo jau neturėjau, tai rezervuaras pildėsi gana greitai. Mačiau, kad neužilgo, virvei įsitempus, įvyks garsus fejerverkas.
Netrukus atsitiko tai, ko aš ir tikėjausi - teismas atėmė iš manęs dar ir tualetą ir paskyrė jo valdymą laikinai iki naujo privatizavimo savivaldybei. Buvo vasara, pats atostogų karštymetis, neatostogavo vienintelis kultūros skyrius, jam ir pavedė tualeto perėmimą savo žinion. Man paskambino to skyriaus vedėjas ir paprašė, kad geranoriškai perduočiau įmonės turtą. Aš sutikau atiduoti visus raktus, bet tam vedėjui to buvo maža ir jis primygtinai mane spyrė perduoti tualetą iš rankų į rankas.  Aš bijojau artintis prie išvietės, nes žinojau, kad ji bet kada gali išlėkti į orą, bet to kultūrininko niekaip negalėjau atsikratyti, buvo neperkalbamas. Tada apsisprendžiau – kadangi vistiek jau viską prašikau, jei dar išlėksiu į dausas, tai bus natūralus visų vargų pasibaigimas.

Apsirengiau baltai ir išvažiavau pasitikti likimo. Vedėjas jau laukė, irgi buvo baltai apsirengęs. Buvau stebėtinai ramus, ilgai vedžiojau valdžios atstovą po visas kabinas, drauge už lenciūgo nuleidinėjome vandenį, kalbėjomės apie vasaros muzikos festivalį. Į požemį nesileidome, pasakiau, kad ten gamybinės patalpos, keletas šluotų ir kibirai, nėra labai švaru, vedėjas sutiko, kad žiūrėti ten nėra ko, ir galų gale mes šiltai atsisveikinome.
Tuo metu, kai tiesiau jam raktus, kažkoks vidinis balsas sugriaudėjo man į pilvo sritį: bėk, ir aš staiga apsisukęs pasileidau bėgti; raktai nukrito ant žemės, nes vedėjas nespėjo jų sugauti iš netikėtumo, paskui vis dėlto juos pačiupęs leidosi mane vytis, turbūt pagalvojo, kad jį apmoviau, ir labai laiku, nes kitaip nebūtų išsigelbėjęs. Nugriaudėjo galingas sprogimas, o dar po akimirkos visa aplinkui skendėjo šlapimo jūroje, kurioje kur ne kur plūduriavo žmonių galvos, unitazų dangčiai ir nuogos subinės, kaip klaikiame siurrealistiniame pasaulio pabaigos paveiksle, kurį dar vainikavo neįsivaizduojamas ir jokiais žodžiais nenusakomas šlapimo tvaikas, kaip finalinis akcentas, paskutinis potėpis ar baigiamasis akordas. Mano vedėjas iš susižavėjimo neteko žado, aš irgi jaučiausi kaip tikrų tikriausiame instaliacijų parodos atidaryme. Mes abu baltai apsirengę atrodėme kaip svarbiausi šio meninio veiksmo kaltininkai, didele dalimi tai atitiko tikrovę.

Teismui nepavyko rasti šio teroro akto tiesioginių mano kaltės įrodymų, todėl nuteisė mane už netiesioginius įkalčius, kurių svarbiausias buvo kultūros skyriaus vedėjo liudijimas apie mano netikėtą pabėgimą prieš pat sprogimą, neva tai buvo galima sieti su tuo, kad aš kažką žinojau arba nujaučiau, kas, tiesą sakant, buvo tiesa. Vienok man paskyrė palyginti nedidelę bausmę ir aš atsidūriau kalėjime. Ten iškart įsiprašiau prižiūrėti tualetus  ir, nors dirbau mėgstamą darbą, vis dėlto šio savo gyvenimo tarpsnio negalėčiau pavadinti labiausiai pavykusiu. Iš tikrųjų nenoriu jo net prisiminti.

Dar būdamas kalėjime sužinojau, kad abu mano išradimai sėkmingai pritaikyti visuomenės reikmėms: benzinas pavadintas ekologiniu ir yra pardavinėjamas su mėlyna žyme, o degtinė. . . bet geriau nesakysiu jos pavadinimo, nenoriu vėl būti tampomas po teismus, gerkit į sveikatą, tai geras produktas ir, kiek girdėjau, populiarus visuose sluoksniuose.
O aš pats dabar esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje, todėl kad pagaliau man nieko nereikia. Esu laisvas nuo visų potroškių, kurie dažnai neduoda mums užmigti naktimis, nuo visų siekių ir bereikalingų tikėjimų: ateitimi, vyriausybe, dievu ir laimingu atsitiktinumu. Taip pat esu nuo nieko nepriklausomas, nes nieko ir neturiu kas man pančiotų rankas ar kojas: butą – ir tą, paskutinę mano vertybę konfiskavo valstybė teismo sprendimu, todėl dėjau ant valstybės, išsilaikau savo jėgomis ir nemoku jai jokių mokesčių, kaip ir ji nieko man nemoka, mes ignoruojame vienas kitą ir dedamės, kad nieko apie vienas kitą nežinome.

Kažkada atėjęs prie upės ten, kur į ją išteka kanalizacinės nuotėkos ir žvejai susibūrę merkia į ją savo meškeres, o laisvo oro generolai ištikimai palaiko jiems kompaniją, tikėdamiesi už tai  savo kaulo, aš irgi sustodavau ir neva taip pat stebėdavau žvejybą, aišku, nelaukdamas savo kaulo, man tada jo dar nereikėjo, o iš tikrųjų svajodamas kada nors pasinerti visa galva į tą pilkai drumzliną pasaulį, kur viskas tikra, nepagražinta ir neperfiltruota, kur nėra visuomenės, pinigų ir su jais susijusių santykių.
Dabar aš kas rytas pasineriu į savo pasakų karalystę ir vienintelis dalykas, kurio trokštu - tai, kad niekada niekam nešautų į galvą nukreipti mano kanalizacijos vamzdį į nuotėkų valymo įrengimus. Žinodamas mūsų valdžios dviveidiškumą pagrįstai tikiuosi, kad greitai taip neatsitiks.

Stepėm bėga vilkas
Nuo pat ryto girtas,
Stebis zuikis pilkas,
Bijo būt išvirtas.

Kartą susitiko du žmonės, galima sakyti du vyrai. Susitiko kažkur Lietuvoj ir kadangi abu buvo lietuviai ir mokėjo lietuviškai, tai ėmė kalbėti. Ir greit pastebėjo, kad jiems yra apie ką pašnekėti,  abu buvo žiauriai išsilavinę, apsiskaitę, neregėtai išmintingi. O kai daug apsiskaitai, tai atsiranda poreikis kam nors visa tai išsakyti, nes kurių galų tada skaitei, jei to niekas nesužinos? Jie kalbėjo apie viską kas juos domino, o domino viskas, tai apie viską ir kalbėjo. O viskas yra labai daug, daug daug, tiesiog ir apsakyti neįmanoma, todėl matėsi,  kad jų kalba greit nesibaigs.

Iki tol, kol susitiko, jie ėjo kažkuria kryptim, tai bekalbėdami ir toliau ja ėjo. O kryptis, pasirodo, buvo pietvakarių, tai tokiu būdu jie priėjo Lenkijos sieną. Ir vis kalbėjo nesustodami, tai  ir perėjo sieną, jos net nepastebėję, nes tada sienos jau buvo atviros. Lenkai pasieniečiai taip keistai į juos pažiūrėjo, atseit - matai kokie tie lietuviai psiakrew, nesisveikina, padlos. Bet sulaikyti jų nelabai buvo už ką, nes anie nieko nesinešė, tai tik nusispjovė sieniečiai ir puolė ieškoti iš ko kito galėtų pasipelnyti.

O mūsų vyrai lietuviai toliau nuėjo per Europą besikalbėdami. Taip jiem smagu buvo su kits kitu kalbėtis, kad veik nieko aplink ir nematė - kartais nebent kuris sušukdavo: žiūrėk, kokia graži bažnyčia arba matei, koks fainas kanalas, kitas tada atsakydavo: aha, ir ko tik dabar nepristato.

Kartais prie jų prisijungdavo koks pakeleivis, sudomintas pokalbio, ar pakeleivė, nes vyrai buvo gražūs ir švarūs, o moterys labai mėgsta švarą. Bet greit pastebėję, kad jų niekas nedomina aplink, nusivylę atsilikdavo.  Tiedu vyrai to nepastebėdavo ir nei kiek nesuglumę kalbėdavo toliau. Jie kalbėjo ir kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo, kartais vakare užmigdavo, bet ryte ir vėl tik prabudę kalbėjo nesustodami. Nematė jie nei prostitučių, kurios kvietė juos pasidžiaugti kūniškais malonumais, nei  kitokių pramogų, kurių pilna senutė Europa, jiem reikėjo išsišnekėti ir jie tai darė labai atsakingai.

Perėję pietvakarių kryptimi  nei kiek nenukrypdami nuo kurso  visą Europą ir pasiekę Afrikos pakrantę, jie dar ir pusės nebuvo visko iškalbėję. Kad atsidūrė Afrikoje,  jie pastebėjo irgi labai pavėluotai, tik kai pasirodė Egipto piramidės, nes nepamatė jokios lentelės su užrašu: „Atsargiai – Afrika“.  Ir vėl atsirado naujos  temos: faraonai, cheopsai, krokodilai  ir negrai.  Iš to seka:
Rasinė nesantaika. 
Šventoji žemė. 
Antisemitizmas.
Nacizmas.
Neonacizmas.
Fašizmas.
Kultūrizmas.
Komunizmas.
Neišsenkančios temos, klondaikas, Eldoradas. Krokodilai į juos įtariai pažiūrėdavo ir jų neėsdavo, beždžionės klykdamos traukėsi jiems iš kelio, bet vyrai viso to nematė, jie kalbėjo.

Taip bekalbėdami  vienu metu pastebėjo po kojomis smėlį. Tai pajūrio kopos, senoji mūsų Palanga, pagalvojo vienas. Ne, jau greičiau tai Sachara, mintyse jam paprieštaravo  kitas. Taip taip, atmintijo pirmasis, mes gi Afrikoje, ir tuoj abu pamiršo šią aplinkybę.

Kalbėjo sau  ir ėjo toliau ta pačia kryptimi. Bet po kažkurio laiko ir vienas ir kitas pajautė burnoje deginančią sausrą. O viešpatie, ką daryti, nei vienas neturėjo pasiėmęs ko nors geriamo. Ir kaip tyčia arti jokio prekybos centro nematyti ar baro. Tik vienišas aplamdytas kioskelis šone jų pasirinkto kurso tūno. Nieko neveiksi, teko šiek tiek keliauninkams išsukti iš kelio.

Iš kioskelio pro langelį į juos žaviai šypsodamasi žvelgė graži mergina. Jums ko, gražuoliukai? Norėtume atsigaivinti, gerbiamoji, atsakė šie. Šaltas alus, koka kola, gira. . . Vandens. Vandens nelaikome.
Kaip tai, nesuprato lietuviai, galima sakyti vyrai, o kuo stiklines plaunat?
O kam jas plauti? Kas gerti nori ir taip geria. Skundų nebuvo.
Na gerai, tada prašom man giros. O man mineralinio.
Kuo mokėsit: grynais ar kortele atsiskaitysit? Grynais, grynais, kiek?
Keturiolika eurų arba devyniolika dolerių. Oho, bet mes turime tik litus, gal paimsit, čia Maironis, toks poetas.
Poetai dabar neina. O kas tie tokie, pedikai? pasidomėjo mergina, pamačiusi lietuviškas dešimtines, tuos tai galėčiau paimti. Ne, jie lakūnai. Lakūnai dabar  taip pat neina. Tai ką mums, panele, daryti? Nieko, išsikeiskit ir grįžkit. Ir apskritai, aš nemoku lietuviškai, tai apie ką mes kalbam? Ir uždarė kiosko langelį.

Tikrai, ji gi juodukė, pastebėjai? Klausyk, bent šiandien nebūkime rasistais. Ok, aš ką, aš niekada.
Ot kvailiai tie lietuviai, kad eurų neįsivedė, tikri  svoločiai. Mano drauge, prašau, kai perkam gėrimus, būkim inteligentai, nevartokim tokių žodžių. Teisingai sakai, ačiū, kad perspėjai. Keliaujam toliau, gal dar ką rasim.

Grįžo į savo trasą ir nupėdino kupini menkos vilties toliau pietvakarių pusėn. Gerti norėjosi žvėriškai. Kad nors pradėtų lyti, garsiai pasvajojo kažkuris. Ką tu, Sacharoj niekada nelyja.

Taip vėl užsimezgė diskusija apie klimatą, pasaulio sutvėrimą ir globalinį atšilimą. Taip įsijautė, kad vos nepraėjo prekeivio lietuvio, kuris su savo kupranugariu, nukabinėtu įvairių prekių etiketėmis, stovėjo visai šalia trasos. Prekės buvo sudėtos kupranugario šešėlyje, kad išliktų šaltos ir gaivios. Apsidžiaugė labai mūsų lietuviai tautietį sutikę ir, išvydę lietuviškų produktų pavadinimus, skaitė išsižioję: tichė, švyturys, vytautas, šnekutis, buratinas.

Kažkokie nesveiki, pagalvojo prekeivis, o garsiai sušuko – šaltas alus, karšti čeburekai.
Kaip malonu tokioje tolybėje sutikti tautietį, tarė vienas keliauninkas.
Lietuvį bet kur sutiksi, visur jų pilna, dar gerai, kad čia jų nėra, atsakė prekijas.
Niekada Lietuva neturėjo geros valdžios, todėl ir blaškosi mūsų žmonės po visą pasaulį, pradėjo vienas politinę-istorinę diskusiją, bet kitas jį kumštelėjo alkūne, kad, atseit, dabar ne laikas: Mums atsigerti ko nors.
Troškina?paklausė prekeivis, suprantu. Tada geriausiai jums tiks šampanas.
Ne, jūs ne taip supratot, mums ne pagirios, šiaip norim atsigaivinti.
Puiku, ir to yra. Tik vyrai pirma pinigus parodykit, nes būna čia visko, negaliu rizikuoti, biznis ir šiaip stringa, laikai sunkūs.
Lietuvaičiai išdidžiai išsitraukė savo maironius su girėnais.
Ė, taip nieko nebus, pinigus rodykit, o ne makulatūrą.
Kad mes tikrų pinigų neturim, išlemeno vienas eruditas.
Neturit tai čiuožkit, nėr čia ko man klientus baidyti, inteligentai susmirdę.
Bet gi mes iš vienos žemės, dar bandė graudinti inteligentas.
Aš jau dešimt metų kai palikau Lietuvą ir jos reikalai man nerūpi, man ir čia gerai, ir nesiruošiu šelpti visokių suskių. Dinkit, ir atsuko aniem nugarą.

Daug atiduočiau, kad gaučiau atsigerti, turbūt ir savo išminties atsisakyčiau už kibirą vandens, pradėjo diskusiją vienas, kai truputį atsitolino nuo kupranugario. Velniam ji pasirodo reikalinga ta išmintis? pritarė kitas. Sėdėtume dabar kaip visi idiotai prie televizoriaus, spoksotume futbolą ir gertume alų, svajingai nutęsė.
Ech, iš to proto jokios naudos.

Bet visgi turime kažką daryti.
Ką?
Sakau, gal pabandykim vienas kito kraujo pagerti: savo gerti, tai kažkaip kanibalizmu kvepia, o kito – vampyrizmu atsiduoda, bet tenka rinktis mažesnę blogybę, kaip tu?
Tai kas belieka?
Turiu čia PDG ženkliuką nuo mokyklos laikų, tai bus vietoj adatos.
Ir pradūrę skyles  ėmė čiulpti  viens kitam kraują iš didžiojo  piršto. Po kelių minučių pastebėjo, kad  atsigaivinti nepavyko, labai jau silpnai sunkėsi iš jų tas kraujas.

Žinau, kaip dar galėtume numalšinti troškulį. Kaip? Turim primyžti viens kitam į burną, šlapime daug vandens, mineralų ir angliavandenių.  Bet... Jokių bet, ir, puolęs prieš draugą ant kelių, greitai atsegė jo kelnių užtrauktuką,  pačiupo lūpomis kranelį, idant nei lašas nenukristų į smėlį, ir mostelėjo ranka, kad, reiškiasi, varyk.
Kai buvo po visko, kitas sako: dabar tu. Ką aš? Na, nusišlapink, pagirdyk mane, kaip tarėmės. Baik tu, man principai neleidžia, aš ne toks. Klausyk, idiote, tu gi pats siūlei šitą išeitį, pats gėrei mano šlapimą, o dabar atsisakai man padėti? Pirma, būkim inteligentai ir bet kokioj situacijoj išsaugokime kultūringą diskusiją; antra, suprask, aš norėjau gerti, ką galėjau padaryti? Bet dabar, myžti savo bičiuliui į burną, atleisk, aš taip negaliu, man principai neleidžia. Kokie čia principai, apsidairyk – aplink smėlis, principai jam matai. Principai, brolau, ir Afrikoje principai, aš išlygų nedarau.

Pasigailėk manęs, labai prašau.
Negaliu, atleisk.

Ištroškusysis jau nebepajėgė atsistoti, kai suklupo prieš draugą, maldaudamas pasigailėjimo. Taip jis neužilgo ir mirė dvyliktą valandą Lietuvos laiku.
Bičiulis jį apraudojo kaip pridera, tik ašarų daug neliejo, tausojo vandenį, po to greitomis pakasė po smėliu ir nuėjo toliau, nekeisdamas kurso.

Dar po dienos pajautė daug didesnį troškulį, nei jautė anksčiau, mat be visų naudingų medžiagų šlapime taip pat yra ir daug druskų ir jos džiovino gerklę aršiau kaip lygintuvas.  Nei kioskų, nei kupranugarių daugiau nesimatė. Ir pasikalbėti jau nebuvo su kuo, tas irgi varė iš proto. Jautė, kad smegenys džiūsta ir džiūdamos traukiasi, mažėja ir kietėja, kaip džiovinamas grybas. Pastebėjo, kad jau nei datų svarbių neatsimena, nei žymių žmonių pavardžių ir jų darbų, visas švietimasis nueina perniek, iškart  gaila pasidarė tuščiai praleisto laiko ir atsisakytų malonumų, visos žinios ir išmintis garuoja iš perkaitusios smegeninės ir nusėda kažkur niekam nereikalingos bekraštėje smėlio jūroje. Norėjo verkti, bet vandens kūnas jau neatidavė, jo paprasčiausiai neliko.

Paskutinis objektas, kurį priėjo buvo senas sovietinis gazuoto vandens automatas, kurį turbūt koks rusas pasistatė kaip savo verslo priemonę, bet ar jis veikė, ar ne išsiaiškinti nepavyko: automatas reikalavo trikapeikės monetos, nepriėmė maironių su girėnais, ignoravo juos, kaip ir visi kiti, sutikti šioje kelionėje, nesileido įkalbinėjamas nei žodžiu, nei veiksmu – inteligentas galop panaudojo smurtą prieš tą metalinę dėžę, spardė kojomis ir daužė kumščiais. Kol mirė.

Taip jį ir rado prie gazuoto vandens automato vaikai kitą dieną atėję slapčia nuo tėvų parūkyti žolę iš netoliese esančio pasacharės didmiesčio, iki kurio lietuvių šviesuoliui buvo likę penkiolika minučių kelio.

Stogas nevažiuoja. Aplinkiniai nesukelia agresijos priepuolio. Automobiliuose nesėdi vieni debilai arba žąsinai.
Gyvenimas puikus.

Nelabai tinka čia politikuoti, bet prabalsuokite už mane, svoločių rasite visuose sąrašuose.

Šiandien buvo kelios minutės, gal tik akimirka, kai pasijaučiau esąs kažkur prie amžinųjų vertybių.

Buvau prie upės. Krantinėje. Ėjau iš vieno galo į kitą. Viršuj dešinėj pusėj, girdėjau pravažiuojančias mašinas, bet jų buvo nedaug, šestadienis.  Kairėj pusėj po manim tekėjo Nemunas. Vietomis jis brovėsi per akmenis ir tenai jo tekėjimas buvo ypač  gyvas, apčiuopiamas ir girdimas. Priešinga upės pusė buvo krūminga ir iš ten atsklisdavo paukščių čiulbėjimas arba greičiau tai buvo paukščių kalba ar pasakojimas, kurio aš nesupratau, tik galėjau justi nuotaiką. Ji buvo nerimastinga. Taip man pasirodė.

Aš sustojau. Krantinė šalia manęs iki viršaus buvo priaugusi mėlynai pražydusių lauko gėlių, tikriausiai rugiagėlių, kurias kruopščiai apdirbinėjo daugybė bičių. Niekada taip iš arti nebuvau įsižiūrėjęs į jų veiklą.  Šalia upė, kitapus paukščiai ir šiapus bitės su rugiagėlėmis, o viršuj – pakėliau akis į dangų, jis buvo gyvas, daugybė pilkų pavandenijusių debesų, kryptingai  judančių link paskyrimo taško, buvo užkloję veik visą žydrynę, tik vietomis properšose galėjai matyti  nutrintų Levi‘s  džinsų spalvą.

Gėrėjausi ta akimirka, nors ji truko kelias minutes, ir staiga supratau, kad kažkas yra visai šalia. Bet kas? Ne, tai ne žvejai, kurių keletas spoksojo netoliese į vandenį. Tai buvo nuojauta, nuojauta, kad kažkas svarbaus, gal amžinybė yra visai čia pat. Tereikia žengti žingsnį,  suploti rankomis ir tu ją pagausi. Arba įeisi į ją. 

Aš buvau šalia kažko svarbaus šiandieną.

Chujovėju nuo idiotų.