Rašyk
Eilės (78131)
Fantastika (2307)
Esė (1553)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Esu dėkingas arbūzų mūzai už pakištą idėją šiam kūriniui


Kai man buvo dvidešimt su viršum metų, aš gyvenau gana palaidą gyvenimą ir to pasėkoje susirgau džiova. Šalia visų medicininių preparatų aš nutariau išbandyti ir netradicines liaudies medicinos priemones. O viena jų rekomendavo gerti  kūdikių arba vaikų šlapimą. Nežinau, kuri priemonė man padėjo, bet aš pasveikau.
Gerti šlapimą iš pradžių buvo koktu, negalėjau paskaninti jo cukrumi, nes sergant džiova saldumynų reikia apskritai vengti, nes didelė tikimybė susirgti dar ir cukralige, todėl bandydavau prislopinti nemalonų skonį pienu arba degtine ir užkąsdavau duona.
Iš pradžių gauti šlapimo man nebuvo sunku, buvau neseniai vedęs ir turėjau pirmagimį. Prikišdavau jam stiklinę ir palaukdavau kol padarys. Turiu pasakyti, kad jo šlapimas buvo dieviškas. Aišku, pirmus kartus aš biaurėdavausi, bet prisiversdavau gerti, nes tikėjau visais būdais ir vaistais, kuriuos girdėjau esant veiksmingus. Vėliau pastebėjau, kad mintis apie šlapimą man neišeidavo iš galvos, vis bandydavau prisiminti jo skonį, kuris užgėrus ir užkandus, dingdavo, aš nespėdavau jo užfiksuoti savo sąmonėje. Tada pradėjau gerti šlapimą vieną, iš lėto, tirdamas ir įvardindamas visas to skysčio ypatybes. Jis buvo rūgštokas, bet visai nedaug, gan sausas ir aromatingas, jei taip galima apibūdinti šlapimą. Sakydamas sausas aš turiu galvoje, kad drėgmė labai greitai išgaruodavo burnoje ir likdavo tik druskų nuosėdos, ne taip kaip geriant alų.
Ilgainiui pamėgau šį produktą, jo man norėjosi vis daugiau. Po kažkurio laiko jau nebegalėjau jo gauti iš savo sūnaus, jis augo ir šlapinosi pats į puoduką, vėliau į klozetą. Su puoduku aš kartais dar galėjau sugudrauti, bet paskui likau be tiekimo.

Būdamas banko tarnautoju su bendradarbiu išvykau į komandiruotę po periferinius filialus vesti seminarus vietiniams klerkams apie naująją sąskaitų tvarkymo programą. Mes nakvodavome mažuose viešbutukuose.
Kartą smarkiai prisigėrėme kavinėje ir nešini atidarytais alaus buteliais lingavome į lovas. Prie mūsų priėjo vietinis zombis ir paprašė alaus. Aš atidaviau jam savo butelį, tuo labiau, kad jis buvo beveik tuščias. Paėjus kiek man šovė į galvą mintis ir aš paprašiau draugo, kad jis prišlapintų į savo nenugertą butelį. Jis taip ir padarė nuėjęs į krūmus ir  pastatė butelį prie artimiausio suoliuko. Pasukus už kampo aš neva prisiminiau, kad dar turiu paskambinti žmonai, todėl pasiūliau jam grįžti vienam, o aš, reiškiasi, paplepėsiu truputį gryname ore.
Ir tekinas grįžau prie suoliuko. Butelys, ačiū dievui, stovėjo nepaliestas. Aš  nusiraminau ir patogiai atsidrėbęs ėmiau lyg ir iš tikrųjų kalbėti telefonu, o kita ranka apčiuopiau butelį. Iš šalies viskas atrodė labai natūraliai – sėdi žmogus ir kalba, gurkšnodamas alų. Tai, kas kitiems buvo panašu į alų, tąkart man žiauriai patiko - skonis buvo kur kas aštresnis, nei vaiko, be to visos šlapimo savybės pasireiškė didesniu laipsniu, lyg būtų pakeltos kvadratu. Butelys buvo artipilnis, aš gėriau ir svaigau nuo palaimos.
Dabar aš jau žinojau, ko man nuolat reiks. Mano palaimingą būseną netikėtai pertraukė iš už nugaros išniręs draugas, kuris su siaubu akyse pralemeno: ką tu darai? ir tuoj vėl dingo už kampo.
Tą naktį jis negrįžo į viešbutį, o paskui ir pasiprašė pervedamas į  kitą skyrių. Ir tegul, nors jo šlapimo, žinojau, ilgėsiuos. Man jis patiko.

Bet svarbiausia dabar aš žinojau, ko man reikia. Gerai pergalvojęs pirmiausiai nukreipiau savo pastangas į miesto poliklinikas, visose susiradau tyrimų kabinetus, į kuriuos pacientai neša savo šlapimą. Taikydavau atsidurti tenai, kai nieko nebūdavo, ir susipildavau analizus į atskirą tarą arba vietoj viską išgerdavau. Gan greitai mane jau pažinojo visos laborantės ir varydavo šalin.
Maždaug tuo metu jau išsiskyriau su žmona, nes jai kėlė įtarimą smarvė, neišeinanti iš mano burnos, nors uoliai valiausi dantis bei kramčiau gumą, ir mano gyvenimas nuo to tik palengvėjo, tariau sau: ačiū dievui, ir dar labiau įnikau į savo pomėgį.
Dabar šlapimui gauti naudojau ir savo butą. Iš pradžių vedžiojausi pas save gerti visokius padugnes ir sakydavau jiems, kad tualetas sugedęs, todėl varykit į kibirą. Bet greitai nutraukiau su jais pažintį (dėl ko jie aiškiai įsižeidė), nes jų šlapimas buvo labai jau prastos kokybės, mat dauguma buvo seniai, o senų žmonių myžaluose vienas amoniakas, be to, neaišku, kokių ligų jie galėjo man prinešti, taip pat ir kaimynai ėmė į mane kreivai spoksoti, nes jų akimis žiūrint paverčiau savo butą landyne.

Tad susitvarkęs butą priėmiau į jį kartu gyventi vieną studentą, jam taip pat pasakiau apie laikinus nepatogumus. Studentai ilgai pas mane neišbūdavo, bet tai man netgi savotiškai patiko, nuolatinė kaita, geros kokybės myžalai.
Darbe aš palengva stūmiausi karjeros laiptais į viršų, tada jau vadovavau paskolų departamentui, nes mano keistenybės ten dar nebuvo žinomos, už tai, beje, buvau dėkingas savo buvusiam draugui. Skirdamas paskolas jauniems vyrukams užsimindavau apie galimybę padėti mano sunkiai sergančiai uošvienei, kuriai stuburo išvaržos masažui reikalingas specialaus koncentrato šlapimas, ir jei jūs sutiksite duoti savo šlapimo pavyzdį, ir, jeigu jis pasirodytų kaip tik mano mylimai uošvienei, dar kartais, bent vieną per mėnesį, jo atnešti į banką, tai, manau, galima būtų kalbėti apie gerokai palankesnes palūkanas.

Šioje vietoje noriu pasisakyti dėl moterų šlapimo. Aš jo vengiau, išskyrus tuos atvejus, kai šlaviau nesirinkdamas analizų pavyzdžius; nes pagrįstai maniau, kad moterų myžalai gali turėti savyje ir  kraujo, juk neaišku nei kada prasideda ar baigiasi jų menstruacijos, o gerti kraują laikiau esant nepriimtinu dalyku, be to, prieš ištekėdami jie  pereina tokius vartus ir kanalus, į kuriuos kas nori ir kada nori gali užeiti ir neaišku ką palikti, žodžiu, teatleidžia man dailioji lytis, jų šlapimas vargu ar tinkamas gėrimas, nebent prieš tai būtų filtruojamas.

Taigi, šlapimo susikombinuodavau ir darbe. Mano gydytoja kartą nustebusi pakėlė į mane akis ir pranešė džiugią žinią, kad tbc sukėlėjų mano plaučiuose nėra, lyg jų ten niekada ir nebūtų buvę.

Vienas netikėtas atradimas pakreipė mano gyvenimą nauja linkme. Rytais mane nemaloniai pažadindavo vienas plerpiantis automobilis kieme. Jo variklis siaubingai čiaudėdavo, springdavo ir dusdavo, tad nutariau įpilti jam į baką šlapimo, kad jis apskritai numirtų ir duotų pagaliau man ramybę. Taip slapčia ir padariau, bet koks buvo mano, o dar labiau mano kaimyno nustebimas, kai variklis uždainavo kaip naujas, tyliai, lygiai ir melodingai. Tuoj pat pabandžiau tą patį atlikti ir su savo bimbalu. Efektas buvo nenusakomas, mašina net važiavo kur kas greičiau, nei prieš tai. Po kai kurių bandymų aš atradau geriausią šlapimo ir benzino santykį ir nusprendžiau pradėti verslą. Tam tikslui paėmiau iš savo banko solidžią paskolą ir nedelsiant išėjau iš darbo, dargi taip skubėdamas, kad net palikau savo kabinete kažkiek butelių neišgerto šlapimo.
Ai, vistiek, numojau ranka ir ėmiausi veiklos. Pirmiausia nusipirkau viešąjį tualetą netoli stoties, kur didžiausias judėjimas, ir artimiausią benzino kolonėlę. Po tualetu įrengiau didelį rezervuarą, į kurį iš vyriškų pisuarų subėgdavo šlapimas. Rezervuaro apačioje įtaisiau kranelį, kad būtų galima prisipilti myžalų.

Kolonėlėje pardavinėjau įprastą benziną eiliniams klientams ir savo gamybos kurą geriems pažįstamiems, aišku, už didesnę kainą, nes jis to buvo vertas ir niekas dėl to nesiginčijo. Žodžiu, šlapimą aš gaudavau dykai, pagerintą benziną pardavinėjau brangiau, tokiu būdu pelnas buvo šimtaprocentinis.
Tuo metu pirmą kartą suartėjau su vyru. Studentas neturėjo kuo mokėti už nuomą, nes prarado teisę į stipendiją, tai pasiūlė save, aš jį priėmiau. Jis užsibuvo ilgiau už kitus, tad neturėjau galimybės nuo jo visko slėpti, ir galų gale įtraukiau į savo užsiėmimą ir jį. Jam irgi patiko šlapimas, mes kartu juo mėgavomės, be to jis gerai tvarkėsi ir komercinėje veikloje.
Norėdamas plėsti verslą turėjau legalizuoti naująjį benziną, o tam reikėjo gauti valdžios pritarimą. Tad pirmiausia nusprendžiau užpatentuoti išradimą; ir ne vieną, su studentu atradome, kad degtinė pagaminta iš myžalų, yra netgi geresnė už kvietinę arba ruginę. Tad iškart nusprendžiau vystyti verslą dviem kryptim arba tik ta, kuriai gausiu leidimą.
Tada ir prasidėjo mano nelaimės. Manau, atsirado suinteresuotų mano išradimais asmenų, juk naftos ir alkoholio bizniai yra patys pelningiausi. Pirmiausia abi mano įmones, tualetą ir kolonėlę, užgriuvo tikrintojai. Aišku, norint visada galima ką nors rasti. Gavau nerealaus dydžio baudas, dėl kurių nusprendžiau bylinėtis. Kolonėlė laikinai buvo areštuota, gyvenau tik iš tualeto. To dar negana, mane paliko studentas pirma, aišku, gerai mane apšvarinęs: prieš pat areštuojant kolonėlę, išėmė iš kasos visus pinigus kiek buvo, susigrobė kas vertingiausia iš buto ir dingo, nei labas, nei sudie. Negalėjau net kreiptis į policiją, nes nežinojau nei jo duomenų, nei kur jis mokosi, o ir paaiškinti kokiu statusu jis pas mane gyveno - būtų buvę keblu.
Tad likau įpykęs ant viso saule tviskančio pasaulio ir kūriau planus, kaip jį visą išsprogdinti po velnių. Supratau, kad greičiausiai neteksiu ir tualeto, todėl padėjau po myžalų rezervuaru kelis kg trotilo, į rezervuarą įmečiau plūdę, prie kurios pririšau atitinkamo ilgio virvę, sujungtą su sprogmeniu. Kadangi benzino verslo jau neturėjau, tai rezervuaras pildėsi gana greitai. Mačiau, kad neužilgo, virvei įsitempus, įvyks garsus fejerverkas.
Netrukus atsitiko tai, ko aš ir tikėjausi - teismas atėmė iš manęs dar ir tualetą ir paskyrė jo valdymą laikinai iki naujo privatizavimo savivaldybei. Buvo vasara, pats atostogų karštymetis, neatostogavo vienintelis kultūros skyrius, jam ir pavedė tualeto perėmimą savo žinion. Man paskambino to skyriaus vedėjas ir paprašė, kad geranoriškai perduočiau įmonės turtą. Aš sutikau atiduoti visus raktus, bet tam vedėjui to buvo maža ir jis primygtinai mane spyrė perduoti tualetą iš rankų į rankas.  Aš bijojau artintis prie išvietės, nes žinojau, kad ji bet kada gali išlėkti į orą, bet to kultūrininko niekaip negalėjau atsikratyti, buvo neperkalbamas. Tada apsisprendžiau – kadangi vistiek jau viską prašikau, jei dar išlėksiu į dausas, tai bus natūralus visų vargų pasibaigimas.

Apsirengiau baltai ir išvažiavau pasitikti likimo. Vedėjas jau laukė, irgi buvo baltai apsirengęs. Buvau stebėtinai ramus, ilgai vedžiojau valdžios atstovą po visas kabinas, drauge už lenciūgo nuleidinėjome vandenį, kalbėjomės apie vasaros muzikos festivalį. Į požemį nesileidome, pasakiau, kad ten gamybinės patalpos, keletas šluotų ir kibirai, nėra labai švaru, vedėjas sutiko, kad žiūrėti ten nėra ko, ir galų gale mes šiltai atsisveikinome.
Tuo metu, kai tiesiau jam raktus, kažkoks vidinis balsas sugriaudėjo man į pilvo sritį: bėk, ir aš staiga apsisukęs pasileidau bėgti; raktai nukrito ant žemės, nes vedėjas nespėjo jų sugauti iš netikėtumo, paskui vis dėlto juos pačiupęs leidosi mane vytis, turbūt pagalvojo, kad jį apmoviau, ir labai laiku, nes kitaip nebūtų išsigelbėjęs. Nugriaudėjo galingas sprogimas, o dar po akimirkos visa aplinkui skendėjo šlapimo jūroje, kurioje kur ne kur plūduriavo žmonių galvos, unitazų dangčiai ir nuogos subinės, kaip klaikiame siurrealistiniame pasaulio pabaigos paveiksle, kurį dar vainikavo neįsivaizduojamas ir jokiais žodžiais nenusakomas šlapimo tvaikas, kaip finalinis akcentas, paskutinis potėpis ar baigiamasis akordas. Mano vedėjas iš susižavėjimo neteko žado, aš irgi jaučiausi kaip tikrų tikriausiame instaliacijų parodos atidaryme. Mes abu baltai apsirengę atrodėme kaip svarbiausi šio meninio veiksmo kaltininkai, didele dalimi tai atitiko tikrovę.

Teismui nepavyko rasti šio teroro akto tiesioginių mano kaltės įrodymų, todėl nuteisė mane už netiesioginius įkalčius, kurių svarbiausias buvo kultūros skyriaus vedėjo liudijimas apie mano netikėtą pabėgimą prieš pat sprogimą, neva tai buvo galima sieti su tuo, kad aš kažką žinojau arba nujaučiau, kas, tiesą sakant, buvo tiesa. Vienok man paskyrė palyginti nedidelę bausmę ir aš atsidūriau kalėjime. Ten iškart įsiprašiau prižiūrėti tualetus  ir, nors dirbau mėgstamą darbą, vis dėlto šio savo gyvenimo tarpsnio negalėčiau pavadinti labiausiai pavykusiu. Iš tikrųjų nenoriu jo net prisiminti.

Dar būdamas kalėjime sužinojau, kad abu mano išradimai sėkmingai pritaikyti visuomenės reikmėms: benzinas pavadintas ekologiniu ir yra pardavinėjamas su mėlyna žyme, o degtinė. . . bet geriau nesakysiu jos pavadinimo, nenoriu vėl būti tampomas po teismus, gerkit į sveikatą, tai geras produktas ir, kiek girdėjau, populiarus visuose sluoksniuose.
O aš pats dabar esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje, todėl kad pagaliau man nieko nereikia. Esu laisvas nuo visų potroškių, kurie dažnai neduoda mums užmigti naktimis, nuo visų siekių ir bereikalingų tikėjimų: ateitimi, vyriausybe, dievu ir laimingu atsitiktinumu. Taip pat esu nuo nieko nepriklausomas, nes nieko ir neturiu kas man pančiotų rankas ar kojas: butą – ir tą, paskutinę mano vertybę konfiskavo valstybė teismo sprendimu, todėl dėjau ant valstybės, išsilaikau savo jėgomis ir nemoku jai jokių mokesčių, kaip ir ji nieko man nemoka, mes ignoruojame vienas kitą ir dedamės, kad nieko apie vienas kitą nežinome.

Kažkada atėjęs prie upės ten, kur į ją išteka kanalizacinės nuotėkos ir žvejai susibūrę merkia į ją savo meškeres, o laisvo oro generolai ištikimai palaiko jiems kompaniją, tikėdamiesi už tai  savo kaulo, aš irgi sustodavau ir neva taip pat stebėdavau žvejybą, aišku, nelaukdamas savo kaulo, man tada jo dar nereikėjo, o iš tikrųjų svajodamas kada nors pasinerti visa galva į tą pilkai drumzliną pasaulį, kur viskas tikra, nepagražinta ir neperfiltruota, kur nėra visuomenės, pinigų ir su jais susijusių santykių.
Dabar aš kas rytas pasineriu į savo pasakų karalystę ir vienintelis dalykas, kurio trokštu - tai, kad niekada niekam nešautų į galvą nukreipti mano kanalizacijos vamzdį į nuotėkų valymo įrengimus. Žinodamas mūsų valdžios dviveidiškumą pagrįstai tikiuosi, kad greitai taip neatsitiks.


2009-07-02 01:10
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-14 10:46
mireja
natūralus rašinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą