Rašyk
Eilės (78131)
Fantastika (2307)
Esė (1553)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiandien buvo kelios minutės, gal tik akimirka, kai pasijaučiau esąs kažkur prie amžinųjų vertybių.

Buvau prie upės. Krantinėje. Ėjau iš vieno galo į kitą. Viršuj dešinėj pusėj, girdėjau pravažiuojančias mašinas, bet jų buvo nedaug, šestadienis.  Kairėj pusėj po manim tekėjo Nemunas. Vietomis jis brovėsi per akmenis ir tenai jo tekėjimas buvo ypač  gyvas, apčiuopiamas ir girdimas. Priešinga upės pusė buvo krūminga ir iš ten atsklisdavo paukščių čiulbėjimas arba greičiau tai buvo paukščių kalba ar pasakojimas, kurio aš nesupratau, tik galėjau justi nuotaiką. Ji buvo nerimastinga. Taip man pasirodė.

Aš sustojau. Krantinė šalia manęs iki viršaus buvo priaugusi mėlynai pražydusių lauko gėlių, tikriausiai rugiagėlių, kurias kruopščiai apdirbinėjo daugybė bičių. Niekada taip iš arti nebuvau įsižiūrėjęs į jų veiklą.  Šalia upė, kitapus paukščiai ir šiapus bitės su rugiagėlėmis, o viršuj – pakėliau akis į dangų, jis buvo gyvas, daugybė pilkų pavandenijusių debesų, kryptingai  judančių link paskyrimo taško, buvo užkloję veik visą žydrynę, tik vietomis properšose galėjai matyti  nutrintų Levi‘s  džinsų spalvą.

Gėrėjausi ta akimirka, nors ji truko kelias minutes, ir staiga supratau, kad kažkas yra visai šalia. Bet kas? Ne, tai ne žvejai, kurių keletas spoksojo netoliese į vandenį. Tai buvo nuojauta, nuojauta, kad kažkas svarbaus, gal amžinybė yra visai čia pat. Tereikia žengti žingsnį,  suploti rankomis ir tu ją pagausi. Arba įeisi į ją. 

Aš buvau šalia kažko svarbaus šiandieną.


2009-06-06 22:46
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą