Anxčiau neįsivaizdavau tokio dalyko, kaip pokalbis su mirusiuoju. Šiandien aplankiau draugo kapą ir esu gerokai arčiau šito suvokimo.

Žiema spalio mėnesį - įdomus experimentas. Koks galėtų būti šio experimento tikslas?

Už lango kabo ant obels vienas obuolys. Jau kokios dvi savaitės vienas. Vienas lauke ne karys. Šis gi, tartum prieštaraudamas teiginiui, demostruoja geležinę ištvermę. Laikosi vienas.
Visai kaip aš.

Rudenį aš labai mėgstu spardyti kaštonus. Tokie lakuoti apvalūs kamuoliukai. Gerai rieda. Spiri iš visų jėgų ir tas lekia kažikur. Faina.
Ypač patinka tą patį vieną kamuoliuką ginti toliau nuo savo medžio ir brolių kaštoniukų. O jei pavyksta jį nuginti į tokią vietą ar gatvę, kur net nėra tokių medžių, kaštonų, o, tarkim, tik liepos, tada išvis fainiausia.
Įsivaizduoju, kaip stebisi ir aikčioja žmonės, iš vydę tokiai vietai nebūdingą atributą.
Kaštonai yra jėga!

Vakar vienas žmogus, kalbėdamas apie tai, kas jam padeda gyvenime, koks yra jo gyvenimo moto, pasakė: "Rytoj bus geriau". Taip jis save suramina. Paguodžia.
Ir, pridėsiu nuo savęs, apgauna. Bent jau man toks šūkis nepadėtų gyvenime. Ir niekada nepadėjo. Ir gyvenau aš vistik, dabar jau galėčiau tai įsivardinti, sakydamas sau, kad rytoj bus blogiau. Tik suvokimas, kad rytojaus gali ir nebūti, arba tu gali nebūti rytojuje, ir kad neaišku, kas turėtų tą rytojų padaryti geresniu, kam pavesta jį sutvarkyti, kas laiko savo rankose geresnio rytojaus garantijas ir pan. ir t.t., leido man atlikti tam tikrus veiksmus arba priimti reikalingus sprendimus, kurie nebūtinai buvo labai geri negeri, bet jie vedė, kreipė mano gyvenimą, mano veiklą iš vieno taško į kitą, tai nebuvo stovėjimas arba ėjimas vietoje, ką galiu įvardinti tais atvejais, kai aš trumpam lyg ir suabejodavau, o gal nereikia, o gal rytoj, rytoj gal bus geriau?
Nė velnio! Rytoj negali būti geriau, tai nėra įmanoma, tai nelogiška. Nesąmonė. O jeigu rytoj nebus geriau? Lauksiu lauksiu ir nieko. Nėra. Nėra geriau. Aūū, kur geriau? Ką daryti? Gal nusižudyti? Juk toks vilčių žlugimas, iliuzijų praradimas, rytdieninio krištolo sudužimas! Koks aplombas, nusivylimas.
Tik žinodamas, kad rytoj bus blogiau, aš galiu kažką daryti šiandien, kol dar nėra taip blogai, nes rytoj, kai bus visai blogai, aš jau nieko negalėsiu daryti, todėl geriau padaryti šiandien, vis tiek daryti teks, tai geriau, kai nėra blogai.
Rytoj gal bus geriau. Ir aš nieko nedarau.

Šiandieną buvo įsimintina diena - įdėjęs minimumą pastangų, veik visur, kur galima, įvairiose savo veiklos ar šiaip gyvenimo srityse, įsigijau naujų priešų arba nepritariančių mano pozicijai, nepalankiai nusiteikusių mano atžvilgiu, kritikuojančių mano poelgius ir mintis. Net automobilistas parodė man nepadorų gestą.
Šefė įsižeidė, kad neatėjau į pasitarimą.
O kur dar visi kiti? Išties, laiminga diena.

Komisija arba komitetas ( o gal biuras???) įsigudrino neįsileisti nepageidautinų rašeivų į savo gretas. Susibūrę į draugę, tik tarpusavy pasidalina kam tapti geriausiais praėjusį mėnesį, ką išsiųsti į Literatūrmenį ir t.t. Dažnai esu pastebėjęs, kaip yra daroma su mano kūriniais. Nors juos įdedu kartais naktį, vistiek už 2 min. jau jis būna perskaitytas kelių godžių skaitytojų ir būna, tarkim, prabalsuota 2 kartus, orezultatas 1-as. Paskui, aišku, rezultatas taisosi, bet jau niekada nebepakyla iki 5.
Man tai dzin, nei aš, nei bet kuris kitas iš čia besispaudinančių (netgi tie, kurie užkulisiniais keliais patenka i spaudą) nesame verti savo rašliava sudilusio skatiko. Įdomus tik visas tas sambrūzdis ir noras susireikšminti.
Beje, pažiūrėjus, kas kiekvieną mėn. patenka į geriausius, lengvai galima būtų įvardinti biuro narius.

Vadinasi nesudegino. Buvo išmetę į konteinerį. Paskui susigėdo ir iškapstė atgal. Et, nevertėjo teptis rankų - dėl tokių veikalų aš tai  nesiknisčiau kaip "bomžas" konteinerinėje.
Bet komisijai geriau matyti.

Tai gi, pasirodo vakar buvau teisus, rašydamas, kad visa mano rašliava (kaip, beje, didelė dalis ir kitų asmenų rašinių) yra verta tik išmesti į Šiukšlių dėžę. KOMPETENTINGA komisija taip ir padarė - viską, ką prirašiau per pusantrų metų vienu ypu išvilko į konteinerį. O gal sudegino??? Prie mano Kūrinių skaičiaus nestovi niekas, net nulio  nėra. Ir to, reiškiasi, nenusipelniau.
Ačiū!

Kritika yra bobučių plepalai. Čia iš serijos "Kas yra kas". Vienas iškilių šio puslapio kritikų pasidžiaugė, kad savo kūrinį patalpinau Šiukšlių dėžėje, ten jam ir vieta, suprask.
Tačiau būkim biedni, bet teisingi - manding, visi kūriniai, kurie spausdinami čia ir kuriuos aš skaičiau ar pats rašiau nenusipelno tapti ilgalaikėmis vertybėmis ir galutinė jų patalpinimo vieta ne knygos kietais viršeliais, o Šiukšlių dėžė. Bent jau aš rašau nekurdamas iliuzijų, man tai tėra pramoga ir proto mankšta.
Labanakt.