Ryt įdėsiu naują kūrinį. Vadinsis "Arklio istorija".

Jeigu kas surinktų visus mano pamestus telefonus į krūvą, galėtų atidaryti telefonų aparatų parduotuvę ir sėkmingai prekiauti mažiausiai metus laiko.
Kodėl aš tai sakau? Todėl kad šiandien vėl vieną pamečiau.
Ką aš turiu daryti? Peršasi mintis, kad likimas primygtinai siunčia man ženklus, kad atsisakyčiau telefoninio ryšio.
Ką aš darysiu? Manau, kad galų gale turiu nusileisti likimo raginimams ir daugiau jau jokio telefono nebepirksiu ir neimsiu dykai. Taip pat perleidžiu savo labai puikų numerį 10131 už tam tikrą mokestį.  Galite pradėti siūlyti pinigines sumas.

Atleidžiu Visiems Ir Kitiems.

Nepažįstu jų visų, bet su vienu pastaruoju metu teko nemažai neakivaizdžiai bendrauti, todėl, drįstu manyti, šiek tiek pažinau jo tamsiąją pusę. Tikiuosi jis turi ir šviesių spalvų, tiesiog man jų neparodė. Natūralu.
Tas administratorius pavadino save daugiskaitoje – Ir kiti. Bet manau, kad tai yra vienas asmuo, gal daugiskaita įvardijo savo kaukes, kurių mes kiekvienas nešiojamės bent po keletą ir tai yra visai natūralu.
Apskritai, administratoriai retai apsilanko mano kūrinių puslapiuose, tai ir suprantama – kūrėjų daug, o be to ir geresnių, ir vertesnių skaityti yra kur kas daugiau, taip pat visokie draugai ir pataikūnai, kuriuos privalu pakomentuoti, kad jie ir ateityje rašytų liaupses; be to greičiau skaitosi poezija, taip kad prozaikai šia prasme visuomet labiau nukenčia. Ir tai irgi yra natūralu.
Bet vienas administratorius, Ir kiti nuo kažkurio laiko ėmė įkyriai mane persekioti ir kaišioti savo nebrandžią, neargumentuotą kritiką, pvz.: po sceniniu veikalu rašo – „tik personažai vienspalviai. “ Turiu pastebėti, kad veikėjus kuria aktoriai ir jie daro personažus (arba nepadaro, čia kaip jiems pavyksta) spalvotais. Prie ko čia pjesės autorius. Pjesėje, nebūna aprašytos veikėjų biografijos, nereikia painioti su romanu (pastaba administratoriui Ir kiti), nebūna aprašyti daugybė dalykų, kurie nupasakoja veikėjų charakteristikas. Visa tai yra pasiekiama, kuriant spektaklį režisieriaus ir aktorių bendradarbiavimo būdu. Pjesės autorius tik nubrėžia gaires, link kurių turėtų eiti atlikėjai. Ir tai yra be galo natūralu.
Taigi, administratorius Ir kiti parodė savo nebrandumą šioje srityje. Dėl to nereiktų stebėtis, nes savo dosje skiltyje apie teatrą jis pažymi – „sudegęs“.  Ko norėti? Tris kartus natūralu.
Kitoje vietoje Ir kiti rašo apie mano pjeses: „žmonės neskaito tavo kilometrinių opusų. “ Lyg pjesė galėtų būti keturių minučių. Ar eitų kas į teatrą ir mokėtų 20 lt  už penkių minučių spektaklį? Aš nesakau, kad mano pjesės bus statomos, bet rašydamas aš visuomet turiu to tikėtis, kitaip kokia prasmė rašyti? Absoliučiai natūralu.
Tada ėmiau įsižiūrėti, o ką gi parašė tasai žymusis kritikas ir dramų žinovas. Atradau keletą į anekdotus pretenduojančių istorijų, kuriose bandoma sukurti juoką, spekuliuojant religiniais dievais arba tautiniais skauduliais. Skurdu. Ir visas tas šlamštas įvertintas keturiais balais. Man pasidarė koktu. Visiškai natūralu.
Po keleto nuomonių apsikeitimo Ir kiti perėjo prie atviro užgauliojimo ir įžeidinėjimo. Administratorius. Kuris turi rūpintis svetainės lankomumu ir populiarumu vadina savo oponentą ligoniu, grafomanu. Nenatūralu.
Na, kad jis ištrina kai kuriuos nepalankius atsiliepimus po savo kūriniais, tai vėl gi yra visai natūralu.
Juk jis ADMINISTRATORIUS, jam viskas galima. Abejotina.
Jau seniai tai vieni, tai kiti įplieskia diskusiją, ar tikrai administratoriai yra neabejotini literatūros ekspertai? Abejotina.
Ir tai vėl gi yra visai natūralu.

Iš mano susirašinėjimų su Ir kiti:
1. "Tu, administratoriau, rašai man ištrindamas mano kūrinį, kad jis "nepasizymi savybemis, kurios butinos, kad kurinys butu publikuojamas."
Toliau tu ir tavo tokio pat lygio kolegos rašote, kad turite "gera literaturini isprusima ir skoni," esate "aktyvus, gebantys buti objektyviais ir del siu priezasciu administracijos pasitikejima gave vartotojai".
Turbūt nesugebėsi paprieštarauti, kad čia ne apie tave, nes iš daugelio tavo komentarų ir tavo kūrinių  matomas ir literatūrinio išprusimo, ir skonio, ir daugelio kitų dalykų, susijusių su literatūra nebuvimas.
Vien ko vertas šis opusas, pavadintas "Giria (???)".
Kaip niekur kitur šiame puslapyje yra akivaizdus ir net nepridengtas pataikavimas antpečiams ir begėdiškas savęs sumenkinimas iki tokio lygio, kad rašomos panegirikos šlamštui. Šlykštu.
Jei esi protingas, įsižiūrėk į savo rašliavą ir netikėk liaupsėmis, po jomis nieko nėra."
2. "Puiku. Matau, kad nematęs akyse žmogaus, vien iš per aplaidumą praleistos raidės ar nepalankaus atsiliepimo apie tavo a la kūrinį, sprendi - sveikas žmogus, ar ligonis. Jei tu įvertintas nepalankiai, reiškiasi tam žmogeliui kažkas negerai su galva.
Tuo pačiu principu galėčiau vertinti ir tave, bet...
Pirma, stočiau į vieną gretą su tavim, t.y. nusileisčiau iki tavo lygio. O tai man nepriimtina. Pažiūrėsiu, ar tu gali pakilti iki mano lygio.
Antra. Asmeniškumais paremtas pyktis, nors ir bandai dangstytis Kristaus propaguojama meile, puikiai atskleidžia tavo asmenybės nesuderinamumą su administracinėmis pareigomis. Tu lengvai esi išprovokuojamas agresijai, lengvai išvedamas esi iš pusiausvyros, prarandi blaivią galvą ir šaltą protą, svaidaisi netinkamais administratoriui išsireiškimais, tipo psichopatai, ligoniai, grafomanai ir pan.
Dėl grafomanų, beje, ir dėl kursų. Negi tikrai manai, kad tie tavo keli, kitų neskaičiau, darbeliai yra ko nors verti? Negi tikrai nesupranti, kad jie pataikūniškai yra pervertinti? Negi tvirtinsi, kad vertinant nebandoma kažkam atkeršyti arba kažkam pasigerinti?
Priimkime realybę kokia yra, o ne kokia turėtų būti.
Beje, niekada, net parodijuodamas kai kuriuos poetus, nevadinau jų grafomanais. Ne man, žinoma, mokyti, bet administratorius, turėdamas tikslą populiarinti svetainę, neturėtų savo lankytojų viešai (ir ne viešai taip pat) užgaulioti tokiais išsireiškimais - grafomanai, ligoniai ir t.t.
Tai buvo paskutinis mano kreipimasis į tave, nenorėčiau ateityje nieko apie tave girdėti, nei matyti tavo beverčių komentarų ar žinučių. Gali sau tyliai su pasitenkinimu pilti kuolus ant mano darbų ir trinti iš malonumo rankas. Sudieu."

Anksčiau jie gyveno ankštai. Dviejų kambarių butukas, maža virtuvytė, vienas televizorius, vienas muzikinis centras. Buvo ankšta.  Nebuvo kur pasislėpti, visi žinojo viską apie vienas kitą. Visos ligos ir visi džiaugsmai buvo pergyventi kartu.
Reikėjo mokėti derinti interesus, ieškoti kompromisų, reikėjo kalbėtis, bendrauti. Kai vyko pasaulio  futbolo čempionatas, tėvas pakluso bendram sprendimui žiūrėti „Titaniką“. Visi sukritę į plačią lovą stebėjo holivudiškas aistras, ir tai nėra ironija, filmas buvo klasiškas. Per reklamą tėvas prisimindavo savo mėgstamus anglus, kurie draskėsi su argentiniečiais, bet pasimėgauti runtynėmis jam niekas neleido, reikėjo grįžti į skęstantį laivą. Galų gale jis nuskendo, o anglai pralaimėjo argentiniečiams vienuolikos metrų baudinius. Visi pergyveno savo kančias, bet buvo laimingi.
O kokios diskusijos kildavo, kai reikėdavo klausyti muzikos. Mama siūlo perklausyti K.Orfo „Carmina Burana“, tėvas – King Crimson‘ų „Islands“, vaikai savo skonį perša. Kone iki muštynių.
Bet viskas baigdavosi taikiai ir visi sukritę į tą pačią lovą klausydavosi viską paeiliui, pamiršę suvalgyti vakarienę. Tada jie buvo laimingi, jie buvo šeima.
Dabar jie gyvena keturių kambarių bute, turi tris televizorius, du kompiuterius, du automobilius.
Gali žiūrėti ir klausyti, ką nori ir kiek nori. Bendrauja internetu su kitais žemynais, su nepažįstamais žmonėmis. Susitinka tarpusavyje trumpai, tik didelėje virtuvėje, paskubomis užvalgę vėl bėga kiekvienas į savo pasaulį.
Vadina save laiminga šeima.

Susigėdęs Pulsas grįžo prie savo prigimtinio vardo. Bandymas pabėgti nuo savęs šį kartą nebuvo sėkmingas. Gal kitą kartą labiau pasiseks.
Džiaugiuosi, kad mano pasikrikštijimas Svoloč'iumi buvo vykęs ir niekada nebuvo kilusi mintis kitaip persivadinti.

Padariau stulbinantį atradimą - staiga pasigedau Pulso. Ne, ne savo pulso, kur būna ant riešo, bet tokio autoriaus, kuris kepė eiles tartum bandeles.
Vienu metu net buvau įtaręs, kad tasai Pulsas dirba kokiame gamybiniame susivienijime, kuris specializuojasi eilėraščių rašyme. Tokia verslo pakraipa, biznio planas - prifarširuoti kaip galima daugiau eilių, bele kokių, by kad būtų daug. Užtvindinti ir paskandinti visus maironius, neris ir marcinkevicius. Ieškojau tokio verslo perspektyvos, bet kadangi esu neverslus, tai nesupratau tokio biznio prasmės.
Ir staiga Pulsas dingo. Na va, nusiraminau, bankrutavo biznelis, neišdegė. Apsidžiaugiau, gi visada džiaugiuosi, jei kas koją nusilaužia.
Pasirodo be reikalo. Niekur nedingo Pulsas, tiesiog pakeitė pavardę - dabar jis Trileris (lietuviškai). Ir toliau taip pat uoliai kepa savo bandeles, tik firmą pervadino, kaip dažnai atsitinka biznio pasaulyje.
Bandelės gerai iškepusios, profesionaliai pagamintos, prekinė išvaizda gera, bet plastmasinės kažkokios, sintetinės, nesiryja, be skonio. Gal todėl, sakau, kad daromos dėl plano, skaičiaus, dėl to, kad gamyba nesustotų, o ne dėl vidinės būtinybės.
Ką aš čia supaisysiu biznio neragavęs.

Reikėtų šio puslapio pavadinimą sukonkretinti,tipo:
www.rasykeiles.lt
arba
www.poezija.lt

Išvažiavo karalienė. Pabuvo dvi dienas, apsipirko ir išvažiavo. Skatertju doroga.
Lauksim kitų svečių.