Tegul bus linksmos MANO Kalėdos!

Ir dar, paprašysiu jūsų visų administratorių: ne jums ir ne dėl jūsų rašau, būkit tokie malonūs neskaitykit manęs, aš išlaisvinu jus nuo pareigos skaityti mano kūrinius, jeigu jaučiatės privalą taip daryti. Nuo šiol jūs laisvi, arba, jei negalite susilaikyti nuo skaitymo, bent jau neišsiduokite, kad skaitėte, aš jums tuo pačiu neatsilyginsiu, skaityti bei liaupsinti, tai yra pataikauti kažkokiems administratoriams, tai ne mano stilius. Todėl turėkite savigarbos, išdidumo, įsižeiskite ir ignoruokite Svoloč'ių.

Žemai lenkiuosi.

Dar kartą primygtinai prašau - nuimkite prie mano vardo esantį brūkšnelį ar kaip jūs tai vadinate; nors ir rašote, kad pirmo lygio autorius gali balsuoti, deja, aš tokios teisės neturiu. Todėl nereikia ir to ženklo, simbolizuojančio pirmą lygį, nenoriu būti pirmame lygyje be balso teisės, pasilikite jį sau ar savo draugams bei artimiesiems, mamai pavyzdžiui.
Tikiuosi būti išgirstas.

Pareiskimas


Prasau nuo mano vartotojo vardo nuimti ta viena juostele, nes nenoriu issiskirti nuo kitu ne maziau vertu rasyku kazkokiais isskirtiniais pasizymejimo zenklais, ir ateityje nekabinkite man savo garbes ir sloves atributu.        Is anksto dekoju ir sekmes      Svoloc

Nutariau panagrinėti  vieną iškilų rašytoją, tiesa, kol kas dar nieko nesu  skaitęs jo sukurto,  gal kada ateityje ir perskaitysiu, kai jo darbai tiesiog badys akis kiekvienoje knygynų vitrinoje.  Turiu pasiteisinti, kad esu didelis tinginys ir be to, kaip ir daugelis, savimyla, tad arba nieko neskaitau, arba dažniausiai skaitau savo tekstus, nes manau, kad jie yra tobuli, kartais dėl įvairovės atsiverčiu kokio sau lygaus autoriaus knygą, pavyzdžiui vakar paėmiau į rankas Lenino „Ką daryti?“ Puiki knyga.
Taigi, susirūpinau aš tokiu rašytoju,  nešiojančiu keletą ar net keliolika vardų, pamenu tik du paskutinius Humanrobot ir Rokoco švelnus vyras_tikrai. Susirūpinau dėl ko? Taigi dėl to ir susirūpinau, kad žmogus (o gal robotas?) padarė svaiginančią karjerą – per metus su trupučiu užsitarnavo geltonus „pagonus“, o aš, deja, per penkis ar kiek metų čia sėdžiu gavau tik vieną juostelę, kaip koks jefreitorius, o tokius puikius tekstus rašau. Vadinasi anas „švelnus vyras_tikrai“ labai kietai rašo arba čia kažkas yra ne taip. Vat toks žmogiškas, lietuviškas pavydas mane apėmė, kad net miegoti neleidžia.
Na, gerai jei čia robotas, tada viskas aišku, tada suprantama, tobulas mechanizmas, vienetinis variantas, kur čia man lygintis, bet jeigu jis vis tik žmogus, tada kaip čia išeina? Tik dėl to, kad jis švelnus? O kas tikrino? Aš irgi galiu pasiskelbti, kad esu tyras, švelnus, nekaltas, mielas ir panašiai, negi už tai mane dės į pjedestalą? Gal visos mano bėdos dėl to, kad pasivadinau Svoloč ir niekada neišsižadėjau savo vardo, motinos, Tėvynės?
Tas „_tikrai“ neduoda man ramybės, kodėl jis pridėtas? Gal nepasitiki pats savim, kad yra švelnus, arba mano, kad kiti nepatikės, todėl dar patikina – „_tikrai“, atseit, neabejokit, aš labai švelnus, galit paliesti, vyrai ir moterys,  brrrrr, net nupurtė, kažkaip nesinori liesti. O jeigu...? Na ne, negali būti, čia gi ne tas puslapis. Nors ką gali žinoti, visaip būna, pasakytų koks skeptikas, bet aš tai tikrai žinau, kad ne.
Tai va, gal paskaityti kažką iš jo kūrybos? Gal, neduok Dieve, jis tikrai gerai rašo?

Mėnesienos sonata, Dark Side of the Moon, Ticket to the Moon, Girl on the Moon, Two Sides of the Moon ir daugelis kitų puikių kompozicijų apie Mėnulį verčia manyti, kad kažkodėl vyrukai susiimdavo ir pasistengdavo gerai parašyti, puikiai parašyti, kažkodėl jiems tas Mėnulis būdavo svarbus. Apie Saulę tiek gerų kūrinių aš nežinau, nebent Povilaičio "Šviesk, šviesk man vėl", nors kur jam lygintis su anais.
Kažkokia mįslė. Mėnulis man irgi labai patinka, gal reikia kada pabandyti apie jį parašyti?
Nors vieną kartą jau rašiau, labai gerai pavyko, pamenat?:

Mėnulyje laimės taip pat nebuvo. Teko grįžti.
Penelopė sėdėjo prie namo ant žemės ir skustuvu darėsi kojų manikiūrą. Buvo šiek tiek pasenusi ir lygiai tokia pat negraži, kaip ir prieš 20 metų.
- Sriuba dar neataušusi, įsipilk, - tyliai ištarė.
Odisėjas nieko neatsakė, paskersavo i sūnų, prie medžio pagaliu mušantį savo žmoną, ir lėtai įžengė vidun.
Pasistiprinęs grįžo laukan ir ištiesė žmonai akmenį :
- Tai iš Mėnulio.
Akmuo niekuo nesiskyrė nuo paprasto.
"Vadinasi ir Mėnulyje, kaip ir Žemėje, tas pats, todėl ir grįžo", - nusišypsojo Penelopė ir įsipjovė skustuvu pirštą.
Kraujas buvo raudonas ir greita čiurkšle sruvo žemėn, po medžiu apsikabinęs žmoną gulėjo pavargęs sūnus.
Dabar Odisėjas jautėsi laimingas - jis vėl buvo namuose, buvo pavalgęs ir jau tikrai žinojo, kad laimės apskritai nėra.

Homeras "Odisėjo kelionės". Epilogas (neskelbta).

Ekonomimiminė (oi, per daug, atrodo, parašiau, bet gaila trinti, visgi tai mano triūsas, tegul pasilieka) situacija, atrodo, stabili, oras atitinka rudenišką, tai yra pagal kalendorių, vaikai namie ruošia pamokas, žmona kepa pyragą, televizorius intesyviai stengiasi patikti, rodydamas net keliasdešimt kanalų, idilė, gyvenk ir žvenk, o mintys kažkodėl nuneša mane į negyvenamą salą, į kurią laukiniai iš kaimyninės salos atveža savo gentainį aukoti dievams.

Lauki vakarienės, o ji taip greit baigiasi.

-14

Oras gražus - nors užsimušk, o gyvent kaip norisi, net silpna.