Baigėsi šventės, karaliai išėjo nuogi.

Eik tu šikt, kokios šventės mūsų laukia!
Gerai, mes ateiname, ruoškit dovanas, šventės!

Ateina priešai ir vėl išeina.
Atėjo Svoločius visiems laikams.

Dangus mėlynas, gyvenimas juodas.

Mano vardinės.

Nuo seniai, nuo senų senovės tikiu į dievą ir jėzų kristų, ir šventą dvasią ir šventą mariją. Visada tikėjau. Visada žinojau, netgi viename savo kūrinyje, kuris vadinasi "Žalčio siuita" ir jį galima aptikti mano dnr, aprašiau pasaulio sutvėrimą, kaip jį ir vaizduoja sen. testamentas.
Ypatingai pasitikiu ta vieta, kai užsimenama apie marijos nekaltą prasidėjimą. Ir iš tikro mokslas vėliau įrodė, kad marija visą gyvenimą buvo nekalta, net ir pagimdžiusi jėzų. Prieš kurį laiką Jeruzalėje buvo atrasti marijos palaikai, liudininkų ir DNR pagalba atpažinti, ir neginčyjamai įsitikinta, kad nekaltybės plėvė nėra ir niekada nebuvo perplėšta arba kaip nors sutaisyta, sulopyta ar susiūta. Ji taip ir gulėjo tarp dubens kaulų nepaliesta, gal tik per šimtmečius kiek susiraukšlėjusi ir apdulkėjusi, bet iš pažiūros visai kaip nauja. Apie tai galite pasiskaityti Niujorko nacionalinėje bibliotekoje, katalikybės archyvuose, 7 skyrius, 10 lentyna.
Kitas mane labai paveikęs stebuklas yra mano paties išgijimas. Būdamas vaikas ir kieme su draugais žaisdamas karą nukritau nuo garažo ir susitrenkiau į akmenį galvą. Po to iškart apakau. Visiškai. Kadangi visą gyvenimą ir iki tol buvau tikintis, tai nepaliaujamai meldžiau dievą grąžinti man regėjimą. Bėgo metai. Mano religingumas nė akimirkai nesudrebėjo, aš nenustojau melstis ir prašyti dievo akių šviesos. Ir po 9 metų, 9 mėnesių, 9 savaičių ir 9 dienų, 9 valandų, 9 minučių ir 9 sek. įvyko stebuklas, aš praregėjau. Visi tie į krūvą susidėję devynetai privertė dievą nusilenkti mano maldavimams ir jis padarė man malonę.
Ir dar vieną stebuklą esu patyręs prieš metus. Prieš metus ir vieną mėnesį. Patekau į avariją ir buvau mirtinai negyvas, užmuštas, nebuvo jokių abejonių, kad esu miręs. Mano mirtį konstatavo geriausi šalies medikai. Buvau pašarvotas kaip pavyzdingas katalikas parapijos bažnyčioje. Trečią dieną, kai jau visi su manimi atsisveikino ir rengėsi užkalti karstą, aš staiga prisikėliau, padėkojau visiems susirinkusiems už dėmesį ir gėles, pasiūliau jas susirinkti, bet to niekas nedarė, tad papuošiau jomis savo namus, o vainikus sukroviau savo daugiabučio rūsyje iki kito pašarvojimo. Tas stebuklas manau buvo dievo dovana man už ilgametį tikėjimą ir atsidavimą. Aišku, nekurie nuostabūs asmenys tuo netikės, sakys, kad taip nebūna, stebuklų nėra ir būti negali, tuo būdu demaskuos save, kad nė velnio jie netiki dievu. O aš tikiu, nes turiu tam pagrindą.
Meldžiuosi 4 kartus dienoje: ryte pusę 8 einu į gretimai esančią bažnyčią, 12 val. per pietų pertrauką meldžiuosi ir pietauju (sumuštiniai su kava termose) kitoje, po darbo apsilankau dar vienoje, o prieš miegą susikuriu mišias savo namuose. Turiu dvi kanarėles, jos man pagieda, o aš savo ruožtu perskaitau joms pamokslą, nes jos vienintelės mano klausytojos.
Taigi, kaip matot, esu giliai tikintis ir tikiu, kad pagaliau nuo manęs atstosit.
Dar noriu pateikti vieną pavyzdį, kaip kartais žmonės atsikrato įkyrių tikėjimo persekiotojų. Tai neišgalvota istorija. Viename mieste žmogus, kurio vardo nežinome, todėl pavadinkime jį Nuostabiuoju, įlipo į troleibusą ir garsiai paklausė:
- Ar tikite kas į dievą?
Niekas neatsakė. Tada Nuostabusis tarė:
- Paruoškite bilietukus, kontrolė.
Visas troleibusas vienu balsu suriko:
- Mes tikime, tikime.
Tokių fanatikų, kurie gatvėje ar autobuse kaišioja savo literatūrą, bukletus religine tematika, esame matę visi. Jų apstu ir visose internetinėse svetainėse.
Dar prie viso to noriu pridurti, kad tikiu taip pat ir dėl to, kad katalikai, kaip, ko gero, jokie kiti dievo išpažintojai yra nepakantūs kitaminčiams, jeigu, tarkim, laisvamanis niekada neapšauks tikinčiojo nevispročiu dėl to, kad tas tiki, tai katalikas būtinai suės netikintį, sutryps, sumaišys su žemėmis ir pan. Kodėl taip yra? Labai lengva atsakyti. Jie nėra tvirti savo tikėjime, ir kiekvienas kitaip mąstantis individasjų  pasąmonėj klibina tikėjimo ramsčius, o tai jiems atrodo labai pavojinga, todėl ir visokeriopai stengiasi priversti visus bent jau garsiai pasisakyti, kad tie tiki, nesvarbu, ar tą jie sako nuoširdžiai, tai neturi jokios reikšmės, svarbu, kad garsiai nebūtų skelbiama erezija, tada jie būna ramūs.
Tai dar viena prižastis, kodėl aš tikiu visomis tomis nesąmonėmis: nekaltu prasidėjimu, šventa dvasia ir stebuklingu prisikėlimu iš mirusiųjų.
Amen.

Nuo seniai, nuo senų senovės tikiu į dievą ir jėzų kristų, ir šventą dvasią ir šventą mariją. Visada tikėjau. Visada žinojau, netgi viename savo kūrinyje, kuris vadinasi "Žalčio siuita" ir jį galima aptikti mano dnr, aprašiau pasaulio sutvėrimą, kaip jį ir vaizduoja sen. testamentas.
Ypatingai pasitikiu ta vieta, kai užsimenama apie marijos nekaltą prasidėjimą. Ir iš tikro mokslas vėliau įrodė, kad marija visą gyvenimą buvo nekalta, net ir pagimdžiusi jėzų. Prieš kurį laiką Jeruzalėje buvo atrasti marijos palaikai, liudininkų ir DNR pagalba atpažinti, ir neginčyjamai įsitikinta, kad nekaltybės plėvė nėra ir niekada nebuvo perplėšta arba kaip nors sutaisyta, sulopyta ar susiūta. Ji taip ir gulėjo tarp dubens kaulų nepaliesta, gal tik per šimtmečius kiek susiraukšlėjusi ir apdulkėjusi, bet iš pažiūros visai kaip nauja. Apie tai galite pasiskaityti Niujorko nacionalinėje bibliotekoje, katalikybės archyvuose, 7 skyrius, 10 lentyna.
Kitas mane labai paveikęs stebuklas yra mano paties išgijimas. Būdamas vaikas ir kieme su draugais žaisdamas karą nukritau nuo garažo ir susitrenkiau į akmenį galvą. Po to iškart apakau. Visiškai. Kadangi visą gyvenimą ir iki tol buvau tikintis, tai nepaliaujamai meldžiau dievą grąžinti man regėjimą. Bėgo metai. Mano religingumas nė akimirkai nesudrebėjo, aš nenustojau melstis ir prašyti dievo akių šviesos. Ir po 9 metų, 9 mėnesių, 9 savaičių ir 9 dienų, 9 valandų, 9 minučių ir 9 sek. įvyko stebuklas, aš praregėjau. Visi tie į krūvą susidėję devynetai privertė dievą nusilenkti mano prašymams ir jis padarė man malonę.
Meldžiuosi 4 kartus dienoje: ryte pusę 8 einu į gretimai esančią bažnyčią, 12 val. per pietų pertrauką meldžiuosi ir pietauju (sumuštiniai su kava termose) kitoje, po darbo apsilankau dar vienoje, o prieš miegą susikuriu mišias savo namuose. Turiu dvi kanarėles, jos man pagieda, o aš savo ruožtu perskaitau joms pamokslą, nes jos vienintelės mano klausytojos.
Taigi, kaip matot, esu giliai tikintis ir tikiu, kad pagaliau nuo manęs atstosit.

visų pasisakyti tris priežastis, kodėl netikite į dievą?
Aš pavyzdžiui netikiu, nes:
1) šįryt jis man neišvirė košės, nors labai norėjau, kad jis tą padarytų, turėjau pats gamintis, po velnių;
2) vakar buvau priverstas masturbuotis, nes jis neatėjo man nučiulpti;
3) kažkurią dieną, kai vėlavau į darbą, jis neuždegė pakeliui visų šviesoforų žaliai, nors aš jo to primygtinai reikalavau.
Štai kodėl aš netikiu ir atsisakau į jį tikėti.
O kodėl netikite jūs?

Juokingiausia, kad dabar esu Paryziuje.

pastebi: nepaisant kabučių šiandien dar geresnė diena.