Jeigu jau man reikétų įvardinti šių metų atradimą šioje skyléje, tai yra svetainéje, tai tokiu skelbčiau Likimo ironija, autorius mindis.

Gyvenimas nėra toks jau šūdinas dalykas, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Geriausia būtų apie jį spręsti iš antro, trečio arba net ketvirto karto.
Deja, kažkodėl mums duotas tik tas vienas.

Pagaliau atsivokiau, susivokiau ir prisivokiau, kad vis tik į dienoraštį geriausia nieko nerašyti asmeniško.

Prabudau vėl per anksti,  šįkart dvi valandas nepataikiau. Tai jau virsta blogu įpročiu. Gal reiks pradėti gerti? Ką ten sako šiuo klausimu Veryga?

Mane sudomino vienas naujokas, smagiai rašo, kol kas dar labai atviras, nuoširdus. Paskui gyvenimas apskaldys užsidarys, bet dabar tai atvira knyga.
Iškėlė įdomų klausimą apie dienoraštį. Seniai nieko atvirai jame nerašau, bet solidarizuodamasis prisidėsiu kartais savo paatviravimais, tarkim, dabar aš prabudau valandą anksčiau, nes sapnavau, kad dalyvavau autobusų lenktynėse ir apsiverčiau su savo autobusu, tada persėdau į paprastą maršrutinį ir per keleivius nusigavęs iki vairuotojo, mėginau įtraukti jį įveiksmą, o iš tikro turėjau tikslą atimti iš jo vairą, nežinau kokiu būdu, greičiausiai smurtiniu, ir tęsti dalyvavimą lenktynėse.
Tada prabudau. Žinau, kad būsiu neišsimiegojęs.
Be to, dar paatvirausiu, ryt ketvirtą dienos nusileisiu Vilniaus oro uoste. Galima mane pasitikti be gėlių, tik su užrašytu savo vartotojo vardu.

Pyp pyp

Dienoraštis:
- Einu miegoti.
- Ir eik, kas tave laiko?

Nenustebsiu, jei nieko daugiau neparašysiu. Šiemet.

Slunkiau, sėsk kažką rašyti. Čia taip dienoraštis į mane.

Blet, ar aš turiu laiko? Atsipisk, gerai?

Žinot, aš sėdžiu sušiktam Vilniaus oro uoste, tik neperseniausiai čia nusileido katalikų atamanas, o dabar štai aš už valandos išskrisiu į savo prakeiktą Vokietiją, kaip gaila, kad rusai su merikonais jos visai neištrynė iš žemės paviršiaus, žodžiu, skrisiu, o širdyje tokia nykuma, nors stipk, negaliu pasakyti, kad labai myliu Lietuvą, ne, aš jos nekenčiu su ta nuostabia gamta ir pragyvenimo minumu, ir iš tiesų nesuprantu, kodėl turiu išvykti, juk man jau beveik milijonas metų ir ne vėliau kaip po penkiolikos minučių stipsiu, daugių daugiausia pratempsiu valandą ir tai tik dėka toli pažengusios medicinos, man taip gaila savo šeimos, savo protėvių, kurie priešinosi kryžiuočiams, dabar jie vartosi po žeme arba kažkur debesyse, kai jų ainis pats svoločiausias iš visų trenkiasi į nekenčiamą švabiją priimti kryžių, savo gyvenimo kryžių, išrašytą germaniškais rašmenimis, tai žiauriai mane graudina ir aš bliaunu balsu ant viso apšikto Vilniaus oro uosto, žinau, kad tai nesolidu, ypač po popiežiaus vizito, mane būtent tuo ir įtaria, nežemiška egzaltacija dėl to tipo, aš ir neaiškinu, kažkas teiraujasi, gal aš pamečiau bilietą ar piniginę ir padeda prie manęs penkis eurus, krūva banknotų sparčiai didėja, bet aš bliaunu dar garsiau, ir tada paskelbia apie laipinimą į mano skrydį.
Viskas.

Diena gyvenime, geras pavadinimas.