Žinot, aš sėdžiu sušiktam Vilniaus oro uoste, tik neperseniausiai čia nusileido katalikų atamanas, o dabar štai aš už valandos išskrisiu į savo prakeiktą Vokietiją, kaip gaila, kad rusai su merikonais jos visai neištrynė iš žemės paviršiaus, žodžiu, skrisiu, o širdyje tokia nykuma, nors stipk, negaliu pasakyti, kad labai myliu Lietuvą, ne, aš jos nekenčiu su ta nuostabia gamta ir pragyvenimo minumu, ir iš tiesų nesuprantu, kodėl turiu išvykti, juk man jau beveik milijonas metų ir ne vėliau kaip po penkiolikos minučių stipsiu, daugių daugiausia pratempsiu valandą ir tai tik dėka toli pažengusios medicinos, man taip gaila savo šeimos, savo protėvių, kurie priešinosi kryžiuočiams, dabar jie vartosi po žeme arba kažkur debesyse, kai jų ainis pats svoločiausias iš visų trenkiasi į nekenčiamą švabiją priimti kryžių, savo gyvenimo kryžių, išrašytą germaniškais rašmenimis, tai žiauriai mane graudina ir aš bliaunu balsu ant viso apšikto Vilniaus oro uosto, žinau, kad tai nesolidu, ypač po popiežiaus vizito, mane būtent tuo ir įtaria, nežemiška egzaltacija dėl to tipo, aš ir neaiškinu, kažkas teiraujasi, gal aš pamečiau bilietą ar piniginę ir padeda prie manęs penkis eurus, krūva banknotų sparčiai didėja, bet aš bliaunu dar garsiau, ir tada paskelbia apie laipinimą į mano skrydį.
Viskas.