Senis, kuris norėjo mirti

Senis, kuris norėjo mirti

Kadaise gyveno Senis, kuris norėjo mirti. Neaišku, kodėl jam kilo toks noras, gal kažkas nepasisekė, gal jis pamanė, kad gyvenimas jo nemyli, gal gyvenimui bus geriau be jo arba gal jam pačiam bus geriau be gyvenimo. Žodžiu, mintis buvo aiški – reikia skirtis. Nes pradėti viską iš naujo yra per vėlu, jis per senas. Pasirinkti kitą profesiją, stoti į kitą aukštąją ir ten įgyti dar vieną išsilavinimą bei pradėti naują darbinę karjerą misija neįmanoma, jo niekur nepriims, dabar visur reikia jaunų. Susirasti kitą moterį ir sukrti naują šeimą taip pat beviltiška: jaunos moterys į jį nežiūrės, nes jis per senas, o senos moterys negalės gimdyti, tada kam jos reikalingos? Susiplauti indus jis ir pats moka. Taigi, yra tik vienas kelias – nusižudyti. Visiems tiktai palengvės, o pirmiausia jam pačiam.
Jis sėdi ir žiūri į kulkosvaidžio vamzdį. Kulkosvaidį jis gavo baigęs tarnybą Raudonojoje armijoje, kurioje kadaise tarnavo. “Pulemiotą”, tai yra kulkosvaidį, jam paskyrė, nes “otdelenijoje”, lietuviškai tai skambėtų skyrius, bet kažkodėl vadinama grandis ir jos nariai vadinami grandiniais, ir trys grandys sudaro būrį, o būrys Raudonojoje armijoje vadinosi “zvodas”, toliau eina “rota”, lietuviškai kuopa iš trijų būrių, “zvodų”, ir taip toliau, jis buvo aukščiausias, todėl tokiam išstypėliui ir įteikė kulkosvaidį. Tokia buvo tvarka – aukščiausias “otdelenijos” karys automatiškai buvo paskiriamas “pulemiotčiku”, lietuviškai kulkosvaidininku, ir jis tampydavosi tą sunkų ginklą, kai tuo tarpu visi pora centimetrų žemesni nešiojosi lengvus “kalašus” ir bent kartą gyvenime džiaugėsi, kad neišaugo iki metro devyniasdešimt, o  ryšininkas, kuris taip pat buvo kiekvienoje “otdelenijoje”, lakstydavo su radijo aparatu ir rite su laidu ir jokio ginklo neturėjo, nes tas tik būtų trukdęs greitai persidislokuoti iš vieno taško į kitą. Kai tarnybos laikas išseko, Senis, tada jis dar buvo ne senis, nes tai vyko kadaise, bet vis tiek paprastumo dėlei vadinkime jį Seniu, paprašė pulko vado, kad tas jam padovanotų kažką atminimui. Pulko vadas pasakė: tu buvai geras karys, todėl pasiimk ginklą, kurį taip stropiai prižiūrėjai, to metalo mes turim per akis, o tau galbūt kada nors jis pravers. Taip grįžo Senis namo su didžiuliu kulkosvaidžiu, kurį tada, kadaise, patalpino dideliame lagamine.
Kadaise Seniui niekada neteko panaudoti ginklo, bet dabar jis galvojo, ar negalėtų juo užbaigti savo ir kartu gyvenimo kančias, kad vienas nuo kito bent kažkurį laiko tarpą pailsėtų. Įremti vamzdį į galvą ir tuo pat metu pasiekti gaiduką buvo neįmanoma, per didelis atstumas. Tada Senis ėmė galvoti kaip jam pasitelkti į pagalbą duris. Tarkim, prie durų rankenos jis pririša virvelę, o kitą galą prie gaiduko, tada tereikia, kad durys užsidarytų, virvelė įsitemps ir patrauks į save gaiduką ir pasipils kulkosvaidžio salvė. Čia reikia pridurti, Senis norėjo, jog serija susidėtų iš trisdešimties kulkų, dėl mažesnio kiekio nebuvo tikras ar kris negyvas, ar nebus tik mirtinai sužeistas ir dar ilgą laiką kentės skausmą. Skausmo nemėgo. Kaip ir karštos kavos. Visada atšaldydavo ją su pienu.
Trisdešimties kulkų salvė garantuotų greitą pasitraukimą iš gyvenimo, game over. Jam visada patiko ši frazė. Nors kai pasirodydavo žaidimo ekrane, visada pykdavo, bet iš esmės ji yra daug pasakanti. Jis ilgai mąstė, kaip sukonstruoti situaciją, kad kulkosvaidis pradėtų kalti, kur turi stovėti jis pats, geriausia, kad kulkos kristų į kairės krūtinės plotą, tačiau aišku, kad po pirmos ir antros kulkos kūno padėtis pradės keistis, jis ims palengva leistis žemyn, tai yra kristi, ir sustabdyti kažkokiomis valios pastangomis proceso nepavyks, negalės pasakyti sau: stovėk, kol išlėks paskutinė kulka, o paskutinė kulka pasirodys tik po dvidešimt penkių sekundžių, tokia yra kulkų išmetimo iš vamzdžio greičio gamyklinė konstrukcija, beveik sekundė vienai kulkai. Todėl dvidešimt penkias sekundes jis tikrai neišsilaikys statmenoje padėtyje, nebent jį patį reiktų kažkaip pritvirtinti, sakysim, prie kėdės. Tai išeitis. Bet jei jis sėdės pririštas, kas uždarys duris? Kviestis bet ką į pagalbą jis jokiu būdu nenori, nes pirma, tai jau nebus savižudybė, o greičiau nužudymas, kad ir iš neatsargumo, tai kodėl jis turi kitiems asmenims išeidamas iš pasaulio atnešti nemalonumus? Tie privalės aiškintis, ko ten ėjo, kodėl nepaskambino, kodėl nepatikrino, ar durys kažkaip nesujungtos su kokiu sprogmeniu, ir panašūs idiotiški klausimai pasipils iš labai protingų pareigūnų lūpų.
Antra, kas yra antra, Senis taip ir nesugalvojo, tad pasiliko prie pirmo. Savižudybė yra grynai asmeninis reikalas ir kiti neturi būti į tai įpainioti. Taškas. Reikia galvoti apie duris. Kaip galėtų jos be pašalinių pastangų pačios užsidaryti. Dirbtinio intelekto pagalba? Bet kaip? Taip nieko nesugalvojęs Senis tą vakarą ir užmigo.
Kitą dieną svarstė galimybę parduoti kulkosvaidį ir nusipirkti pistoletą, tada nusišauti būtų lengviau, o ir pinigų skirtumas būtų nemenkas, bet kam tie pinigai, jei mirsi, o gal net nemirsi, nes pistoletas turi tik aštuonias kulkas, kurių gali neužtekti, tada reiktų keisti apkabas, ar tam užteks jėgų ir panašiai. Vėl daug klausimų, į kuriuos atsakymų vėl iki pat nakties jis negavo.
O naktį susapnavo keistą sapną: neva kadaise pasaulyje atsirado kažkokia baisi liga, kuri turėjo visus žmones nužudyti, bet mokslininkai greitai surado ligai priešnuodį ir pateikė į rinką. Visos valstybės prisipirko to priešnuodžio labai daug ir ragino žmones jį naudoti net po keletą kartų. Tik taip jie liks gyvi. Vienas valdovas net tarė, kad jo valstybės piliečiai net 90 procentų (kodėl ne 100?) turi sunaudoti tą preparatą, o kurie nenaudos, bus ligos platintojai ir grėsmė kitiems paklusniems vienetams, kurie lyg ir neturėtų baimintis, nes preparatas apsaugo, bet kita vertus, kaip tie paklusnieji sakė, kodėl turi jaustis kvailesni už tuos, kurie priešinosi priešnuodžiams, jei jau visus išdūrė, tai negali būti jokių protingesnių arba gudresnių už juos. O kad išdūrė, paaiškėjo labai greitai, nes žmonės ėmė mirti nuo to priešnuodžio. Pasirodė, kad tas neva vaistas buvo farmacininkų apgaulė  susikrauti pelną, net viena aukšta žemyno pareigūnė paėmė iš to biznio kažkiek dešimčių milijonų.
Kaip bebūtų, bet per tą kvailybės laikotarpį žmonės buvo mirtinai supriešinti vieni su kitais, net ėjo kalbos, kad priešnuodžių priešininkus reikia šaudyti, juos neįleisdavo į mokymo įstaigas, prekybos centrus, o tie, kurie priėmė preparatus galėjo linksmintis ir gyventi laisvai, bet vis tiek, nežiūrint, kad vaistai turėjo apsaugoti nuo užkrato, jie kaip velnias kryžiaus bijojo sveikų žmonių, vadino juos negražiais vardais ir stūmė iš gyvenimo.
Senis matė save kadaise tame sapne ir džiaugėsi, kad dabar galės lengvai numirti nuo kažkokios bacilos ir nė už ką nesutiko valgyti vaistų, kurie kažkodėl buvo perduodami per petį ir vadinosi “Petys už laisvę”. Jis atsisakė nešioti kaukes ir buvo kelis kartus už tai nubaustas kadaise, net kai vaikščiojo vienas miške. Staiga iš už medžio arba nuo medžio viršūnės nusileido policininkas ir išrašė jam baudą. Ir pasakė, kad Senis apskritai neturi niekur vaikščioti, ypatingai miške, o turi sėdėti namie ir nekišti nosies į lauką, nelankyti vaikų, nes geri vaikai ir geri tėvai nelanko vieni kitų. Vienu žodžiu, jis yra visiška grėsmė aplinkai ir policininkas skubiai nuo jo nubėgo, mosuodamas prieš save ranka orą, kad tas išsivalytų nuo Senio paskleistų virusų.
Bet kad ir kaip tikėjosi kadaise sapne, Senis nemirė. Mirė jo pažįstami ir draugai, kurie sunaudojo net po keturias dozes to marmalo, o vienas kitos valstybės garsus politikas mirė po aštuonių dozių, buvo, matyt, labai atsparus, kad tiek atlaikė. Vėliau, paaiškėjo visa tiesa, nes vieną dieną prasidėjo kažkur karas, ir ta liga stebuklingai dingo. Pasaulis pamiršo epidemiją ir perėjo prie kitų temų. O preparatai, tai yra milijonai ar milijardai pinigų buvo išmesti į upę ar užkasti po žeme, bet biznio plano  sumanytojai, aišku, džiaugėsi pelnu.
Nuo tokio siaubo kadaise Senis prabudo išpiltas prakaito. Argi taip gali būti Žemėje? balsu paklausė savęs. Ne, žmonės tokių nesąmonių nesugalvotų, čia tik mano nesveika vaizduotė. Reikia greičiau mirti, kol dar kokių nors absurdų neprisapnavau.
Ir vėl Senis kadaise grįžo prie minties apie savižudybę. Kiek yra žinoma, jis iki šiol vis dar apie tai galvoja.