kur tu buvai
kultūrine visuomene
kai pjaunamas buvo Tuminas
kodėl stovėjai po medžiu
kodėl pasukai į kairę
paskui Simoną kuris
niekada netaps Petru
gal tu ir esi tas
girtas rusų kareivis
kuris laukia
ateinant saviškių

Austėja. Taip taip, aš žinau tavo nepasitenkinimą, tauta blogai pasirinko. Tai jau girdėta daug kartų, bet turi išmokti vieną kartą susitaikyti su pralaimėjimu. Aš nekalta.
Gabrielius. Kaipgi, tai aš vadinasi dėl visko kaltas? Negalėjai atsiimti savo kandidatūros mano naudai? Juk žinai, kad būtent mano giminė labiausiai nusipelnė pradėti dinastiją.
Austėja. Tavo giminė ir lieka, ko čia putojiesi? Tik karalius būsi ne tu, gal tavo vaikai po manęs. Taip kad prisėsk ir nusiramink.
Gabrielius. Gerai gerai, būk tu karaliene, bet valdyti leisk man, tu nieko apie tai neišmanai.
Austėja. Na jau ne, brangusis, visas pasaulis pamatė, ko tu vertas, net nesitikėk gauti jokio posto. Pakaks, kad esi princas ir leidžiu tau toliau dulkintis su visomis monikutėmis ar kaip jas vadina.
Gabrielius. Ne tavo reikalas, su kuo aš miegu.
Austėja. Cha cha cha, žinoma, dabar man tai visai nerūpi, nes tu tiesiog negalėsi atsitraukti nuo manęs nei per žingsnį. Nepamiršk, kad žurnalistai persekios kiekvieną tavo judesį.
Gabrielius. Tik ką sakei, kad galėsiu lankytis į kairę.
Austėja. Aš pajuokavau, neleisiu, kad tik atkurta monarchija paskęstų sekso skandaluose. Nuo dabar sėdėsi namie ir smaukysiesi ant nusiraminimo kėdutės.
Gabrielius. Tu žiauri.
Austėja. Baik verkšlenti.
Gabrielius. Viena mergina nuo manęs laukiasi.
Austėja. Varyk ją kuo skubiau iš Lietuvos. Nenoriu jokių pavainikių pretendentų į sostą, tik mano vaikai, mano pačios išauginti, supratai?
Gabrielius. Taip.
Austėja. Taip, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Bet juk mes vieni.
Austėja. Pratinkis, dabar taip bus visada. Nenoriu jokių familiarumų, ypač iš patarnaujančio personalo.
Gabrielius. Tu mane priskiri prie patarnautojų?
Austėja. Ne, žinoma, bet jeigu visi matys, kad ir mano vyras kreipiasi į mane oficialiai, tai ir kitiems tas greičiau persiduos. Kita vertus, karalienei visi yra patarnaujantys. Eik, aš turiu nusiprausti.


Vyriausiasis kamerdineris. Jūs visi, atrinkti tarnauti karalienei, nuo šiol turėsite atsisakyti bet kokio asmeninio gyvenimo. Ta prasme, karalienės interesai, kaip sakė Trampas, yra  first. Tiesa, jis tą sakė kita proga, bet nesvarbu. Žodžiu, kontraktas, kurį netrukus pasirašysite, yra terminuotas penkeriems metams. Vėliau gali būti pratęstas. Viskas priklausys nuo jūsų. Atlyginimas, kurį išvysite popieriuje, turėtų jus maloniai nustebinti. Bet mažiausias žingsnis į šalį, nediskretiškumas, susitepimas abejotinuose santykiuose ir jūsų karjera tuoj pat nutrūks. Tad patariu iškart nuo šiandien pat nutraukti visus ryšius su savo aplinka. Dabar šie rūmai yra jūsų namai. Klausimų bus?


KT (Konstitucinio Teismo) pirmininkas. Jūsų Didenybe, pagal Konstituciją dabar Jūs turite skirti didžiausios parlamentinės partijos pirmininką premjeru.
Austėja. Taip, žinau. Kiek aš turiu laiko pagalvoti?
KT pirm. O ką čia galvoti?
Austėja. Pamiršote pridurti.
KT pirm. Ką? Ach taip, Jūsų Didenybe.
Austėja. Nenoriu, kad pamiršinėtumėte. Galiu paskirti ir kitą Konstitucinio teismo pirmininką.
KT pirm. Tiesą sakant, negalite, bet nesivelkime dabar į peripetijas, aš nepamiršiu, Jūsų Didenybe.
Austėja. Taigi, kartoju klausimą, kiek laiko turiu galvoti?
KT pirm. Atsakau, konservatorių pirmininkė jau laukia už durų. Pagal konstituciją ji gali laukti dvi savaites, bet ar tai bus draugiška iš Jūsų pusės, Jūsų Didenybe? Antra vertus, kito varianto Konstitucija nenumato, tik ji.
Austėja. Aš pasirūpinsiu, kad jai įpiltų sriubos, kol priimsiu sprendimą. Galite eiti.
KT pirm. Klausau, Jūsų Didenybe.
Austėja. Kamerdineri!
Vyr.kamerdineris. Aš čia, Jūsų Didenybe.
Austėja. Man reikalingas asmeninis sekretorius. Dabar. Ar jau atrinkote dvariškius?
Vyr.kamerdineris. Taip, Jūsų Didenybe. Tik priminsiu, kad Jūs pati pasiūlėte vadinti juos vadybininkais.
Austėja. Taip taip, pamiršau, dvariškiai skamba labai nešiuolaikiškai. Vadybininkai. Arba, žinai, gal kamerherai, a, kaip tu manai?
Vyr.kamerdineris. Man sunku spręsti, geriausia būtų tuo klausimu sudaryti eksperinę komisiją.
Austėja. Gerai, aš pagalvosiu. Dabar parodyk man tuos vadybininkus. Tik vaikinus.
Vyr.kamerdineris. Štai čia, žiūrėkite, aš sutalpinau juos visus ant desktopo, folderis dvariškiai.
Austėja. Matai, ir pats vadini juos dvariškiais. Gerai, pažiūrim. Aha, mhmm, ne, ne ... taip, įdomus... dar vienas, bet visgi ne ... kas dar? Gal šitas? ... mhm ... o gal, gal... visgi turbūt šitas. Taip, atsiųsk šitą, jis bus mano asmeninis sekretorius. Silvesteris. Geras vardas.
Vyr.kamerdineris. Jūsų geras skonis. Tuoj bus čia.


Austėja. Deja, turiu tik kelias minutes, todėl atsakyti į klausimus negalėsiu. Kitą kartą. Noriu tik informuoti, kad šį rytą jau susiskambinau video skambučiu su didžiausios mūsų kaimyninės valstybės prezidentu. Pokalbis buvo šiltas ir truko apie pusvalandį. Prezidentas buvo iš anksto nepasiruošęs, užklupau jį netikėtai, tiesą sakant, ir pati apsisprendžiau ekspromtu valgydama pusryčius. Kaip tik apie juos kurį laiką ir vyko mūsų draugiškas pasikalbėjimas. Aš parodžiau pusryčių stalą, jis nusistebėjo, kad jis gana negausus, paskui pridūrė, kad labai vertina lietuvišką kumpį, kurio griežinėlį pastebėjo ant duonos ir taip toliau. Prezidentą skambutis užtiko sporto salėje, tad likusį laiką kalbėjome apie fizinių pratimų naudą formai palaikyti, keletą jų man ir pademonstravo bei pažadėjo per savaitę su savo specialistais parengti specialią programą man, jei pageidausiu, su kuo aš, žinoma, iškart sutikau, o atsisveikindamas pakvietė vasarą pailsėti Kryme, aš atsakiau, kad mielai surasiu dvi tris dienas praleisti prie Juodosios jūros, kadangi senokai ten bebuvau. Tai ir viskas. O dabar, atsiprašau, turiu eiti.
Žurnalistas. Bet juk Krymas priklauso Ukrainai?
Austėja. Kai pakvies Ukrainos prezidentas pailsėti Kryme, aš priimsiu ir jo kvietimą.
Žurnalistai. Skandalas!



Gabrielius. Tai absurdas, tu išprotėjai! O kas čia? Prašau išeiti.
Austėja. Sugrįžk! Kokią teisę turi taip nepranešęs įsibrauti į karalienės apartamentus?
Gabrielius. Aš tavo vyras. Dink iš čia.
Austėja. Niekur neik, stovėk vietoje. Tai mano sekretorius. Susipažink –Silvesteris. Nuo šiol jis bus visada ir visur, kur būsiu ir aš. Tau teks su tuo apsiprasti.
Silvesteris. Atleiskit, Jūsų Didenybe, gal man tikrai geriau palikti Jus vienus?
Austėja. Jokiu būdu. Sėsk ir viską užrašinėk, toks dabar tavo darbas – fiksuoti įvykius.
Gabrielius. Tu vadini tai įvykiais? Šitą savo pirmą interviu? O kodėl aš ten nebuvau?
Austėja. Svarbu buvo Silvesteris. Vis tiek nieko nebūtum fiksavęs. Tu gali tik prišnekėti, o kiti paskui turi už tave atsiprašinėti, kad ne taip tave suprato.
Gabrielius. Ir tavo pirmas skambutis kam? Didžiausiam mūsų, o ir viso pasaulio priešui. Įsivaizduoji kokių malkų gali priskaldyti?
Austėja. Pirma, mielas vyre, kronprince Gabrieliau, aš neturiu priešų. Antra, tu ir tavo šeimininkai nėra visas pasaulis. Ir trečia, draugus ir priešus mes susikuriame patys. Šitą sakinį pabrauk.
Silvesteris. Klausau, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Cha cha.
Austėja. Šito gali nerašyti.
Silvesteris. Klausau, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Aš išeinu.
Silvesteris. Šitą rašyti, Jūsų Didenybe?
Austėja. Būtinai, rašyk viską, kiek spėsi. Būk netoliese, man gali tavęs prireikti.
Gabrielius. Klausau.
Austėja. Ir?
Gabrielius. Eik šikti.
Austėja. Neteisingas atsakymas.
Gabrielius. Jūsų Didenybe.
Austėja. Taip, dabar gali eiti. Viską užrašei, Silvesteri?
Silvesteris. Taip, Jūsų Didenybe. Man labai nemalonu, kad turėjau visa tai girdėti ir užrašyti.
Austėja. Nieko nepadarysi, kažkas juk turi fiksuoti visas dvaro gyvenimo aplinkybes, kitaip nebus objektyvaus vaizdo. Istorija neturi būti klastojama kaip iki šiol, todėl teks apsiprasti ir su ne tokiais maloniais dalykais, kurių galbūt tikėjaisi. Tu atėjai tarnauti Karalienei, bet visada gali atsisakyti, jei tau tai nemalonu.
Silvesteris. Ne, na ką Jūs, Jūsų Didenybe, aš nesitrauksiu, man didelė garbė...
Austėja. Gerai, pakaks. Dabar paliepk, kad mums patiektų priešpiečius, mes kartu čia ir užkasim, iki susitinkant su būsima ministre pirmininke. Taip taip, tau irgi reikia pasistiprinti, dar visa darbo diena prieš akis.
Silvesteris. Klausau, Jūsų Didenybe.
Austėja. Austėja.
Silvesteris. Atleiskit? Ne, ką jūs.
Austėja. Kodėl?
Silvesteris. Geriau aš eisiu. Tuoj grįšiu su maistu... Austėja.



Austėja. Man buvo skanu. O tau?
Silvesteris. Dar klausi, Austėja. Įgnybk, nes netikiu, kad tai vyksta.
Austėja. Vyksta, ir tai dar ne pabaiga.
Silvesteris. Negasdink, man jau ir šito perdaug.
Austėja. Gerai, dabar susitvarkyk, surimtėk ir pakviesk čia tą pretendentę. Ir Gabrielių, žinoma.
Ingrida. Laba diena, Jūsų Didenybe.
Austėja. Argi jau diena? Och, kaip greitai bėga laikas. Tau įpylė sriubos?
Ingrida. Aš nealkana. Jūsų Didenybe.
Austėja. Prisėsk. Paduok, man, Silvesteri, sąrašą partijų, kurios pateko į Seimą.
Silvesteris. Štai jis, Jūsų Didenybe.
Ingrida. Atleiskite, o kam tas sąrašas, juk ir taip aišku, kas laimėjo, apie tai triūbija visa žiniasklaida.  Jūsų Didenybe.
Austėja. Teisingai.
Sakot triūbija? Pasidomėsiu tuo. Čia matau, kad laimėjo Jūsų partija, taip?
Ingrida. Tai aišku.      Jūsų Didenybe.
Austėja. Taip, dabar ir man aišku. Tokiu būdu man belieka tik siūlyti Jums sudaryti vyriausybę. Ar Jūs esate tam pasiruošusi?
Ingrida. Tai žinoma. Tai yra, taip, Jūsų Didenybe.
Austėja. Ir kokios linijos Jūsų vyriausybė ketina laikytis socialinėje, švietimo, užsienio politikoje?
Ingrida. Linija aiški, kaip visada, mokesčių surinkimas, kova su priešiškomis valstybėmis ir taip toliau, bet nesuprantu, kam visas tas klausinėjimas, kas nuo to keičiasi?    Jūsų Didenybe.
Austėja. Ir daug priešiškų valstybių mes turime?
Ingrida. Oi tai čia...
Austėja. Kaip reiškiasi tas priešiškumas?
Ingrida. Na kaip? Na, jie mums grasina.
Austėja. Tikrai? Šiandien ryte kalbėjau su vienu iš Jūsų taip vadinamų priešiškų valstybių vadovu, mes maloniai pakalbėjome ir jis man negrasino.
Ingrida. Aš nežinau, su kuo Jūs ten kalbėjote, bet mūsų linija yra nubrėžta seniai ir mes jos laikysimės.
Austėja. Aišku. Tada turiu porą pasiūlymų Vyriausybės struktūroje. Pirma, teks keisti užsienio reikalų ministrą...
Gabrielius. Bet juk tai absurdas!
Austėja. Anaiptol. Kronprincas reikalingas šalia karalienės. Kai atvyks užsienio monarchai su savo antromis pusėmis, negalėsiu gi aš aiškinti, kad nesu našlė, bet ir neturiu vyro. Tai nediskutuotina.
Ingrida. Ir ką jūs siūlote vietoj dabartinio, Jūsų Didenybe?
Austėja. Jūs galite su juo susipažinti, jis prieš jus.
Ingrida. Kaip? Kas? Aš čia matau tik tarną. Raštininką.
Silvesteris. Jūsų Didenybe!

Austėja. Paskiau, Silvesteri. Kaip žinote, gerbiama Ingrida, tarnų nuo šiol čia nėra. Nešiuolaikiška. Dabar jie vadinami vadybininkais. Ir Silvesteris yra vienas iš gabesnių vadybos magistrantų, ar taip?
Silvesteris. Taip, Jūsų Didenybe, mano magistrinis darbas buvo įvertintas aukščiausiais balais.
Gabrielius. Absurdas!
Silvesteris. Galite patikrinti.
Gabrielius. Tylėk!
Austėja. Brangus mano vyre, aš neleisiu, kad tu taip kalbėtum su užsienio reikalų ministru. Prašau laikytis etiketo!
Gabrielius. O kas tada stenografuos?
Austėja. Pakviesim ką nors iš Darbo biržos. Silvesteris tam neturi pakankamai įgūdžių, net nespėjo užrašyti visų tavo išsireiškimų, kai mes kalbėjome paskutinį kartą.
Gabrielius. Jie ir neturi būti užrašinėjami.
Austėja. Laikas parodys, kurie išsireiškimai turi išliekamąją vertę.
Ingrida. O koks antras siūlymas? Jūsų Didenybe.
Austėja. Mums nereikalinga Karo ministerija, tokiu būdu ir Karo ministras. Ir visa armija ministerijos klerkų.
Gabrielius. Siaubas!
Ingrida. Gal tada ir kariuomenę ketinate paleisti? Jūsų Didenybe?
Austėja. Kariuomenė liks. Ir kariuomenės vadas taip pat. Manau, ne Vyriausybės reikalas spręsti karinius klausimus, tam yra Parlamentas ir Karalienė. Vyriausybė gi turi užsiimti tuo, kad iki karinių situacijų nebūtų prieita. Tam ir skiriu į užsienio reikalų postą žmogų, kuris neeskaluos provokacijų.
Gabrielius. Aš eskaluoju? Viskas, aš išeinu.
Austėja. Aš dar neleidau tau pasišalinti. Viskas, dabar gali eiti. Jūs irgi, gerbiama ministre. Sveikinu.Pradėkite darbą.
Ingrida. Ministras gali eiti su manim?
Austėja. Taip, žinoma.


Silvesteris. Tu žinai, man šita diena, kaip sapnas, dar ryte buvau niekas, o po kelių valandų ir karalienės dvaro vadybininkas, ir asmeninis karalienės sekretorius, ir galiausiai ministras.
Austėja. Tu pamiršai dar vieną pareigybę.
Silvesteris. Ne, brangioji Austėja, nepamiršau, bet tai ne pareigybė, tai laimė.
Austėja. Ar tikrai?
Silvesteris. Gali neabejoti, prisiekiu.
Austėja. Nereikia, neprisiekinėk. Kaip ten vyriausybėje?
Silvesteris. Visi buvo labai nustebę. Aišku, suprato, kad pasiuntei mane tam, kad būčiau tavo ausys, todėl nelabai ir atviravo.
Austėja. Ir gerai, tegul jaučia įtampą, taip neatsipalaiduos.
Silvesteris. O kas toliau, Austėja?
Austėja. Pirmiausia ir svarbiausia – turi vieną kartą baigtis šita karo isterija. Vyksi visur, kur pasakysiu ir megsi draugiškus santykius, įsiklausysi į visus pageidavimus ir niekam nekelsi jokių reikalavimų. Tu susitvarkysi, dabar tu karalienės ruporas. Miegok, buvo sunki diena.
Silvesteris. Neįtikėtina diena!


Gabrielius. Sveiki, bendraminčiai, tikiuosi. Cha cha cha, turbūt iš kitos stovyklos neprasmuko žvalgai?
Žygis. Šnipai reikia sakyti, ką čia vynioti į vatą.
Marius. Kiek apžvelgiau veidus, lyg tai nepamačiau svetimų. Nebent kas su kauke atėjo.
Ingrida. Pandemija jau seniai pamirštas dalykas, niekas su kaukėmis nevaikšto.
Žygis. Oi nesakyk, Ingridute, galima taip nusigrimuoti, kad neatskirsi. Aš Amerikoj tokių technologijų prisižiūrėjau.
Gabrielius. Gerai, nenukrypkim nuo temos, bijau manęs gali pasigesti. Nenoriu, kad prieš laiką pradėtų įtarinėti.
Matas. Užjaučiu. Nėr blogiau, kai tave persekioja.
Gabrielius. Taigi, mes turime Konstitucinio Teismo pirmininką, kuris gal padės mums su teisiniais aspektais.
Ingrida. Prie reikalo. Atkurdami monarchiją, negalvojome, kad įvykiai pasisuks tokia linkme, todėl dabar turime ieškoti išeities. Tikslas atšaukti karalienę ir vietoj jos pastatyti savo žmogų, tai yra Gabrielių.
KT pirm. Kadangi laiko turime mažai, kronprincas, kaip suprantu, skuba, tai iškart ir pradėsiu. Nustojus pareigas eiti karalienei sostą perima vyriausias sūnus, jeigu jis nepilnametis, tada iki pilnametystės valdo kronprincas, tai yra, karalienės sutuoktinis. Bet šiuo atveju karaliumi automatiškai taptų vyriausias sūnus, nes jis jau pilnametis.
Matas. Netinka.
Gabrielius. Galiu pasakyti, kad mano sūnus tikrai nesvajoja tapti karaliumi ir užsikrauti sau tokią atsakomybę. Aš jau kalbėjau su juo. Be to, jis nesupranta, kas galėtų atsitikti karalienei, kodėl toks klausimas apskritai iškyla. Bijau, kad jis neprasitartų motinai.
Ingrida. Tu tėvas, turi susitvarkyti su savo vaikais.
Gabrielius. Žinau. Okaip tau sekasi su Silvesteriu.
Ingrida. Geriau neminėk jo. Kiekvieną kartą eidama į Vyriausybę turiu išgerti viskio, kad nusiraminčiau ir nenutrūkčiau nuo lenciūgo. Bjaurus tipas.
Žygis. Na ne, jis nėra bjaurus, tiesiog taip užprogramuotas.
Gabrielis. Austėjos.
Žygis. Taip, karalienės. Tam jis ir atsiųstas į tavo Vyriausybę, kad kenktų.
Ingrida. Aš nieko negaliu prasukti, jūs suprantat, ar ne? Nei su Taivaniu, nei dar kur nors, visur jo klausimas, kam mums to reikia ir kokia nauda bus Lietuvai. Aš neturiu ką atsakyti, mano fantazija jau baigėsi.
Marius. Mums iškyla realus pavojus, nes užsienio kuluaruose, man dažnai tenka girdėti, jis labai palankiai vertinamas ir spauda jį tiesiog liaupsina, pats jauniausias ministras ir taip toliau.  Dar daugiau, daugelyje šalių mūsų karalienė pradedama vadinti Taikos Karaliene ir tai plinta kaip užkratas.
Žygis. Siaubas, to niekaip negalime leisti.
Marius. Ir, tęsiant kalbą apie Silvesterį, blogiausia, kad daug valstybių įsiklauso į jo siūlymus. Jis tiesiog buria apie save taikos trokštančią koaliciją.
Matas. Velniop taiką, tegyvuoja chaosas!
Gabrielius. Kokius siūlymus, ką jis gali siūlyti, mažvaikis.
Ingrida. Nesakyk, jo mintys daugeliui priimtinos. Mes ir patys kažkada taip kalbėjome: demokratija, žodžio laisvė, apsisprendimo teisė ir kitos nesąmonės, nesinori prisiminti.
Žygis. Ko jaunystėje neprisigalvoji. Su amžiumi tai praeina, praeis ir jam.
Gabrielius. Bet mes neturime laiko laukti. Beje, mes visai pamiršome mūsų Konstitucinio Teismo pirmininką.
KT pirm. Nieko tokio, man smagu išgirsti nuomones. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad visada galima elgtis ne pagal Konstituciją ir jūs tai puikiai žinote. Padarai savaip, o paskui gali laukti, kol kas nors kreipsis išaiškinimo. Gal visai niekas nesikreips, o jeigu ir kreipsis, tai bylą galima vilkinti kiek nori metų. Tad ką aš noriu pasakyti: jūs patys spręskite savo problemas, o aš iš savo pusė padėsiu, kuo galėsiu. Iki, brangūs ponai.
Ingrida. Na?
Gabrielius. Kas na? Ko tu į mane žiūri? Aš ką turiu ją nužudyti?
Žygis. Ne, nu taip niekas nesako, kam iškart kraštutinumai? Reikia paieškoti kompromato.
Vyr.kamerdineris. Kompromatas yra. Tegul man atleidžia kronprincas Gabrielius, bet jo žmona karalienė Austėja nėščia.
Žygis. Tai koks čia kompromatas?
Vyr.kamerdineris. Atleiskite, neturiu teisės daugiau pasakyti, nei pasakiau.
Gabrielius. Karalienė nėščia nuo užsienio reikalų ministro, tą jis norėjo pasakyti. Viešpatie, kokia gėda!
Matas. Užjaučiu.
Ingrida. Nereikia jam užuojautos, jis pats turbūt jau turi vaiką su kita, ar ne?
Gabrielius. Taip, mano mergina pagimdė mergaitę. Ji už Atlanto, Austėja neleido likti Lietuvoje. Aš dar nemačiau savo vaikelio.
Marius. Bet gi tai gera žinia, yra už ko užsikabinti. Aš tuoj informuosiu savo brolius žurnalistus ir kils didžiulis skandalas. Pažadu.
Ingrida. Kaip rutuliosim įvykius toliau?
Žygis. Na, per moralę. Ar galim pasitikėti karaliene, kuri žadėjo aukštus padorumo standartus, o dabar susitepė su vadybininku. Neištikimybė! Mūsų krikščioniška visuomenė to nepakęs. Rengsim mitingus, protestus, galų gale iškelsim apkaltą. Apgautas kronprincas turi tapti šio žygio vėliava. O tada, po nuvertimo tik jis ir galės karaliauti, velniop, ką sako Konstitucija.
Gabrielius. Žygis labai teisingai viską nupiešė, bet aš jau turiu eiti. Atleiskit.


Austėja. Kur tu buvai? Mes šį vakarą priimame Norvegijos karalių, o tu dar nenusiskutęs.
Gabrielius. Nieko, norvegai pripratę prie vikingų.
Austėja. Na, koks iš tavęs vikingas.
Silvesteris. Jūsų didenybe, svečiai bus už penkiolikos minučių.
Gabrielius. O jis ką čia veikia?
Austėja. Jis užsienio reikalų ministras, jeigu jau pamiršai. Gerai, gali nedalyvauti, vis tiek nespėsi persirengti. Mane lydės ponas ministras.
Gabrielius. Ką gi, tuo geriau.

Silvesteris. Tu ne per griežta su juo?
Austėja. Mes puikiai praleisime šį vakarą. Pamiršk jį.



Silvesteris. Austėja, kelkis.
Austėja. Kas yra?
Silvesteris. Blogos žinios, tau gresia apkalta?
Austėja. Ką?
Silvesteris. Tu nesijaudink, aš nepaliksiu tavęs ir mūsų mažiuko.
Austėja. Kaip jie sužinojo? Mes turime skundiką?
Silvesteris. Regis, taip.
Austėja. Kas žino apie tavo viešnages rūmuose?
Silvesteris. Iš esmės visi. Mano kambarys šalia tavojo, kaip asmeninio sekretoriaus, nors aš ir nesu juo. Manau, bet kas galėjo suprasti.
Austėja. Ką rašo spauda?
Silvesteris. Geriau neskaityk.
Austėja. Aš noriu žinoti.
Silvesteris. Kad tu žemos moralės, o aš Kremliaus agentas. Mes abu būsime teisiami.
Austėja. Tuoj pat turi išvykti iš šalies, aš komandiruoju tave į Arabų Emiratus. Nesiginčyk. Aš kaip nors ištversiu.
Silvesteris. Austėja, brangioji, aš atsisakau...
Austėja. Tuoj pat, nedelsiant, vykdyk. Greičiau, per tunelį.



Gabrielius. Jūsų Didenybe! Jūsų Didenybe, tuoj pat atidarykite duris, kitaip mes būsime priversti jas išlaužti.
Austėja. Aš dar miegu, Gabrieliau, kas atsitiko? Karas?
Gabrielius. Nelaikas juokauti, atidaryk.
Austėja. Bet aš dar neapsirengusi, argi norėsi pamatyti mane nuogą?
Gabrielius. Lyg nebūčiau matęs. Atidaryk.
Austėja. Gerai gerai, prašom užeik. Ar tie žmonės taip pat su tavim? Ko jiem čia reikia? Aš jų nekviečiau.
Gabrielius. Paskelbkite.
Teismo raštininkas. Jūsų Didenybe, teismo sprendimu Jūs sulaikoma kol bus atliktas tyrimas.
Austėja. Kuo gi aš kaltinama?
Teismo raštininkas. Amoraliu elgesiu, atleiskite Jūsų Didenybe, ir išdavyste.
Austėja. Taip, kaltinimai rimti. Kas gi perims valstybės valdymą?
Gabrielius. Gali tuo nesirūpinti, aš karaliausiu.
Austėja. Tik nesukelk karo ir neišvok biudžeto.
Gabrielius. O kur tavo užsienio reikalų ministras? Juk jis čia turėtų būti?
Austėja. Karalienės miegamajame? Tu išprotėjai.
Gabrielius. Apieškokite gretimą kambarį, ten buvo asmens sekretoriaus miegamasis.
Austėja. Deja, jis jau seniai nenaudojamas, nuo tada, kai aš atsisakiau asmeninio sekretoriaus. Tu tai žinai.
Gabrielius. Žinoma, jam patogiau buvo miegoti tavo lovoje.
Austėja. Išveskite mane, nenoriu toliau dalyvauti šiame puikiame pokalbyje.
KT pirm. Jūs galite pasisamdyti advokatą arba Jums bus paskirtas nemokamas.
Austėja. Tebūnie nemokamas, reikia taupyti valstybės lėšas.



Ingrida. Bijau, kad mes peržengėme kažkokias raudonas linijas, liaudis nerimsta.
KT pirm. Tikrai, man net baisu atvažiuoti  į darbą, ten tūkstančiai protestuotojų ir jie švilpia. Siaubingai švilpia, neįmanoma susikalbėti. Mes tarpusavyje rėkiame viens kitam į ausį. Reikia kažką daryti.
Gabrielius. Pasiųskite policiją, armiją galų gale.
Ingrida. Armija dabar žinai, kad ne Vyriausybės pavaldume. O policija skundžiasi, kad per maži atlyginimai, kelti nėra iš ko.
Gabrielius. Gerai, duok dabar susigaudyti, aš, taip išeina, esu karalius...
KT pirm. To niekas nepripažįsta, nei viena valstybė. Tas ministras, kuris pabėgo, reikėjo jį sulaikyti kažkaip, ech, tai štai, jis visą pasaulį nuteikė prieš mus, iš visur ateina notos ir reikalavimai paleisti Taikos Karalienę. Net abejoju, ar pavyks teismo procesas, žmonės gali nuversti teismo rūmus.
Žygis. Turi būti kažkokia išeitis. Juk gali ji numirti kalėjime?
Gabrielius. Ji nėščia.
Žygis. Būtent, ji gali prieš laiką gimdyti ir mirti, juk vaikas ne tavo, ko tau gailėti?
Gabrielius. Tokia baigtis, aišku, man būtų labai paranki, naują karalienę aš kaip mat parsivežčiau iš už Atlanto, bet kažko neramu.
Matas. Kas tau, būk vyras, Jūsų Didenybe.
Gabrielius. Oi, kaip man patinka, kai taip į mane kreipiesi, bet kažkokia baimė vis tik smelkiasi, o kas jei žmonės pasmerks mane, supras, kad čia nešvarus reikalas.
Marius. O žinot, kokia geriausia išeitis šioje situacijoje?
Matas. Ne.
Marius. Kitas dar didesnis įvykis, kuris užgožtų karalienę.
Žygis. Ir kas tai galėtų būti?
Marius. Karas.
Ingrida. Ir kam gi mes skelbsime karą?
Marius. Ne mes, reikia, kad mus užpultų.
Gabrielius. Sugalvojau, uždrauskime tranzitą per mūsų šalį.
Žygis. To neužteks.
Gabrielius. Tada patys užpulkime ką nors.
KT pirm. Aha, jums gerai, jūs visi turite kur bėgti, o aš per savo gyvenimą nesusitaupiau pinigų, kad nusipirkčiau namus užsienyje.
Ingrida. Na, ir kvailys. Bet, kita vertus, bijoti tau nėra ko, esi švarus, neapsivogęs.
Gabrielius. Tu skaitykis su žodžiais, mes visi sąžiningai užsidirbome savo turtus.
Matas. Tai ką darom? Puolam ar kaip?
KT pirm. Girdit, kaip jie rėkia? Gal paleidžiam karalienę? Vis tiek nieko gero iš to nebus.

Įskrenda akmuo išdauždamas langą.

Marius. Kvepia revoliucija.
Matas. Aš išeisiu su jais pasikalbėt.
Žygis. Aš irgi.
KT pirm. Viso labo, mano darbo laikas baigėsi.
Ingrida. Supranti, kad jie visi mus paliko?
Gabrielius. Kaip gaila, taip gražiai viskas prasidėjo.
Ingrida. Einu pasakysiu, kad išleistų karalienę. Tau geriau būtų dingti.

Iš gatvės girdisi skandavimas: Laisvę Taikos Karalienei!

2024.03.02, bitterfeld

Saulė traukėsi į užribį, tai yra slėpėsi už dar nenuvirtusių dangoraižių sienų atplaišų, trumpam išlįsdama  paraudusiu  veidu  ir vėl pradingdama vis žemiau  ir žemiau mūro griuvėsiuose. Karštas vėjas kėlė radioaktyvias dulkes ir nešiojo jas po visus užkaborius, ieškodamas dar nepaliestos ir sveikos vietos, nors per tiek metų jau seniai viskas buvo keliais sluoksniais užklota ir apkrėsta, neliko nei vieno gyvio ar augalo,  nepažeisto atominės katastrofos. 

O dar ta sausra, kuri tęsėsi jau trečias mėnuo, kad bent koks debesėlis būtų ilgėliau sustojęs ties šia dievo pamiršta vieta ir nupylęs bent kelis kibirus vandens.  Medžių lapai buvo nudžiūvę ir vos laikėsi ant šakų lyg  lapkričio mėnesį,  kai kurie medžiai, regis, išvis nerodė jokios gyvybės, buvo nuplikę ir viskam abejingi, tik voratinkliai nutįsę tarp šakų įprasmino jų buvimą, o žolė visur nurudavusi  lūžinėjo po kojomis kaip stagarai. Visa apimančią tylą kartais perskrosdavo pasiklydęs laike  kranktelėjimas ir į dangų pakildavo  gedulu apsisiautęs  paukštis, tingiai plasnodamas  sparnais artyn link besislepiančios  nuo nykaus kraštovaizdžio saulės. Kitų paukščių nebuvo. Išliko tik ištvermingiausi – varnos;  ir jų nebuvo per daug,  neperėjimo metu jos buvo medžiojamos, tiesa, ribotai, kas leido joms visai neišnykti.

Tai buvo metas, kai vorai pradeda tikrinti savo tinklus, ir laimingieji iš jų gauna pasimėgauti  kepta saulėje musienos file, tai buvo metas, kai žiurkės bėga slėptis nuo galimo užpuolimo, nes  iš urvų ir požeminių buveinių, apleistų tramvajų ir autobusų, neveikiančių elektros transformatorinių ir skydinių, iš visur, kur dar buvo galima įsikurti (jokių pastatų nebuvo išlikę),  ropštėsi svoločiai ir ruošėsi sutikti naują savo kasdienės egzistencijos aktyviąją paros fazę, o tai pranašavo graužikams naujus pavojus ir net mirtį.  Kai kur ėmė žiebtis nedideli laužai, girdėjosi pavieniai balsai, rankinės sirenos, kurias svoločiai naudojo garsiniam fonui sukurti. 

Saulė suvisam pasislėpė už tolimiausių griuvėsių, tik jos atšvaitai dar spindėjo vakarinėje miesto padangėje, o rytinę apgaubė visiška tamsa, apačioje vietomis perplėšta laužo šviesos. Oras pastebimai atvėso ir dienos karštis dar laikėsi tik ant mūrinių paviršių arba asfalto, žemė gi pasiskubo užsidengti vėsią  antklodę.

Būrelis svoločių, įkūrę laužus prie savo būstų,  patraukė prie upės, kuri dėl sausros kasdien vis siaurino savo vagą ir joje buvo galima rankomis pasigauti net ir negausiai išlikusios žuvies. Svoločiai nebuvo išrankūs maistui, jo ekologinėms savybėms, būtent tai ir padėjo jiems  išgyventi. Be to, jie puikiai sugebėjo prisitaikyti prie radiacinio fono,  tiesa, dėl to prarado genetiškumą ir priklausomybę lytiniams santykiams,  bet kartu įgijo ilgaamžiškumą. Ar tai blogiausia, kas jiem galėjo nutikti? Nė velnio, jie buvo viskuo patenkinti, gal tik užsitęsusi sausra  kiek neramino, bet viskas,  žinojo, kada nors baigiasi ir bus taip, kad jiems  iki  skausmo bus pabodusi rudens dargana.

Žvejyba buvo sėkminga, keletas  žuvų dar gyvų gulėjo ant seklaus upės dugno, beviltiškai daužydamos uodega vandenį ir neturėdamos erdvės plaukimui, dar kelias  svoločiai sugriebė beplaukiančias ir įsimetė  į kibirą, tada pildė plastikinius butelius vandeniu. Saimonas pirmas išgirdo tai, kas privertė jį suklusti. Ei, tu ką? – paklausė jo Džadas. Ša, irzliai sudraudė draugas, girdi? Varles? Buvo girdėti jų kvarkimas. Ne, numojo Saimonas. Ei, svoločiai, girdit, taip pat susirūpino Endrius. Tada visi nuščiuvo ir po akimirkos aiškiai išgirdo vaiko verksmą; sunerimę apsidairė. Tai ten, parodė tilto pusėn Saimonas. Dalis tilto, esančio už poros šimtų metrų, stebuklingu būdu buvo išlikusi ir svoločiai naudojosi juo, kai upė būdavo patvinusi. Ant jo viršaus matėsi blausus žiburėlis. Einu pažiūrėsiu, pasisiūlė Juzefas. Būk atsargus, patarė kažkuris.

Juzefas greit užkopė šlaitu ir atsidūrė ant tilto. Pačiame siaurume šalia turėklų buvo lopšys, kuriame plačiai atmerktomis akimis gulėjo kūdikis. Dabar jis neverkė tik judino rankutes ir kraipė į šalis galvutę. Šalia lopšio pusės metro spinduliu judėjo daugybė šviečiančių vabalų, kurių Juzefas nebuvo regėjęs daug metų, greičiausiai tai jonvabaliai, pamanė, bet nebuvo tikras. Kas ten? – šūktelėjo Saimonas. Kūdikis, atsiliepė Juzefas, ir kūdikis vėl pravirko. Ša ša, mažiuk, susigraudino svoločius ir paėmė lopšį į rankas. Nebijok, nieko tau neatsitiks, ramino, mes tavimi pasirūpinsim, ir atsargiai sūpavo jį. Kūdikis vėl nutilo ir žiūrėjo garso pusėn, į Juzefą. Atsargiai nusileidęs šlaitu atsisuko į tiltą ir išvydo neregėtą dalyką – vienas  paskui kitą krentančius į upę jonvabalius, šviečiantis siūlas jungė tiltą su upe, kol galiausiai grandinė nutrūko ir užgeso vandenyje. Visi pakerėti stebėjo nematytą iliuminaciją. Paskui apspito Juzefą.

Iš kur jis čia atsirado? – pirmas atsitokėjo Džadas.
Lopšys nematytas, apžiūrėjo Filipas, tai ne mūsų bobų darbas.
Iš kur mūsų bobos gimdys, nusiviepė Džeimsas, ar matei bent vieną nėščią?
Taip, mes juk nesimylime su jomis, pritarė Džadas. Kažkas jį čia atnešė.
Pažiūrėkit, jis šypsosi, negalėjo atsidžiaugti Juzefas. Kūdikis iš tiesų šypsojosi ir skleidė kažkokius garsus.
Gal jis nori valgyti, spėjo Endrius.
Žinia, jam reikia pieno, pritarė Saimonas.
Iš kur jo paimti? paklausė Džeimsas.
Neškim mūsų boboms, tegul ką nors sugalvoja, pasiūlė Saimonas.
Palaukit, sustabdė Džadas, iš kur tas vaikas, kam jis mums, ką visa tai reiškia? Gal mes neturėtume sukti galvos dėl to, kas yra ne mūsų?
Bet palikti čia jo taip pat negalime, pasipriešino Juzefas.
Tikrai, pritarė visi, išskyrus Džadą (kuris sumurmėjo – nepatinka man tai), neškimės.

Svoločiai pajudėjo link namų. Žinia apie kūdikį jau buvo pasiekusi kitus  ir visi rinkosi į centrinę aikštę pasitikti grįžtančius nuo upės ir aptarti naujos situacijos. Greitomis buvo suneštas didesnis laužas, nes buvo aišku, kad susirinkimas gali užtrukti. Moterys, kurių buvo žymiai mažiau nei vyrų, ypač  domėjosi vaiku ir atsinešė paskubomis sugriebtus šiltesnius skudurus. Aikštė šurmuliavo, gaudė ir  tik įneštas kūdikėlis vėl pratrūko visu balsu. Tai nei kiek nesutramdė svoločių, jie seniai nebuvo girdėję vaiko verksmo, tad tik dar garsiau reiškė savo susižavėjimą ir stumdėsi, norėdami prieiti arčiau Juzefo ir paliesti lopšį, o gal net ir išplėšti jį iš ano rankų, bet Juzefas tvirtai laikė mažylį ir ragino duoti vaikui ramybę: ar jūs išprotėjote, pasitraukit, kas gi jums pasidarė?

Pamažu svoločiai nurimo, praplėtė ratą, tada ir kūdikėlis kiek apsiramino, ypač kai viena moteris pavilgiusi vandenyje pirštą įkišo jam į burną.
Jis nori gerti, pasakė kažkas. Nuvilnijo pritarimas.
Ką ruošiesi su juo daryti, Juzefai? paklausė Teresė.
Auginsiu, aišku, negi išmesiu.
Tai ar kada auginai kūdikį,  atsitokėk, Juzefai, tu net moters neturi, spyrė jį Teresė. Duok jį man.
Na ir kas, ką jau čia boba padės?
Oi, atneš jis mums bėdos, pamatysit, pagiežingai skalambijo Džadas. Ar žinot iš kur jis, kaip čia atsirado? Gal kas pasidėjo, paskui neras sugrįžęs.
Taip, pasidėjo, pašneki irgi, pašiepė svoločiai.
Pamatysit, bus bėdos dėl jo, minėsit mano žodį, karščiavosi tas.

Ar galima įsiterpti, žmonės? prabilo kažkas. Aikštė atsigręžė į balsą.  Pakrašty stovėjo trys vyrai, jų išvaizda apstulbino svoločius: vienas buvo baltu, kitas juodu, o trečias smėlio spalvos kostiumais, veidai švarūs, draugiškai besišypsą, ir rodės, kad juos apšviečia ne laužo, o kažkokia iš jų pačių sklindanti šviesa.

Kas jūs? pirmas suskubo paklausti  Saimonas.
Kaip čia atsidūrėte? ketino perimti  iniciatyvą Džadas.
Svoločiai  tiek stebuklų per vieną dieną dar nebuvo regėję, bet prieiti arčiau nedrįso, atvykėliai patys žengtelėjo link jų.
Mes atvykome pasveikinti naujo mesijo, prabilo tas, kuris buvo juodas. Aš Kasparas.  Merkelis ir Baltazaras, pristatė anuos.
Ši diena bus ypatinga, tarė baltasis, Merkelis,  tiesdamas rankas į svoločius,  šiandien  gimė išganytojas, visų pasmerktųjų globėjas ir nuodėmių atpirkėjas.
Čia nėra pasmerktųjų, pertraukė jį Endrius.
Ir nuodėmių mes nedarome, gyvename savo malonumui, antrino jam Filipas.
Na tai kas, nenusileido Merkelis, kol kas jūs dar nesugadinti, bet ką gali žinoti ar taip bus visada?
Reikia iš anksto  būti pasiruošusiems, labai įtaigiai bandė prisidėti ir smėliuotasis, nes ten, kur nėra Dievo, tuoj atsiranda velnias.
Aha, tai jūs norite pasakyti, kad tas vaikis yra dievas? pasitikslino Saimonas.
Dievo sūnus, atsakė  juodas kostiumas.
To mums tik betrūko, numojo ranka Džadas.
Mums reikia pasitarti, ištarė senis Bartolomėjus, jis buvo vyriausias svoločių tarpe ir į jo nuomonę visi įsiklausydavo.
O ką čia tartis,  šypsodamasis  spyrė svoločius Baltazaras, turit priimti dovaną.
Svoločiai sušurmuliavo: dovaną? dovaną! dovaną...

Palaukite ten, po tiltu, nutildė visus  Bartolomėjus.
Gerai, tik leiskite pamaitinti kūdikį, mes atvedėme jam porą avių, jų pienas bus reikalingas vaikui, paprašė Kasparas, pasitraukdamas kelis žingsnius į šalį ir atidengdamas už jo stovėjusias dvi juodas avis.
Aš eisiu su jais, pasisiūlė Juzefas.
Ne, turi pasilikti, Juzefai, nukirto senolis.
Nieko jam neatsitiks, nuramino  Baltazaras Juzefą, perimdamas iš jo lopšį.
Svoločiai žiūrėjo jiems pavymui. Visi tylėjo.

Kam mums tas vaikas, pirmas prabilo Džadas, ir dar sūnus, tpfu, dievo, ne svoločiaus? Nieko gero mums tai nežada.
Tikrai, pritarė jam svoločius vardu Džonas, gyvenom be dievo, buvo ramu.
Aš užauginsiu jį, bus tikras svoločius,  joks ne dievas, bandė graudinti kitus Juzefas.
Istorija kartojasi, mąsliai prabilo Saimonas.  Taip jau buvo, žmonės prisikūrė dievų ir riejosi dėl jų, kol galiausiai susinaikino. Ar ir dabar mes turime kartoti tai, kas buvo?
Teisingai, antrino jam Džadas, kažkas nori pakišti mums kiaulę.
Tai vaikas, ne kiaulė, atrėmė Juzefas. Tai ką norit daryti, atsisakyti, jei tai yra pasiųsta iš aukščiau?
Kodėl iš aukščiau? nenusileido  Džadas. Atnešė tie kostiumuoti, kad mes susirietume tarpusavy. Jau dabar esame priversti ginčytis. Ar dažnai mes turėjome progų nesutarti?
Tiesą sakai, Džadai, pasigirdo daugelio svoločių pritarimas.
Gal tiems kostiumams parūpo mūsų žemė ir nori mus iš čia išgrūsti? pasiūlė savo versiją Filipas. Sukiršinti, o jie palauks, kol vieni kitiems žarnas paleisime, tam ir tą vaiką atsitempė.
Vaikas dar būtų nieko, toliau svarstė Saimonas, bet jie primetė mums dievo versiją, o tai jau veda į nesantaiką: vieniems nereikia to dievo, juk puikiai be jo tiek metų apsiėjome, kitiems sukirbės abejonė, o gal ir gerai turėti dievą savo tarpe?
Taigi, tarė Džonas, man jau buvo tokia mintis šmėkštelėjusi.
To jie ir nori, tie kostiumai, audrinosi Filipas.
O ką siūlai, paklausė Juzefas, susidoroti su vaiku?
Numauti jiems tuos skudurus ir tegul nuogi nešdinasi  su tuo benkartu, Filipui aiškiai norėjosi naujų drabužių.
Palaukit, nurimkit, sudraudė Bartolomėjus. Negalime griebtis smurto, svoločiai taip nesielgia, nepamirškit.
Ką tu manai, seni? kreipėsi į jį Saimonas.

Manau, kad tai neišvengiama, patylėjęs prabilo Bartolomėjus.
Kas, kas neišvengiama? pasigirdo aplink laužą.
Jei nepriimsime šio vaiko,  ramybės jau vis tiek neturėsime. Teisingai pastebėjo Saimonas – istorija kartojasi, matyt, pasaulis taip surėdytas, kaip ir gyvenimas: gimimas, vystymasis,  mirtis, po to vėl atgimimas kitu pavidalu ir ratas užsidaro.
Kalbėk aiškiau, paragino Džadas.
O tai ir yra vystymosi variklis, nekreipė į jį dėmesio senolis, Viltis, Tikėjimas, Dievas. Kai tie dalykai yra įskiepijami, tada ir atsiranda nuomonių kova, požiūrių skirtumai,  galiausiai atvedantys tautas į susinaikinimą arba pasaulio pabaigą.  Taip jau buvo, ir gal ne kartą, ir bus turbūt  tų pabaigų – be pabaigos. Mes ilgą laiką gyvenome be dievo ir mums jo nereikėjo, tas tiesa,  bet  dabar mumyse pasėta abejonė, ji augs, keros ir galiausiai supriešins mus vieną su kitu,  anksčiau ar vėliau mes pripažinsime dievo buvimą, jis jau yra mums primestas.

Siaubingus dalykus kalbi, seni, palingavo galva  viena moteris, bet tiesos tame yra.
Taigi, tęsė Bartolomėjus, galime nepriimti to vaiko, bet tokie, kokie buvome, jau nebūsime.
Tai ką tada? klausė Džadas.
Reikia priimti, ir pasivadinti išrinktąja tauta, juk gal dar yra žemėje ir kitų gyventojų likę, todėl turėsime galimybę diktuoti  savo valią pasauliui.
Gerai išvartei, pritarė Saimonas, kažkas panašaus ir man kirbėjo galvoje, bet nemokėjau to pasakyti. Svoločiai – išrinktoji tauta, gerai skamba.
Tai ką nusprendėt, pradžiugo Juzefas, galiu parsinešti mažylį?
Parsinešk, nusišypsojo Bartolomėjus, augink tikru svoločiumi.

Tuo tarpu, jau brėško, vasaros naktys trumpos, ir svoločiai pažvelgę upės pusėn  nebepamatė anų vyrų, tik lopšys gulėjo ant kranto ir dvi juodos avys rupšnojo prie upės dar nenuvytusią žolę. Danguje staiga sugriaudėjo perkūnija ir po minutės prapliupo ilgai lauktas lietus.

2009-12-11

Slenka labai lėtai. Galvojau, kad aš Vokietijoje jau kokie dvidešimt metų, pasirodo tik septyneri. Iki dvidešimties man dar ojojoi kiek laukti.

Žmonės kaip žvėreliai, keičia kailius ir spalvas pagal situacijas.

Teatras yra mūsų gyvenime kiekvieną dieną: virtuvėje, miegamajame ir darbe. Mes vaidiname, kad gerai gaminame, kad esame puikūs meilužiai, nepakeičiami darbuotojai.
O iš tikrųjų net sau bijome prisipažinti, kad esame paprasčiausi niekdariai.

Įrašas.

Baisiogaliečiai džiaugiasi, kad jų teritorijoje atsiras žudymo gamykla. Ne šaldytuvų, ne skalbimo mašinų, kurios galbūt, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, irgi gali ką nors nužudyti, bet gamyklą, kurios pirminė paskirtis žudyti.
Koks nužmogėjimas. Be to, šitą gamyklą atvedė į Baisiogalą fašizmo atributų, galimybių pasų, išradėja. Pasų mintis, laisvai interpretuojant, yra  -  Vakcina išlaisvina, labai primena kitą panašų lozungą.

Nekaltink ir nebūsi apkaltintas.

Atidariau šaldytuvą ir išmečiau visus konservus.