Pastatai sugriūna, jeigu yra pastatyti,
inkilai supūna, kai yra įkeliami į medį,
vokiečiai užeina, kai vieškelis yra tuščias,
kruopos baigiasi, kai prinoksta pupos,
žmogus išeina, jei būna gimęs.

Pastatai sugriūna, jeigu yra pastatomi,
inkilai supūna, kai yra įkeliami į medį,
vokiečiai užeina, kai vieškelis yra tuščias,
kruopos baigiasi, kai prinoksta pupos,
žmogus išeina, jei būna gimęs.

Galvoju, negi turėčiau atsakinėti į visokių idiotų provokacijas?

Ir dar: negi ši buvusi kūrybinė svetainė ilgainiui virs tik pokalbių erdve ir socialiniu tinklalapiu?

Manau, kad ne (į abu klausimus).

Ech, ką čia bepridursi.

Gerai, gana nešvankybių. Kol kas.

Gerai, gana nešvakybių. Kol kas.

Jei  nenori būti svoločium:

a) nepamiršk palaistyti gėles, arba geriau jas išvis išmesk, nes vis tiek kada nors pamirši;
b) bent kartais pasisveikink nors su vienu namo kaimynu;
c) mylėk Lietuvą ir jos valdžią, kokia ji bebūtų;
d) pamiršk daugybos lentelę ir kitus matematikos veiksmus ir netikrink prie kasos maximos čekio – vargu, ar aparatas kėsinasi tave apmauti;
e) nepisk  kaimyno ir jo žmonos;
f) nekeik paskutiniais žodžiais mylimos komandos, kai jai nesiseka;
g) nustok  linkėti mirties kiekvienam policininkui, kuris nubaudžia tave už kelių eismo taisyklių pažeidimą;
h) atsigręžk į bažnyčią, nesvarbu kokią, gali būti ir „Tikėjimo žodis“;
i) pasikabink namuose bent kelis kryžius, ypač tualete ir prieškambaryje ant lauko durų;
j) nesakyk po kiekvieno keiksmažodio žodelio bliat;
k) nesidžiaug  kiekvieną kartą, kai Lietuva nelaimi Eurovizijos;
l) pamilk lietuvišką muziką ir ypač Mamontovą;
m) priimk savo artimuosius tokius, kokie jie yra, ir nustok juos keisti kiekvieną kartą pagal naują modelį;
n) nesimasturbuok prieš valgį arba tada gerai nusiplauk rankas;
o) keturis kartus per dieną kartok:  „Aš būsiu geras, ne svoločius, sutinku su visais mokesčiais, baudomis  ir visomis dainomis, kurias man dainuojate, aš ramus ir nenoriu nieko nužudyti, tepadeda man Dievas, amen.“

a) nepamiršti palaistyti gėles, arba geriau jas išvis išmesti, nes vis tiek kada nors pamirši;
b) bent kartais pasisveikinti nors su vienu namo kaimynu;
c) nevalgyti nakčiai keptų musmirių;
d) mylėti Lietuvą ir jos valdžią, kokia ji bebūtų;
e) pamiršti daugybos lentelę ir kitus matematikos veiksmus ir netikrinti prie kasos maximos čekio – vargu, ar aparatas kėsinasi tave apmauti;
f) nepisti kaimyno ir jo žmonos;
g) nekeikti paskutiniais žodžiais mylimos komandos, kai jai nesiseka;
h) nustoti linkėti mirties kiekvienam policininkui, kuris nubaudžia tave už kelių eismo taisyklių pažeidimą;
i) pasikabinti namuose bent kelis kryžius, ypač tualete ir prieškambaryje ant lauko durų;
j) priimti savo artimuosius tokius, kokie jie yra, ir nustoti keisti juos kiekvieną kartą pagal naują modelį;
k) kartoti šiuos patarimus keturis kartus per dieną.

Ši žiema man kelia siaubą.

Išgirdau per radiją apie jo mirtį. Net nežinau, ar tai mane sukrėtė - juk iš tikrųjų senas turėjo būti, tai ir nenuostabu, kad teko kada nors išeiti, bet kažkoks siūlas viduj, rodos, nutrūko, siūlas, siejantis mane su vaikyste, jaunyste ir praeitimi. Nejučia pagalvojau, o kas aš būčiau be "Rugiuose prie bedugnės", išvis ar yra žmonių, neskaičiusių šios knygos, ar galima apskritai jos išvengti ir likti asmenybe, nors, kita vertus, nieko ypatingo juk nėra toje knygoje, tik pamenu, kad labai emocionaliai ją išgyvenau, bet iš esmės, tai juk nėra gyvenimo pradžiamokslis arba patarimų knyga "Kaip būti jaunam".
Nežinau. Dabar pagalvojau, kad neskaitysiu jos vėl, nors iškart, išgirdus apie mirtį, buvo kilusi tokia mintis, bijau, o gal dabar ji manęs nepaveiks, nepalies, gal ji skirta tik kažkurio amžiaus žmonėms ir vėliau jos poveikis nėra toks ryškus. Bijau nusivilti.