"Aš tikrai nemyliu Lietuvos. Ar nemylit jos jūs?" (Labai kvaila daina)

Galima, žinoma, pasakyti ir atvirkščiai. Bet kas iš to? Ir viena frazė,  ir atvirkštinė tėra tuščias garsas, pretenzinga deklaracija be įrodymų ir plius dar avansu pasmerkianti su ja nesutinkantį. Jei tu maždaug nepritari, tai esi asilas.
Tarkim, paklauskime ispano, ar jis nemyli Ispanijos? Natūralu, kad jis atsakys, jog myli ją. Arba rusas pasakys, kad myli Rusiją, o japonas myli Japoniją. Jei visi jie pasakytų priešingai, būtų kažkaip nenatūralu, niekšiška. Tai kodėl lietuvis turėtų būti kitoks ir kodėl jam išvis reikėtų užduoti tokį durną klausimą? Nebent paklausėjas turi tikslą kažkaip pažeminti savo tautiečius pirma pareikšdamas, kad štai aš tikrai myliu Lietuvą, o paskui provokatoriškai paklausdamas, ar mylit, girdi, ir jūs? O gal jūs kokie iškrypėliai, nemylit savo tėvynės, aš taip ir galvojau, kad tik aš vienas esu geras ir vienas myliu savo šalį. Ech, jūs, niekšai, tikri svoločiai.
Aš tikrai nemyliu Lietuvos, ir ką? Ką jūs man padarysit? Ir aš neklausiu, ar jūs jos nemylit, man nusispjaut, aš rūpinuosi savo reikalais ir nefetišuoju savo  jausmų.