Žiurkonija

Veiksmas vyksta  namo rūsyje. Visiška tamsa, pasigirsta žingsniai, jie artėja, sustoja, tada girdisi rakinamos spynos garsas, nukrenta ir atsitrenkia į sieną geležinė štanga, kuri laikė užrakintas duris. Garsiai girgždėdamos lėtai atsidaro seniai neteptos durys, po to kartu - staigus trinktelėjimas (durys užsidaro) ir užsidega palubėje vieniša lemputė, X ranka ant elektros jungiklio.

Viduje įremtas į kampą stovi masyvus stalas, prie jo kėdė. Ant sienos virš stalo didokas fiziologinis žmogaus atlasas (vidaus organai, raumenys, kraujagyslės etc). Ant stalo mikroskopas, įvairaus dydžio kolbos, kelios storos knygos, sąsiuviniai, žvakidė. Dar keliolika įvairaus dydžio žvakių neuždegtų ir  pritvirtintų sienos nišose tarp plytų arba įbestos į tuščius butelius, apvarvėjusius vašku.
Šalia stalo ant medinės dėžės narvelis su keliomis žiurkėmis.
Prie kitos sienos nutrinta kušetė,  kriauklė su kranu, gali vos vos lašėti vanduo.
Arčiau avanscenos prie sienos senovinė fisharmonija arba senas pianinas. 

X.    (labai linksmai, žaismingai, teatrališkai)  O štai ir aš! Šou prasideda! (Būtų gerai šioje vietoje papozuoti, kokias tris pozas, lyg prieš fotoaparatų blykstes. Toliau kalba, tartum atsakinėtų į klausimus arba priekaištus, labai linksmai, guviai ir betarpiškai). Na na na, tik nepradėkit, aš viską suprantu. Kur aš buvau? O, neklauskit! Kur tik aš nepabuvau. Taip, žinau, jūs pasiilgot, aš irgi, žinoma...

X padeda ant stalo metalinį bliūduką su maistu ir degtukais prideginėja visas žvakes. Viską daro žaismingai, plastiškai, šokio judesyje.
Visą tekstą sako žiurkėm – ir tom, kurios narvelyje, ir tom, kurios nematomos yra kitame didesniame narve žiūrovų vietoje, kitaip sakant, kreipiasi į žiūrovus, kaip į likusias žiurkes.


X. Bet tiek reikalų ir dar žmona....Ša, ša... Maxomys dollmani... jūs mane pribaigsit,  Maxomys wattsi... Ir aš, aš irgi nieko burnoj neturėjau. Tik pagalvokit. Aišku, aš meluoju, Rattus norvegicus..., žmona suruošė karališkus pietus, pirmas, antras, o po to dar desertas. Nuostabu, na ir kas čia tokio, jei kartais ir ką pameluoju, jūs gi vistiek nieko negalit pakeisti. (Nutyla, sustoja,  klausosi. Žiūri į žiūrovų pusę.) Taigi, mano herojai, būsimieji kosmonautai, išalkot, parazitai? Tuoj, tuoj, kantrybės.     
Dar šitą (braukia naują degtuką), ot, velnias. (Nusidegina pirštą, įsikiša jį į burną, čiulpia.) Kad jį kur (braukia kitą degtuką)... Ša, apsiraminkit (kreipiasi į žiūrovus, t.y. kitas žiurkes,  rodo į narvelį), būsit ir jūs kosmonautai, viskam savo laikas, ko spirgat? Gausit, paėsit. (Stebi žiurkes-žiūrovus. Turi atrodyti, kad jis mato žiurkes arba vieną žiurkę, greitai nubėgančią į dešinę pusę, po to iškart į kairę. Nusišypso.)
Sako žiurkės tylūs padarai, nieko panašaus (uždega paskutinę žvakę ir prisidega cigaretę). Taip, taip.

Nueina prie durų, išjungia elektros jungiklį, dega tik žvakės. Žvakių turi degti daug, turi atrodyti kaip  bažnyčioje. Prie durų ilgokai klausosi.

X. Pasigirdo.

Prieina prie sienos, bando kažką įžiūrėti pro skylę, įpučia dūmus, pasiklauso. Šūkteli į skylę:        Ei!...Aūūū....    Ne, nieko.
   
X.  Keisti žmonės, galvoja apie mane, kad aš keistas. (Pauzė, klausosi). Mmh, kaimynai. Sako (pakeičia balsą): įdomu, ką jis ten rūsyje veikia, palikęs namuose jauną žmoną?
(Sušnabžda) Kvailys. (Garsiai, kad išgirstų už sienos, jei ten kas būtų): kvailys, kuris taip mano.
(Vėl teatrališkai, su patosu) Menki žmogeliai, menki žmogučiai, niekingi žmogeliukai. Jeigu jūs žinotumėt, jeigu turėtumėt nuovokos, dėkotumėt man. (Garsiau). Dėl jūsų stengiuosi, nors jūs gal to ir neverti.

Vėl  klausosi, bando kažką įžiūrėti pro skylę. Tada po varvančiais lašais užgesina cigaretę ir numeta ant grindų.

X. Na, na.

Nueina prie stalo, paima kelias kolbeles, grįžta prie kriauklės, išplauna jas ir vėl nuneša jas ant stalo. Tada atsisuka į žiūrovus.
(Į žiūrovus apsimestinai nustebęs):

Jūs dar čia? Gerai, gerai, paėskit.

Paima iš bliūduko duoną, trupina ją ir meta į žiūrovus.

X. Še, dar, pagauk, nepagavai? Na kur tu ant galvos lipi?
Jie mane seka. Nori išsiaiškinti, ką aš čia veikiu, ne kitaip. Gal jie iš saugumo? Turbūt galvoja, kad aš čia pinigus padirbinėju. Mano, kad atidariau pogrindinę spaustuvę. Ateis vieną rytą su kratos orderiu ir ką ras? Vietoj padirbtų banknotų pulką pasiutusių rudųjų žiurkių, Rattus norvegicus. Sakot jūs nepasiutę? Na gal, gal. Ypač kai pradėsiu ir jus gydyti, tai tikrai būsit absoliučiai sveiki.

Juokiasi, turi atrodyti, kad mato, kaip žiurkės pešasi tarpusavyje dėl trupinių.

X. Atimk, atimk, nenusileisk. Gerai, ir tau, tau irgi, še. Ach, žiople, nespėjai, na, bandyk dar kartą. Puiku. (Po ilgos pauzės). Parazitai. Ne jūsų reikalas, ką aš veikiu su žmona, nesikiškit. Aš ją labai myliu ir jeigu palieku trumpam, tai tik todėl, kad aš užsiėmęs, aš mokslininkas, aš privalau dirbti. Ir žmona man pritaria, mes su ja puikiai sutariame. Juk šitas darbas nesitęs amžinai, aš jau esu prie pabaigos, liko sutikslinti duomenis, paskirstyti dozes ir jau bus galima pereiti prie žmonių. Gal net nuo jūsų ir pradėsiu, dėkoti man turėtumėt (juokiasi). Negirdi, turbūt ten nieko ir nėra, gal ir be reikalo aš garsiai kalbu, bet man patinka taip, taip man drąsiau. 


Staiga nutyla, eina prie sienos, kur yra kriauklė. Paima nuo kriauklės kreidos gabaliuką ir rašo cheminę formulę ant sienos.

X.  Aaaa, o jeigu pridėt išskaidytą piperaziną, nuėmus vieną natrio dalį, a? Laisva dalis jungtųsi su arsenu ( rašo junginius), jodoformas pašalins gliukozę. Bet kaip jį išskaidyt? Piperaziną? Mhm. (Ilgai žiūri į sieną, po to nervingai sušlapina po kranu ranką ir ja nuvalo, ką buvo parašęs). Šūdas, nieko nebus, gana. Viskas juk ir taip gerai.

Prieina prie tikrų žiurkių narvelyje, patrupina duonos ir joms.

X.  Šaunuolės, šaunuolės, caca, aha caca. Jūs tai jau visai kas kita, kultūringos, ne laukinės. Praėjot kursą, galima sakyti, esat pionierės-bandytojos, kosmonautės. Juk mokslas –  galima sakyti, kaip kosmosas, neištirtos erdvės, nauji poligonai.

Išima vieną iš narvo, tikrina pulsą, labai greitai skaičiuoja iki 70.
   
X. Iš šešių - bus 420, gerai. Kaip jautiesi, parazite? Turėtum gerai jaustis, na, nesimuistyk.

Paima nuo stalo stiklinę plokštelę.

X. Dar šlapimo lašelį, nesispyriok. Reikia. Štai taip. Grįžk atgal.

(Grąžina žiurkę į narvelį ir sėdasi prie mikroskopo, tiria šlapimą ir  kreipiasi į žiūrovus, nežiūrėdamas į juos) Jūs irgi būsit (pauzė), ramūs ir sveiki, norvegai, jau greitai....    O paskui ir žmonės...  Labai geras šlapimas, jokių toksinų...(pauosto, po to palaižo stiklinę plokštelę, pačepsi lūpomis). Puikus šlapimas, tiesiog puikus. 

(Atsitraukia nuo mikroskopo, prasisega kelnių viršutinę sagą, įkiša ranką, po to ištraukia, pauosto, garsiai numykia: Hm, vėl įkiša ranką atgal, pasisuka į žiurkes-žiūrovus,  ir lėtai maigo).

(Monotoniškai): Paskui ir žmonės, bet pirma  norvegicus. Taip taip, jūs, žiurkės.  Kodėl jus pavadino norvegais? Tokia puiki tauta ir staiga rattus? Gal norvegai yra iš žiurkių kilę? arba jūs iš norvegų? Reikės išsiaiškinti.  Ko spoksot,    nepaėdėt?  Besotės!    Nieko,    greit  atprasit persivalgyti,      atprasit  kovoti dėl duonos kąsnio,      dominuoti  viena prieš kitą,        būsit  lygios        ir  ramios.  Lygios      ir ramios.      Lygios...

Pauzė. X maigo save intensyviau. Galop atsistoja, išima iš kišenės pakuotę su prezervatyvu, praplėšia, prezervatyvą patampo rankose, tada užsisuka nuo žiūrovų, nusismaukia kelnes žemyn, užsimauna prezervatyvą ir toliau masturbuojasi. Judesiai greitėja, kvėpavimas darosi garsesnis, X baigia. Tada atsisėda ant kėdės, paima nuo stalo kolbelę ir supila į ją iš prezervatyvo. Prezervatyvą numeta ant grindų, jų čia mėtosi ir daugiau. 

X. (Nueina iki kriauklės, nusiplauna, užsismaukia atgal kelnes, susisagsto. Per visą tą laiką kalba šį tekstą): Kai mane išmetė iš instituto... prieš pusę metų, prieš pusmetį tai atsitiko, aš pasakiau jam ... profesoriui.... Jis mane užtiko, tiksliau, pirma, turbūt,  pamatė kažkuri seselė, aš neišgirdau, kaip ji pravėrė palatos duris, tada nubėgo pakviesti ko nors, ir atlėkė tas... Mes atlikinėjom praktiką ligoninėje.
Kvaila, kad kalbu su savim, juk žiurkės manęs nesupranta. (Į žiūrovus) O gal suprantat? (Pauzė) Man vistiek  patinka kalbėti garsiai, man reikia auditorijos, net ir tokios, tebūnie. Be to, taip aš jaučiuosi drąsesnis, jau sakiau. (Žiūrovams) Bet žiūrit, lyg suprastumėt, ką aš jums kalbu, a? už tai aš jūsų ir nekenčiu. Ir kaimynų, tie irgi dedasi, kad supranta,  kas vyksta čia (turi omenyje rūsį). Supratingi staiga visi tapo. Bet nieko, aš jus (žiurkėms-žiūrovams) pakeisiu, ir jus (į sieną).

Žiurkės (kalbėdamas užpildo kelias kolbeles, perpildamas spermą, kažkokius kitus skysčius, viską atidžiai matuoja, dozuoja, lašina, maišo, įberia miltelių, pjauna riekelę citrinos, spaudžia citrinos sultis į atskirą stiklą, po to pipete sugeria ir lašina tas sultis į kolbeles ir t.t.) – sako, vieninteliai padarai, išliksiantys po branduolinio karo. Keista, kodėl? Ką tokio jūs turite savyje? Kodėl jums taip rūpi išlikti? Kartą mačiau kaip žiurkė išsikapstė, ištraukė savo galvą iš pelių spąstų. Tada studentaudamas vienu metu dirbau teatre, ir ten viename spektaklyje buvo naudojami grūdai. Priviso, o gal sulėkė iš aplinkinių namų daug žiurkių. Bandė jas gaudyti pelių spąstais, įdėdavo lašinių arba dešros, ir viena papuolė, gulėjo prispausta galva, lyg negyva. Aš puoliau ieškoti, kuo ją galėčiau pribaigti, kad tikrai nebūtų abejonių, suradau kastuvą, atbėgu, o ji jau atsipeikėjusi ir paskutinėmis pastangomis išslydo iš po metalinio lankelio ir prieš pat mano nosį pabėgo. Na ir gajumas. Daugiau lašinių ir dešros nei viena neėdė, naikino tik grūdus.
Tai mat... Iš tikrųjų aš labai bijojau žiurkių, ir dabar bijau, kažkas jumyse yra tokio gąsdinančio, atšiauraus, gal šiaurietiško? Įdomu, gal norvegai irgi yra atšiaurūs? Švedai, suomiai, a? Ir pelių taip pat bijau. Taip, aš jūsų bijau, todėl ir kalbu garsiai, drąsinuosi, ir ta neapykanta jums taip pat ir iš baimės. Bijau, kad vieną dieną jūs man neatleisit to, ką aš su jumis darau – laikau uždarytas, alkanas, ištroškusias (norit vandens? aš tuoj, apipilsiu jus žarna, kur ji? ach, nėra, tada šitaip (paima klizmą ir papurškia žiūrovų pusėn, bet į žemę), gerkit – taigi, bijau, kad neatleisit ir sudraskysit mane, ištrūksit iš narvo ir sudorosit, kaip kukurūzų burbuolę. Kukurūzai, turbūt nežinot, kas tai (parodo žiūrovams kukurūzų dribsnius). Na, šekit truputį (pats irgi įsideda burnon saują dribsnių).

Pritraukia į švirkštą pasigaminto mišinio ir paėmęs vieną žiurkę iš narvo padaro injekciją.

X. Na na, gerute, maža injekcija ir niekada nesirgsi. Žinau, kad skauda, truputį pakentėk. Va taip, ir viskas, dabar gali pasinerti į nirvaną. Vėliau retinsim injekcijas, kas mėnesį, kai tiksliai apskaičiuosiu dozes, nors ne, iš pradžių dar pabandysim kas savaitę.
Kur aš baigiau? Aaa, iš tikrųjų aš vistik nepasakiau jam to, ką norėjau pasakyti, profesoriui, iš karto nepasakiau, o paskui jau neradau jo ir negalėjau pasakyti – „senas kriošena“. Jis, matai, įlėkė į palatą baisiai įsiutęs ir tiesiog užbliovė ant manęs: „Gerbiamas studente, malonėkite paaiškinti, ką jūs čia darote?“ Jis, tikriausiai, tikėjosi, kad aš labai sutriksiu ir ilgai mikčiosiu aiškindamas ir painiodamasis, ką gi aš ten veikiu vienas šalia mirtinos ligonės, o aš priešingai, visai ramiai atsisukau į jį, baigiau tvarkytis ir savo ruožtu paklausiau jo: Jūs klausiate manęs, ką aš veikiu, aš jus teisingai supratau? Nejaugi pats nematote? ruošiu spermą, ir šią frazę turėjau užbaigti kreipiniu „senas kriošena“, nes buvo aišku, kad mane vistiek išmes - su tuo kreipiniu, ar be jo - tad kuriam galui reikėjo taupytis, bet kažkodėl tų žodžių aš nepasakiau. Argi gali būti, kad slapta tikėjausi išsigelbėti, negi galėjau būti toks naivus?
Profesorius užkriokė: Jūs išsikraustėte iš proto, lauk, nenoriu daugiau niekada jūsų matyti, lauk.
Ir tuo metu dar galėjau jam pasakyti, bet išėjau nieko nepasakęs, o daugiau jo jau nebesusitikau, mane išmetė, o profesorius greičiausiai slapstėsi, nes jautė, kad kažko aš jam dar nepasakiau ir to kažko jis aiškiai nenorėjo girdėti.
Bet aš vis viliuosi, kad kada nors, kada nors man pasitaikys proga pasakyti jam, ką gi aš ten veikiau toje palatoje. Ir kitose taip pat.
Išmesdami mane nurodė vienintelę, bet, kaip jiems atrodė, svarią priežastį – „amoralus akibrokštas“. Koks terminas! Lyg jie būtų teiravęsi nuomonės tos mirštančios ligonės ir ji būtų pasmerkusi mano elgęsį („taip, žinote tas jaunuolis elgėsi amoraliai, man tai buvo akibrokštas“). Deja, ji netgi nieko nematė, buvo be sąmonės. Tarp kitko, turiu pastebėti, kad mano tyrimai rodė labai palankius rezultatus, ligoniai, gavę mano spermos su maistu arba sumaišytos su vaistais, bent kurį laiką pasijusdavo geriau, jų nuotaika pasitaisydavo, akyse įsižiebdavo viltis, ir aš šį pagerėjimą priskiriu gyvybės nešėjams,  amžiniesiems mirties antagonistams, vikriesiems pasileidėliams spermatozoidams. Būtent jie turi savyje to neblėstančio optimizmo ir gyvenimo teigimo, prieš kurį bent laikinai traukiasi iš kelio mirties bacilos.
Aš tęsiau tyrinėjimus šia linkme ir, regis, atradau vaistą nuo tos mirtinos ligos. Bent jau šios žiurkės yra visiškai sveikos ir be to, priešingai savo prigimčiai, absoliučiai neagresyvios, apatiškos. To ir reikia, nes visos ligos nuo nervų. O kai nervų sistema yra kryptingai blokuojama, tada ir rezultatas puikus – nepriekaištinga vidaus organų būklė. Kaip sakiau, liko tik techninė pusė.
Kaip man pavyko tą pasiekti? Jūs, visi čia susirinkę, norite išgirsti mano pasakojimą apie savo atradimą? Ką gi, aš pasiruošęs atskleisti kai kurias savo tyrimo detales.
Pirmiausia, aš ėjau kitu keliu, tai yra atradau panašumų visuomenės gyvenime ir organizmo vystymęsi. Nesuprantat? pastebėjau, kad visuomenėje kylantys kataklizmai - nuosmūkiai, suirutės, krizės, perversmai, revoliucijos – atsiranda dėl per didelių visuomenės narių ir jų grupių ambicijų, poreikio dominuoti, valdyti. Tai iškreipia juos iš teisingos gyvensenos rėmų, atsiranda konfliktiniai židiniai, kuriuos reikia vienaip ar kitaip pašalinti arba nuslopinti – vienas būdas yra tiesioginis įsikišimas, operacija, tai yra jėgos panaudojimas, su tuo susiję karai, revoliucijos, arba  kitas būdas – vaistais, prie jų galime priskirti demokratines priemones: rinkimai, daugiapartinė sistema ir panašiai, žodžiu, laiko ir energijos bereikalingas švaistymas. Abiem atvejais mes grumiamės su pasekmėmis. Kad viso to išvengti, tereikia šiek tiek sutramdyti asmenybių saviraišką, geriausia išvis ją eliminuoti iš žmonių sąmonės, juos nuasmeninti, ir visuomenę puikiausiai galės valdyti nedidelis smegenų centras, kuris geriausiai paskirstys išteklius ir kryptingai sudėlios veiklos gaires. Pasaulinis viešpatavimas! Skamba pretenzingai, bet juk kažkas turi to imtis.
Aš esu pasiruošęs šiam darbui ir be to turiu tam reikiamas priemones, savo išrastą preparatą, kuris pasitvirtino bandymuose su gyvūnais. Bet svarbiausia, kad mąstydamas apie visuomenę, aš radau analogijų ir organizmo vystymęsi. Ląstelės – tai tie patys ambicijomis prisisotinę visuomenės nariai, kuriem negana vien vykdyti savo prigimtines funkcijas, aklai paklusti vieningam smegenų centrui, kurie žūtbūt nori išsiskirti, dominuoti, todėl pakinta genetiškai ir organizmas yra apimtas negalios židinių, kažkas ten verda, kunkuliuoja ir t.t. Sakykit, ar gali verdantis vanduo arba audringa jūra asocijuotis su sveikata, ramybe, disciplina? Nors ką jūs galit man atsakyti, norvegai, jūs gal ir jūros nematėt.
Bet apskritai, reiktų užrašyti šitą mintį apie jūrą, ją galima būtų panaudoti savo pranešime (sėdasi prie stalo, kurį laiką rašo. Paskui užsirūko.)

X. Taigi, savo preparatu aš galiu gydyti ir kūną, ir visuomenę. Pradėsiu nuo kūno – ląstelių nuasmeninimas. Tam, aišku, prireiks didelės armijos jaunų vaikinų-donorų su aktyvia sperma tokia, kaip mano. Kol kas neįsivaizduoju viso to milžiniško paruošiamojo darbo, kaip gaila, kad neturiu nei vieno patikimo draugo, apskritai neturiu draugų, ta donorų atranka, asistentų apmokymas, techninės bazės įrengimas ir taip toliau, daugybė, begalė darbų, ir kaipgi aš visa tai įveiksiu? Bet juk viską įmanoma įgyvendinti ir norinčių man padėti bus šimtai, kas nenorės prisidėti prie pasaulinio viešpatavimo? Pasaulinis viešpatavimas! Kaip skamba! Tiesiog visą taip ir nusmelkia užmojo didingumas. Ir visa tai ranka pasiekiama, nereikia nei užkariavimų, nei revoliucijų, viską nulems žmonių noras nugalėti mirtiną ligą!
Tačiau  juk šito nepasakysi taip paprastai visuomenei, ji išsigąs. Tarkim, kai skaitysiu pranešimą, kas nors manęs paklaus (pakeitęs balsą): o kas tai yra ląstelių nuasmeninimas? Taip, šito tai jau tikrai paklaus, juk nepradėsiu dėstyti apie ambicijų nereikalingumą, maždaug, pasikliaukit manim, pažabokit savo troškimus, eikit miegoti, ryt prabusit ir būsit viskuo patenkinti. Ne, taip netinka, o kaip? Kaip tai paaiškinti? Reiktų kažkaip suformuluoti, suprantamai pateikti, bet kartu ir nepasakyti visko.

X nusikabina nuo sienos vietomis baltai kreida išteptą fraką, rengiasi, kiek pasitaiso šukuoseną.

Na, tarkim, aš darau pranešimą, mokslinį pranešimą, juodas frakas, fotoaparatų blykstės, tūkstantinė auditorija, tiesioginė transliacija. Mane pristato, aš nusilenkiu, ponai ir ponios, skubu jus pradžiuginti,
nors pradžiuginti nereikia, koks čia džiaugsmas, kita vertus, aišku, kad džiaugsmas, bet kažkaip labai jau nekuklu, lyg aš koks dievas nusileidau ir pradžiuginau. Ne, geriau paprastai – noriu paaiškinti savo atradimo esmę, - taip, šitaip geriau, nors iš esmės, koks skirtumas, kaip pasakysiu, svarbu, ką.
Tai ką aš atradau, iš tiesų visa tai nėra nauja, visais laikais buvo bandymų paversti žmones... 
Ne, ne, šito sakyti aš negaliu, jokiu būdu, čia jie pajaus pavojų, nesupras – prie ko čia žmonės? Nereikia, geriau kalbėti apie tai, kaip aš ilgus vakarus ir netgi naktis, kaimynai gali patvirtinti (ei, kaimynai! ar girdit?), dirbau su ląstelėmis, nevalgiau, nemiegojau, kaip preparavau jas įvairiomis medžiagomis (apie spermatozoidus taip pat geriau nutylėti), tyriau jų pasikeitimus į gerąją pusę ir t.t., tai yra skiesti visokias nesąmones, nesąmonės žmones veikia geriau, negu tiesa. Bet tą mintį apie jūrą reiktų kažkur panaudoti, lyg tarp kitko, po kokių nors formulių aiškinimo, kai visi suglums, nieko nesupras, juos reiktų pritrėkšti tokiu tiesiu ir atviru klausimu:
O ką, sakykit, ar gali verdantis vanduo arba audringa jūra asocijuotis su sveikata, ramybe, disciplina?
Niekas nieko nesupranta, prie ko čia vanduo, audringa jūra? žvalgosi į vienas kitą, nenori pasirodyti kvaili, gal ko neišgirdo, todėl ima ploti.

Na, kosmonautai (kreipiasi į žiūrovus), gerai aš čia, a?

Pagalvokit apie tai, o aš kol kas atsiliepsiu į skambutį.

Išsitraukia iš kelnių kišenės mobilųjį telefoną.

X. Alio, Smolnis klauso. Ne skambutis, tik žinutė. Ė, betgi čia ne mano telefonas, žmonos, turbūt per klaidą paėmiau. Žinutė nuo ...Seksiaus? kas tai, vardas? čia toks vardas? Argi gali būti toks vardas? Gal tai šuns vardas? Bet šuo gi nerašys mano žmonai. Pala, jei šį vardą užrašė mano žmona, vadinasi jinai kažką taip pavadino... Kaip amoralu, kaip nepadoru šitaip vadinti kitą vyrą! Jis rašo... ką gi jis rašo? Aišku, negražu skaityti svetimą susirašinėjimą, kitu metu aš to jokiu būdu sau neleisčiau, bet šį kartą, šį kartą.... ai, tiesiog smalsu. Rašo – netrukus būsiu. Kur būsi, ką visa tai reiškia? O kur būsiu aš, kai tu būsi... kur gi tu ruošiesi būti? Negi pas mano žmoną?! Tai štai kodėl ji tave praminė Seksium. O mane, kaip ji vadina mane? pala, tuoj prisiminsiu, tuoj... manęs ji niekaip nevadina. Visiška nesąmonė, kažkas, reiškiasi, Seksius, o aš – niekas?
Na gerai, tuoj mes viską ir išsiaiškinsime, patyrinėsime jūsų susirašinėjimą.
Taip, gautos žinutės, taigi, prieš tai buvusi: Ką darysi? Na, jei manęs klaustų, tai pasakyčiau, kad mokysiuosi groti violončele, bet klausia žmonos, įdomu, ką ji jam atsakė; bet pirma pažiūrėkim kitas gautas, jų čia nemažai,  aha, sekanti:
Bet gi mes naudojome gumytes? 
Ohoho, pasirodo kaip toli nueita, ne tik bučiavosi, o aš dar turėjau vilties, naivuolis. Negi jis kuo nors užsikrėtė nuo mano žmonos, arba gal jis ją užkrėtė ir ji jam priekaištauja? Ot Seksius, triperio nešiotojas, na palauk, pasirodyk tu man, aš tave kaip mat pagydysiu, turiu čia priemonių.
Toliau: O tavo vyras?
Aaa, reiškiasi jis domisi, ar ir aš nesusirgau, šaunuolis, žinai, gal aš tau ir nieko nedarysiu.
Kita: Tiesiog aš nemanau, kad tai nuo manęs. 
Jisai nemano, įsivaizduojat – šventasis, užkrėtė mano žmoną triperiu ir nemano, kad tai nuo jo! Tai gal pasakysi, kad aš užkrėčiau, seksopate tu nelaimingas?
Ir paskutinė: Negali būti.
Gali, dar ir kaip gali, šiame pasaulyje viskas įmanoma.
Gerai, skaitom išsiųstas, jei skaityt, tai viską, visos Seksiui! Oho. Pati naujausia:
Gimdysiu, aišku. Noriu, kad atvažiuotum.
Kas čia dabar? Ką tu gimdysi? Mhm.
Ne visada, prisimink, kai jų pritrūkdavo!!!
Trys šauktukai. Ko pritrūkdavo? Reikia persirašyti visas žinutes eilės tvarka,  kitaip nesuprasiu, na bet vėliau, kita:
Su juo aš nebuvau jau trys mėnesiai.
Na na, čia jau perlenkei, brangute, jeigu apie mane. Trys mėnesiai? Sunku patikėti.
O nuo ko daugiau? Kitų nebuvo.
Dar kitų betrūko.
Tu nesidžiaugi???
Trys klaustukai, kaip ji mėgsta viską patrigubinti. Kuo jis turėtų džiaugtis? O velnias:
Turiu tau naujieną. Aš nėščia nuo tavęs!!! 
Aišku, su trim šauktukais. Taip, naujiena ne iš maloniųjų.
Pala, sudėliokim viską iš eilės:
(sėdasi ant kėdės, kurią pasistato per vidurį scenos, ir skaito kaitaliodamas balsus)

Turiu tau naujieną. Aš nėščia nuo tavęs!!!

Negali būti.

Tu nesidžiaugi???

Tiesiog aš nemanau, kad tai nuo manęs.

O nuo ko daugiau? Kitų nebuvo.

O tavo vyras?

Su juo aš nebuvau jau trys mėnesiai. (X. Meluoja, tai šmeižtas!)

Bet gi mes naudojome gumytes?

Ne visada, prisimink, kai jų pritrūkdavo!!!

Ką darysi?

Gimdysiu, aišku. Noriu, kad atvažiuotum.

Netrukus būsiu. (Numeta telefoną ant žemės)

X. Netrukus būsiu... šoke. Man šokas, mano žmona nėščia nuo kažkokio pasileidėlio, nuo velniai žino kokio Seksiaus, triperio nešiotojo, kuris, turbūt labai jau pajėgus, jei jį mano žmona vadina Seksopatu, kuri manęs išvis niekaip nevadina, nebent Mažiumi! Kaip ji galėjo, kada, kodėl, juk aš ją taip myliu. Aišku, aš užimtas, labai užimtas žmogus, tai suprantama, mano atradimas, jis negali laukti, viskas taip sutapo, susidėjo į vieną krūvą, bet greitai viskas būtų pasibaigę, ir netgi tas pasaulinis viešpatavimas man visai nereikalingas, kam jis man?  Man būtų užtekę, kad mes laimingi ir turtingi gulėtume kur vandenyno pakrantėje ant smėliuko prie nuosavo namuko. Juk laukti liko taip nedaug!

Čia X staigiai atsistoja užeina už kėdės ir atsiklaupia; kėdė turi būti su atlošu, padarytu iš pynučių, kaip bažnyčios klausykloje, pynutės turi būti kuo didesnės, kad matytųsi kalbančiojo veidas, turi per jas prasikišti lūpos ir nosis. Iš bėdos atlošas gali būti iš kelių išilginių pagaliukų, kaip grotos. Turi atrodyti išpažinties scena. X kalba greitakalbe, vienoda intonacija be skyrybos ženklų.

Taip ji visada svajojo ji buvo svajotoja galbūt dėlto ji mane ir išsirinko nes aš visada per pertraukas vaikščiodavau susimąstęs nebėgiodavau koridoriais kaip kiti mokiniai todėl ji ir pagalvojo kad aš irgi svajoju bet iš tikro aš niekada nesvajoju man to nereikia aš galvoju kuriu skaičiuoju ir projektuoju įvairiausius dalykus ir tada mokykloje man regis mintyse kūriau tokią mokymosi programą kuri padėtų būsimiems abiturientams daugiau dėmesio skirti pasirinktai specialybei o ne iš eilės viskam po truputį tokia programa ir buvo netrukus sukurta deja be manęs ir kaip vėliau pasirodė  nelabai vykusi todėl greitai jos buvo atsisakyta maniškė būtų pateisinusi visų lūkesčius štai ką reiškia kai rimtų sumanymų imasi visokie nevykėliai ir diletantai visur reikalingas analitinis išsamus ir įžvalgus mąstymas ir kai vieną dieną ji priėjo prie manęs ir paklausė: apie ką svajoji Mažiau nes ji buvo truputį aukštesnė ir vyresnė už mane dviem metais ir mokėsi jau paskutinėje klasėje aš išpyškinau kuriu programą pagal kurią tau bus lengviau pasirinkti profesiją į ką ji nusikvatojo ir atsakė  aš jau išsirinkau tave daugiau man nieko nereikia po tų žodžių aš aišku nuraudau nes ji buvo gražiausia mokyklos mergina ir net aš užsiėmęs visokiais projektais to negalėjau nepastebėti ji sutiko manęs laukti kol aš irgi baigsiu mokyklą o tada mes apsivedėme štai jau trys metai kai vedę bet dabar dėl savo mokslinio darbo aš negaliu skirti jai tiek dėmesio kiek anksčiau be to ji dažnai kalba apie vaikus ji nori vaikų aš žinoma irgi jų noriu bet ne dabar dabar tai tiesiog neįmanoma bet vėliau reiktų palaukti viso labo kokius dvejus metus daugiausia keturis kol įsisuks visa ta vaistų pramonė ir ims duoti milžiniškas pajamas tada ir būtų galima atsipūtus kokioje vandenyno pakrantėje geriausia aišku būtų arti San-Francisko gimdyti tuos išprotėjusius egoistus bet matyt jai atsibodo taip ilgai laukti ir ji nusprendė pasigimdyti vaiką anksčiau ir net ne nuo manęs tai siaubinga bet aš ką gi aš ją pateisinu pats kaltas ir sutinku priimti jos kūdikį aišku be Seksiaus Seksius turėtų išnykti visam laikui ir tai  savaime suprantama gana jau to kad jis paliks po savęs savo gyvą atviruką kurį užgniaužęs pavydą ir nuoskaudą pasižadu mylėti kaip savo vaiką gal net labiau nes jis man visuomet bus priminimas kad per darbus negalima pamiršti to kas svarbiausia negalima į bet kurią veiklą įsitraukti be proto visur turi būti saikas ir ribos ir tai man nuo šiol bus įstatymas amen.


Atsistoja iš už kėdės, frakas susagstytas iki kaklo, matosi tik baltos marškinių apykaklės juostelė, frakas primena sutaną, dabar X kunigas. Prieina prie avanscenoje esančios senoviškos kojomis pumpuojamos fisharmonijos, energingai pamina pedalus ir sugroja kelis taktus vargoninio preliudo, toliau muzika skamba pati, kartais ji visai nutyla, paskui vėl lyg iš niekur atsiranda ir taip beveik iki spektaklio pabaigos.  Atsisukęs į stalą, kuris dabar yra altorius, virš stalo žmogaus kūno atlasas primena nukryžiuotąjį Jėzų, persižegnoja (susako lotyniškai - In nómine Patris, * et Fílii, * et Spíritus Sancti. Amen.), paima butelį vyno, įpila į taurę, vienu mauku išgeria, tada atsilaužia duonos ir ją suvalgo. Paima nuo stalo apverstą žemyn kaukolę, kurioje yra švęstas vanduo ir įdėta krapyla. Eidamas per visą sceną, krapyla pašlaksto į visas puses ir ant žiūrovų, lyg eitų per bažnyčią. Apėjęs ratą sustoja už kėdės, lyg prieš tik ką kalbėjusį išpažintį tikintįjį. Pašlaksto ir jį, menamą išpažinties sakytoją. Pasideda ant kėdės kaukolę su krapyla, rankos turi būti laisvos. Rankomis įsitveria į kėdės atlošą, lyg į sakyklos kraštą. Sako pamokslą. Pamokslas turi būti labai emocionalus, išraiškingas ir kalbėti turi ne tik veidas, bet ir visas kūnas, ypač rankos – gestikuliacija, pagrūmojimai, sugniaužti kumščiai, maldai sudėti delnai ir pan. Preliudas skamba tyliau, neužgoždamas pamokslo.

X. Gyvybė yra toks niekingas ir menkas dalykas lyginant su Dievo viešpatija, kad bet koks kabinimasis į ją yra Dievo įžeidimas. Argi mūsų pareiga yra kištis į Aukščiausiojo valią, ją koreguoti, bandyti pakeisti ar net ignoruoti? Juk Visagalis Dievas yra paskyręs kiekvienam jo valandą ir būdą išeiti, ar tai būtų žmogus, ar paprasta skruzdėlytė, arba net ir žiurkė. Ne mums duota teisė spręsti, ar Viešpaties mums skirtas likimas yra teisingas, ar ne, mes per menki padarai, kad suprastume Aukščiausiąjį Protą, jo sumanymus ir kelius tiems sumanymams įgyvendinti. Todėl bet kokie eksperimentai, žaidimai su gyvybės pratęsimu, tėra saviapgaulė. Nejaugi manai, niekingas žmogau, kad Dievas, jei būtų panorėjęs, nebūtų leidęs bent vienam žemiškos prigimties sutvėrimui tapti amžinu? Neįveikiamu? Aišku, kad taip, tai jam nesudarytų didelių sunkumų, bet kodėl jis turėtų kažkokį niekingą savo kūrinį, savo tvarinį prilyginti sau, padaryti dievišku, nemirtingu? Juk tada iškiltų grėsmė jam pačiam, šalia savęs turėti konkurentą yra neprotinga. Juk jei Dievas viską pats vienas sutvėrė, tai vienas jis ir turi viskam vadovauti.
Įžūlūs mokslininkiūkščiai sumanė pergudrauti patį mūsų Tėvą Ganytoją, bet, deja, per tūkstančius metų taip nei vienas ir nesusilygino savo galia su Viešpačiu. Menki žmogeliai, menki žmogučiai, niekingi žmogeliukai ryžosi įveikti tai, ko įveikti neįmanoma. Ir netgi ne tai yra labai svarbu Kūrėjui. Dievas, aišku, tik juokiasi iš tokių mėginimų pakeisti jo kūrinijos sandarą, bet jam daug labiau yra liūdna dėl to, kad jo vaikai, jo kūriniai, paniekinę savo sutvėrėją, savo mylintį Tėvą, dangišką globėją, pamiršę, kieno valia ir dėka jie mindo šią dosnią žemę, ryžosi keisti ir tobulinti tai, kas iš esmės yra tobula. Tobula ir neginčijama, tobula ir nesugrąžinama.  Įsijautę į savo reikšmingumą anie mokslavyriai nutarė ilgiau pabūti šioje žemėje, o gal net sumanė amžiams čia pasilikti? Bet, deja, ne toks buvo Aukščiausiojo planas, ne tokia Viešpaties valia. Kokia ji, mes galime tik nuspėti – gal patirti dievišką dosnumą ir dėkoti Viešpačiui už jį iki ateis mūsų valanda užleisti vietą kitiems? gal išleisti į pasaulį savo vaikus ir išmokyti juos gerbti ir mylėti mūsų vyriausiąjį Tėvą? Tūkstančiai „gal“ ir visi jie bus teisingi, jeigu nesileisime į puikybę ir nebandysime prisiskirti sau dieviškųjų galių, kurių mums neduota. Atėjai, pabuvai ir, būk malonus, išeik – tokia yra Aukščiausioji Tvarka. Trečias veiksmas, finalas, uždanga nusileido, visi atsistojo, paplojo ir nuėjo, sekantis. Kas kitas? Taip buvo, yra ir bus per amžius. Amen.
Pasimelskime.

Nueina prie žiurkių narvelio šalia stalo lyg prie prakartėlės, klaupiasi ir meldžiasi, muzika skamba garsiau.

Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie...

Tik pradėjęs maldą,  pamato, kad viena žiurkė narvelyje guli užvertusi kojas. Greit išgriebia ją iš narvelio, ieško pulso.

X. O Dieve, ne! Na, na, mieloji, kvėpuok, kvėpuok, neišeik, nagi! Ech, po perkūnais! Kodėl, juk tu buvai sveika, aš taip tavimi rūpinausi, tiek vilčių į tave sudėjau! Negi ir čia nesėkmė? Aš to neištversiu! Prakeikta žiurkė!
(Žiūrovams) O jūs, ko jūs džiaugiatės, ko linksminatės, laimingi, taip? Netveriate džiaugsmu, kad man nepavyko, nususę norvegai? Nekenčiu jūsų, su jumis aš susidorosiu kur kas brutaliau, pamatysit.
Betgi viskas buvo taip puikiai apskaičiuota ir sperma tik ką paruošta, tiesiai iš gamintojo, kažkokia nesąmonė, taip neturėjo atsitikti, kažkas čia ne taip, įvyko klaida, aš tuoj išsiaiškinsiu.

Nusiplėšia nuo savęs fraką, nusviedžia jį bet kur, atsineša nuo stalo laikraštį, skalpelį ir žirkles, patiesia ant grindų laikraštį, ant jo paguldo žiurkę ir skalpeliu padaro pjūvį per vidurį krūtinės nuo viršaus iki pilvo apačios. Ištrykšta kraujas, aptaško X baltus marškinius, rankas. X žirklėmis perkerpa krūtinkaulį, ranka išima širdį, nueina prie kriauklės, praskalauja širdį po kranu, ilgai žiūri.

X. Tu buvai sveika,  aš visai neseniai tave tikrinau. Nejaugi tave nužudė spermatozoidai?(Pauzė). Gerai paskaičiuokim.

Numeta širdį ant grindų, prieina prie sienos ir kreida ant jos atlieka kažkokius skaičiavimus, rašo ir vėl nutrina kažkokias formules, vėl rašo, visą laiką kažką murma:

Arginino dvylika, histidino nulis kablelis...Taip, teisingai, o čia? Benzeno... kiek ? Aha, tiksliai, tada kodėl? Arba taip, tada čia keturios dalys, čia pridedame du su puse...

Staiga jo ranka sustingsta. Muzika visai nutyla. Jis palinksta į sieną, prideda prie jos ausį. Tyliai prisėlina prie plyšio ir žiūri.

X. (tyliai) Ten ji. Taip, ne viena. Aaaa, ten tas Seksius, kur žadėjo „netrukus būsiu“. Įdomu. Matau jį tik iš nugaros. Taip, tai tas pasimatymas, dėl kurio jie tarėsi. Matau židinį, fotelį šalia jo. Ant židinio taurės. Jie paima taures, pasisuka, o siaube!

X puola į kušetę ir visas užsidengia antklode, guli susirietęs, dreba, po ilgokos pauzės iškiša tik galvą ir sako pašnibždomis: 

Aš pažįstu šitą Seksių, tai mano klasiokas, futbolistas, kamuolių spardytojas, tas, kurio mokykla taip ir nepajėgė išmokyti daugybos lentelės, jis metė mokyklą taip jos ir nebaigęs, bukaprotis. Jis nekentė moksliukų, tai yra tų, kurie mokėjo daugybos lentelę ir kai ką daugiau, o kadangi aš buvau vienas iš pirmųjų, tai manęs jis nekentė labiausiai ir ypač mėgo spardyti mano užpakalį,  nežinau, gal jis jam atrodė panašus į kamuolį, bet visada, kai būdavo nekokios nuotaikos, jis spardydavo mane, o nekokios nuotaikos jis buvo nuolatos. (Šioje vietoje jau galėtų po truputį keltis ir lipti iš lovos.) Man gerokai palengvėjo, kai jis metė mokslus, nuo to laiko jo niekada ir nemačiau, tik esu girdėjęs, kad jis įsidarbino kelių policijoje ir spardo kamuolį  policijos futbolo komandoje. Įdomu būtų sužinoti, ar jis spardo ir kelių eismo taisyklių pažeidėjų užpakalius? Galėčiau dabar jo to pasiklausti, bet jis atrodo perdaug užsiėmęs su mano žmona, kad atsakinėtų į darbo klausimus.  O aš, reiškiasi, turėsiu dar ir mažąjį Seksiuką auginti? Manau, jis ir vėl įmušė man įvartį.
Ką gi jie ten veikia? (grįžta prie sienos). Jis sėdi, ne, beveik guli fotelyje, o ji...negaliu patikėti, ji klūpo prieš tą besmegenį ir ... čiulpia... O, Pater noster, koks siaubas, kokia išdavystė! (Suklumpa prie sienos) Aš to neištversiu! Niekingiausia iš visų sutvėrimų, moteris savo prigimtimi prilygstanti graužikams, graužia mano didžiausio skriaudėjo niekingiausią kūno dalį! Man galas!

Preliudas vėl suskamba visu garsumu ir prityla tik X kalbant. X verkia, verksmas perauga į juoką. Klūpodamas iš lėto nusismaukia kelnes.  Per juosmenį vietoj apatinių kelnaičių turi būti aprišta juosta, kokia juosdavosi savo sėdmenis pirmieji krikščionys. X pradeda kalbėti isteriškai juokdamasis.

X. Pasaulinis viešpatavimas! Mano namuose užpakalių spardytojas su šuniška pravarde vaisina mano žmoną, tai kur gi čia mano viešpatavimas? o pati geriausia, pati ištvermingiausia mano žiurkė, kosmonautė-bandytoja neatsilaiko prieš mano spermatozoidus ir miršta, argi tai nėra visų vilčių žlugimas? A? Atsakykit. Atsakyk, Viešpatie! Kokia neteisybė! Niekuo negali pasitikėti, dėl nieko negali būti tikras. Ypač dėl moterų ir žiurkių – pagauni jas, jau tuoj, atrodo, susidorosi, pajungsi jas savo valiai, o čia žiūrėk, jau išslydo iš spąstų. Išslydo ir baigėsi pasaulinis viešpatavimas! Kokia gėda! (Verkia. Po ilgos pauzės) Atleisk man, Viešpatie!


Šioje vietoje muzika galėtų skambėti garsiai. Atsistoja, išlipa iš kelnių, tada pakelia nuo žemės bet kurį prezervatyvą, pripila į jį iš krano vandens, dar kartą pasako „Atleisk man, Viešpatie!” ir užsipila sau ant galvos visą vandenį. Po to nusiima marškinius, marškinių rankoves pririša prie kiekvienos rankos riešo, patys marškiniai lieka už nugaros. Rankovės turėtų būti ilgesnės nei paprastai. Tada atbulas prieina prie durų ir pakelia rankomis marškinius, kad jie užsikabintų už duryse per vidurį įkalto vinies. Taip X padaro Nukryžiuotojo gyvą paveikslą, kojos viena ant kitos, kaip būna pavaizduota paveiksluose, rankos ir veidas vietomis gali būti išteptas krauju.
(Viso veiksmo metu reikia, kad po truputį laiks nuo laiko baigtų degti po vieną žvakę, jos turi būti paruoštos nevienodo dydžio ir labai trumpos. Šioje vietoje užtektų kokių trijų dar degančių žvakių, viena ant altoriaus-stalo, dar po vieną abiejose durų pusėse, kad apšviestų gyvąjį Nukryžiuotojo paveikslą.)

Kai kabo ant kryžiaus, veidas į lubas:

Atleisk,
Kad drįsau abejoti tavo pranašumu,
Atleisk,
Kad norėjau viešpatauti ten,
Kur ribos tavo viešpatijos.
Belieka tik viltis, 
Tėve,
Kad mirtis yra išeitis,
naujo etapo pradžia.
Todėl priimk savo sūnų į savo namus,
telydi šviesa paskutinius mano žingsnius.



Gieda:

Pater noster, qui es in cælis, * sanctificétur nomen tuum. * Advéniat regnum tuum. * Fiat volúntas tua, * sicut in cælo, et in terra.
Panem nostrum cotidiánum da nobis hodie. * Et dimítte nobis débita nostra, * sicut et nos dimíttimus debitóribus nostris. * Et ne nos indúcas in tentatiónem: * sed líbera nos a malo. Amen.

Po giesmės maža pauzė ir tada X pradeda gintis nuo jį puolančių žiurkių, kurios išbėgo iš didžiojo narvo, tai yra iš žiūrovų pusės.

Šalin, šalin, bjaurybės, šalin, dinkit, parazitai, ai (suskaudo). Prakeikti graužikai, palikit mane ramybėje, (šaukia) gelbėkit, gelbėkit kas nors, prakeikti norvegai, vikingai nelaimingi, gelbėkit... ai...aaa....

Turi atrodyti, kad žiurkės lipa jam ant kojų, jis bando jas nuspirti, po to žiurkių vis daugėja, jos kariasi jo kūnu jam ant galvos, X visaip rangosi, mėgina nusimesti jas nuo savęs, ginasi, muistosi, kol galiausiai nusitraukęs nuo vinies, taip suplėšydamas marškinius, sudrimba ant žemės, iš burnos pasipila baltos putos, X  tampomas traukulių, po kiek laiko nurimsta, sustingsta, lyg būtų negyvas. Visiška tyla. Lieka degti tik viena žvakė, ta, kuri ant stalo.

Pauzė. Suskamba telefonas, kuris buvo ant žemės, žinutės signalas. X lėtai bunda. Nusitraukia nuo rankų marškinių rankoves, nusivalo jais veidą, keturpėsčias prieina prie stalo, susiranda cigaretes, užsirūko sėdėdamas ant grindų, tada pakelia telefono aparatą. Ilgai žiūri, skaito.

X.  Su tom savo reklamom...Į kokį Tunisą, kokią „kelionę jūsų šeimai“? Aš jau pusė metų kaip vienas. Gal jiem parašyti, gal jie dar nežino, argi gali nežinoti? – žmona mane paliko prieš pusę metų, nesiuntinėkit savo kvailų pasiūlymų.

Pasiekia nuo stalo švirkštą, kuriuo darė injekciją žiurkei, pažiūri prieš šviesą, kiek ten liko, tada iš kolbelės prisipildo daugiau, susiranda veną kairėje rankoje, susileidžia švirkšto turinį ir atsilošia į stalo koją. Po trumpos pauzės nustoja degti paskutinė žvakė. Tamsa.        Plojimai arba prakeiksmai kol įsidegs salės šviesos.


2008-08-20