Ir ko taip saugot savo sielą,
kuri netenka draugo, kito, vieno,
kaip dar negimęs, dar nematęs nieko
nesirūpina nė kiek tasai, kur miega,
nebijo nieko, gal tik gimti, augti,
ten kur tėvai neleidžia, bijo plaukti;
pradžios nebuvo – štai kame bėda,
kada? belieka klaust savęs, kada kada
negaila viso to jau nuo tada,
kai ryžaus negimt ir nebūt savim,
kai maniau, kad lipsiu savaime,
kad pasaulis pakels ir lieps eiti, palaimins
ir kartu to nelaukiau, neužpildžiau svajų;
kas bus – man nerūpi, nors laikas rajus
o protu jaučiu, kad kraujas pasius,
nes belangės tokios dar niekas nematė,
gali tik spėti, kad ten pilna gyvačių;
nejau išlikt svarbiau nei gyvent,
dar nesančią dvasią paremt, pakūrenti,
taip krenta tik mintys sugrubę,
pakumpę, užsivilkę daug rūbų
taip buvo dabar padainuota suklupus
ir gal bus dar kartą sušalusiom lūpom

Atsisėdau aš tyliai, negaliu pasakyti, kas bus. Tai bus liūdna – iš anksto pražilę jausmai ir ta forma surakins amžinai. O ką, jei iškart prarandi tai, tai popierius, tuščia. Pagalvok, kas gi tikra, ką gali, kaip darysi. Išties, aš per daug prarandu, kas netikra valgus ir nežino, kas tai. Ir nenori žinoti, to tikro, į žodį suėmęs delne. Neatgniaužiamai miręs, nejau tai širdis tik siūbuoja ore, vis žemyn ir žemyn, ir slaptyn. Negali pasakyt. Ką galėtum, jei gyvas atgytum, patyręs vargų? Nepasitiki tuo, ką turi, ir būsi nežinodamas kas. Dabar viskas turi būti naujai, užmiršiu kas bloga ir sieksiu to tikslo. O tikslas – tai padaryti, kad visiems būtų gera. Štai ir viskas. Mano tikslas gal baigtas, nes idealus. Man pasaulis yra nepakankamai realus. Aš matau tik nuotrupas gabalų, kadangi einu viena kryptimi – į netolimą pragarą, rožėmis klotą, iš susmirdusio pasaulio, protas temato vien kūnus, siela – tik savo pačios jausmus. Nuvingiavęs tolyn užsimiršiu, nedarysiu to, ko negaliu, nes aš laikausi taisyklių, nes aš gyvenu tik jose. Nepaklausiu, ko noriu, ar tai man nerūpi, ar aš negaliu patikėti viltim... Pakumpęs atgulsiu, ir akys neišduos nieko Jiems!

tekstai sudaro dalį konteksto

Judinu, judinu smegenis,
išlendu, išslenku švieson,
kramsnodamas orą
sendinu kojas.
Gėda ne dėl kūno –
dėl dvasios. Ji tūno,
nebūna, ir liūdi, gal žūva.
Ji yra! Tačiau kūne
mes būnam, ne savy,
mes nežinom, nesavi,
mes LEIDŽIAME liūdni,
tačiau negalime galėti.
Skylėti protai nekrečia juokų,
neapgalvoti žodžiai tą juk rodo.
Ką reiškia: turėti vaikų?
Turbūt tai – saugoti, groti.
Žinau aš keletą žodžių,
bet iš jausmų tik odos.
Užjausti protą gali brolis,
sesuo padės suprasti žolę.
Žmonės tiek yra nutolę,
kaukės jiems tikra vieta,
taip ir vasara, žiema –
nepaprasti karoliai.
Suprask, ir viskas –
durys į kiemą,
pakilk, bet kriski,
spjovęs į žiemą.
Neužmiršime laisvės,
kurios neturime apsirengę,
sužlugę draskėmės,
kurti negalime, žvengia
arkliai mumyse, tyli
skambūs namai.
Kas dar gali pratarti: myli,
ne rengia, ruošiasi kovai,
išrovę ginklus? Kapai
laukia to gero,
kas dar daro ir žiūri
(tokių gal nėra),
pasirėmę į duobę.
Padidinsim mūrą,
tipensim, kraipysimės,
dėl sekundės nors mirsim,
raudonąjį laužą sukūrę
praplėsim namus.
Ką mes – tas mus,
visada ir visur
visame.

kaip iš jūros ateinantis vėjas
šiltas drungnas šypsnys sustiprėja
apie tai ko nematantys siekia
tylūs nežino – baimintis lieka
kad iš nieko atgytų pasaulis gražus
ir kad likę dalykai išeitų į laisvę
nebijodami nuotaikų keisto mažumo
lavintų žadintų medžiuose laimę
po džiaugsmo rūbu patekėjus šiltai
kažkas pastebėsiantis tikslą turės
net be saulės yra galinčių duoti
baimę nuneša medžiuose kabančią
debesimis ištekėjus šviesa už kančios
rasdamas priebėgą vasaros užjūrio guote
užčiuopiu norą gyventi lauke tylomis
kol galės skaudančios mintys laisvėje būti
kai tu akmeniu išleki pro lapus šakomis
ir jauti tik iš jūros gaivinančią dvasią
dviprasmiškai užbaigi
keistą laiką praleidi

Prisiminiau gyvenimą.
Jis buvo taip seniai.
Žiūriu į šį rusenimą:
nutilę vyturiai.

Antra eilutė po trečios
jau nubarška į tolį.
Padėsiu galvą. Eilės tos
gal bus dar mano broliai.

Kas tai? Likimas veda, stumia
toliau – jam vis lengviau;
įdomūs esame kaip rūmai,
nesakome: „Miriau“.

Laimingi mes ar bitės?
Manau, kad ne ir ne,
turbūt mes baltos varnos kritę
juodų apsuptyje.

Ar manai, yra kas tikra,
paliudyk, kad tikrai,
tu juk žinai, kaip virpa
palangėje beržai.

Ar kelias toks teisingas,
gerai tik velnias žino,
nes kai jaučiu: jis dingęs,
įsipilu benzino.

Mes bitės ar laimingi?
Manau, kad ne ir ne;
užlenkę savo laiko vingį
sugniauškim jį delne.

Svajonės, viltys, žemė,
palinksime pirmyn,
net jei ruduo ką lemia,
nelaikas mums žemyn.

O kelias tolimas ir mielas:
beržai, kaštonai ir lašai,
užteks to gero šiandien sielai,
nurimkim pagaliau, vaikai.

Pasirink ir tarki žodį:
lengva, kai gali sužaist,
bet kai pradedi nuobodžiai,
viskas eina po galais.

Sudainuok gi savo dainą
pilna krūtine išties,
nebijok numatęs kainą,
tau bus lengva po mirties!

Ne dainušką taip, kaip šiandien,
bet parodyk, ką gali,
pagiedoki ilgą giesmę,
neužmiršk, kad jau kuri!

Sugiedosiu nejausdamas baimės
užsipylęs akis smėliu – aš galiu!
Nes aš vienas, neradęs dar laimės
laukuose, užtiksiu sulūžusį svertą, peiliu
užpjausiu save.
Gal pakilsiu, gal ne,
nes giliai.
Negaliu aš laimėti iš nieko –
kvailys, surakintas vis lieka,
balta varna pražys?
Tai jis!
Tyčiojasi, tyli,
myli ir žudo.
Skandina ir stebi,
kas bus, neduodamas grūdo.

Nesuvokęs, kas tai,
vis negimsti, ir viskas.
Tolimi tie krantai.
Kas baigs tas kvailystes,
nežinau,
bet tikiu.

Kur ta ramybė mažajam būste?
Priplėkusios sienos įkalins mane,
negalintį nieko ir čia, ir dabar;
įkalinti Dievą, gyvuojantį dar
nereikia: jis nekalba, tyli,
užmiega, tai amžinas skrydis
gyventi – keiksmažodis, niekas,
po medžių kas lieka –
statybų lauke ekskavatorius
ir ratų žymės krato, jus
trina negyvėlės rankos
ir siurbia, ir rangos,
nereikia žinoti,
užtenka klajoti –
taisyklėse ryšiai,
neaišku, ar grįšim,
ar gelbės, broleliai.

Aš – tai tik Aš, ne tik kas esu,
nejaučiu, kaip tampu kuo kalbu,
kuo geresnė mintis, nevaldyta jausmų,
tuo pradėti savaime, suvokti galiu,
sutapatinti kūną, troškulį, jausmą,
tuo ir būti žemėdamas gausiu;
ar aš myliu, ar piktas, ar liūdnas –
tik esu, bet ne aš... tai gal žudo.

Didysis šuo nuostabus,
palaipsniui netenkąs namų,
nelaukia atsakymų laikas,
verdantys vartosi žodžiai:
netrukus ruoškis gyventi –
tau šnibžda pranykstantis garsas:
nukarksi ir griūsi, sulauksi,
žiemą be poilsio kliūsi, viskas.

Taip ir kvėpuoji, kildams žemyn,
kur oras toks pat, dešinysis
ir negali – to negali, kol šalia
negalia – ir ta, arbata, karta
šaltyje ir šiltai, tik ratai
po nuostabiom žvaigždėm pietų,
gera negalvoti, žūti už jų,
po schemom griūtis, ir negali.