sunkios ir judriai malonios prasmės
laisvė kažkur netoli - kanonas - gitara
į tave sena ir tikra ateina - noras
dorąją tylą išlaukti - perplaukti gūsį
rūsį prisimeni ir įjungi - turbūt
žūtbūt susiimi rankomis krašto
mažta laikas ir matai priekyje erdvę
gatvę be kraštų - manai laikas tavasis
taikąsis dingti - toli horizontas - apimti
šią rimtį retai tegali tik patirti
mirti - dūsauji - tik baimė pasakyti
padaryti - kaip jauti melą - tik jį
nakty visi melai lygūs - jų juk nėra
tėra vanduo tamsusis - tik imantis
rymantis akmuo jau gimęs seniai
mainais atsirado ir siela
gaila - o kas toliau?

parėjai kreipdamas kojas
artoju buvai šalia atskirai
darai retai kaip gimei
gimtadieniai tokie visi
eisi dienom grįši dienom
vienom taiseisi pradingt
rinkt tuščių minčių įpakavimą
ką mamai pasakei
pasaką pirštuose jauti

šiuo metu žvilgsnį meti
tokį pilną rūgšties
aikštė išsivalė pėdsakais
gyvenai galėti paslėpti rankose
palaimintas patyręs laimę
lyra ir tuščia galva
kalva ir dauba
laisva negalia tavyje
gija negalvoti blaivus
maivosi be galo gamta

mainosi bedugnė
būgnas ritmu taip
anaip tedaro žmonės
ruoniai iš vandens
sruvens gražia vaga
kada težūt gali nuvargęs
dergia dėmes iškėlę šviesai
tiesai gali tik paplot

pajunti šį metą
neužsidarai tamsoj
tau toj akimirkoj trumpoj
tereikia judinti pirštus
kai lengva oras meta
į viršų šiukšles ir žmogus
apie protelį negalvoja
tik koja paspiria grindis
juk jis ir taip jau dangų šluoja
galvodamas kad jis rūsy
kuris be galo turi daug
draugų kampų tvarkos
tai joks skraidumas jis moka laukt
ir plaukti laisvas tik rytais pakilt
nutilus kurti tiltus tos akimirkos
atsimeta ir dedasi pirmyn sudilti
negali nes dar linksti skraidyt
ir ryt poryt užmušti tylą

Dešimtieji nepaleidžia,
neš atgal į mokyklą,
sakyk tai dažniau: žodžius.
Sudžiūvę trumpi mirksniai
tirpsta, lauki patirsiant;
senti neverta.

Už mus į sveikatą
metai kilnoja taures
kiauras iki dugno,
sugundyti rengias.

Kaukia tyla naktimis,
tarp monstrų kuri,
imi daiktą rožių sūkury –
sukuri monstrų,
privalai klausyt,
daugumą užmatyt,
laikyti juos norma.

Nepalis, dar anksti,
lankstyk popierius,
operai sakyki „ne“,
kine dar būk,
užmesime pradžią
už ačiū praslinksim,
paimsime veltui
keltą į tylą.

šiuo metu rašliava geltonai pasakys
kad tyli padėtis neišgelbės, aklys
nesistengia į tikslą įlįst
nesuderinsiąs fleitos tik vyną pasiurbs
vadinamas liurbiu nepyks ir nurims
čia-dabar ieškodamas siekio akims
pagalvos paprasčiau, ar jaučia mintis
na, ramu – nebijo, šiltnamis vietoj
privalo dar vis būti pakankamai kietas
nepatenkintas savo švelniu tingumu
tiki dar gilumu, gauna velnių
nusileidęs ir slepias, nes būti Sunku
tik čiurlendamos liejasi eilės
užkabindamos viską – ne meilę?
sudarkys viską taip
užmiršdamas mišką
su paukšteliais urveliais
prisimins vėlai
prisiims tikrai?
tie – jausmai?

paprastos neigiamos sferos
nebaigtos schemos jau sensta
užaštrintos jausenos pakelia
turėdami kosmosą mūsų nebeveikia
sukantis lapais neįmanoma keiktis
juk nepatiki baltu lapu netgi fėjos
kaltinamos vaikiškais pokalbiais
sveikstant toliuose mūsų tikėjosi
kaitros nebūtos sprendimų nutolusių
amžiaus gyvenseną rudenio musių
slaptingų sistemų užsienio autorius
visas užmigo tobulėdamas dvasiškai
kaip turėdamas du lemiamus produktus
genuose turto neneigus būtybė-žmogus
ragina nestreikuoti bėgesio pojūčių
juodų net puikiu kaip užuojauta
paruoštu tikrinti šaukštais gyvenimą
gėrimu stiprinti vienpusį liūdesį
tragiškai linksmas kvėpavimas užburia

mes žinojom ko norim
vis pareiti kalėti
ir taip būti savim
tik parimti sunku
jie už mus tą atliks
dar negalim pakilt
pakabinti ore

pragare dar pabūt
mes žūt būt pasiryžę
pasiardę matom
tai, kas tyli tylu
jausdami neatleis
mums to tikslas
tiksėdamas garsiai
sulūžta ir tolsta

aimanuoja tik bangos
vėsta belaukdamos
rankos laibosios raidės
pasibaidžiusios akys
pasakiusios viską
nuožmiai sudaiktėję
patarėjai neklys
darysim nerūpint

palubėje kabu nepasitikiu
kritika dievo aky
kiek randi tiek gali
palūkėt ir drąsėt iš savęs
to neverta paremt
aš liūdėti galiu

Padarysiu ką nors tobulai
ir niekas manęs nematys.
Aš darau tai tik sau, nors mažai,
aš noriu būt žirgas - arklys,
man terūpi tik tai, kas viduj,
juk išorės nekeičia mano mirtis.
Aš – tas, kuris mažučiu arkliuku
išjojęs į lauką darbą nudirbs.
Padarys ir gyvens,
laimingai pasens.
Kas senas –
tas geras,
kas jaunas – tas žais.