nebūdamas vienas tu sienas kuri
išeidamas vienas namus vis turi
bijodamas melsti ir delsti

juodas-geltonas akiratis naktį
pažįstamas šiltas tarpas
ir tęsiamas
         žaisti
                  tylėjimas
tikėjimas tuo buvusiu šventa
keli privatų savą gyvenimą
noru užtrokšti šviesų vakare
rusenimu nedalinant ir betariant „ne“
ir kodėl tai „todėl“
         tiktai taip
                  visada
kaip slėptis
         žinoti
                  tamsos ilgesy
žemiau užsidarant
         Dieve
                  varge
melodingą atgimusią tylą girdi
už tiesą gyvesnėj ritmo širdy
vilnims dalijantis šviesą pusiau
stulpu
         matydamas Saulę gausybės

užlūžtantis linijos kardas be jausmo ir naktį
planas laiką prarasti tikrovei liūdesio tuoj
tapt lygesniu už vandenį
         gerbia mu vėjo
be proto išduotas
         o Tu, praeitie, užliūliuota
dėjai prie piršto skaudamą žaizdą
                   deja
konkrečiai pažinimas per gėlą
                   banguojant
išlaisvina žlungantį miesto jaunuolį
su įtampos gėda
         tyla pagarbia
viliojančia laime užmigti ryte
pamiršimas stebina jau
         užlaik o kaitra
trumpėjantis tobulas siekis
tenka likusiam kiekiui
šešėlinės pusės trauka
linksta tamsioji ranka
nežinioj
         nebūti s neryškėja
nemirštamą įkelia sėją
į būsimą taiką keliaut

netikėtas vienatvės suvokimas
aš tyliu
                nesaugus meldimas
kažkur dar vienas prisipažinimas
muzika
                ruduo
                                 šilumos plitimas
ten kur šypsenos gyveno žmonėse
nekeistuose
                                 o ir mokėsi jie
ne mieste meile rasti to maisto
laimės gaidą aukštą nutaisius
kelti valso žingsnyje gausmą

aš tyliu      nesaugus meldimas (15 tarpų ir Enter)

netikėtas vienatvės suvokimas
aš tyliu      nesaugus meldimas
kažkur dar vienas prisipažinimas
muzika      ruduo      šilumos plitimas
ten kur šypsenos gyveno žmonėse
nekeistuose      o ir mokėsi jie
ne mieste meile rasti to maisto
laimės gaidą aukštą nutaisius
kelti valso žingsnyje gausmą

aš vis jaučiu aiškiau, kad baigiasi
kad nieko nebeturiu nei pasakyti, nebe laikas
nei atlikti žemėje negalima – tylėti lieku
po tiek metų vasarą kaip vargšas vaikas
pakilusiais jausmais žinoma – liūdėti
tamsoje padėti silpną kūną, grožiui linkint
ir sėkmės, kai tik išeinam dingti
šeimą laiminus žodžiu didžiu retai
girdžiu iškeldintas mintis, manau už tai
baisiausias nesmagumas, kad skaitau
o ne peiliu išrėžęs viltį
užmerkčiau žvilgsnį, matantį netikrą rūmą
siaučia ne mūsų kažkas įtempčiau

vis dar nerandam, ir tas nekaltumas –
nežinomas daiktas, netverdamas trumpo
akies pajudėjimo spinduliu lupamas
magiškai obuoliu tikdamas pabaigai

nejau man uždusti?
kur noras gyventi, pabusti?
kaip melas lašėdamas šaltąjį tolį
pilkas tylėjimas užveria kraupiai
protas beglobis nė žvilgsnio neranda
tik betoniniai debesys plauko

teškėti be garso asfalto spalva
nenoriu - teklausiu: kur mano saulė?
tiesias į begalę mintys pasaulių
išeiti tolyn kam lemta užgimti
buveinėje lapų žalių iki šiol bet toli
nuopuolis miegas apatija

netelpa siela savy
pagalbos teprašančios akys
nurimę nuliūdę giliai
kam parašyti telaukiant žūties
kai dar nežinai kas esi?

tik užmirštas laikas nesitaiko lyg vaikas
į nieką nebėra kam riedėti – tiek knygų
negrįžtamai užverstų – grožiui tuščių rankų
jas renkasi akys blankios iškentę naktį
tirpstančios saulės dienoje limpančios vokais
popieriaus dulkėse ir kopėčios – kaip tekanti
srovė baltų medžių vasarą sverianti tolyje
į dangų kryptimi visa – mintys per dausas
liejasi visata chaosas-jausmų-kaita – metas
taikai mirtyje kasdieninio glėbio – ryžtis
nelaimei judesio be akių įsikišti į ratą
kelyje įspūdžių į žudymą dievų – dūžtant
skambesiui gongais užspeistomis galvomis
laužantis bažnyčios duryse šventoves ragu
be gailesčio degu – tyliu daigu žaliuoju
nebelaiduoju nebetikru paviršiaus – metu
pirštais juntamas smėlis dar prie pat manęs

linksma magiškai ganyti
milžiniškas aveles
kas ten leidžia joms laižyti
mūsų galvas banalias?

čia apie driezo Krituoles

tebeužtvenktas krantas – vos rusenančios anglys
bergždžiai susikaupiantys debesys lis
neramins ir ūžimas metalo gumos
tik laukimas–naktis – surakinti spyna
ne žaidimas – rimtai ir pavargus galva
be drąsos akyse net be žodžių tylių
nebegalima žlugti gyventi geriau
dailiai pereinant vėtrai padėt
ir dabar jau nebeskamba muzika vėjo
šakų gražuma ir lapai saulėti
plaukai vis tie patys – rievėti keliai
nebebus ir nebus to paties kas paskui
ir tylėdamas padedu tašką kasdien
nes tikiu neberasiąs tikrovės – baisu
ko bepripiešia vargšės mintys drugiais
kas išties nebesąmoningai lydi į mus
per sodus – lapus – nebelaistomą žolę
nesugaunamais potėpiais – bailiai garsu
nebe-peršinčios akys ir vėlei prigęsta